Globalizacijos fenomenas

„Paprastas globalizacijos ir integracijos sąvokų sutapatinimas yra neteisingas. Globalizacija yra labai ypatingas, šiuolaikinis ir aukščiausias integracijos etapas.“

Globalizacija yra dėsningas, istoriškai objektyvus visų socialinių subjektų – valstybių, tautų, bendruomenių, kultūrų, vertybių, visuomeninio gyvenimo sferų – sisteminis integracinis procesas. Kadangi planetos erdvė yra uždara, žmonija vienijasi į bendrą socialinę kultūrinę visumą, angliškai vadinamą „Holistic World“.

Globalizacija – tai ne tik laipsniška pasaulinės erdvės integracija į vieningą zoną, kurioje laisvai juda žmonės, kapitalas, prekės, informacija, atsiranda ir vystosi visuomeninės raidos subjektai, socialiniai institutai. Žmonijai atsiskleidžia naujas glaudaus tarpusavio ryšio „žmogus – visuomenė – gamta“ suvokimas, kuris veda į kokybiškai naują pasaulio suvokimą, naują socialinių santykių būseną.

Jeigu pažvelgsime į gamtos raidos procesų seką, kurioje po didžiojo sprogimo pradžioje atsirado dalelės, po to jų junginiai, sudarantys medžiagas, vystėsi negyvasis, augalinis, gyvūninis gamtos lygmenys, su jos viršūnėje esančiu stebėtoju žmogumi, tai suprasime, kad globalizacijos procesas yra gamtos programoje ir dėl to neišvengiamas.

Visi gamtos lygmenys yra absoliučiai integralūs, išskyrus mūsų – žmogaus – lygmenį. Žmogui palikta ypatinga misija pažinti gamtos integralumą ir patiems sąmoningai jo pasiekti savo lygmenyje. Tam žmogui duota noro raida, kuris istorijos eigoje progresavo nuo natūralių poreikių – sekso, maisto, būsto –  pereidamas prie socialinių poreikių – turto, valdžios, žinių – raidos, kurios galutinis tikslas yra priežasties lygmens žmoguje atskleidimas.

Žvelgdami į atskirus individus, atskiras tautas, civilizacijas galime matyti, kad ši raida vyksta nevienodai, tačiau bendra kokybinė atskirų individualių norų suma duoda bendrą kintamojo reikšmę visai žmonijai, kurioje, pereinant iš vieno noro lygmens į kitą, vyksta ryškūs istoriniai pasikeitimai.

Pirmasis toks ryškesnis noro šuolis įvyko Senovės Babilone, kurį Biblijoje simbolizuoja Babelio bokštas (pavadinimas nuo hebr. Bilbul – painiava), dėl kurio žmonija, šoktelėjus jos ego, nebegalėjo sugyventi vienoje teritorijoje ir, nerasdama išeities, būdo pakilti virš jo, buvo priversta išsisklaidyti po visą pasaulį.

Šiuo metu esame patekę į panašią situaciją, tik skirtumas tas, kad tuo metu buvo žmogaus socialinių norų – turto, valdžios, žinių troškimo – augimo pradžia ir buvo kur eiti, tai dabartinėje situacijoje mes artėjame prie šių norų augimo kulminacijos ir fiziškai eiti nebėra kur – atsidūrėme prie kokybiškai naujos realybės slenksčio.

Jeigu iki šiol žmogui pakako galvoti tik apie save ir savo artimiausią aplinką, tai dabartinės globalios integracinės tendencijos verčia jį jaustis atsakingą ne tik už „savo“, bet ir už bendrą visos žmonijos bei planetos likimą. Žmonės tampa vieno kosminio laivo „Žemė“ įgula.

Jeigu į žmogų pažvelgsime kaip į pagrindinį globalizacijos proceso subjektą, tai globalizacijos procesą matysime kaip laipsnišką nuo žmonijos paslėptos erdvės – tamsiosios materijos – atskleidimą, sąmonės išplėtimą vykstant pozityviam žmonių tarpusavio santykių integracijos procesui, formuojančiam visuotinę pasaulinio masto integracinę socialinę kultūrą.

Žmogus pradeda suvokti gamtos, pasaulinės sistemos visumą, atskleidžia vis naujus šios visumos ir priklausomumo jai faktus. Integraciniame procese keisis žmogaus mastymo būdas, pasaulėžiūra, vertybinės nuostatos, prioritetai, elgesys, požiūris į artimą.

