MES – didžiulė holograma

1533615106881934511

Mokslininkai vis dažniau tvirtina, kad Visata – tai milžiniška holograma! Hologramos prigimtis – „viskas kiekvienoje dalelėje“ – suteikia mums naują realybės suvokimą. Mes matome objektus atskirai, nes įžvelgiame tik dalį realybės. Objektai nėra atskiri, tai tik giliau esančios vienybės išsibarstymas.

Žiūri į kompiuterio ekraną ir matai atskiras raides, pavienį paveiksliuką. Bet ar jie atskiri savo šaltinyje, savo programoje, iš kurios gaunami signalai operuoja elektriniais signalais, visus vaizdus piešiančiais kompiuterio ekrane?

Elementariosios dalelės gali sąveikauti tarpusavyje viena su kita nepriklausomai nuo atstumo – ne todėl, kad jos keičiasi signalais, o todėl, kad jų atskirumas tėra iliuzija. Juk gilesniame lygmenyje visi daiktai pasaulyje visiškai tarpusavyje susiję. Mūsų smegenyse esančių anglies atomų elektronai susiję su kiekvienos lašišos, kiekvienos širdies ir kiekvienos žvaigždės elektronais.

Visata yra holograma – reiškia, mūsų nėra! Mes taip pat – holograma. Tokios trimatės erdvės, kokią pažįstame, nėra! Tai holograma! Kitaip tariant, aplinkui mus esanti realybė – iliuzija, ir ne daugiau! Erdvė ir laikas Visatoje nėra nenutrūkstami.

Jie sudaryti iš atskirų taškų, pikselių, dėl ko negalima didinti Visatos „vaizdo mastelio“ iki begalybės, prasiskverbiant vis giliau į dalykų esmę. Pasiekus didelį mastelį, Visatos skaitmeninis vaizdas išeina labai blogos kokybės, neryškus.

Kaip ir fotografija, kuri pradžioje atrodo kaip vientisas vaizdas, bet didinama subyra į mažus taškus, prie kurių artėjant vaizdo kokybė pradeda blogėti, taip ir mūsų pasaulis iš mikroskopinių taškelių yra surinktas į vieną bendrą vaizdą.

Visas pasaulis sudarytas kaip holograma. Bet kuri hologramos sritis turi visą trimačio objekto vaizdą. Kiekvienas objektas integruojasi į kiekvieną savo sudėtinę dalį. Vadinasi, objektyvios realybės nėra. Nepaisant akivaizdaus tankio, medžiagiškumo, Visata – gigantiška, detalizuota holograma.

Norint sukurti hologramą, fotografuojamas objektas apšviečiamas lazerio šviesa. Kitas lazerio spindulys, susijungdamas su objekto atspindėta šviesa, sukuria interferencinį vaizdą, kuris užfiksuojamas fotografijoje. Kadras atrodo kaip periodinė šviesių ir tamsių linijų kombinacija. Jį apšvietus lazerio spinduliu vėl susidaro trimatis nufotografuoto objekto atvaizdas. Kiekvienas fotografijos fragmentas sudarytas iš viso vaizdo.

Holograma parodo, kad negalima pažinti mažiau nei visumos – į mažesnes dalis objektas nesidalija. Dalydami negausime atskirų dalių, iš kurių jis susideda, matysime tą patį objektą, tik ne tokį ryškų ir tikslų.

Atrasta, kad elektronai gali iš karto susisiekti vieni su kitais, nepriklausomai nuo atstumo tarp jų. Tačiau tai pažeidžia Alberto Einšteino postulatą apie ribotą tarpusavio sąveikos greitį, lygų šviesos greičiui. Paaiškinti tai galima tuo, kad atstumas tarp elementariųjų dalelių yra iliuzija – iš tikrųjų jos yra vieno objekto, vieno organizmo dalelės.

