Tinginystės nauda

Paveikslėlis

Viskas, ką žmogus daro daugiau, nei būtina jo gyvenimui, – ne tik nereikalinga, bet visada žalinga.

Michaelis Laitmanas

 

Musės, tingiai tupinčios ant stalo, kol virš jų „nepakimba“ ranka su laikraščiu, elgiasi visiškai teisingai. Matematikai įrodė, kad gyvūnams pati tingiausia iš visų galimų apsisaugojimo nuo plėšrūnų užpuolimo strategija yra pati efektyviausia. Šios teorijos pagrindu tiriamos cheminės reakcijos, molekulių judėjimas, maistinių medžiagų apykaita, fondų rinkos dinamika…

Taigi tinginystė – gera ar bloga savybė? Ar ji, kaip ir visos kitos savybės, – nei gera, nei bloga, o viskas priklauso nuo to, ar mokame ja naudotis? 

Tinginystė yra natūrali savybė. Yra tokia patarlė: „Tinginystė atsirado anksčiau už žmogų“. Jei sutiksime su teiginiu, kad tikslas formuoja žmogų, ši patarlė skamba visiškai teisingai.

Panagrinėkime tingėjimo anatomiją. Noro gauti prigimtis yra patirti malonumą. Mėgautis ir stengtis – tai dvi priešingos būsenos: kai norime ko nors – tuštumos būsena, ir pilnatvės būsena, kai nieko nenorime.

Pilnatvės būsena visada yra mūsų sąmoningas arba nesąmoningas siekis. Tuštumos būsenoje žmogus turi dvi elgesio galimybes: arba dirbti dėl to, kad gautų tai, ko nori, arba tingėti. Ką reiškia tingėti? Tingime tada, kai pastangos mums atrodo sunkesnės už tuštumos teikiamą kančią. Kam tuomet stengtis?

Tai normali mūsų noro būsena ir negalime jos vadinti nei bloga, nei gera – tik teisingas noro įvertinimas, kai tuštumos kančia per maža stumti pirmyn, o motyvacija, tikslas per silpni traukti pirmyn. Tai žmogaus formavimąsi skatinantis taškas. Jame žmogui paliktas laisvas pasirinkimas, kaip elgtis – prisiversti judėti pirmyn ar tingėti toliau.

Tinginystė ir darbštumas nėra atskirų žmonių bruožas, o to paties žmogaus būsenų pavadinimai. Jeigu tingiu, vadinasi, man trūksta tikslo svarbos pojūčio arba dabartinės savo būsenos bevertiškumo suvokimo. Taip pat gali būti, kad aš suvokiu iki šiol mane vedusių tikslų menkavertiškumą, pradedu matyti juos kaip blogus arba iš viso susipainioju juose. Bet kokiu atveju tai žmogaus veiksmų, kelio korekcijos taškas.

Todėl galimi keli žmogaus veikimo, tingėjimo savybės pozityvaus panaudojimo variantai. Jeigu žmogus mato, kad jo tikslas nėra geras, ir suvokia, kad jo neverta siekti, žmogus gali pasitelkti vaizduotę ir talkinti tingėjimui, įsivaizduodamas, prie kokių kančių ateityje gali jį atvesti šis tikslas. Tai padės jam sustoti einant blogu keliu ir sudaryti sąlygas įsivyrauti geresniam tikslui.

Ir atvirkščiai, jeigu žmogui trūksta tikslo svarbos, jam reikia įsivaizduoti, kokioje apgailėtinoje būsenoje jis pasiliks, jeigu nepradės veikti. Šiuo atveju vaizduotė gali man padėti sustiprinti tiek vieną, tiek kitą – dabartinės būsenos mankavertiškumą ir pasiekto tikslo vertę. Tai sustiprins stūmos ir traukos jėgas, kurių padedamas pajudėsiu pirmyn.

Jeigu žmogus neturi tikslo arba yra susipainiojęs juose, tai tingėjimu kaip vaistu pasinaudoti labai paprasta: reikia tiksliai juo vadovautis – iš viso nieko nedaryti – ir tai anksčiau ar vėliau prives prie naudingo užsiėmimo. Juk tai žymiai geriau nei tai, ko mes pridarome iš neturėjimo ką veikti.

Tingėjimas skirtas žmogaus tikslams koreguoti iki jis atitiks gamtos jam iškeltą tikslą.

Vincas Andriušis

Reklama

Parašykite komentarą

Filed under Psichologija

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s