Monthly Archives: sausio 2015

Sąmonė

kok-579x434

Įprasta manyti, kad sąmonė yra mūsų smegenų funkcija, tačiau taip nėra. Sąmonė – tai ta energijos, materijos, informacijos, savybių dalis, kurią gauname prisijungę prie visiems bendros ir visuotinės pasaulio informacinės erdvės.

Mokslininkai teigia, kad mūsų kūno būsena, sveikata gali keistis dėl holografinės paradigmos įtakos. Žinoma, juk mūsų kūnas užprogramuotas, jį programuoja tos pačios (gamtos) jėgos, jis valdomas tų jėgų, kurios mus veikia iš išorės. Tai reiškia, kad šios jėgos lemia visą informaciją apie kūną, jo sveikatą. Jeigu mes tinkamai prisijungiame prie išorinės informacijos, tai mūsų kūnas tampa sveikesnis, ir atvirkščiai – netinkamas prisijungimas sukelia visas ligas. Dėl to turime galvoti ne apie tai, ką gauname į save, o kaip mes prisijungiame, apie mūsų prisijungimo prie išorinio lauko kokybę. Tai iš esmės lemia mūsų sveikatos būseną.

Turime atitikti šį lauką, kurio pagrindas – pozityvūs, nesavanaudiški ryšiai su kitais, kai meilę sau paverčiame meile kitiems. Tokia yra visa mus supanti gamta. Jeigu panorėsime savyje suformuoti tokią savybę, tai prisijungsime prie šio lauko ir gausime iš jo informaciją be jokių kliūčių, tapsime absoliučiai sveiki, suprantantys ir jaučiantys visą Visatą, visą pasaulio sandarą – tapsime amžini bei tobuli, kaip ir visa gamta.

Visos šiandien mūsų patiriamos tiek asmeninės, tiek visuotinės krizės yra skirtos tik tam, kad pakeistume savo paradigmą ir tinkamai pasijungtume prie šio absoliučios jėgos lauko.

Vincas Andriušis

http://www.mintis.info/

Reklama

Parašykite komentarą

Filed under Uncategorized

Gera nuotaika

gera-nuotaika-52fface8c080f

„Laimė užkrečiama, todėl labai svarbu būti laimingų žmonių aplinkoje.“

Prisimenu vieną karikatūrą, kurioje ori dama sako: „Jeigu norėčiau, būčiau graži, – paprasčiausiai nenoriu.“ Tai tiesa, kiekviena moteris panorusi moka būti graži.

Taip pat ir dėl nuotaikos – jeigu norėtume, visada rastume galimybę ją sukurti, pakelti sau ir kitiems. Problema ta, kad pamirštame jos vertę, gyvenimo rutinoje pametame ją, nenorime jos.

Pateiksiu geros nuotaikos vertės atmintinę, kurią rekomenduoju pasikabinti matomoje vietoje. Taigi, kai esame geros nuotaikos:

* mūsų veidai tampa gražūs, geri ir šviesūs be jokios kitos rimtos priežasties;

* sklandžiai sekasi darbai ir netgi pradžioje atrodęs nuobodus užsiėmimas tampa įdomus;

* mus supantys žmonės taip pat tampa geri ir ima šypsotis;

* ištirpsta susikaustymas, lengvai bendraujame, kyla noras dalytis gerumu su kitais;

* atrodo, kad aplinka žydi vien meile ir šviesa;

* nutolsta visi rūpesčiai ir negandos;

* randame „neišsprendžiamų“ problemų sprendimus;

* pagerėja sveikata, neskauda galvos;

* užlieja geros ir džiaugsmingos mintys, kurios taip stipriai veikia, kad sužadina mumyse atitinkamo dažnio vidinį pojūtį;

* atrodo, kad sėkmė niekada mūsų nepaliks ir išsipildys visos svajonės, nes šviesiame pasaulyje tikrai visiems visko užteks;

* jaučiame meilę, kuria pritraukiame žmones, pasiruošusius mus mylėti ir gerbti, nieko mums negailėti;

* dalijamės ja su kitais, o kiti, taip pat pajutę geros nuotaikos teikiamą lengvumą ir džiaugsmą, dalijasi ja su mumis ir visais kitais, didindami visuotinį linksmumo ir laimės pojūtį;

* atrodo, kad mus visi myli;

* atrodo, kad mes mylime visus.