Lygiai tokia pat iliuzija yra psichologinis atstumas tarp mūsų, žmonių, – tariamas svetimumas. Visi esame vienas organizmas. Mus skiria tariamai skirtingi norai, skirtingi tikslai, tačiau mūsų esmėje slypi tas pats noras, ta pati norų konstrukcija. Bendras visų norų vardiklis – noras patirti begalinį malonumą, pilnatvę.

Skiria mus tai, kad visų mūsų norų ketinimai yra nukreipti kiekvieno į save. Tai panašu į atomų branduolius, kurie, turėdami tą patį ženklą, negali tarpusavyje susijungti. Jiems sujungti ir sudaryti naujos kokybės cheminį elementą reikalinga didžiulė jėga. Tam jie turi atsisakyti dalies savo masės, o jungiantis išsiskiria milžiniška aukšto dažnio energija – gama spinduliai.

Visa žmonija – tai viena didžiulė norų holograma, kur kiekvienas žmogus atskirai paėmus yra sudarytas iš tų pačių norų rinkinio. Tavyje aš ir visas pasaulis, manyje tu ir visas pasaulis. Mūsų svetimumas – tai tik psichologinis barjeras, skirtas vienijimosi darbui atlikti. Būdami atskirai niekada negalėsime pamatyti viso realybės vaizdo. Jį, kaip ir hologramoje, galima matyti tik suvienijus visus atskirus fragmentus.

Vienijimosi procese kiekvienas turi atsisakyti dalies savo egoizmo kito atžvilgiu, kaip atomai masės, kuri virsta milžiniška pozityvaus tarpusavio ryšio energija – meile, atskleidžiančia nuo mūsų paslėptos realybės suvokimą. Tik susivieniję atskleisime ir iki galo realizuosime nuo mūsų paslėptą 95 proc. tamsiosios materijos dalį, kurios nematome todėl, kad esame užsidarę savyje, gyvename tik savo egoizmo kevale, kuris mus atitinkamai riboja. Tam ir paslėpta, kad susivieniję atskleistume. Toks Gamtos sumanymas.

Parengė Vincas Andriušis

Parašykite komentarą

Filed under Uncategorized

Nepažįstamas Niutonas

001284

Izaoko Niutono rankraščius, saugomus Jeruzalės universitetui priklausančioje Nacionalinėje bibliotekoje, UNESCO įtraukė į oficialų didžiausių dvasinių žmonijos lobių sąrašą.

Niutonas neturėjo šeimos, ir po jo mirties (1727 m.) visas jo archyvas buvo perduotas giminaičiams. Kembridžo, Britanijos muziejaus ir kt. specialistai, susipažinę su Niutono rankraščiais, kratėsi jų kaip maro ir atsisakė juos įsigyti.

Dalį Niutono darbų archyvo 1936 metais įsigijo lordas D. M. Keinsas ir, juos išstudijavęs, išspausdino skandalingą straipsnį „Kitas Niutonas“, kuriame tvirtino, kad didysis fizikas laikė save mistiku ir buvo linkęs ne į krikščionybę, o studijavo šventuosius kabalos šaltinius.

Tai gąsdino mokslo istorikus: Niutono palikti rankraščiai niekaip nesisiejo su materialisto, grynojo mokslo šalininko įvaizdžiu, kuris buvo sukurtas jo biografų. Tame pačiame aukcione didžiąją Niutono rankraščių dalį nupirko kažkoks Biblijos tyrinėtojas vardu Jaguda.

Jaguda Niutono knygą „Senovės karalysčių chronologija“ parodė Albertui Einšteinui, kuris pasiūlė ją kaip dovaną Harvardo, o po to Jeilio universitetams. Tačiau jie abu atsisakė priimti rankraščius netgi iš tokio garsaus autoriteto kaip Albertas Einšteinas.

1951 metais Niutono raštų archyvą Jeguda perleido Jeruzalėje esančiai Nacionalinei bibliotekai. Biblioteka su dėkingumu priėmė šią dovaną, tačiau rankraščius studijuoti pradėjo tik XX amžiaus 9-ąjį dešimtmetį, ir nuo to laiko išspausdino keletą monografijų, aprašančių didžiojo fiziko pasaulėžiūrą.

