Monthly Archives: gruodžio 2013

Kolektyvinio proto pranašumas

Image

Kuo toliau, tuo sunkiau mums sutarti: šeimoje, darbe, su draugais. Dar sunkiau, kai bandome rasti bendrą sprendimą kolektyve.

Vis dėlto tam tikromis sąlygomis grupė, kurios dauguma narių nėra ypatingo intelekto, randa teisingesnį sprendimą nei protingiausi tos grupės nariai kiekvienas atskirai. Dėl atskirų grupės narių nuomonių sąveikos viena klaida anuliuoja kitą ir lieka teisingas sprendimas ar bent jau sprendimas, artimas teisingam. Norint tinkamai pasinaudoti kolektyviniu protu ir rasti teisingą sprendimą būtina laikytis šių taisyklių:

–      Grupės narių nuomonė turi būti įvairi ir viena kitos neginčyti, o tik papildyti. Kiekvienas grupės narys turi tam tikrą savo asmeninę informaciją ir nuomonę apie diskutuojamą ar sprendžiamą dalyką ir net nesvarbu, kad ji gali būti netiksli tikrų faktų interpretacija.

–      Grupės narių nuomonės turi būti nepriklausomos, laisvos nuo kitų grupės narių nuomonių. Tam turi būti sudarytos sąlygos, kad nariai nejaustų vienas kitam daromo nei žodinio, nei psichologinio spaudimo. Visi grupės nariai pasisako absoliučiai lygiomis teisėmis.

–      Grupė turi būti decentralizuota. Tai reiškia kad joje nėra autoriteto, kurio nuomonė užgožtų visas kitas. Taip pat išsakant savo nuomonę reikia vengti reikšti pritarimą vienam ar kitam grupės nariui – išsakoma nuomonė yra tik tam tikro asmens ir neutrali.

–      Reikalingas mechanizmas, kuris fiksuotų bendrą sprendimą. Tai gali buti žmogus, kuris imasi apibendrinimo funkcijos.

–      Visus turi sieti vienas tikslas ir tas tikslas turi būti aukščiau už kiekvieno nario asmeninius tikslus bei ambicijas.

Reklama

Komentarų: 1

Filed under Uncategorized

Integralaus ugdymo principų pristatymas LEU Tarptautinėje mokslinėje – praktinėje konferencijoje “Nuo atskirties – įtraukties link“

Image

 

Image

Esminiai augančio žmogaus integralaus ugdymo principai

 

1. Aplinka formuoja žmogų.  Aplinka – esminis žmogui poveikį darantis veiksnys. Todėl turime sukurti vaikams mažą visuomenę, nedidelę šeimą, kurioje visi rūpinasi visais. Tokioje alinkoje augantis vaikas ne tik klestės ir ras kaip išreikšti savo kūrybinį potencialą, bet ir išeis į gyvenimą, jausdamas pripažinimą ir atsakomybę kurti tokią pat visuomenę už mokyklos sienų.

2. Pavyzdys. Vaikai mokosi iš pavyzdžių, kuriuos rodo suaugusieji, įskaitant ugdytojus, tėvus, taip pat medijos resursus, žiniasklaidą bei kitus vienokio ar kitokio turinio šaltinius.

3. Lygybė. Ugdymo procesą kontroliuoja ne mokytojas, o auklėtojas, ir nors jis yra vyresnis už vaikus, tačiau jų turi būti priimamas kaip „savas“. Taip jis galės palaipsniui visus kelti vis aukščiau. Tai būdinga visiems užsiėmimų aspektams. Štai viena pavyzdys, iliustruojantis šį principą: per pamoką vaikai ir auklėtojai sėdi ratu ir šnekasi kaip lygūs. Žinoma, vaikai nesinaudoja kokiomis nors kitiems neprieinamomis „privilegijomis“.

4. Mokymo stilius. Vaikus domina jų prigimtis. Mokytojo užduotis – skatinti šį smalsumą, o ne užgniaužti. Užuot demonstravęs savo viršenybę ir „kibirais“ liejęs žinias, kurių išmokimas (tokiomis sąlygomis) labai abejotinas, mokytojas nukreipiančiais klausimais ir aptarimais turi padėti vaikams drauge nagrinėti įvairias temas. Tik taip vaikai iš tikrųjų išmoks.

5. Stipriosios pusės. Kiekvienas vaikas turi stiprių pusių, savų talentų ar gebėjimų. Aplinka turi skatinti jį realizuoti savo unikalius bruožus visuomenės labui. Tada jis iš tikrųjų sužydės ir pasieks sėkmę.

