Tiesiog apie meilę

Vis rečiau susėdame kartu su šeima, draugais, artimaisiais. Šios retos akimirkos kužda apie meilę, tokią trokštamą ir tolimą, kurios niekaip nerandame, nepažįstame ir negalime pasiekti. Kas yra ta tikroji meilė ir kokiu būdu jos įmanoma pasiekti?

Ar galima iš tikrųjų mylėti kurį nors vieną objektą, o kito – ne? Juk kai pykstame ant ko nors, tai jaučiamės pykstantys ant visų – viso pasaulio. Meilė – tai jausmas ar savybė? Jei jausmas, tai jaučiu tai, kas vyksta, ir tiek – aš nieko su tuo negaliu padaryti. Jeigu savybė, tai, visų pirma, turiu sužinoti, kas tai per savybė ir stengtis ją atitikti.

Jei tai aukščiausia savybė, ji turi būti tobula, nepaperkama. Jei joje yra bent kažkoks trūkumas, bent lašelis nepasitenkinimo, kritikos, vadinasi, netobula. Meilėje sau kritikuojame kitus, meilėje kitiems kritikuojam save. Kritika kitiems, aplinkai yra beprasmė, nes mes kitų žmonių negalime ištaisyti. Save galiu pakeisti. Taigi kritika sau – tikslinga, kaip kad kelio ženklas, man nurodo mano trūkumą tobulo pasaulio (kurio noriu pasiekti) atžvilgiu. Jį taisydamas palaipsniui savo savybėmis artėju prie meilės savybės.

Mes taip ypatingai, taip sudėtingai sudaryti, kad nepasieksime meilės nei vyrui ar žmonai, nei tėvams, vaikams, aplinkiniams, žmonijai, Kūrėjui, jei visa tai nesusivienys!

Mes vystomės taip, kad mūsų prigimtis neleis mums mylėti tik kurį nors vieną konkrečiai. Žmogui atrodo, kad jis myli savo vaikus, žmoną, gal dar kokius nors draugus. Vis dėlto galiausiai jo meilės iliuzija visur patiria fiasko. Žmogus mato, kad jo meilei nuolat ko nors trūksta, kažkas griūna, ir jis atsimuša į sienas – su visu savo noru mylėti. Bet kodėl?!

Todėl, kad mes norime būti mylimi, o ne mylėti patys. Bandome mylėti žmogų – nepavyksta, nusiviliame – perkame šunį. Tas neklauso – auginame gėles. Šios vysta – kolekcionuojame akmenis. Visa tai mūsų egoistiškos meilės sau klajonės. Juk mes norime, kad aplinka mums paklustų, mūsų nekritikuotų, laikytu tobulais. O yra atvirkščiai – „laimingas ne tas, kurį mylį, o tas, kuris myli“.

Iš tiesų mylėti reiškia mylėti viską, kas tik yra: Kūrėją, žmoniją, pasaulį, artimus ir tolimus žmones kaip vieną visumą – tik taip galima pasiekti meilę. O kitaip, ji neįmanoma – gal ir nemalonu tai girdėti, bet taip yra.

Be to, mes manome, kad meilė – tai kažkas tokio labai aukšto, plevenančio debesyse. O iš tiesų meilė – tai gyvūnas, savybė, be kurios neįmanoma „kūnų“ sąjunga. Jeigu mes norime išauginti šį gyvūną, gyvenantį tarp mūsų ir vadinamą „meile”, tai mums reikia jį pašerti „tarpusavio nuolaidomis”.

Nusileidžiu tau – truputį „pašeriu“ mūsų meilę, ir ji storėja. Po to tu man nusileidi – ir taip mūsų meilė auga. Kadangi mes visi egoistai, tai yra vienintelis veiksmas, kuris gali padėti mums išauginti meilę.

Reikia mokytis nusileisti! Egzistuoja tik du meilės principai: pirmasis – meilę pagrįsti nuolaidomis, antrasis – ji gali būti tik visuotinė, ir, ją suvokus, bus įgyvendinta ir kiekviena individuali meilė…

(Straipsnis paruoštas pagal filosofijos mokslų daktaro Michaelio Laitmano paskaitų medžiagą.)

Vincas Andriušis

Reklama

Parašykite komentarą

Filed under Uncategorized

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s