Paaiškėjo, kad Niutonas studijavo TANAH ir kabalą originalo, hebrajų, kalba. Jeruzalėje stovinčioje šventykloje jis matė Visatos sandaros modelį ir buvo tikras, kad originaliame Toros tekste (Tora nuo žodžių „or“ – šviesa ir „oraa“ – instrukcija, kurie kartu reiškia „šviesos instrukcija“) užkoduotos visos pasaulio sandaros paslaptys.

Remdamasis savo skaičiavimais jis tvirtino, kad žydai pradės grįžti į protėvių žemes XIX amžiaus devintąjį dešimtmetį, o XX amžiaus penktąjį dešimtmetį, po kažkokio baisaus kataklizmo, kurio metu žus milijonai žmonių, Izraelio žemėje atgims žydų valstybė.

Žinoma, akademinio mokslo atstovams toks Niutonas buvo nepatrauklus, todėl jie ir kratėsi jo raštų palikimo. Didžiojo mokslininko darbai vis dar slepia esmines paslaptis.

Daug mokslo istorijos faktų mums dar nežinoma, tūno paslaptyje dėl mūsų nenoro juos atskleisti, pripažinti, arba dėl mūsų nepasiruošimo, kas pagal taisyklę „Kur žmogaus norai, ten ir pats žmogus“ yra vienas ir tas pats.

Mažai kam žinoma, kad dauguma garsių mokslininkų, filosofų savo žinių apie pasaulį, jo sandarą ir dėsnius sėmėsi iš tų pačių šaltinių kaip ir Niutonas.

Pavyzdžiui, didysis viduramžių filosofas Johanas Reichlinas savo veikale „De arte cabbalistica“ rašė: „Mano mokytojas Pitagoras, filosofijos tėvas, vis dėlto perėmė savo mokymą ne iš graikų, o iš judėjų. Todėl jį reiktų vadinti kabalistu… Ir jis pirmasis išvertė žodį „kabala“, nežinomą jo amžininkams, į graikų kalbą kaip žodį „filosofija“.“

(„Pythagoras ille meus, philosophiae pater, tamen qui non a graecis eam doctrinae praestantiam […] quin potius ab illis ipsis Iudaeis receperit. Itaque […] Cabalista nominandus erat, […] ipse nomen illud Cabalae suis incognitum primus in nomen philosophiae grecum mutaverit.“ Reuchlin, De arte cabalistica, 22b ir toliau.)

Garsusis šveicarų gydytojas filosofas Paracelsas savo veikale „Paragnum“ pasisako visiškai tiesiai: „Studijuok Kabalą (artem cabbalisticam), ji tau paaiškins viską!“

Toliau pateiksiu kitų garsių mokslininkų ir filosofų pasisakymus šiuo klausimu:

„Tas pats, tikrasis Įstatymo traktavimas (vera illius legis interpretatio), kuris buvo atskleistas Mozei Dieviškame atskleidime, vadinamas „kabala“ (dicta est Cabala), kas hebrajų kalba reiškia „gavimą“ (receptio).“ (Dž. Piko dela Mirandola „Kalba apie žmogaus vertę“)

 „Kabala vadinamas gebėjimas išvesti visas Dieviškas žmogaus paslaptis iš Mozės Įstatymo alegorine kalba.“ (P. Ricijus „Įvadas į kabalos pagrindus“)

„Pažodinė (Penkiaknygės) prasmė paklūsta laiko ir erdvės dėsniams. Alegorinė ir kabalistinė prasmė  lieka amžiams, be laiko ir erdvės apribojimų.“ (P. Ricijus)

„Kabala nepalieka mūsų gyventi pelenuose, o pakelia mūsų sąmonę iki pažinimo viršūnės.“ (J. Reichlinas „Kabalos menas“)

