Pasaka apie Noriukus

AykzliM0YOg

Atokiame pasaulio krašte, palei bekraštę nerimstančią jūrą, kažkur ten, kur kas vakarą užsnūsta saulės spinduliai, ten, kur savo nosį bijo kišti net visokie šešėliai, siaubūnai, vaiduokliai ir visokios kitokios pabaisos, ten, kur… Na, juk pats žinai, apie ką kalbu. Taigi kaip tik ten ir gyveno penki nepaprasti berniukai.

Keista, bet pažvelgęs į juos nepasakytum, kad jie kuo nors skiriasi nuo kitų mums pažįstamų žemės vaikų. Tačiau taip gali atrodyti tik iš pirmo žvilgsnio. Nes iš tikrųjų jie… Na, pats pamatysi.

Aišku, gimę jie rėkė kaip ir visi kūdikėliai – kiekvienas savo balsu. Mokėsi jie ir vaikščioti, ir kalbėti, o augdami išmoko visokiausių gudrybių. Bet pasaka šį kartą ne apie tai!

Viskas prasidėjo vieną lietingą, niūrią dieną, kuri nebuvo pati tinkamiausia žaisti ir krėsti linksmas išdaigas. Tądien, berods, buvo vasara, jie visi lindėjo savo slėptuvėje, drevėje tokio beprotiškai storo šimtamečio medžio, stūksančio pačiame miško vidury. Niekas negirdėjo, apie ką jie šnekučiavosi, gal tik kokia užklydusi varna, tačiau ir ta buvo kažkokia nepaprasta.

Tas penketas padykusių berniūkščių drevėje rezgė visokiausias svajones, kuriose slypėjo didžiausi jų norai. Tik nemanyk, kad jie visada taip sėdi ir švaistosi svajonėmis. Visai ne, tiesiog tą dieną dangus buvo pernelyg piktas ir vis dundėjo laidydamas žaibus, – tai berniukus ir subūrė slėptuvėje.

Berniukai dar buvo maži ir nežinojo, ar tos svajonės, tie jų norai yra tikri, iš kur jie kyla ir kam skirti. Berniukai augo matydami suaugusiųjų veiksmus, juos mėgdžiodami, kartodami, kartu perimdami jų mintis, troškimus, siekius, ir šitaip mokėsi. Taip jie mokėsi suvokti pasaulį ir gyventi jame. Kas žino, koks jis būtų, jeigu suaugusieji jį matytų kitaip.

Aišku, berniukams būdavo smalsu sužinoti ir apie norų kilmę, tačiau jeigu jie ir iškeldavo tokį klausimą kam nors iš vyresniųjų, greitai būdavo nuraminami pamokymu gyventi ir elgtis kaip visi, nesukti galvos tokiais klausimais nei sau, nei kitiems.

Todėl ir berniukai, kaip kad išalkęs vilkas gaudo kiškį pietums, lakstė paskui gaunamus norus, stengdamiesi kuo greičiau juos įgyvendinti. Juk, galų gale, argi svarbu, koks noras ir iš kur jis kyla, jeigu visų jų įgyvendinimo rezultatas tas pats – malonumas.

Taigi, jų norai, kaip ir visų žmonių, buvo sudaryti iš tos pačios norų vaivorykštės, tik kas kartą jie žaižaravo kiekvienas skirtingomis spalvomis: tai jie norėdavo visų pasaulio skanėstų, tai paslėptų lobių, karalysčių, atsakymų į visus klausimus ir dar daug ko.

Norai kaip koks kaleidoskopas keisdavo vieni kitus, išsidėstydavo vis naujomis kombinacijomis tarytum kokiomis mozaikomis, kurių priešakyje stodavo vis kitas vyraujantis noras.

Kartais vyrauja paprasčiausi norai skaniai ir sočiai pavalgyti, saldžiai pamiegoti, be kurių gyvenimas iš viso neįsivaizduojamas, arba norisi kaip kokiam akmeniui gulėti ir nieko neveikti.

