MES – didžiulė holograma

Mokslininkai vis dažniau tvirtina, kad Visata – tai milžiniška holograma! Hologramos prigimtis – „viskas kiekvienoje dalelėje“ – suteikia mums naują realybės suvokimą. Mes matome objektus atskirai, nes įžvelgiame tik dalį realybės. Objektai nėra atskiri, tai tik giliau esančios vienybės išsibarstymas.

Žiūri į kompiuterio ekraną ir matai atskiras raides, pavienį paveiksliuką. Bet ar jie atskiri savo šaltinyje, savo programoje, iš kurios gaunami signalai operuoja elektriniais signalais, visus vaizdus piešiančiais kompiuterio ekrane?

Elementariosios dalelės gali sąveikauti tarpusavyje viena su kita nepriklausomai nuo atstumo – ne todėl, kad jos keičiasi signalais, o todėl, kad jų atskirumas tėra iliuzija. Juk gilesniame lygmenyje visi daiktai pasaulyje visiškai tarpusavyje susiję. Mūsų smegenyse esančių anglies atomų elektronai susiję su kiekvienos lašišos, kiekvienos širdies ir kiekvienos žvaigždės elektronais.

Visata yra holograma – reiškia, mūsų nėra! Mes taip pat – holograma. Tokios trimatės erdvės, kokią pažįstame, nėra! Tai holograma! Kitaip tariant, aplinkui mus esanti realybė – iliuzija, ir ne daugiau! Erdvė ir laikas Visatoje nėra nenutrūkstami.

Jie sudaryti iš atskirų taškų, pikselių, dėl ko negalima didinti Visatos „vaizdo mastelio“ iki begalybės, prasiskverbiant vis giliau į dalykų esmę. Pasiekus didelį mastelį, Visatos skaitmeninis vaizdas išeina labai blogos kokybės, neryškus.

Kaip ir fotografija, kuri pradžioje atrodo kaip vientisas vaizdas, bet didinama subyra į mažus taškus, prie kurių artėjant vaizdo kokybė pradeda blogėti, taip ir mūsų pasaulis iš mikroskopinių taškelių yra surinktas į vieną bendrą vaizdą.

Visas pasaulis sudarytas kaip holograma. Bet kuri hologramos sritis turi visą trimačio objekto vaizdą. Kiekvienas objektas integruojasi į kiekvieną savo sudėtinę dalį. Vadinasi, objektyvios realybės nėra. Nepaisant akivaizdaus tankio, medžiagiškumo, Visata – gigantiška, detalizuota holograma.

Norint sukurti hologramą, fotografuojamas objektas apšviečiamas lazerio šviesa. Kitas lazerio spindulys, susijungdamas su objekto atspindėta šviesa, sukuria interferencinį vaizdą, kuris užfiksuojamas fotografijoje. Kadras atrodo kaip periodinė šviesių ir tamsių linijų kombinacija. Jį apšvietus lazerio spinduliu vėl susidaro trimatis nufotografuoto objekto atvaizdas. Kiekvienas fotografijos fragmentas sudarytas iš viso vaizdo.

Holograma parodo, kad negalima pažinti mažiau nei visumos – į mažesnes dalis objektas nesidalija. Dalydami negausime atskirų dalių, iš kurių jis susideda, matysime tą patį objektą, tik ne tokį ryškų ir tikslų.

Atrasta, kad elektronai gali iš karto susisiekti vieni su kitais, nepriklausomai nuo atstumo tarp jų. Tačiau tai pažeidžia Alberto Einšteino postulatą apie ribotą tarpusavio sąveikos greitį, lygų šviesos greičiui. Paaiškinti tai galima tuo, kad atstumas tarp elementariųjų dalelių yra iliuzija – iš tikrųjų jos yra vieno objekto, vieno organizmo dalelės.

Lygiai tokia pat iliuzija yra psichologinis atstumas tarp mūsų, žmonių, – tariamas svetimumas. Visi esame vienas organizmas. Mus skiria tariamai skirtingi norai, skirtingi tikslai, tačiau mūsų esmėje slypi tas pats noras, ta pati norų konstrukcija. Bendras visų norų vardiklis – noras patirti begalinį malonumą, pilnatvę.

Skiria mus tai, kad visų mūsų norų ketinimai yra nukreipti kiekvieno į save. Tai panašu į atomų branduolius, kurie, turėdami tą patį ženklą, negali tarpusavyje susijungti. Jiems sujungti ir sudaryti naujos kokybės cheminį elementą reikalinga didžiulė jėga. Tam jie turi atsisakyti dalies savo masės, o jungiantis išsiskiria milžiniška aukšto dažnio energija – gama spinduliai.

Visa žmonija – tai viena didžiulė norų holograma, kur kiekvienas žmogus atskirai paėmus yra sudarytas iš tų pačių norų rinkinio. Tavyje aš ir visas pasaulis, manyje tu ir visas pasaulis. Mūsų svetimumas – tai tik psichologinis barjeras, skirtas vienijimosi darbui atlikti. Būdami atskirai niekada negalėsime pamatyti viso realybės vaizdo. Jį, kaip ir hologramoje, galima matyti tik suvienijus visus atskirus fragmentus.