Parengė Vincas Andriušis

http://www.mintis.info

Parašykite komentarą

Filed under Uncategorized

Žmogaus egoizmui reikalinga atsvara

congress-heart

„Didžiausias kalėjimas – mūsų mastymas, esantis visiško egoizmo valdžioje.“

Pažvelgę į gamtą matome, kad visiems gamtos lygmenims būdingas vienas siekis – pusiausvyros siekis, kurį galima pavadinti noru patirti pusiausvyros teikiamą malonumą. Pusiausvyros būsenos siekis – esminė gamtos funkcija, stebima visoje gamtos įvairovėje, kuri yra vienintelė judėjimo priežastis.

Negyvoji, augalinė ir gyvūninė gamta šią gamtos programos funkciją vykdo automatiškai, neturėdama pasirinkimo. Akmuo tiesiausiu keliu krenta ant žemės, kurioje randa atramos reakcijos ir sunkio jėgos pusiausvyrą, augalai moka pasidalinti teritoriją taip, kad joje augtų tai aplinkai visos reikalingos rūšys, reikalingomis proporcijomis, pasisotinęs liūtas ilsisi saulės atokaitoje net ir supamas tūkstančio antilopių, nesiekdamas jų prisipjauti vien tik tam, kad jaustų pranašumą prieš kaimyną. Kiekvienas gyvūnas tenkinasi savo šeima, jai pakankama teritorija, natūralių būtinųjų poreikių sąlygojamais apribojimais. Todėl šiems lygmenims nebūdinga griaunančioji jėga.

Tačiau žmogiškajame lygmenyje poreikių smailė staiga pašoka virš būtinybės ribos. Žmogui jau nesvarbu ką jis turi, ar turi pakankamai savo normalaus gyvenimo poreikiams tenkinti, jam jau svarbu ką ir kiek turi savo artimųjų atžvilgiu, svarbu vyrauti, turėti daugiau ir geriau už kitus. Šis poreikių „viršsvoris“ žmoguje veikia kaip neigiama, griaunanti jėga visos aplinkos ir paties žmogaus atžvilgiu. Be to, ji auga, o su ja kartu ir tendencija viską aplinkui naikinti tik tam, kad būtų gerai tik man, kad bet kokia kaina vyrautų mano „Aš“.

Žmogui iš prigimties neduota gėrio jėga, nebūdingas vienybės siekis, išskyrus egoistinę vienybę, skirtą kolektyviai nugalėti kitą kolektyvą, būti pranašesniems, viešpatauti kitiems. Žmogus visada siekia asmeninės naudos, asmeninės sėkmės kitų sąskaita, net jei tai būtų jų gyvybės kaina.

Gamtoje rūšys, skirtingai nuo žmogaus, neturi egoistinių pretenzijų viena kitai, ir nors minta kitomis rūšimis, bet tik tek, kiek tai reikalauja natūrali gyvenimo būtinybe, ir ne daugiau, nėra naikinimo dėl neapykantos ir panašiai. Tačiau žmogaus perteklinis ego nerimsta ne tik kol kitiems geriau, bet ir kol jam nėra geriau už visus – jis nori kad būtu gerai tik jam.

Jį graužia pavydas, aistra, puikybė, neapykanta, valdžios troškimas – negatyvi individuali jėga. Negatyvi todėl, kad ji skatina tarpusavio konfrontaciją – jau ne dėl duonos kasdieninės, ne dėl gyvenimui reikalingos būtinybės, kaip gyvūnų pasaulyje.

Ši jėga niekuo neribota. Kiekvienas norėtų kad kiti tarnautų tik jam, ir jeigu šią savybę matome tik kituose, tai tik dėl to, kad ji reiškia pretenzijas esantiems arčiau šio troškimo realizacijos, turintiems daugiau turto, valdžios, žinių. Egoizmo pretenzijos panašios į priekyje bėgantį vagį, šaukiantį „Laikykite vagį !”, kad niekas nesuprastų kas yra tikrasis vagis. Matome, kad garsiausiai skundžiasi kaltieji.

