Mūsų pasaulis – iliuzija

Mūsų pasaulis – tai iš tiesų iliuzijų pasaulis. Mažų mažiausiai, kiekvienam gyvam sutvėrimui jis atrodo kitaip. Jau vien iš to galima spręsti, kad kažkoks tai konkretus pasaulis – mūsų pasaulis – tėra iliuzija.

Jeigu mes turėtume kitus jutimo organus, mes jį matytume kitaip. Jeigu mūsų regėjimo dažnis atitiktų infraraudonųjų, ultravioletinių ar rentgeno spindulių dažnį, girdėtume kito dažnio garsus, kitu dažniu veiktų mūsų lytėjimas ar uoslė, tai mūsų pasaulis, tai yra – visų mūsų jutimų suma būtų visiškai kitokia ir transliuotų mums visai kitą vaizdą. Mums žinoma, kad šuo suvokia pasaulį uoslės pagalba, gyvatės –  temperatūros jutikliais –  jie „mato“ kitaip. Jeigu mes neturėtume regėjimo, kuris mums teikia 90% informacijos, tai kitaip jausdami, prisitaikytume prie mus supančio pasaulio: jeigu aš nematyčiau šių objektų, jie man egzistuotų lytėjimo organų dėka, kurių pagrindu manyje ir formuotųsi pasaulio modelis.

Vadinasi, jeigu mes pakeistume savo penkis jutimo organus – regėjimą, klausą, uoslę, lytėjimą ir skonį, –  į kitus, veikiančius kitais dažniais, tai savaime suprantama, pasaulio vaizdas būtų kitoks. Jau vien tiktai šios išvados dėka mes suprantame, kad pasaulis – tai subjektyviai jaučiama realybė, mūsų realybė, kuri egzistuoja mūsų viduje. Jeigu mes įgytume dar ir kitus jutimo organus, tai paįvairintume vaizdą neatpažįstamai pasikeitusiu pasauliu. Tačiau mes netgi neįsivaizduojame ko būtent mums trūksta.

Penkis žmogui įprastus jutimo organus galima papildyti dar vienu, šeštuoju jutimo organu, vadinamu „siela“. Tai nėra įprastas jutimo organas – jis veikia iš principo kitu pagrindu – ne vien tik priimdamas informaciją į save, o sąveikaudamas su pačiu informacijos šaltiniu –  jis priima išorinę informaciją, supanašėdamas su jos siuntėju (šaltiniu, išoriniu vienalyčiu jėgos lauku). Ir tada jis jaučia tikrą – neiškraipytą, savojo egoizmo savybėmis nesutrikdytą – išorinio pasaulio vaizdą. Tuo skiriasi altruistinis tikrovės suvokimas nuo mūsų, egoistinio tikrovės suvokimo.

Altruistinis suvokimas neiškraipo pasaulio vaizdo, jis leidžia pajusti, suvokti, suprasti pasaulį tokį, koks jis yra, nepriklausomas nuo stebėtojo. Ir tai pats svarbiausias altruizmo pranašumas. Čia turimas galvoje ne mums įprastas buitinis-socialinis altruizmas, kurio pagrindas lieka vis tiek egoistinis, o teisingas, harmoningas santykis su gamta visuose jos pasireiškimo lygiuose. Todėl tai galima būtų pavadinti harmonijos, harmonijos suvokimo mokslu, nes chaosas tėra neįsisavinta harmonija. Įsisavinti tokį pasaulio suvokimą ir, jau jo pagrindu, stebėti mūsų iliuzijas bei visas metamorfozes, kurios mus ištinka – mūsų kūnas miršta, gauname naują kūną, gyvename jame, gyvename be jo – taip gali tik žmogus, kuris iš tiesų stebi pasaulį objektyviai.

Vincas Andriušis

Reklama

Parašykite komentarą

Filed under Pasaulis, Psichologija, Tikrovės suvokimas

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s