Euromaidano aikštėje kovėsi du sunkiasvoriai – Europa ir Amerika

Paveikslėlis

Kas įvyko Euromaidane ir kokios tikrosios šio įvykio priežastys? Tik išsiaiškinę blogio priežastis galime rasti instrumentus, padėsiančius jo išvengti ateityje.

Ukraina šiandien yra Europą ir Rusiją rišanti grandis. Tačiau Europos ir Rusijos susivienijimas labai nepatinka Amerikai, ir ji pasiruošusi viskam, kad tai neįvyktų.

Ukrainoje vykstantis procesas labai primena „Arabiškojo pavasario“ ir panašių įvykių scenarijų. Galime matyti tos pačios rankos braižą, ir gal ne tiek svarbu, kieno konkrečiai ši ranka, –  svarbiau tai, kad ją valdo žmonijos egoistinės raidos tendencijos. Kol mes nepamatysime šios pagrindinės priežasties, Ukrainos ir kiti to paties scenarijaus procesai ne sustos, o aštrės.

Iš esmės, kaip ir visur gamtoje, čia veikia dvi jėgos: viena veikia vienybės kryptimi, kita, priešingai, – susiskaldymo. Pirmoji jėga bando sukurti bendrą Europos, Rusijos, Kinijos ir netgi Japonijos aljansą, o tai prieštarauja Amerikos vyriausybės norams ir siekiams. Amerika negali su tuo sutikti ir visomis jėgomis stengsis, kad tai neįvyktų. Blogiausio scenarijaus atveju, tai gali pasibaigti pasauliniu karu.

Tai, kas vyksta Ukrainoje, nėra vien Ukrainos problema, nes tai bendrosios žmonijos egoistinės raidos tendencijos, ir procesus valdanti jėga siūlo du variantus: priežasties suvokimą ir jos ištaisymą arba chaosą su visomis skausmingomis pasekmėmis. Niekas nevyksta šiaip sau, o tai, kad Amerika veikia prieš Europą, kuri vienijosi prieš Ameriką, – tai tik išorinis kadras.

Ko bijo Amerika? Integraliosios jėgos mato būtinybę Europą ir Rusiją suvienyti per tarpinę grandį – Ukrainą. Todėl Ukraina tapo karštuoju tašku – be jos susivienyti neįmanoma. Tik ji, turinti tiek provakarietiškų, tiek prorusiškų bruožų, gali tapti šias stovyklas jungiančiu tilteliu.

Amerika šito labai bijo, nes tokio susivienijimo atveju priešais Ameriką atsiras vieninga ir labai stipri geopolitinė erdvė, kurios išeiviai sudaro didelę dalį Amerikos gyventojų populiacijos. Tokiu atveju Amerika praras visą pasaulį ir gal net save. Todėl jai žūtbūt reikia tam užkirsti kelią.

Šioje sferoje susiduria daugybė egoistinių jėgų, sklindančių iš visų pusių, kurios, kurstydamos vietinį egoizmą, be jokio fizinio išorinio įsikišimo siekia susprogdinti netgi galimo vienybės tilto pamatus. Amerika tai jau išmoko daryti. Jeigu Ukrainos tautą išjudino procesą valdančios jėgos, naivu tikėtis, kad Ukrainai bus lengva pasukti susivienijimo keliu.

Ką galime mes, kaip mes galime pasipriešinti tokiems procesams, tokioms manipuliacijomis, žmoniją vedančiomis į tamsą ir pražūtį?

Visų pirma turime tokiuose įvykiuose įžvelgti mūsų didžiausią priešą – egoizmą. Jis visų konfliktų kaltininkas. Dėl jo mes negalime sutarti nei buitiniame, nei valstybiniame lygmenyje. Egoizmas – mūsų prigimtyje, bet problema ne ta. Problema ta, kad mes leidžiamės egoizmo valdomi.

Egoizmas gamtos mums skirtas ne tam, kad jį puoselėtume, o kad išmoktume virš jo pakilti. Tik pakilę virš jo – o tam turime visus reikalingus instrumentus – galėsime išspręsti visas tiek asmenines, tiek buitines, tiek globalias problemas. Kad ir kada tai suvoksime – anksčiau ar vėliau, – bet kokiu atveju tai mūsų ateitis. Tik nežinia, kokia kaina to pasieksime.

Turime suprasti, kad ši problema, nežabojamo egoizmo daroma žala, yra ne išorėje, o mumyse, – kiekviename iš mūsų, tūnanti visuose septyniuose milijarduose žmonių, ir niekur kitur. Tik išmokę keistis, pakilti virš jo, pakilsime virš visų savo problemų, virš mūsų bendros bėdos.

Žinome, kad norint laimėti reikia susivienyti, o norint susivienyti reikia turėti  bendrą priešą. Tas bendras priešas ir yra mūsų visų egoizmas. Todėl tik paskelbę jam karą, kaip pikčiausiam visų mūsų bendram priešui, galėsime pakeisti pasaulį.

Bendra problema reikalauja ir bendrų sprendimų. Bendri sprendimai lengvai nepasiekiami – reikalingas metodas. Būtų tinkamas efektyvus aptarimų, bendrų sprendimų paieškos būdas, kai prie stalo, pamiršusios praeitį, senas nuoskaudas ir pretenzijas, galėtų susėsti visos pusės.

Pavadinkime tai apskritojo stalo metodu, kai visi dalyviai yra lygūs ir ieškoma ne protingiausio ar stipriausio, o iš vienybės taško kylančio sprendimo. Pagal šį metodą svarbiausias yra net ne sprendimas, kuris nėra konstanta, o mus visus kartu kelianti jėga, kuri kyla iš vienybės taško.

Tai milžiniška jėga, prieš kurią bejėgės bet kokios juodosios jėgos su visomis jų jėgos ir manipuliacinėmis struktūromis. Tai jėga, kuri mus pakelia virš egoizmo lygmens, ir žemiau esančios jėgos tampa bejėgės.

Gyvename integraliame pasaulyje, uždaroje integralioje sferoje, kuri savo vienybės jėga veikia mus iš visų pusių, ir esame absoliučiai surišti tarpusavyje. Todėl kad ir kiek mes priešintumės vienybei, integralumui, kad ir kiek žaistume įvairiausius egoistinius žaidimus, gamta mūsų nepaleis, o dėl vis didėjančios priešpriešos jai spaus mus vis naujomis asmeninėmis, buitinėmis, ekologinėmis, politinėmis ar kitomis problemomis – ves integracijos link griežtomis priemonėmis, jei nepanorėsime to siekti patys.

Egocentrizmo era baigėsi. Geri tarpusavio ryšiai šiandien – tai ne gražūs žodžiai, o gyvenimo būtinybė, kurią demonstruoja faktai. Pasaulis integralus, o mes – ne. Pasaulio nepakeisime, vadinasi, reikia keistis patiems.

Vincas Andriušis

http://www.mintis.info/euromaidano-aiksteje-kovesi-du-sunkiasvoriai-europa-ir-amerika/

Reklama

Parašykite komentarą

Filed under Uncategorized

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s