Problema ta, kad vykstant negrįžtamiems išoriniams integraciniams procesams mūsų vidinė, tarpusavio santykių integracija stipriai nuo jų atsilieka ir tai lemia krizes visose žmogaus

Žmogui gamtos yra duotas integralaus ryšio taškas, paslėptas egoistinėje prigimtyje, kurio brandai, pabudimui veikti ir buvo skirtas visas žmonijos norų raidos istorinis procesas, ir būtent jo pabudimas, gimimas veikti ne egoistinės, o altruistinės prigimties režimu ir yra tikrasis žmogaus, žmonijos gimimas.

Mūsų pasirinkimas tik vienas: ar mes jį pažadinsime ir vystysime savyje sąmoningai, metodiškai, savo noru, suprasdami ir priimdami integralią gamtos programą kaip aukštesnį gamtos numatytą žmonijos būvį, ar eisime verčiami gamtos smūgių, kurių priežastis tik viena – atsilikimas nuo gamtos programos reikalaujamo lygmens.

Vincas Andriušis

http://www.mintis.info

Įpročių valdymas

Gyvenimo valsas – tai šokis su aplinka: kaip aš keičiu ją, taip ji keičia mane

Įpratimas – antras prigimimas, sako liaudies išmintis. Tačiau įpročius galima valdyti ir keisti, vadinasi, patiems būti savo antrosios prigimties programuotojais. Tai nėra lengva, bet įmanoma, be to, darbas su savimi anksčiau ar vėliau taip pat tampa įpročiu.

Daugiau nei 40 proc. veiksmų mes atliekame automatiškai, veikiami įpročių, nesąmoningai. Tai reiškia, kad beveik pusė mūsų sprendimų buvo priimti ne šiandien, ne šiuo momentu, o artimesnėje ar tolimesnėje praeityje: kai paėmėme į rankas pirmąją cigaretę, vieni, be kompanijos, išlenkėme pirmąją taurelę, nuėjome į kazino ir pan.

Taip veiksmas per bandymą, jo pakartojimą įtraukiamas į prigimties ciklo 3 žingsnių programą: ženklas – įprastinis veiksmas – menamas pasitenkinimas. Po tam tikro laiko veiksmas pasitraukia į antrąjį planą, tampa nepastebimas, o ženklu pažymėtas žadamas malonumas tam tikru intervalu kartoja norą parūkyti, prisivalgyti saldumynų, pirkti loterijos bilietą ir t. t.

Moksliniai eksperimentai parodė, kad įpročiai – smegenų darbą optimizuojančių neurologinių mechanizmų darbo rezultatas, nes kitaip išprotėtume, jeigu reikėtų kas kartą iš naujo galvoti, kaip eiti, valgyti, valytis dantis, rengtis ir t. t.

Tokių automatiškų veiksmų žmogaus atmintyje yra daugybė. Įpročiai mus išlaisvina nuo sunkaus darbo nuolatos galvoti apie kiekvieną savo žingsnį. Tam yra gamtos specialiai skirta atminties vieta, kuri negali būti tuščia, o visa problema ta, ar ji bus užpildyta žmogui naudingomis, ar žalingomis programomis. Jas visas mes gauname iš aplinkos, kurioje gyvename. Juk nesunku suprasti, kad jei mano aplinkoje nebūtų rūkalių ar rūkalų reklamos,

kuri ypatingai stipriai veikia per mėgstamų filmų mėgstamus herojus, tai mums niekados nekiltų mintis atlikti tokį veiksmą, kaip ir nekyla mintis valgyti varles, jeigu mūsų aplinkoje jų niekas nevalgo.

Įpročių mechanizmo supratimas suteikia žmogui galimybę sąmoningai su jais dirbti, blogus įpročius keisti gerais, žalingus – naudingais, ir būtent keisti, o ne naikinti, nes tuščioje vietoje būtinai „apsigyvens“ dar žalingesnis įprotis nei ankstesnis. Žinoma, šitas darbas reikalauja apsisprendimo, sąmoningumo, svarbos jausmo ir valios.

Pastebėta, kad žalingų įpročių keitimas naudingais gali stipriai pakeisti žmogaus gyvenimą. Kiekvienas naudingas įprotis motyvuoja žmogų tolimesniems pozityviems pasikeitimams, skatina atsisakyti kitų žalingų įpročių. Pavyzdžiui, žmonės, pradėję sportuoti, ima mažiau rūkyti, renkasi sveikesnį maistą, geriau organizuoja savo dieną, vartoja mažiau alkoholio. Tokiu būdu vienas teigiamas veiksmas skatina kitus pozityvius pasikeitimus. Tačiau ir čia reikia saugotis neperlenkti lazdos, nes įprotis gali būti vaistas, o gali būti ir narkotikas. Netgi iš pirmo žvilgsnio teigiamai atrodantis įprotis, pavyzdžiui, bėgiojimas, gali virsti priklausomybe. Viskas priklauso nuo to, ar įprotis tarnaus žmogui, jo gyvenimo kokybei, siekiamam tikslui, ar žmogus ims tarnauti įpročiui.

