Fizika ir menas

Centriniuose rūmuose (III aukšte) eksponuojama fizikos studento Vinco Andriušio kūryba. ŠVIESA nepraleido progos pasidomėti Lietuvos edukologijos universiteto studento kūryba ir gyvenimu. Kas Jums yra dailė? Ką ji suteikia? O gal atvirkščiai – kažką atima?  

Na, dailė yra nuo žodžio dailu, todėl ji ir turi atlikti šią savo funkciją – dailinti mūsų gyvenimą. Tapyba – tik vienas iš būdų tai daryti. Ar tai galimybė išreikšti save? O kas tas „aš“? Kaip jį apibrėžti? Čia tas pats, kas fizikoje apibrėžti jėgą, šviesą. Mes juk nežinome, kas tai yra. Mes žinome, kaip tai reiškiasi. Sakyčiau, kad tai – viena iš galimybių parodyti savo santykį su aplinka.

Ar tiesa, kad Jūsų specialybė – fizika, bet savo visą veiklą paskyrėte kūrybai? Kas lėmė tokį apsisprendimą? Manau, labai neįprasta, kad fi zikas tapo paveikslus, o, pavyzdžiui, medikas rašo grožinę literatūrą…

Na, ne visai taip. Augau architektų šeimoje. Tėvas laisvalaikiu liejo akvareles, mokė džiaugtis gražiais vaizdais, nuvedė į piešimo klasę, vesdavo į parodas, demonstruodavo reprodukcijas, pasakodavo apie dailininkų gyvenimus. Visa tai darė įtaką mano meniniam išsilavinimui. Piešti sekėsi lengvai, bet baigęs mokyklą įstojau į ekonomiką. Rimčiau piešti ėmiau keliaudamas po pasaulį. Realizavau mokykloje subrandintą norą, kurio negalėjau atidėti pensijai. Į fi ziką įstojau palyginti neseniai. Tada, kai jau tikrai jaučiau tokių žinių poreikį. Sutinku, kad dabartinėje visuomenėje vyrauja toks stereotipas, kurį dažnai tenka išgirsti, kad dailės ar literatūros ir tiksliojo mokslo pozicijos kertasi. Aš taip nemanau. Netgi atvirkščiai – jos viena kitą papildo. Žmonės, paskaitę vieną lankstinuką, jau vadina save medikais, o išlieję kibirą dažų ant drobės – dailininkais. Tai – sugadintas požiūris. Juk dailinkas turi ne tik mokėti piešti ar tapyti, bet ir jausti formą, simetriją, geometrinę, toninę, spalvinę kompozicijas, šviesos sklaidą, simboliką, loginius prasmių ryšius ir pan. Vaizduojamasis menas lavina ir vaizduotę, o fi zikas be vaizduotės –kaip aklas grybautojas, kuris užmins vieną kitą grybą, o gal ir tą sukirmijusį. Mano fi zikos mokykloje vaizduojamasis menas būtų privalomas dalykas.

Menininkai (tarp jų ir dailininkai) XXI amžiuje susiduria su dilema, ką pasirinkti: individualią kūrybą (kuri galbūt nebus paklausi) ar prisitaikėlišką, kuri leistų gyventi gerai? Ar Jums tenka susidurti su šia problema?

Taip, teko susidurti su šia dilema. Vaizduojamasis menas visada buvo taikomasis. Nors gal ne visada tai telpa į taikomojo meno apibrėžimą. Ką turiu galvoje? Jis, kaip ir bet kuri kita žmogaus veikla, turi teikti naudą kitiems sociumo nariams (mainais už tai, ką jiems teikia sociumas). Kas buvo meno užsakovai? Daugiausia viena kitą keitusios ideologijos, religijos… Aišku, kad dabar visa tai nusileido į mases, ir paveikslą savo „rūmuose“ nori pasikabinti bene kiekvienas. Jeigu esi profesionalas, tai turi aptarnauti vieną iš skonio išlavinimo spektro grupių. Gali – aptarnauk karalių skonį, negali – turgaus. O jeigu tau reikalingas tik originalumas, tai kokia čia dilema? Anksčiau ar vėliau praeis. Dabar labai populiaru vaikytis originalumo, „ieškoti savo stiliaus“. Labai giliai domėjausi meno istorija ir nepamenu, kad nors vienas dailinkas iškilo vergaudamas originalumui. Visi kubistai, impresionistai, modernistai tiesiog matė savaip, ir tas matymas buvo jų nuoširdaus darbo vaisius.