6. Nedidelės mokymosi grupės su keliais ugdytojais. Klasė iš 30-40 mokinių – jau per didelė. Vaikus reikia padalyti po 10-15 žmonių. Kiekvieną tokią grupę lydės du mokymo kokybe besirūpinantys ugdytojai, taip pat psichologinės ir socialinės raidos aspektus išmanantis specialistas.

7. Lyčių atskyrimas. Kad ir kaip stengsimės, vyrai ir moterys vis tieks liks skirtingi, ir ne tik išore. Tad dėl mūsų vaikų gerovės neignoruokime šio fakto. Pagal naujausių tyrimų duomenis, dauguma ikimokyklinukų greriau vystosi ir mokosi vienos lyties aplinkoje. Tyrimai taip pat patvirtina, kad šiuolaikinė švietimo sistema, kur berniukus daugiausia ugdo moterys, sustiprina jų „moteriškus elgesio modelius“ (dažniausiai pasąmoniniu lygmeniu) ir sukelia įvairių problemų, tarp jų ir lytinės raidos.

8. Ilga mokymosi diena. Mokymosi diena tęsiasi iki vakaro. Visą tą laiką vaikai mokosi, ilsisi, valgo, žaidžia, šnekasi – visa tai drauge.

9. Gyvenimo įgūdžiai. Kartą per savaitę verta su vaikais palikti mokyklos sienas ir išvykti į gamtą, nueiti į zoologijos sodą ar parką, nuvažiuoti į gamyklą ar kaimo teritoriją, kino studiją ar teatrą, operacinę, ligoninę, gimdymo palatą, valstybines įstaigas, muziejus, senelių namus ir t.t. – atsižvelgiant į ugdymo amžių. Apskritai, į įvairias vietas, kuriose galima vaikams atskleisti mūsų gyvenime vykstančius procesus. Ekskursiją turi lydėti paaiškinimai ir baigtis visų bendru aptarimu to, kas pamatyta.

10.Vyresnieji moko jaunesniuosius. Vyresniųjų vaikų grupės imasi šefuoti jaunesniuosius, o šie – dar mažesnius vaikus ir t.t. Per tai visi pasijaus partneriais, dirbančiais bendram reikalui, apimančiam visą gyvenimą ir sudarančiam vieną iš gamtos pagrindų.

11. Mokymasis per aptarimus ir vaidmenų žaidimus. Mokymosi proceso dalimi taps įvairių situacijų, su kuriomis vaikai kas dieną susiduria, vaidinimai. Po žaidimo – bendra diskusija. „Įsijautimas“ į kitus vaidmenis, situacijų iš kitų gyvenimo nagrinėjimas moko vaiką, jog kiekvienas žmogus ir kiekviena nuomonė turi teisę gyvuoti, ir kad su visais reikia kantriai ir tolerantiškai elgtis.

12. Užsiėmimų filmavimas. Vaikai filmuoja tai, kas vyksta klasėje ir už jos ribų, kad paskui galėtų pažvelgti į save iš šalies. Taip jie išmoks analizuoti save ir su jais vykstančius dalykus.

13. Mokymas per žaidimus. Žaidimas – tai priemonė, kurios padedamas vaikas auga, vystosi ir pažįsta pasaulį. Todėl bendradarbiavimo mokančius žaidimus reikia paversti esminiu darbo su vaikais metodu.

14. Pasirengimas gyvenimui šeimoje nuo ankstyvo amžiaus. Nuo 11 metų mokykloje reikia ruošti vaikus šeimos gyvenimui, neaplenkiant visų būtinų paaiškinimų, leidžiančių prisiliesti prie vidinės priešingos lyties psichologijos, taip kuriant pagrindą tarpusavio supratimui ir lygiavertiškumo suvokimui.

15. Tėvų palaikymas ir bendras darbas su jais. Mokykla turi įtraukti tėvus į ugdymo procesą ir nuolatos juos informuoti, kuo užsiima jų vaikai: ko mokosi, su kokiais sunkumais susiduria. Tėvai savo ruožtu turi palaikyti auklėjimo procesą: kalbėtis su vaikais apie šių vertybių bei principų svarbą, skatinti juos, rodyti gerą pavyzdį, kaip laikytis šių principų, ir, savaime suprantama, neskleisti su jais nesutampančio supratimo. Be to, tėvams vertėtų praeiti instruktažą, kad sustiprintume trikampio „vaikas-tėvai-mokykla“ sąveiką.

