Kodėl antibiotikai tampa neveiksmingi

Image

Blogis triumfuoja tada, kai gėris ilsisi.

Penicilino išradėjas Aleksandras Flemingas neslėpė ir įspėjo, kad jo atrastų antibiotikų efektas nebus amžinas, nes mikrobai moka adaptuotis prie vaistų. Kuo plačiau antibiotikai naudojami, tuo greičiau mikrobai randa būdų apsisaugoti nuo jų.

Mūsų dienomis antibiotikai praranda savo savybes taip greitai, kad farmacijos įmonėms vis mažiau apsimoka juos gaminti. Vienos rūšies vaistų sukūrimas kainuoja apie milijardą dolerių ir šios išlaidos nespėja atsipirkti per tuos keletą metų, per kuriuos mikrobai prie vaistų prisitaiko.

Kuo tai gresia? Visų pirma tuo, kad net pačios mažiausios infekcijos taptų mirtinai pavojingos. Antibiotikams praradus veiksmingumą, žmonės praras galimybę gydyti vėžį, atlikti organų persodinimo operacijas bei visas kitas, kurios reikalauja įsiskverbimo į žmogaus kūną. Reikėtų pamiršti ne tik širdies vožtuvų ir panašias operacijas, bet ir implantus bei grožio chirurgiją apskritai.

Galime ramintis tuo, kad mes jų iš viso nevartojame arba vartojame tik kraštutiniais atvejais, tad mums šie pavojai negresia. Problema ta, kad šiuolaikinė maisto pramonė be mūsų atsiklausimo antibiotikus gausiai naudoja tiek augalinės kilmės maistui apdoroti, tiek mėsiniams galvijams auginti ir pan. Su dabartinės maisto pramonės tiekiamu maistu mes gauname milžiniškus kiekius žalingų medžiagų, tarp jų ir antibiotikų. O ką daryti, valgyti gi reikia, nemirsime juk badu!

Todėl, nežinodami, kaip išspręsti šią situaciją, nelabai norime apie tai galvoti, nors informacijos apie maiste esančius nuodus tikrai pakanka. O ką mes galime pakeisti? Juk nemesime savo darbų, kad galėtume viską patys išsiauginti. Ekologiškas maistas taip pat ne mūsų kišenei, nes tapo prabangos dalyku, kaip kad apnuodytas maistas tapo norma. Į teismą nepaduosi, nes viskas įteisinta. Parduotuvių neboikotuosim, nes valgyt reikia. Kur išeitis?

Iš tikro, visos šios priemonės nepadės, nes ne juose slypi problemos esmė. Problema mūsų požiūryje į vienas kitą, mūsų savanaudiškuose tarpusavio santykiuose. Būtent ši sritis kelia mums šią bei panašias problemas, yra problemų židinys, ir todėl būtent ją reikia taisyti. Esame tarpusavyje surišti, nors ne visada ir ne visi apie tai pagalvojame arba norime taip galvoti, ir kiekvienas poelgis, kad ir kiek mes būtume apsišarvavę morale, tampa kiekvieno iš mūsų elgesio dalimi.

Todėl utopiška galvoti, kad šių problemų sprendimas yra ne mano, o kitų žmonių ar organizacijų rankose, o didžiausia utopija iš visų galimų utopijų yra manyti, kad kas nors pasikeis nieko nedarant. Todėl tik patys atsigręžę į save, išdrįsę rasti problemos dalelę savyje, supratę jos žąlą, galime pradėti keisti požiūrį į artimą ir bendravimo kriterijus savo aplinkoje. Kadangi esame surišti vienu tinklu, tai galime būti tikri, kad šis naujas požiūris persiduos ir kitiems, pasklis po visą žmogaus sistemą ir tai bus tas „antibiotikas“, prieš kurį bakterijos bus bejėgės.

Jeigu, pradėję nuo savęs, nuo savo aplinkos, paskleisime madą rūpintis ne tik savimi, tai ji pasieks ir tuos, kurių rankose yra maisto pramonė. Pakeitę požiūrį, pamatysime, kad normaliam gyvenimui nereikia tokios maisto įvairovės – dešimčių duonos rūšių, šimtų rūšių sūrių, dešrų, kitų produktų. Šis didžiulis pasirinkimas lemia ne tik mūsų sveikatą, bet ir milžinišką maisto kiekio išmetimą. Sureguliavus paskirstymą, atkris būtinybė auginti gyvulius bei augalus naudojant antibiotikus ir pesticidus.

Vincas Andriušis

http://www.mintis.info/

Reklama

Parašykite komentarą

Filed under Uncategorized

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s