Penki moksliniai eksperimentai, demonstruojantys realybės iliuziškumą (7)

Nuo stebėtojo priklausanti realybė

Pamažu ne tik mokslas, bet ir visa žmonija artėja prie suvokimo, kad visas pasaulio matymas priklauso nuo stebėtojo. Kvantinė fizika jau seniai priėjo išvados, kad eksperimento rezultatai priklauso nuo eksperimentuotojo, kad įvykio stebėjimas turi įtakos bandymo rezultatams, ir ne tik elementariųjų dalelių tyrimuose, bet ir ištisų galaktikų.

Viskas reliatyvu – reliatyvu žmogaus savybių atžvilgiu. Iš tikrųjų, viskas priklauso netgi ne nuo to, stebiu aš ar nestebiu, galvoju ar negalvoju, o nuo to, koks yra žmogus, kuris galvoja, jaučia ir stebi, tai yra kokios jo savybės!

Viskas, kas vyksta, vyksta mūsų atžvilgiu, mumyse, viskas, ką stebime, – stebime taip pat mes, ir visa tai visiškai priklauso nuo mūsų savybių. Todėl savo norais, mintimis, ketinimais, valdydami juos galime įtakoti ne tik materijos elgseną, bet ir pasaulio realijas.

Tokiu būdu nuo įprasto mokslinio tyrimo, nepriklausančio nuo mokslininko savybių, pereiname prie tyrinėtojo, stebėtojo, kuris, norėdamas atskleisti naujus pažinimo horizontus, visų pirma turi pasirūpinti savo savybėmis.

Jeigu stebėtojas keičia stebėjimo rezultatus, ir mano stebima realybė priklauso nuo manęs, o ne egzistuoja, kaip kad buvo manoma, nepriklausomai nuo manęs išorėje, tai aišku, kad siekdami tolimesnio pažinimo turėsime pasikeisti patys. Turi keistis stebėtojas!

Parengė Vincas Andriušis

Tęsinys. Pradžia – https://andriusis.wordpress.com/2014/10/25/penki-moksliniai-eksperimentai-demonstruojantys-realybes-iliuziskuma/

Pabaiga

http://www.mintis.info

Penki moksliniai eksperimentai, demonstruojantys realybės iliuziškumą (6)

5. Informacijos įtaka materijai

Japonų mokslininkas Masaras Etomotas atliko unikalų eksperimentą minčių lygmenyje. Etomotas pagamino unikalų mikroskopą, kuris gali akimirksniu užšaldyti vandenį ir nufotografuoti snaiges. Informacijos, minčių įtakos vandens savybėms tyrimams Etomotas pašventė visą savo gyvenimą. Štai ką jis aptiko: jeigu ant indo su vandeniu užrašysime negatyvius žodžius „Mirtis“, „Liga“, „Blogis“, tai vandenį greitai užšaldę gausime bjaurios išvaizdos snaiges. Jeigu užrašysime pozityvius, šviesius žodžius – „Meilė“, „Laimė“, „Tikėjimas“, snaigės bus nuostabiai gražios.

Kita eksperimento dalis, kurią gali patikrinti kiekvienas, tai du stiklainiai su virtais ryžiais, ant vieno iš kurių užrašyti negatyvūs žodžiai, o ant kito – pozityvūs. Juos reikia pastatyti į tamsią vietą. Rezultatas įtikinantis! Ryžiai stiklainyje su negatyviais užrašais ėmė pūti, juoduoti, smirdėti, o su pozityviais – ne.

Parengė Vincas Andriušis

Tęsinys. Pradžia – https://andriusis.wordpress.com/2014/10/25/penki-moksliniai-eksperimentai-demonstruojantys-realybes-iliuziskuma

http://www.mintis.info

Penki moksliniai eksperimentai, demonstruojantys realybės iliuziškumą (5)

4. Užšąlančios dalelės

Žinome, kad nestabilios radioaktyvios dalelės suyra ne tik teoriniuose eksperimentuose su katytėmis, bet pačios savaime tikrovėje. Kiekviena dalelė turi vidutinį savo amžių, kuris, pasirodo, gali pailgėti stebint budriam stebėtojui. Šis kvantinis efektas buvo nuspėtas dar septintąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį, o jo nepriekaištingas eksperimentinis įrodymas buvo aprašytas straipsnyje, kurį pateikė grupė mokslininkų, vadovaujamų fizikos mokslo Nobelio premijos laureato Volfgango Keterlio iš Masačiusetso technologijų instituto.