„Apskritai yra du mokslai: … vienas iš jų vadinamas kombinatorika (ars combinandi), kuris yra progreso moksle matas… Kitas kalba apie Aukštesniųjų dalykų jėgas, kurios yra aukščiau mėnulio ir kurios yra gamtos magijos (magia naturalis) dalis. Jie abu kartu judėjų vadinami „kabala“.“ (Dž. Piko dela Mirandola „Raštai“)

„Būtis, arba kalba, – tai adekvatus kabalos mokslo subjektas… Todėl pasidaro aišku, kad jos išmintis ypatingu mastu valdo visus kitus mokslus.“ (R. Lulijus „Raimundo Lulijaus raštai“)

„Tokie mokslai kaip teologija, filosofija ir matematika ima savo principus ir šaknis iš jos (kabalos). Todėl visi šie mokslai priklauso šiai išminčiai; ir jų principai bei taisyklės priklauso jos principams ir taisyklėms; ir todėl jų argumentacija be jos yra nepakankama.“ (R. Lulijus „Raimundo Lulijaus raštai“)

„Kabala aukščiausiam principui duoda neištariamą vardą; iš jo ji antrojo laipsnio emanacijos forma išveda keturis principus, iš kurių kiekvienas vėl išsišakoja į dvylika, o šie, savo ruožtu, – į 72 ir t. t… iki tolimesnių begalinių išsišakojimų, kaip egzistuoja begalinis rūšių ir porūšių skaičius… Ir, galiausiai, išeina taip, kad viską, kas Dieviška, galima suvesti į vieną Pirminį šaltinį taip pat kaip visą šviesą, kuri šviečia amžinai ir savaime, ir atvaizdus, kurie lūžta daugybėje veidrodžių ir taip pat daugybėje objektų, galima suvesti į vieną formalų idealų principą – visų šių atvaizdų šaltinį.“ (Dž. Brunas „Itališki raštai“)

„Kadangi žmonės neturėjo tinkamo rakto į Paslaptį, o aistra žinioms buvo, tai galiausiai virto įvairaus plauko niekais ir prietarais, iš kurių kilo tam tikra „vulgarioji kabala“, kuri tolima tikrajai kabalai, o taip pat įvairiausios fantazijos, melagingai pavadintos „magija“, ir to pripildomos knygos.“ (G. B. Leibnicas „Filosofijos darbai“)

„Tikroji etika – tai kabala.“ (F. Šlegelis „F. Šlegelio kritikos leidinys“)

„Kabalistinis Biblijos traktavimas – tai hermeneutika, kuri įtikinama forma atitinka savarankiškumą, stebuklingą originalumą, daugialypiškumą, visko aprėpiamumą, neišmatuojamą jos turinį.“ (I. V. Getė „Medžiaga mokymo apie spalvą istorijai“)

„Idėja apie žmogų kaip mikrokosmosą, tiek daug kartų išsakyta filosofijoje ir mistinėje senųjų ir naujųjų laikų literatūroje, niekur nėra taip giliai išaiškinama kaip kabaloje.“ (S. N. Bulgakovas „Nevakarinė šviesa“)

„Kabaloje žmogaus savęs pažinimas pasiekia viršūnę.“ (N. A. Berdiajevas „Laisvės filosofija. Kūrybos prasmė“)

Parengė Vincas Andriušis

Parašykite komentarą

Filed under Uncategorized

www.mintis.info

Parašykite komentarą

Filed under Uncategorized

Visa gamta – tai vieninga integrali sistema

2b5c515f-6de3-45a0-af46-f2a272668984

Jeloustouno nacionaliniame parke 1995 metais į laisvę buvo paleista 14 vilkų. Iki tol vilkai parke negyveno 70 metų, ir visą šį laiką ten karaliavo elniai, kurie nekontroliuojamai daugindamiesi padarė labai daug žalos vietinei florai.