Blogiausia yra tai, kad mūsų aplinka yra uzurpuota egoistinių komercinių interesų, kurie puikiausiai moka pasinaudoti įpročių psichologijos mechanizmu ir per reklamą organizuoja mums tokią aplinką, kurioje mums, dar nespėjusiems subręsti, įdiegiami patys žalingiausi įpročiai, kurie naudingi tik iš jų lobstantiesiems.

Geriausias būdas išvengti žalingų įpročių arba jau įgytus žalingus keisti naudingais – tai keisti aplinką. Keisti aplinką ne ta prasme, kad susikrovus lagaminus išvykti į Tibetą, keisti aplinką reiškia atsisakyti visų blogos įtakos kanalų, sferų ir pakeisti juos pozityvia įtaka, bendravimui renkantis pozityvią aplinką, leisti laiką su problemą suvokiančiais, taip pat norinčiais keistis žmonėmis, skaityti pozityvią literatūrą, laisvalaikį skirti ne negatyvios informacijos kritikai žiniasklaidoje, kas yra tiesiausias kelias kritikuojamiems dalykams apsigyventi mumyse, o pozityvių dalykų kūrimui bei puoselėjimui savo aplinkoje bet kokiomis jums suprantamomis ir tinkamomis priemonėmis. Aplinka – mūsų kalvė, ir jeigu joje neliks žalingų, egoistinių įpročių, neliks jų ir mumyse – juos pakeis įpročiai, naudingi tiek konkrečiam žmogui, tiek jo aplinkai.

Vincas Andriušis

http://www.mintis.info

Gėdos kontrolė

Gėdos jausmas visomis savo formomis reguliuoja visus mūsų veiksmus.

Mes nepakankamai vertiname gėdos ir išdidumo jausmą. Gėdos jausmas pirmykštėje bendruomenėje, kai žmogus buvo visų matomas, atliko pagrindinį ir pakankamą žmogaus veiksmus kontroliuojantį vaidmenį. Visuomenei išaugus individas nebegalėjo nuolatos būti visų akyse, jo veiksmų nebekontroliavo bendruomenės priežiūra, ir individualūs interesai ėmė konfliktuoti su visuomenės gerove.

Pusiausvyra tarp individualių ir kolektyvinių interesų reikalauja tokio jausmo kaip gėda. Gėda – tai negatyvi emocija, kylanti dėl netinkamos sąveikos su aplinkiniais, ji reguliuoja žmogaus elgesį visuomenėje ir įspėja apie galimą bausmę. Tai nėra kaltės jausmas, nes kaltę riboja tie standartai, kuriuos prisiima pats individas, o gėda kyla dėl kolektyve priimtų standartų nesilaikymo, ir, skirtingai nei kaltė, funkcionuoja tik kitų žmonių atžvilgiu. Puikiai žinome, kad darydami visuomenei nepriimtinus veiksmus, pavyzdžiui, vogdami, nejusime gėdos, jei nebūsime pagauti.

Kuo kolektyviškesnė ir atviresnė visuomenė, tuo palankesnė terpė gėdos jausmui atlikti savo vaidmenį. Gėda reikalauja laikytis kolektyvinių standartų, kuriuos pažeidus gresia bausmė, ir nebūtinai fizinė, kurios baimė susijusi su kitais faktoriais – skausmu, izoliavimu, bet pats gėdos jausmas žmogui gali būti toks skausmingas, kad veikia kaip bausmė.

Išaugusios individualistinės visuomenės atitolo nuo gėdos valdomos bausmės sistemos, kurią pakeitė policinė teisinė sistema. Skiriamos bausmės tapo kaltės jausmo nuraminimo priemonėmis, o gėdos jausmas dėl žmonių susvetimėjimo tapo mažai veiksmingas.

Jeigu aplinka žmogui nėra svarbi, tai jis jos nejaučia, ji tarytum jam neegzistuoja, todėl gėdos jausmas gali būti efektyvus tik žmogų veikiant jam artimo, jo vertinamo kolektyvo vertybėms, esant artimam ryšiui, betarpiškam bendravimui, tiesioginiam kontaktui su aplinkiniais. Todėl ugdymui svarbiausia mokėti sukurti tokią aplinką, kurią individas jaustų kaip save, jaustųsi neatskiriama jos dalis, atviras jai. Tada nereikėtų bausmių – žmogaus elgesį kontroliuotų natūralus gėdos jausmas.

Vincas Andriušis

http://www.mintis.info