Globalizacijos fenomenas

i-ir-is

„Paprastas globalizacijos ir integracijos sąvokų sutapatinimas yra neteisingas. Globalizacija yra labai ypatingas, šiuolaikinis ir aukščiausias integracijos etapas.“

Globalizacija yra dėsningas, istoriškai objektyvus visų socialinių subjektų – valstybių, tautų, bendruomenių, kultūrų, vertybių, visuomeninio gyvenimo sferų – sisteminis integracinis procesas. Kadangi planetos erdvė yra uždara, žmonija vienijasi į bendrą socialinę kultūrinę visumą, angliškai vadinamą „Holistic World“.

Globalizacija – tai ne tik laipsniška pasaulinės erdvės integracija į vieningą zoną, kurioje laisvai juda žmonės, kapitalas, prekės, informacija, atsiranda ir vystosi visuomeninės raidos subjektai, socialiniai institutai. Žmonijai atsiskleidžia naujas glaudaus tarpusavio ryšio „žmogus – visuomenė – gamta“ suvokimas, kuris veda į kokybiškai naują pasaulio suvokimą, naują socialinių santykių būseną.

Jeigu pažvelgsime į gamtos raidos procesų seką, kurioje po didžiojo sprogimo pradžioje atsirado dalelės, po to jų junginiai, sudarantys medžiagas, vystėsi negyvasis, augalinis, gyvūninis gamtos lygmenys, su jos viršūnėje esančiu stebėtoju žmogumi, tai suprasime, kad globalizacijos procesas yra gamtos programoje ir dėl to neišvengiamas.

Visi gamtos lygmenys yra absoliučiai integralūs, išskyrus mūsų – žmogaus – lygmenį. Žmogui palikta ypatinga misija pažinti gamtos integralumą ir patiems sąmoningai jo pasiekti savo lygmenyje. Tam žmogui duota noro raida, kuris istorijos eigoje progresavo nuo natūralių poreikių – sekso, maisto, būsto –  pereidamas prie socialinių poreikių – turto, valdžios, žinių – raidos, kurios galutinis tikslas yra priežasties lygmens žmoguje atskleidimas.

Žvelgdami į atskirus individus, atskiras tautas, civilizacijas galime matyti, kad ši raida vyksta nevienodai, tačiau bendra kokybinė atskirų individualių norų suma duoda bendrą kintamojo reikšmę visai žmonijai, kurioje, pereinant iš vieno noro lygmens į kitą, vyksta ryškūs istoriniai pasikeitimai.

Pirmasis toks ryškesnis noro šuolis įvyko Senovės Babilone, kurį Biblijoje simbolizuoja Babelio bokštas (pavadinimas nuo hebr. Bilbul – painiava), dėl kurio žmonija, šoktelėjus jos ego, nebegalėjo sugyventi vienoje teritorijoje ir, nerasdama išeities, būdo pakilti virš jo, buvo priversta išsisklaidyti po visą pasaulį.

Šiuo metu esame patekę į panašią situaciją, tik skirtumas tas, kad tuo metu buvo žmogaus socialinių norų – turto, valdžios, žinių troškimo – augimo pradžia ir buvo kur eiti, tai dabartinėje situacijoje mes artėjame prie šių norų augimo kulminacijos ir fiziškai eiti nebėra kur – atsidūrėme prie kokybiškai naujos realybės slenksčio.

Jeigu iki šiol žmogui pakako galvoti tik apie save ir savo artimiausią aplinką, tai dabartinės globalios integracinės tendencijos verčia jį jaustis atsakingą ne tik už „savo“, bet ir už bendrą visos žmonijos bei planetos likimą. Žmonės tampa vieno kosminio laivo „Žemė“ įgula.

Jeigu į žmogų pažvelgsime kaip į pagrindinį globalizacijos proceso subjektą, tai globalizacijos procesą matysime kaip laipsnišką nuo žmonijos paslėptos erdvės – tamsiosios materijos – atskleidimą, sąmonės išplėtimą vykstant pozityviam žmonių tarpusavio santykių integracijos procesui, formuojančiam visuotinę pasaulinio masto integracinę socialinę kultūrą.

Žmogus pradeda suvokti gamtos, pasaulinės sistemos visumą, atskleidžia vis naujus šios visumos ir priklausomumo jai faktus. Integraciniame procese keisis žmogaus mastymo būdas, pasaulėžiūra, vertybinės nuostatos, prioritetai, elgesys, požiūris į artimą.

Problema ta, kad vykstant negrįžtamiems išoriniams integraciniams procesams mūsų vidinė, tarpusavio santykių integracija stipriai nuo jų atsilieka ir tai lemia krizes visose žmogaus

Žmogui gamtos yra duotas integralaus ryšio taškas, paslėptas egoistinėje prigimtyje, kurio brandai, pabudimui veikti ir buvo skirtas visas žmonijos norų raidos istorinis procesas, ir būtent jo pabudimas, gimimas veikti ne egoistinės, o altruistinės prigimties režimu ir yra tikrasis žmogaus, žmonijos gimimas.

Mūsų pasirinkimas tik vienas: ar mes jį pažadinsime ir vystysime savyje sąmoningai, metodiškai, savo noru, suprasdami ir priimdami integralią gamtos programą kaip aukštesnį gamtos numatytą žmonijos būvį, ar eisime verčiami gamtos smūgių, kurių priežastis tik viena – atsilikimas nuo gamtos programos reikalaujamo lygmens.

Vincas Andriušis

http://www.mintis.info

Reklama

Parašykite komentarą

Filed under Uncategorized

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s