Žinių šaltinis

 

Vaidotas Matutis: Dar mąstant apie žinių įsisavinimo procesą, reiktų apmąstyti prielaidą, kad tai ko gero yra kūrybinis procesas. Čia aš prisiminiau kažkada skaitytos kolektyvinės monografijos mintis, labai tinkančias šiai specifikai:
„Žmogus geba suvokti kūrybos prasmę atsižvelgdamas į saviraiškos poreikius ir kultūros vertybes. Asmens požiūriu – tai saviugdos ir brandos įprasminimo galimybė, o visuomenės požiūriu – tai individo socializacija – kultūros vertybių ir egzistavimo joje galimybių perėmimas.“
(ištrauka iš knygos, kolektyvinės monografijos „Dvasingumas žmogaus pasaulyje“, VPU leidykla, II papildytas leidimas, 2011 m.)
Perifrazuojant galima pasakyti: Žmogus sugeba įsisavinti žinias atsižvelgdamas į saviraiškos poreikius ir jo aplinkos visuomenėje vyraujančias žinias bei vertybes.
Tačiau tai tinka tik kalbant apie tas žinias, kurios jau yra kieno nors įsisavintos ir gali būti perduotos kitiems žmonės dalijimosi žiniomis procese. Na o jei grįžti prie žinių – kaip ekonomikos resurso specifikos, tai reikėtų atkreipti dėmesį į žinių šaltinį. Klasikinės ekonomikos apibrėžimo rėmuose, bet kurie resursai turi savo šaltinį, iš kurio gamybos procese yra atnaujinama jau sunaudota dalis. Kiek teko susipažinti su „žinių ekonomikos“ moksliniais darbais, net ir tais kurių pagrindu apgintos disertacijos, niekur neradau atsakymo į klausimą: kur yra naujų žinių šaltinis?
Peršasi išvada, kad vėl turime nesuderinamumą tarp ekonomikos ir žinių – kaip ekonomikos resurso, kas vėl parodo termino „žinių ekonomika“ beprasmiškumą…

Mano komentaras: Pabandžiau šį tavo klausimą iškelti sau. Pamačiau, kad norint atsakyti į šį klausimą, reikia, visų pirma, apibrėžti kas yra žinios, nuo ko jos priklauso. Tarkime, aš esu žinių visuomenėje, bet “neturiu apetito” joms – tekės į mane žinios? Ne. Tarkime esu žinių visuomenėje ir “turiu apetitą” joms, bet tas mano apetitas uždara sistema, tenkina tik mano ego. Užsikimš? Užsikimš ir pradės rūgti. Išvada – priklauso nuo žinių noro, kuris Maslou pavyzdžio piramidėje yra žemiau tik už priežastį, ir jo sąveikos su aplinka.

Tai analizė vieno elemento atžvilgiu. Dabar integruokime šį modeliuką į Žmonijos modelį. Organizmas “Žmonija” yra tam tikrame potencialiniame (begalinio potencialo) jėgos lauke. Tą lauką pavadinkime priežastimi, kurio potencialas yra išreikštas jam savybėmis atvirkščia materialia kokybine-kiekybine struktūra su ją savyje talpinančiu stebėtoju Žmogumi=Žmonija. Integruokime atskirų individų norus pažinti, gausime Žmonijos norą-kintamąjį begalinio potencialo lauke, kurio funkcija priklauso nuo viso organizmo būsenos laidumo, kuris priklauso, kaip ir individo atveju, nuo noro dydžio ir nuo būsenos (bendro noro) orientacijos į save ar į išorę, nuo kiekybinio ir kokybinio santykio su pačiu lauku.

Taigi, manau kad klausimas “Kas yra naujų žinių šaltinis” neturi prasmės, kaip ir klausimas kas yra elektra, kas yra jėga, ar pan. Mums pakanka atsakyti į klausimą kaip tai veikia, nuo ko priklauso.

http://matutis.eu/ziniu-saltinis/comment-page-1/#comment-47550

Reklama

Parašykite komentarą

Filed under Diskusijos

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s