Vienijimosi procese kiekvienas turi atsisakyti dalies savo egoizmo kito atžvilgiu, kaip atomai masės, kuri virsta milžiniška pozityvaus tarpusavio ryšio energija – meile, atskleidžiančia nuo mūsų paslėptos realybės suvokimą. Tik susivieniję atskleisime ir iki galo realizuosime nuo mūsų paslėptą 95 proc. tamsiosios materijos dalį, kurios nematome todėl, kad esame užsidarę savyje, gyvename tik savo egoizmo kevale, kuris mus atitinkamai riboja. Tam ir paslėpta, kad susivieniję atskleistume. Toks Gamtos sumanymas.

Parengė Vincas Andriušis

Nepažįstamas Niutonas

Izaoko Niutono rankraščius, saugomus Jeruzalės universitetui priklausančioje Nacionalinėje bibliotekoje, UNESCO įtraukė į oficialų didžiausių dvasinių žmonijos lobių sąrašą.

Niutonas neturėjo šeimos, ir po jo mirties (1727 m.) visas jo archyvas buvo perduotas giminaičiams. Kembridžo, Britanijos muziejaus ir kt. specialistai, susipažinę su Niutono rankraščiais, kratėsi jų kaip maro ir atsisakė juos įsigyti.

Dalį Niutono darbų archyvo 1936 metais įsigijo lordas D. M. Keinsas ir, juos išstudijavęs, išspausdino skandalingą straipsnį „Kitas Niutonas“, kuriame tvirtino, kad didysis fizikas laikė save mistiku ir buvo linkęs ne į krikščionybę, o studijavo šventuosius kabalos šaltinius.

Tai gąsdino mokslo istorikus: Niutono palikti rankraščiai niekaip nesisiejo su materialisto, grynojo mokslo šalininko įvaizdžiu, kuris buvo sukurtas jo biografų. Tame pačiame aukcione didžiąją Niutono rankraščių dalį nupirko kažkoks Biblijos tyrinėtojas vardu Jaguda.

Jaguda Niutono knygą „Senovės karalysčių chronologija“ parodė Albertui Einšteinui, kuris pasiūlė ją kaip dovaną Harvardo, o po to Jeilio universitetams. Tačiau jie abu atsisakė priimti rankraščius netgi iš tokio garsaus autoriteto kaip Albertas Einšteinas.

1951 metais Niutono raštų archyvą Jeguda perleido Jeruzalėje esančiai Nacionalinei bibliotekai. Biblioteka su dėkingumu priėmė šią dovaną, tačiau rankraščius studijuoti pradėjo tik XX amžiaus 9-ąjį dešimtmetį, ir nuo to laiko išspausdino keletą monografijų, aprašančių didžiojo fiziko pasaulėžiūrą.

Paaiškėjo, kad Niutonas studijavo TANAH ir kabalą originalo, hebrajų, kalba. Jeruzalėje stovinčioje šventykloje jis matė Visatos sandaros modelį ir buvo tikras, kad originaliame Toros tekste (Tora nuo žodžių „or“ – šviesa ir „oraa“ – instrukcija, kurie kartu reiškia „šviesos instrukcija“) užkoduotos visos pasaulio sandaros paslaptys.

Remdamasis savo skaičiavimais jis tvirtino, kad žydai pradės grįžti į protėvių žemes XIX amžiaus devintąjį dešimtmetį, o XX amžiaus penktąjį dešimtmetį, po kažkokio baisaus kataklizmo, kurio metu žus milijonai žmonių, Izraelio žemėje atgims žydų valstybė.

Žinoma, akademinio mokslo atstovams toks Niutonas buvo nepatrauklus, todėl jie ir kratėsi jo raštų palikimo. Didžiojo mokslininko darbai vis dar slepia esmines paslaptis.

Daug mokslo istorijos faktų mums dar nežinoma, tūno paslaptyje dėl mūsų nenoro juos atskleisti, pripažinti, arba dėl mūsų nepasiruošimo, kas pagal taisyklę „Kur žmogaus norai, ten ir pats žmogus“ yra vienas ir tas pats.

Mažai kam žinoma, kad dauguma garsių mokslininkų, filosofų savo žinių apie pasaulį, jo sandarą ir dėsnius sėmėsi iš tų pačių šaltinių kaip ir Niutonas.

Pavyzdžiui, didysis viduramžių filosofas Johanas Reichlinas savo veikale „De arte cabbalistica“ rašė: „Mano mokytojas Pitagoras, filosofijos tėvas, vis dėlto perėmė savo mokymą ne iš graikų, o iš judėjų. Todėl jį reiktų vadinti kabalistu… Ir jis pirmasis išvertė žodį „kabala“, nežinomą jo amžininkams, į graikų kalbą kaip žodį „filosofija“.“

(„Pythagoras ille meus, philosophiae pater, tamen qui non a graecis eam doctrinae praestantiam […] quin potius ab illis ipsis Iudaeis receperit. Itaque […] Cabalista nominandus erat, […] ipse nomen illud Cabalae suis incognitum primus in nomen philosophiae grecum mutaverit.“ Reuchlin, De arte cabalistica, 22b ir toliau.)