Patenkinus šiuos troškimus, būtinai pabusdavo turto noras – noras turėti daug, daugiau ir daugiausiai, netgi viską viską. Tokiam norui būdinga augti kaip kokiam medžiui – šakotis į plotį ir stiebtis į aukštį kiek tik įmanoma.

Turto noro fantazijai baigiantis imdavo karaliauti garbės, pripažinimo, valdžios noras. Jo jau netenkina augimas kartu su visais į save panašiais, jis jau, kaip koks liūtas karalius, nori būti nepriklausomas nuo kitų, valdyti viską ne tik žemėje, bet ir danguje, netgi ir pačius norus.

Kaip tokį norą įgyvendinti, jeigu aš nieko nežinau, nesuprantu? Net nežinau, kas aš, iš kur aš, kam aš ir iš viso kam visa tai skirta ir kur viskas prasideda. Taip ima karaliauti žinių noras – noras viską žinoti, viską pažinti, atskleisti visas pasaulio paslaptis ir tada jau tikrai būti visagaliu.

Taigi, lietui lyjant tūnodami medžio drevėje ir dalydamiesi savo slapčiausiais norais bei svajonėmis, berniukai suprato tris labai svarbius dalykus. Pirma, kad jie savo norais ir svajonėmis yra labai panašūs, tarsi ant vieno medžio užaugę, tik kiekvienam jie skirtingai žaižaruoja ir piešia truputį kitokį, savitą paveikslą, nuspalvina jį kitokiomis spalvomis. Antra, kad būnant kartu, dalijantis norais ir svajonėmis, o ne ginčijantis, kuris geresnis ar teisesnis, šie norai išryškėja, sustiprėja. Lipdant kartu bendrą svajonių mozaiką, viduje pabunda toks jausmas, kuris tarytum suteikia sparnus, nešančius link begalinio, beribio pasaulio pajutimo; visi berniukai susitinka viename šviesos taške, kuris teikia energiją šiems sparnams kelti juos vis aukščiau ir aukščiau, ir būtent šis skrydžio jausmas teikė patį didžiausią, iki tol nepatirtą malonumą. Trečia, kad niekada ir nieko panašaus nėra pajutę būdami atskirai, kiekvienas sau. Netgi būnant kartu, bet pešantis ir ginčijantis, rungtyniaujant, kiekvienam stengiantis įrodyti savo pranašumą, nieko panašaus nė vienas nejuto.

Jie tai patyrė tik dabar, būdami kartu, dalydamiesi, galvodami ne apie save, o apie draugą, girdėdami jį, stengdamiesi ne nuginčyti jį, ne sumenkinti jo svajones, o jas papildyti tarytum savas, visa širdimi trokštant jų įgyvendinimo. Jie suprato, kad rado patį didžiausią pasaulio lobį, kuriame pildosi visos svajonės.

Liovėsi lietus, saulė nutvieskė horizontus nuostabiausiomis spalvomis, ir berniukai patraukė namo pilni jėgų bei ryžto. Pasaulis dabar jiems atrodė kitoks – vientisas ir begalinis. Jie juk gavo gyvenimo paslapties raktą – tik būnant kartu, kaip vienas, tik papildant vienam kitą, o ne pavydint ir rungiantis, galima prieiti ir atskleisti tokį nuostabų šaltinį širdyje, kuriame pildosi visos svajonės, atsiskleidžia nauji, nematyti pasauliai, neribotos visų norų įgyvendinimo galimybės. Raktas į paslaptį buvo neįtikėtinai paprastas – tereikia visiems kartu, tarytum viena širdimi, šito panorėti, ir ne sau, o visiems!

Grįžę namo jie iš karto saldžiai užmigo, užliūliuoti svajonių atsikėlus eiti kartu ir atskleisti šią paslaptį visiems kelyje sutiktiems žmonėms.

Vincas Andriušis

http://www.mintis.info

Reklama

Parašykite komentarą

Filed under Uncategorized

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s