Aš įsivaizduoju, kad dailė reikalauja tikro pašaukimo, ne tik galimybių. Kada Jūs pajutote, jog turite tokį pašaukimą, su kuriuo susiesite savo gyvenimą? Kaip suderinate asmeninį gyvenimą ir darbą?

Aš pašaukimą matau kaip norą, kuris mus pašaukia į vieną ar kitą sritį, o po to jau mokykis jį šaukti pats. Mane dažniausiai šaukia noras pažinti gyvenimą, jo priežastį, tikslą. Dėl šio pašaukimo visi darbai susivienodina. Kaip suderinu asmeninį gyvenimą ir darbą? Mokausi viską derinti taip, kad viskas tarnautų vienam tikslui.

Kaip manote: ar šiandien pilkajam visuomenės sluoksniui (pripažinkime, gal net didžiajai žmonijos daliai) vis dar reikia meno? Ar jaučiatės vertinamas ir įvertintas už tai, ką darote?

Tai – didesnė problema. Žmonija vadinamas organizmas ne tik papilkėjo, bet ir pradeda juoduoti. Tokiam organizmui reikalingas gydytojas. Koks? Mes patys su ta visuomenės dalimi, kuri jau mato problemą ir suvokia, kad jau laikas veikti. Pradžioje informuoti visuomenę apie tikrąją ligos priežastį – egocentrizmą. Antra, bendromis jėgomis ieškoti priešnuodžio ir jį reklamuoti, teikti visuomenei. Tam tinka visi instrumentai, t. y. mokslo žinios, menai, literatūra, pedagogika ir t.t. Tik sveikoje visuomenėje visi jausis vėl reikalingi. Lietuvoje labai daug šviesos potencialo.

Dažnai menininkui kyla klausimas, ar mano aistra, mano talentas pajėgs išmaitinti mane ir mano šeimą? Ar tai įmanoma?

Pažvelkime į istoriją. Ar galėjo menai, literatūra, mokslas, kultūra klestėti viduramžiais? Tada buvo išorinė priespauda. Dabar blogiau – patiriame vidinę (mūsų egocentrizmo) priespaudą. Jeigu nieko nedarysime, tai ne tik iš dailės neišgyvensime.

Apie literatūrą sakoma, kad ji moko žmogų gyventi. O ko žmogus gali pasimokyti iš Jūsų tapybos? Ką stengiatės perteikti savo paveikslais adresatui?

Buvo laikotarpis, kurio metu ieškojau būdų, kaip simboliais perteikti tas idėjas, kuriomis gyvenau. Pamačiau, kad tai neįmanoma. Visų pirma dėl to, kad mažai kas moka tokį meną skaityti, nes vaizduojamojo meno supratimo lavinimas yra labai kuklus pasaulio švietimo sistemose. Manau, be reikalo, nes mano mokykloje mokinių santykis su aplinka labai skyrėsi nuo kitų. Idėjoms perteikti palankesnis yra rašymo menas, todėl pradėjau mokytis rašyti. O paveikslais ėmiau stengtis tiesiog perteikti gamtos grožį ir gerą nuotaiką.

Ar Jums svarbus Jūsų meno suvokėjas? Kartais girdime, kad menas – saviraiškos forma, kurioje individualumas yra svarbesnis už visuotinumą. Nors, tiesa, a.a. J. Marcinkevičius yra sakęs, kad tai, ką jis sukuria ir paleidžia į pasaulį, nebėra jo kūryba, ji – tautos. Kaip yra su Jūsų paveikslais: ar juos tapote norėdamas išreikšti savo jausmus, būsenas, ar jie skirti žmogui, kad jis pajustų estetinį pasitenkinimą?