Šiame darbe tiriamas sužadintų nestabilių rubidžio atomų skaidymasis. Tik paruošus sistemą, atomai buvo sužadinami lazeriniu spinduliu. Stebėjimas vyko dviem režimais: nenutrūkstamu, kai sistema nuolatos gaudavo mažus šviesos impulsus, ir impulsiniu, kai sistema tam tikrais laiko tarpais gaudavo galingesnį šviesos impulsą.

Gauti rezultatai visiškai atitiko teorinius spėjimus. Išoriniai šviesos efektai sulėtina dalelių skaidymąsi, gražindami jas į pradinę būseną, kuri nėra artima skaidymosi būsenai. Šio efekto dydis tai pat atitiko prognozes. Sužadintų nestabilių rubidžio atomų maksimalus amžius pailgėjo 30 kartų.

Parengė Vincas Andriušis

Tęsinys. Pradžia – https://andriusis.wordpress.com/2014/10/25/penki-moksliniai-eksperimentai-demonstruojantys-realybes-iliuziskuma

http://www.mintis.info

Penki moksliniai eksperimentai, demonstruojantys realybės iliuziškumą (4)

3. Šaldantis matavimas

Vienas iš pačių garsiausių dėsnių kvantinės fizikos pasaulyje yra Heinzenbergo neapibrėžtumo principas, pagal kurį neįmanoma nustatyti kvantinio objekto greičio ir padėties vienu metu. Kuo tiksliau mes matuojame dalelės impulsą, tuo netiksliau galime išmatuoti jos padėtį. Tačiau mūsų makroskopiniame pasaulyje kvantinių dėsnių, veikiančių mažąsias daleles, pagrįstumas paprastai lieka nepastebimas.

Profesoriaus Švabo iš JAV neseniai atlikti eksperimentai įnešė gana svarų indėlį į šią tuščią sritį. Kvantiniai efektai šiuose eksperimentuose buvo pademonstruoti ne elektronų ar fuleronų molekulių lygmenyje, kurių skersmuo yra maždaug 1 nm, o su stambesniu objektu – plonyte aliuminine juostele. Tokia juostelė iš abiejų pusių buvo pritvirtinta taip, kad jos vidurinė dalis liktų pakibusi ir galėtų vibruoti esant išoriniam poveikiui. Be to, šalia buvo pastatytas įrenginys, galintis tiksliai fiksuoti juostelės padėtis. Eksperimento metu buvo pastebėta keletas labai įdomių dalykų. Visų pirma, bet koks matavimas, susijęs su objekto padėtimi, darydavo įtaką tiriamam objektui – po kiekvieno matavimo juostelės padėtis pasikeisdavo.

Eksperimentuotojai juostelės padėtį nustatė labai labai tiksliai, ir tokiu būdu, pagal Heizenbergo principą, pakeitė jos impulsą, vadinasi, ir padėtį. Antra, kas buvo labai netikėta, kai kurie matavimai atšaldė juostelę. Tai rodo, kad stebėtojas gali pakeisti fizikines dalelės charakteristikas vien savo buvimu.

Parengė Vincas Andriušis

Tęsinys. Pradžia – https://andriusis.wordpress.com/2014/10/25/penki-moksliniai-eksperimentai-demonstruojantys-realybes-iliuziskuma

http://www.mintis.info

Penki moksliniai eksperimentai, demonstruojantys realybės iliuziškumą (3)

2. Pašildyti fulerenai

Dalelių difrakcijos eksperimentai buvo atliekami ne tik su elektronais, bet ir kitais, žymiai stambesniais objektais. Pavyzdžiui, buvo naudojami fulerenai, didelės ir uždaros molekulės, tuščiavidurės sferos, elipsodės ar vamzdelio pavidalo, sudarytos iš kelių dešimčių anglies atomų. Vienos universiteto mokslininkų grupė, vadovaujama profesoriaus Cailingerio, neseniai bandė į šiuos eksperimentus įtraukti stebėjimo elementą. Norėdami tai padaryti, judančias fulerenų molekules jie švitino lazerio spinduliais. Išorinio šaltinio sušildytos jos imdavo šviesti ir neišvengiamai tapdavo matomos stebėtojui.

Kartu su šia naujove pasikeitė molekulių elgesys. Iki tokio „nuogo“ stebėjimo pradžios fulerenai pakankamai sėkmingai išvengdavo kliūčių reikšdami bangines savybes, kaip ir ankstesnėje dalyje aprašyti elektronai. O atsiradus stebėtojui ėmė elgtis kaip paprasčiausios fizinės dalelės.

Parengė Vincas Andriušis

Tęsinys. Pradžia – https://andriusis.files.wordpress.com/2014/10/kok-579×434.jpg?w=300&h=224

http://www.mintis.info