Į laisvę paleisti vilkai privertė elnius atsargiau rinktis vietas ganytis. Atsigavo augalija. Per šešerius metus medžių padaugėjo penkis kartus. Atsirado bebrų, kuriems medžiai reikalingi užtvankoms statyti. Taip pat pasirodė ondatrų, ančių ir pagausėjo žuvų.

Vilkai sumažino šakalų populiaciją, dėl ko padaugėjo kiškių ir pelių, o šie savo ruožtu į parką pritraukė vanagų, šeškų ir lapių. Parke atsirado meškų, kurios dabar čia turi galimybę nuo grobio nuvyti vilkus ir ėsti jų grobio likučius. Parke žymiai padaugėjo uogų.

Nuostabiausia tai, kad vilkai pakeitė upių tekėjimo vagas. Jos išsitiesino ir stabilizavosi, sumažėjo jų krantų erozija. Taip įvyko todėl, kad vilkų įtaka elnių populiacijai lėmė greitą medžių ir žolių augimą upės krantuose, kas juos ir sustiprino. Parkas neatpažįstamai pasikeitė, atgijo, ir visa tai tik dėl keturiolikos vilkų, kurie buvo ten paleisti mažiau nei prieš dvidešimt metų.

Kokia pagrindinė visų šių pasikeitimų priežastis? Natūralių integralios gamtos ryšių pusiausvyros grąžinimas.

Tokių pavyzdžių turime tūkstančius, ir jie akivaizdūs. Tačiau nuo mūsų paslėpti mūsų integralūs ryšiai tarpusavyje ir su visa gamta. Mes net negalime įsivaizduoti, kokius nuostabius pasaulius gamta nuo mūsų slepia kiekvieno individualaus ego ir nesavanaudiško ryšio su kitais pusiausvyroje.

Parengė Vincas Andriušis

http://www.mintis.info

Parašykite komentarą

Filed under Uncategorized

Pasaka apie Noriukus

AykzliM0YOg

Atokiame pasaulio krašte, palei bekraštę nerimstančią jūrą, kažkur ten, kur kas vakarą užsnūsta saulės spinduliai, ten, kur savo nosį bijo kišti net visokie šešėliai, siaubūnai, vaiduokliai ir visokios kitokios pabaisos, ten, kur… Na, juk pats žinai, apie ką kalbu. Taigi kaip tik ten ir gyveno penki nepaprasti berniukai.

Keista, bet pažvelgęs į juos nepasakytum, kad jie kuo nors skiriasi nuo kitų mums pažįstamų žemės vaikų. Tačiau taip gali atrodyti tik iš pirmo žvilgsnio. Nes iš tikrųjų jie… Na, pats pamatysi.

Aišku, gimę jie rėkė kaip ir visi kūdikėliai – kiekvienas savo balsu. Mokėsi jie ir vaikščioti, ir kalbėti, o augdami išmoko visokiausių gudrybių. Bet pasaka šį kartą ne apie tai!

Viskas prasidėjo vieną lietingą, niūrią dieną, kuri nebuvo pati tinkamiausia žaisti ir krėsti linksmas išdaigas. Tądien, berods, buvo vasara, jie visi lindėjo savo slėptuvėje, drevėje tokio beprotiškai storo šimtamečio medžio, stūksančio pačiame miško vidury. Niekas negirdėjo, apie ką jie šnekučiavosi, gal tik kokia užklydusi varna, tačiau ir ta buvo kažkokia nepaprasta.

Tas penketas padykusių berniūkščių drevėje rezgė visokiausias svajones, kuriose slypėjo didžiausi jų norai. Tik nemanyk, kad jie visada taip sėdi ir švaistosi svajonėmis. Visai ne, tiesiog tą dieną dangus buvo pernelyg piktas ir vis dundėjo laidydamas žaibus, – tai berniukus ir subūrė slėptuvėje.