Garsusis šveicarų gydytojas filosofas Paracelsas savo veikale „Paragnum“ pasisako visiškai tiesiai: „Studijuok Kabalą (artem cabbalisticam), ji tau paaiškins viską!“

Toliau pateiksiu kitų garsių mokslininkų ir filosofų pasisakymus šiuo klausimu:

„Tas pats, tikrasis Įstatymo traktavimas (vera illius legis interpretatio), kuris buvo atskleistas Mozei Dieviškame atskleidime, vadinamas „kabala“ (dicta est Cabala), kas hebrajų kalba reiškia „gavimą“ (receptio).“ (Dž. Piko dela Mirandola „Kalba apie žmogaus vertę“)

 „Kabala vadinamas gebėjimas išvesti visas Dieviškas žmogaus paslaptis iš Mozės Įstatymo alegorine kalba.“ (P. Ricijus „Įvadas į kabalos pagrindus“)

„Pažodinė (Penkiaknygės) prasmė paklūsta laiko ir erdvės dėsniams. Alegorinė ir kabalistinė prasmė  lieka amžiams, be laiko ir erdvės apribojimų.“ (P. Ricijus)

„Kabala nepalieka mūsų gyventi pelenuose, o pakelia mūsų sąmonę iki pažinimo viršūnės.“ (J. Reichlinas „Kabalos menas“)

„Apskritai yra du mokslai: … vienas iš jų vadinamas kombinatorika (ars combinandi), kuris yra progreso moksle matas… Kitas kalba apie Aukštesniųjų dalykų jėgas, kurios yra aukščiau mėnulio ir kurios yra gamtos magijos (magia naturalis) dalis. Jie abu kartu judėjų vadinami „kabala“.“ (Dž. Piko dela Mirandola „Raštai“)

„Būtis, arba kalba, – tai adekvatus kabalos mokslo subjektas… Todėl pasidaro aišku, kad jos išmintis ypatingu mastu valdo visus kitus mokslus.“ (R. Lulijus „Raimundo Lulijaus raštai“)

„Tokie mokslai kaip teologija, filosofija ir matematika ima savo principus ir šaknis iš jos (kabalos). Todėl visi šie mokslai priklauso šiai išminčiai; ir jų principai bei taisyklės priklauso jos principams ir taisyklėms; ir todėl jų argumentacija be jos yra nepakankama.“ (R. Lulijus „Raimundo Lulijaus raštai“)

„Kabala aukščiausiam principui duoda neištariamą vardą; iš jo ji antrojo laipsnio emanacijos forma išveda keturis principus, iš kurių kiekvienas vėl išsišakoja į dvylika, o šie, savo ruožtu, – į 72 ir t. t… iki tolimesnių begalinių išsišakojimų, kaip egzistuoja begalinis rūšių ir porūšių skaičius… Ir, galiausiai, išeina taip, kad viską, kas Dieviška, galima suvesti į vieną Pirminį šaltinį taip pat kaip visą šviesą, kuri šviečia amžinai ir savaime, ir atvaizdus, kurie lūžta daugybėje veidrodžių ir taip pat daugybėje objektų, galima suvesti į vieną formalų idealų principą – visų šių atvaizdų šaltinį.“ (Dž. Brunas „Itališki raštai“)

„Kadangi žmonės neturėjo tinkamo rakto į Paslaptį, o aistra žinioms buvo, tai galiausiai virto įvairaus plauko niekais ir prietarais, iš kurių kilo tam tikra „vulgarioji kabala“, kuri tolima tikrajai kabalai, o taip pat įvairiausios fantazijos, melagingai pavadintos „magija“, ir to pripildomos knygos.“ (G. B. Leibnicas „Filosofijos darbai“)

„Tikroji etika – tai kabala.“ (F. Šlegelis „F. Šlegelio kritikos leidinys“)

„Kabalistinis Biblijos traktavimas – tai hermeneutika, kuri įtikinama forma atitinka savarankiškumą, stebuklingą originalumą, daugialypiškumą, visko aprėpiamumą, neišmatuojamą jos turinį.“ (I. V. Getė „Medžiaga mokymo apie spalvą istorijai“)

„Idėja apie žmogų kaip mikrokosmosą, tiek daug kartų išsakyta filosofijoje ir mistinėje senųjų ir naujųjų laikų literatūroje, niekur nėra taip giliai išaiškinama kaip kabaloje.“ (S. N. Bulgakovas „Nevakarinė šviesa“)

„Kabaloje žmogaus savęs pažinimas pasiekia viršūnę.“ (N. A. Berdiajevas „Laisvės filosofija. Kūrybos prasmė“)

Parengė Vincas Andriušis