 

Sentencijos

  • „Tikroji švietimo sistemos užduotis šiandien – ne perduoti žinias, o suteikti vaikams socialinius įgūdžius, kurie padėtų jiems įveikti visuomenės susiskaldymą, įtarumą ir nepasitikėjimą.“ (Knygos „Laiminga vaikystė“ autoriai)
  • Integralūs ugdymo principai ne tik teigiamai veikia vaikų savijautą bei santykius su aplinkiniais, bet ir pagerina jų pažangumą. (Knygos „Laiminga vaikystė“ autoriai)
  • „Ištaisyti pasaulį, reiškia ištaisyti ugdymo sistemą“ (Lordas Richardas Layarda)
  • „Mumyse viešpatauja beribis noras mėgautis – mėgautis kuo daugiau, netgi svetima sąskaita. Būtent jis skatino mus sukurti kultūrą, kurios pagrindas – pavydas ir konkurencija. Jeigu turiu daugiau nei kiti – džiaugiuosi, jeigu ne – malonumas blėsta“ (Knygos „Laiminga vaikystė“ autoriai)
  • „Norint išsaugoti dviejų puselių ryšį, būtina jį pakelti aukščiau asmeninių malonumų“ (Knygos „Laiminga vaikystė“ autoriai)
  • „Tikrovė yra žmogaus suvokimo rezultatas, todėl pakeitę suvokimą, paskatinsime savo elgesio ir vidinės esmės pokyčius“ (Knygos „Laiminga vaikystė“ autoriai)
  • „Integralaus ugdymo principais grįsta metodika palieka labai daug vietos optimizmui: kelias atviras, ir jie žmogus yra teisingoje aplinkoje, jis gali be perstojo mokytis ir tobulėti“ (Knygos „Laiminga vaikystė“ autoriai)
  • „Santykiai tarp lygių grupėje nuo šiol tampa centrine raidos arena, kurioje atsiskleidžia nauji gebėjimai“ (L.A. Sroufe, R. Cooperis, G. DeHartas)
  • Būtent šiandien, kai mokslas pastebi, kaip svarbu stiprinti santykius, žmonių tarpusavio santykiai primena vis labiau stiprėjančią blokadą“ (Dr. Danielis Golemanas)
  • „Žaidimai – tai natūralus būdas mokytis“ (Knygos „Laiminga vaikystė“ autoriai)
  • „Mokymosi kartu metodikos, grįstos socialiniais tarpusavio santykiais, taikymas yra vienas sėkmingiausių socialinės ir pedagoginės psichologijos sumanymų.“ (Knygos „Laiminga vaikystė“ autoriai)
  • „Teisingą požiūrį į vaikų auklėjimą galima apibūdinti dviem žodžiais: asmeninis pavyzdys“ (Knygos „Laiminga vaikystė“ autoriai)
  • „Nesijaudinkite dėl to, kad kad vaikai niekada neklauso jūsų, – jaudinkitės dėl to, kad jie nuolatos jus stebi“ (Robertas Fulghlumas)
  • „Negalima skatinti vaikų konkurencijos – priešingai, reikia parodyti jiems, kad jie nepatirs jokio malonumo pavydėdami vienas kitam.“  (Knygos „Laiminga vaikystė“ autoriai)
  • „Svarbiausiu dalyku mokykloje turėtų tapti „žmogotyra“ – mokslas, kaip tapti žmogumi.“ (Knygos „Laiminga vaikystė“ autoriai)
  • „Išsilavinimas – tai kelias. Žmogus – tikslas“ (A.Gordonas)
  • „Dar vaikystėje žmogui būtina suprasti, kad egoizmas (noras mėgautis kitų sąskaita) – svarbiausia kančių suaugusiųjų pasaulyje priežastis.“ (Knygos „Laiminga vaikystė“ autoriai)
  • „Pamokų tikslas turi būti suformuoti žmogų, o ne parengti kvalifikuotą robotą.“ (Knygos „Laiminga vaikystė“ autoriai)
  • „Viena didžiausių klaidų – manyti,  jog pedagogika, tai mokslas apie vaiką, o ne apie žmogų.“ (Januzsas Korczakas)
  • Ugdymą reikia suderinti su vidine vaiko raida, su jo amžiumi ir lytimi. Nepakanka prigrūsti jį žinių – kur kas svarbiau išmokyti jį būti žmogumi ir parengti gyvenimui“ (Knygos „Laiminga vaikystė“ autoriai)
  • „Ugdytojas – tai žmogus, jaučiantis kad valdžia turi priklausyti ne jam, o meilei.“ 

 

Parašykite komentarą

Filed under Uncategorized

Kodėl antibiotikai tampa neveiksmingi

Image

Blogis triumfuoja tada, kai gėris ilsisi.