Berniukai dar buvo maži ir nežinojo, ar tos svajonės, tie jų norai yra tikri, iš kur jie kyla ir kam skirti. Berniukai augo matydami suaugusiųjų veiksmus, juos mėgdžiodami, kartodami, kartu perimdami jų mintis, troškimus, siekius, ir šitaip mokėsi. Taip jie mokėsi suvokti pasaulį ir gyventi jame. Kas žino, koks jis būtų, jeigu suaugusieji jį matytų kitaip.

Aišku, berniukams būdavo smalsu sužinoti ir apie norų kilmę, tačiau jeigu jie ir iškeldavo tokį klausimą kam nors iš vyresniųjų, greitai būdavo nuraminami pamokymu gyventi ir elgtis kaip visi, nesukti galvos tokiais klausimais nei sau, nei kitiems.

Todėl ir berniukai, kaip kad išalkęs vilkas gaudo kiškį pietums, lakstė paskui gaunamus norus, stengdamiesi kuo greičiau juos įgyvendinti. Juk, galų gale, argi svarbu, koks noras ir iš kur jis kyla, jeigu visų jų įgyvendinimo rezultatas tas pats – malonumas.

Taigi, jų norai, kaip ir visų žmonių, buvo sudaryti iš tos pačios norų vaivorykštės, tik kas kartą jie žaižaravo kiekvienas skirtingomis spalvomis: tai jie norėdavo visų pasaulio skanėstų, tai paslėptų lobių, karalysčių, atsakymų į visus klausimus ir dar daug ko.

Norai kaip koks kaleidoskopas keisdavo vieni kitus, išsidėstydavo vis naujomis kombinacijomis tarytum kokiomis mozaikomis, kurių priešakyje stodavo vis kitas vyraujantis noras.

Kartais vyrauja paprasčiausi norai skaniai ir sočiai pavalgyti, saldžiai pamiegoti, be kurių gyvenimas iš viso neįsivaizduojamas, arba norisi kaip kokiam akmeniui gulėti ir nieko neveikti.

Patenkinus šiuos troškimus, būtinai pabusdavo turto noras – noras turėti daug, daugiau ir daugiausiai, netgi viską viską. Tokiam norui būdinga augti kaip kokiam medžiui – šakotis į plotį ir stiebtis į aukštį kiek tik įmanoma.

Turto noro fantazijai baigiantis imdavo karaliauti garbės, pripažinimo, valdžios noras. Jo jau netenkina augimas kartu su visais į save panašiais, jis jau, kaip koks liūtas karalius, nori būti nepriklausomas nuo kitų, valdyti viską ne tik žemėje, bet ir danguje, netgi ir pačius norus.

Kaip tokį norą įgyvendinti, jeigu aš nieko nežinau, nesuprantu? Net nežinau, kas aš, iš kur aš, kam aš ir iš viso kam visa tai skirta ir kur viskas prasideda. Taip ima karaliauti žinių noras – noras viską žinoti, viską pažinti, atskleisti visas pasaulio paslaptis ir tada jau tikrai būti visagaliu.

Taigi, lietui lyjant tūnodami medžio drevėje ir dalydamiesi savo slapčiausiais norais bei svajonėmis, berniukai suprato tris labai svarbius dalykus. Pirma, kad jie savo norais ir svajonėmis yra labai panašūs, tarsi ant vieno medžio užaugę, tik kiekvienam jie skirtingai žaižaruoja ir piešia truputį kitokį, savitą paveikslą, nuspalvina jį kitokiomis spalvomis. Antra, kad būnant kartu, dalijantis norais ir svajonėmis, o ne ginčijantis, kuris geresnis ar teisesnis, šie norai išryškėja, sustiprėja. Lipdant kartu bendrą svajonių mozaiką, viduje pabunda toks jausmas, kuris tarytum suteikia sparnus, nešančius link begalinio, beribio pasaulio pajutimo; visi berniukai susitinka viename šviesos taške, kuris teikia energiją šiems sparnams kelti juos vis aukščiau ir aukščiau, ir būtent šis skrydžio jausmas teikė patį didžiausią, iki tol nepatirtą malonumą. Trečia, kad niekada ir nieko panašaus nėra pajutę būdami atskirai, kiekvienas sau. Netgi būnant kartu, bet pešantis ir ginčijantis, rungtyniaujant, kiekvienam stengiantis įrodyti savo pranašumą, nieko panašaus nė vienas nejuto.