Taip, visada galvoju, ką ir kam noriu pasakyti. Individualumas ir visuotinumas yra abu vienodai svarbūs. Žmogaus individualumui vystytis niekas neturi trukdyti (kaip ir jo individualumas kitiems). Bet kam reikalingas tavo individualumas ir kokiu pagrindu jis vystysis, jeigu nesąveikaus su kitais? Kiekviena medžiaga turi tik jai būdingų savybių, kurių išmanymas leidžia pagaminti detales, o jų ryšių sąveika – mums reikalingus prietaisus (pavyzdžiui, kompiuterį). Individas turi išmokti palaikyti darnius ryšius su kitais individais, neprarasdamas savo individualumo, neužgoždamas, nepažeisdamas kitų. J. Marcinkevičius teisingai sakė, nes ir medžiagą, kurią jis apdorojo savo kūrybos procese, gavo iš tautos, o tauta – iš santykio su kitomis tautomis. Pasaulis – integrali sistema. Taip pat ir paveikslas. Gyvenimo aplinkybės padiktuoja tam tkrą idėją, motyvą, nuotaiką… Tuo ir daliniesi.

Manau, kad skaitytojams būtų įdomus ir Jūsų meninis skonis. Kokie dailininkai Jums imponuoja ir kodėl?

Didžiausią įtaką man padarė impresionizmas. Senovės tapyba man per daug niūri (išskirčiau tik Olandų tapybą). Tiek Luvre, tiek Ermitaže daugiau laiko praleidau impresionistų darbų salėse. Yra ko pasimokyti ir iš kitų – technikos, kompozicijos, piešimo. Visgi temos dominuoja gana niūrios. Man smagiausias ir nuoširdžiausias – Vincentas Van Gogas.

Jūs teigiate, kad turėtumėme pabandyti paprastuose dalykuose įžvelgti kažką daugiau nei, pavyzdžiui, medyje medį. Kaip tai padaryti? Ir kaip Jums tai pavyksta?

Taip teigia mano moteris (parašiusi pristatymo tekstą). Ne tą noriu pasakyti, kad reikia medyje įžvelgti, pavyzdžiui, arklį, o arklyje – medį. Noriu pasakyti, parodyti, atkreipti dėmesį į tai, kad gyvenimo grožį, įvairovę, džiaugsmą galima įžvelgti visur. Trūkumas mūsų užsidaryme, mūsų egocentrizme. Kaip tai padaryti? Pagalvokime, kokiose situacijose jaučiamės tikrai laimingi? Kada aplinka pradeda spindėti, žmonės tampa mieli, minčių srautai teka spalvinga gama, viskas tampa aišku, nelieka baimės dėl ateities? Ir kokiose situacijose pasaulis papilkėja, viskas bjauru, nieko nesinori? Tada „atskirkime grūdus nuo pelų“ – vienas situacijas nuo kitų. Pagalvokime, ką turime keisti – save ar kitus? Ir pirmyn!

Jūsų kūryba jau buvo eksponuota užsienyje ir sulaukė didelio pasisekimo…

Daug keliavau. Tapyba, piešimas buvo pagrindinis pajamų šaltinis. Tekdavo pabūti įvairiose vietose. Ten ir atidarydavau parodas. Geriausiai pasisekė Ispanijoje – nupirko visus darbus.

Ar Jums pažįstamas toks jausmas, kai tarsi Jūsų menas niekam nereikalingas?

Jeigu būtų nepažįstamas, tai kaip galėčiau pažinti jam atvirkštinę poziciją? Kai kabinau šią ekspoziciją Lietuvos edukologijos universitete, ėjo moterys ir sakė: Oi, kaip gražu! Ačiū, kad papuošėte koridorių. Tokiais atvejais tikrai jaučiu, kad mano menas yra reikalingas.

Ko palinkėtumėte jauniesiems dailininkams, kurie (galbūt) sulaukia daug kritikos dėl savo darbų?

Na, visų pirma išmokti ją priimti, apdoroti ir realizuoti išvadas!

Laikraštis „Šviesa“ Nr. 12 (2422) 2012 lapkritis

http://www.vpu.lt/rvs/Page.aspx?pageID=3277

Reklama

Parašykite komentarą

Filed under Interviu

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s