Aukštoji pasaulėjautos matematika

Gyvename vis spartesnių permainų amžiuje. Taip trokštamo geresnio gyvenimo nematyti. Vargina permainos, krizės, nepritekliai, konfliktai darbe, gatvėje, šeimoje… Neduoda ramybės klausimai „ką darau ne taip“, „kodėl lieku nesuprastas“, „ar galiu ką nors pakeisti“, „už ką aš taip kenčiu“? Bet ar bandėme klausimą „už ką?“ formuluoti kitaip – „kokiu tikslu?“. Kokiu tikslu man visa tai duodama?

Jeigu mes pripažintume, kad yra absoliutas – absoliučiai teigiama jėga, tai ji turi būti nekintama, pastovi. Kodėl? Nes ji turi būti tik teigiama, neturinti jokio trūkumo, tik atiduodanti, nesuinteresuota gauti, „nepaperkama“. Pavadinkime tokią jėgą kuriamąja – Kūrėju. Bet ji pati sau yra niekas. Taigi reikalinga priešinga pozicija – „opozicija“, absoliutus noras gauti, neturintis jokio noro atiduoti. Pavadinkime tokią jėgą kūriniu, mūsų Ego.

Bet jeigu jos abi yra pastovios, nekintamos, tai kaip kūrinys gali jausti tai, kas pastovu, nekintama – juk mes jaučiame tik kaitą? Visi mūsų jutimai veikia kontrasto pagrindu – viską suvokiame lygindami. Mes skiriame tik tai, kas keičiasi, juda – laiko, judėjimo, jėgos, begalinių pasikeitimų skirtumus tarp vieno ir kito. Bet tik jiems esant!

Todėl Kūrėjas „demonstruoja“ mums Save, duoda mums galimybę Jį pažinti daugybės pasikeitimų keliu, kurių nėra nei Jame, nei kūrinyje – nore gauti, patirti malonumą, tą teigiamą absoliutą, kuris neturi jokio trūkumo. Todėl Jis, Savo ir noro santykiuose, turi organizuoti milijardus permainų, kurios leistų kūriniui Jį pažinti.

Visų šių pasikeitimų pabaigoje mūsų laukia ramybė ir tobulumas. Vis dėlto norėdami tai pasiekti ir pažinti šį teigiamą absoliutą – Kūrėją, mes privalome tuos pasikeitimus išgyventi. Visi šie pasikeitimai gamtos sutverti tikslingai.

Noras patirti malonumą ir noras suteikti malonumą, duoti – gauti, bloga – gera, tamsu – šviesu, juoda – balta – visos šios priešingybės yra sutvertos tik tam, kad mums perteiktų visus įmanomus santykio su kuriamąja jėga skonius.

Kitaip mes negalėtume nieko skirti paprastoje baltoje šviesoje. Mes netgi negalėtume nustatyti, kad ji „balta“. Neįmanoma perteikti kūriniui amžinos tobulybės ir amžinybės – tai galima padaryti tik begalinių pasikeitimų keliu.

Tai, tam tikru lygmeniu, atsispindi technikoje. Norėdami perteikti bet kokį reiškinį, mes turime jį suskaidyti, suskirstyti į daugybę impulsų, diskretinių dalelių ir perteikti jas aukštais dažniais.

Tokios diferenciacijos (padalijimo), daugybės mažų pasikeitimų, jų priėmimo ir tolesnės integracijos (sujungimo) pagalba mes galime perduoti informaciją ryšių linijomis.

Kitą žmogų taip pat galima pažinti tik iš daugybės pasikeitimų, kuriuos jame pastebime tik susidurdami su tuo žmogumi. Kitaip neįmanoma. Tik apjungęs visus šiuos įspūdžius galiu sakyti, kad žmogų pažinau. O ar mes vieni kitus pažįstame?

Vincas Andriušis

Reklama

Parašykite komentarą

Filed under Psichologija, Tikrovės suvokimas

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s