Jie tai patyrė tik dabar, būdami kartu, dalydamiesi, galvodami ne apie save, o apie draugą, girdėdami jį, stengdamiesi ne nuginčyti jį, ne sumenkinti jo svajones, o jas papildyti tarytum savas, visa širdimi trokštant jų įgyvendinimo. Jie suprato, kad rado patį didžiausią pasaulio lobį, kuriame pildosi visos svajonės.

Liovėsi lietus, saulė nutvieskė horizontus nuostabiausiomis spalvomis, ir berniukai patraukė namo pilni jėgų bei ryžto. Pasaulis dabar jiems atrodė kitoks – vientisas ir begalinis. Jie juk gavo gyvenimo paslapties raktą – tik būnant kartu, kaip vienas, tik papildant vienam kitą, o ne pavydint ir rungiantis, galima prieiti ir atskleisti tokį nuostabų šaltinį širdyje, kuriame pildosi visos svajonės, atsiskleidžia nauji, nematyti pasauliai, neribotos visų norų įgyvendinimo galimybės. Raktas į paslaptį buvo neįtikėtinai paprastas – tereikia visiems kartu, tarytum viena širdimi, šito panorėti, ir ne sau, o visiems!

Grįžę namo jie iš karto saldžiai užmigo, užliūliuoti svajonių atsikėlus eiti kartu ir atskleisti šią paslaptį visiems kelyje sutiktiems žmonėms.

Vincas Andriušis

http://www.mintis.info

Parašykite komentarą

Filed under Uncategorized

Alegorija “Kalakutas”

Šaltinis: Alegorija “Kalakutas”

Parašykite komentarą

Filed under Uncategorized

Kas pakeis religiją?

1f3ff3f8f09a3d5d5444eae94195023e6a7df6c6

Kodėl mes tikime Dievą arba dievus? Arba netikime, kas taip pat yra tam tikras tikėjimo aspektas? Kodėl žmonės iš viso turi viziją apie kažkokį aukštesnįjį protą, aukštesnę sąmonę, jėgą, kuri egzistuoja už mūsų matavimo ribų ir kuriai kažkodėl turėtų rūpėti, kaip mes gyvename, elgiamės, bendraujame ir visa kita?

Daugelis mokslininkų pranašavo, kad, mums vis geriau suprantant gamtą ir jos dėsnius, religija išnyks. Nors tikinčių žmonių kol kas daugiau ne netikinčių, o ir tarp mokslininkų, operuojančių žiniomis ir sudėtingomis loginėmis sąvokomis, tikinčių Dievą tarytum kokį Kalėdų Senelį yra nemažai.

Šiandien sociologai ir psichologai mano, kad tokia mūsų prigimtis: tikėjimas mums yra gyvybiškai svarbus, kaip bazinis poreikis, kylantis iš noro nuslopinti mirties baimę, juk „apkasuose ateistų nebūna“. Kita svarbi funkcija – kompensuoti neįgyvendintus norus, kurių veikimo mechanizmą gerai atskleidžia visiems žinoma pasaka „Žvejys ir auksinė žuvelė“.

Religija gali mums kompensuoti tai, ką norėtume pasiekti. Psichologų nuomone, ji tenkina 16 mūsų asmenybę formuojančių ir dėl skirtingų proporcijų rinkinio asmenybės unikalumą lemiančių bazinių poreikių: valdžios, nepriklausomybės, žingeidumo, pripažinimo, tvarkos, ekonomikos, garbės, idealizmo, bendravimo, šeimos, padėties visuomenėje, keršto, meilės santykių, maitinimosi, fizinių pratimų ir ramybės.