Matant visa tai, kyla natūralus klausimas, nejaugi Gamta, sutverdama žmogų paskutinį, talpinantį savyje visus jam paruoštus gamtos lygmenis, suklydo, pritrūko jai meistriškumo, išmanymo, žinių. Ar logiška taip galvoti apie aukščiausią, visą realybę kuriančią ir valdančią Gamtos jėgą? O jeigu ne, tai kuo kaltas drabužis, kurį tokį pasiuvo siuvėjas? Kodėl gaunasi taip, kad aukščiausiame gamtos lygmenyje atsiranda ypatinga būtybė – šio pasaulio žmogus, kuriame progresuoja vien negatyvi jėga, ir kam ji tada skirta?

Skirtingai nuo gyvūnų, mes neturime įgimtos pozityvios jėgos, kuri ribotų mūsų egoizmą. Kita vertus, žmogui skirta visko išmokti pačiam: išmokti vaikščioti, kalbėti, rengtis, gaminti maistą, dirbti, žaisti, bendrauti, ir t.t. Pozityvią jėgą, kuri galėtų riboti ir atsverti įgimtą negatyvią, žmogui taip pat palikta pasidaryti pačiam.

Tą beprotišką „Gauso varpo“ pasvyrimą į kairę, į negatyvią – atskirties pusę, turime išmokti kompensuoti pozityvia, vienijimosi, vienybės jėga. Tai nereiškia kad turime naikinti mums duotą prigimtinę egoizmo jėgą, mums reikalinga būtent pusiausvyra – neturi būti disbalanso nei į vieną, nei į kitą pusę.

Gamtos jėgų veikimas, jų raida Visatoje, Žemėje, visada nukreipta į pusiausvyros siekį, liudija, kad mums trūksta pozityvios vienijančios jėgos, kurią, sąmoningais savo veiksmais, pastangomis, turime sužadinti, generuoti patys. Mano norams, protui, pajutimui reikalinga atsvara, papildymas, kompensacija – pasekmė reikalauja ryšio su priežastimi.

Todėl pirmiausia reikia ištaisyti mūsų požiūrį, elgseną, mūsų širdį, esančią visiško egoizmo valdžioje. Ją reikia papildyti gerąja dalimi, turime ištaisyti savo mastymą, elgesio kriterijus, požiūrį į dalykus, visus, kuriuos jaučiame, visus, į kuriuos reaguojame.

Paradoksas yra tas, kad neribotas egoizmas mus uždaro nuo gamtos pajutimo, ir dėl to jaučiame tik minimalią realybės dalelę, esame nuolatos uždaryti savo egoistiniame požiūryje į gyvenimą, išorėje nieko nesuvokiame, į viską žiūrime per asmeninės naudos prizmę, o egoizmo pažabojimas pozityvia, mus vienijančia jėga – atvirkščiai, atskleidžia mums į begalybę besidriekiančius paslėptos nuo mūsų realybės horizontus.

Tik išėję į išorę, išsivadavę iš egoizmo gniaužtų, galime pamatyti neiškraipytą gamtos vaizdą, pajusti visą pasaulį, kuris visas skirtas mums, mūsų pažinimui, brandai, tobulumui, pamatyti kas vyksta už penkių jutimo organų ribų, kitapus jutimo organus praplečiančių prietaisų riboto diapazono – pajusti Gamtą tokią, kokia Ji yra.

Tai skirta mums, tam esame gimę, ir turėsime šito, anksčiau ar vėliau, pasiekti visi, bet galimi du keliai: padaryti tai sąmoningai, prasmingai ir žaismingai – einant šviesos keliu, arba „gamtos lazdų“ varomiems, patiriant visas įmanomas katastrofas, blogybes, kančias – einant kančios keliu. Tai palikta mūsų pasirinkimo laisvei.

Vincas Andriušis

http://www.mintis.info

Parašykite komentarą

Filed under Uncategorized