Mano ego vaizdiniai

Garsus amerikiečių biologas M. Ičas savo knygoje „Apie gyvybės prigimtį“ rašo: „Visų pirma galima pastebėti, kad stimulas, patekęs į tam tikrą smegenų skyrių, suvokiamas kaip šviesa, nepriklausomai nuo to, ar tai buvo šviesa. Regėjimo nervo sudirginimas bet kokiu būdu, pavyzdžiui, spaudžiant akį, sukelia šviesos pojūtį. Taip pat veikia ir garsas ar kvapas. Todėl pirmoji išvada yra ta, kad jutimo kokybė priklauso ne nuo to, kuris jutiminis dirgiklis buvo nervinių impulsų priežastis, o nuo to, į kurią smegenų dalį jie pateko“. Taigi visa informacija, kurią mes gauname, atsispindi mūsų galvos pakaušyje esančiame „ekrane“.

Bet kas yra pats stimulas, gaunamų impulsų priežastis? Kas sukelia, skatina mūsų jutimus, per juos gaunamą informaciją, mūsų veiksmus? Juk tai, kad matome save, savo kūną, akis, pakaušį, supantį pasaulį su visa jo įvairove, jame vykstančius reiškinius, taip pat yra šviesos impulso atsiųsta informacija. Vadinasi, nėra nei kūno, nei akių, nei pakaušio – tai tik mūsų suvokiami vaizdiniai.

Žinome, kad nėra veiksmo be priežasties. O kokia mūsų veiksmų priežastis? Noras patirti malonumą. Juk jeigu aš žinau, kad mano veiksmas man nieko neduos, tai net piršto nepajudinsiu. Pavyzdžiui, vieną sėdėjimo poziciją keičiu kita tik žinodamas, kad naujoji bus patogesnė.

Taip pat ir visų mūsų suvokiamų tiek kaip vidinių, tiek kaip išorinių veiksmų priežastis yra egoistinis noras pasitenkinti. Mūsų ego – tarytum šviesoje esantis imtuvas. Tai, ką mes matome, tiksliau, jaučiame (sakome „matome“, nes regėjimas pats galingiausias, kokybiškiausias mūsų jutimo organas), – tai tarp mūsų ir mus sudarančios šviesos esantis skirtumas, delta, mūsų egoistinio noro skirtumas aukščiausios kokybės šviesoje, „baltame ekrane“. Aš matau savo norus, mano egoizme slypinčias skirtingas savybes.

Kitais žodžiais tariant, negyvoji gamta, augalija, gyvūnija, žmogus – visa tai yra keturi mano noro patirti malonumą (šviesą) lygmenys, kuriuos aš regiu vaizdinių pavidalu baltos šviesos fone.

Juk aš jaučiu tik savo norą pasitenkinti! O kas yra šviesa? Šviesa – tai tas fonas, kuriame aš matau savo norą pasitenkinti.

Kodėl mano pasaulis greičiau panašus į tamsą nei į šviesą? Todėl, kad toks yra man gamtos duotas egoistinis noras. Taip pat yra suteikta galimybė jį keisti. Kai mano noras taps panašus į šviesos norą, mano pasaulis bus šviesus!

O koks yra šviesos noras? Jis atvirkštinis mano egoistiniam norui – altruistinis.

(Straipsnis paruoštas pagal filosofijos mokslų daktaro Michaelio Laitmano paskaitų medžiagą.)

Vincas Andriušis

Reklama

Parašykite komentarą

Filed under Psichologija, Tikrovės suvokimas

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s