Religijos universalumą ir populiarumą lemia tai, kiek ji yra suprantama, tinkama, paranki kuo platesnėms masėms. Pavyzdžiui, ekstravertams reikalingi kolektyviniai renginiai ir meilės artimui filosofija, intravertams – meditacija, uždara malda, asketiškumas.

Religiniai ritualai tenkina mūsų tvarkos siekį. Mokymas apie išganymą ir atleidimą susijęs su pateisinimo poreikiu. Pomirtinio gyvenimo pažadas padeda žmonėms išsivaduoti nuo nerimo dėl savo gyvenimo, nusiraminti, tenkina teisingumo viltis.

Didžiausias skirtumas tarp religingų ir nereligingų žmonių yra jų požiūris į nepriklausomumą. Didžioji dauguma religingų žmonių jaučia kontakto su kitais žmonėmis, ryšio poreikį. Mažiau religingi žmonės linkę pasitikėti tik savimi ir būti atsakingi tik už save.

Religingieji taip pat labiau vertina garbę, tiesą, sąžiningumą. Daug žmonių atsisuka į religiją norėdami reikšti pagarbą protėvių atminimui.

Pasaulietiška visuomenė ieško alternatyvų, kurios galėtų patenkinti tuos pačius bazinius poreikius: vieni gyvenimo prasmės ieško filosofijoje, kiti atsakymų – psichologijoje. Elementų, panašių į religinius, galima rasti moralinėse vertybėse, politiniuose įsitikinimuose ir netgi… dietose.

Religinio ir kitokių tikėjimų konkurencija susijusi su geresnio mūsų poreikių tenkinimo būdo pasiūlymu. Juk būtent tai verčia žmones tapti religingais ir imtis įvairių religinių praktikų.

Juk žmogaus prigimties pamatinė savybė – egoizmas, noras visapusiškai patenkinti savo poreikius ir norus: tiek materialiai, tiek psichologiškai. Norams vystantis siekimai tampa didesni, nei žmogus gali juos patenkinti.

Reikalinga įvairiapusė psichologinė kompensacija, kurią visada teikdavo religija. Tačiau materialūs ir psichologiniai norai nuolatos auga, tiek kiekybiškai, tiek kokybiškai, ir artėja prie žūtbūtinio atsakymo į gyvenimo prasmės klausimą poreikio.

Anksčiau šį klausimą užglaistydavo religija, vėliau jai ėmė talkinti mokslas. Šiandien poreikis atskleisti gyvenimo prasmę perauga visas iki šiol turėtas kompensacijos priemones: religiją, religines meditacines praktikas, filosofiją, moralės principus, psichologiją, mokslo duodamus atsakymus ir pan. Mokslas, kurio tyrimai riboti pasekmės, o ne priežasties sfera, jau atvirai pripažįsta savo bejėgiškumą atsakant į šį klausimą.

Neįgyvendintų ir vis augančių norų keliama kančia viršija materialių norų teikiamo laikino pasitenkinimo galimybes ir verčia ieškoti atsakymo į esminį – gyvenimo prasmės klausimą: kam skirti visi mūsų veiksmai, pastangos, gyvenimai ir mirtys, gabumai, darbai, išgyvenimai ir t. t.

Atsakyti į šį klausimą gali tik visus mokslus vienijantis integralus mokslas ir jo žiniomis pagrįsta psichologija, ne tik atskleidžianti gamtos vientisumą, visos jos sistemos dalių integralumą, o visišką harmoniją – kaip jos priežastį ir tikslą, bet ir suteikiančią mūsų, žmonių, tinkamų tarpusavio sąveikų metodiką, kuria naudodamiesi atskleistume aukštesnį sisteminį lygmenį, kompensuojantį mūsų egoistinį norą ir visas jo keliamas problemas.

Parengė Vincas Andriušis

http://www.mintis.info/

Komentarų: 1

Filed under Uncategorized