Penicilino išradėjas Aleksandras Flemingas neslėpė ir įspėjo, kad jo atrastų antibiotikų efektas nebus amžinas, nes mikrobai moka adaptuotis prie vaistų. Kuo plačiau antibiotikai naudojami, tuo greičiau mikrobai randa būdų apsisaugoti nuo jų.

Mūsų dienomis antibiotikai praranda savo savybes taip greitai, kad farmacijos įmonėms vis mažiau apsimoka juos gaminti. Vienos rūšies vaistų sukūrimas kainuoja apie milijardą dolerių ir šios išlaidos nespėja atsipirkti per tuos keletą metų, per kuriuos mikrobai prie vaistų prisitaiko.

Kuo tai gresia? Visų pirma tuo, kad net pačios mažiausios infekcijos taptų mirtinai pavojingos. Antibiotikams praradus veiksmingumą, žmonės praras galimybę gydyti vėžį, atlikti organų persodinimo operacijas bei visas kitas, kurios reikalauja įsiskverbimo į žmogaus kūną. Reikėtų pamiršti ne tik širdies vožtuvų ir panašias operacijas, bet ir implantus bei grožio chirurgiją apskritai.

Galime ramintis tuo, kad mes jų iš viso nevartojame arba vartojame tik kraštutiniais atvejais, tad mums šie pavojai negresia. Problema ta, kad šiuolaikinė maisto pramonė be mūsų atsiklausimo antibiotikus gausiai naudoja tiek augalinės kilmės maistui apdoroti, tiek mėsiniams galvijams auginti ir pan. Su dabartinės maisto pramonės tiekiamu maistu mes gauname milžiniškus kiekius žalingų medžiagų, tarp jų ir antibiotikų. O ką daryti, valgyti gi reikia, nemirsime juk badu!

Todėl, nežinodami, kaip išspręsti šią situaciją, nelabai norime apie tai galvoti, nors informacijos apie maiste esančius nuodus tikrai pakanka. O ką mes galime pakeisti? Juk nemesime savo darbų, kad galėtume viską patys išsiauginti. Ekologiškas maistas taip pat ne mūsų kišenei, nes tapo prabangos dalyku, kaip kad apnuodytas maistas tapo norma. Į teismą nepaduosi, nes viskas įteisinta. Parduotuvių neboikotuosim, nes valgyt reikia. Kur išeitis?

Iš tikro, visos šios priemonės nepadės, nes ne juose slypi problemos esmė. Problema mūsų požiūryje į vienas kitą, mūsų savanaudiškuose tarpusavio santykiuose. Būtent ši sritis kelia mums šią bei panašias problemas, yra problemų židinys, ir todėl būtent ją reikia taisyti. Esame tarpusavyje surišti, nors ne visada ir ne visi apie tai pagalvojame arba norime taip galvoti, ir kiekvienas poelgis, kad ir kiek mes būtume apsišarvavę morale, tampa kiekvieno iš mūsų elgesio dalimi.

Todėl utopiška galvoti, kad šių problemų sprendimas yra ne mano, o kitų žmonių ar organizacijų rankose, o didžiausia utopija iš visų galimų utopijų yra manyti, kad kas nors pasikeis nieko nedarant. Todėl tik patys atsigręžę į save, išdrįsę rasti problemos dalelę savyje, supratę jos žąlą, galime pradėti keisti požiūrį į artimą ir bendravimo kriterijus savo aplinkoje. Kadangi esame surišti vienu tinklu, tai galime būti tikri, kad šis naujas požiūris persiduos ir kitiems, pasklis po visą žmogaus sistemą ir tai bus tas „antibiotikas“, prieš kurį bakterijos bus bejėgės.

Jeigu, pradėję nuo savęs, nuo savo aplinkos, paskleisime madą rūpintis ne tik savimi, tai ji pasieks ir tuos, kurių rankose yra maisto pramonė. Pakeitę požiūrį, pamatysime, kad normaliam gyvenimui nereikia tokios maisto įvairovės – dešimčių duonos rūšių, šimtų rūšių sūrių, dešrų, kitų produktų. Šis didžiulis pasirinkimas lemia ne tik mūsų sveikatą, bet ir milžinišką maisto kiekio išmetimą. Sureguliavus paskirstymą, atkris būtinybė auginti gyvulius bei augalus naudojant antibiotikus ir pesticidus.

Vincas Andriušis

http://www.mintis.info/

Parašykite komentarą

Filed under Uncategorized