Nepažįstamas Niutonas

001284

Izaoko Niutono rankraščius, saugomus Jeruzalės universitetui priklausančioje Nacionalinėje bibliotekoje, UNESCO įtraukė į oficialų didžiausių dvasinių žmonijos lobių sąrašą.

Niutonas neturėjo šeimos, ir po jo mirties (1727 m.) visas jo archyvas buvo perduotas giminaičiams. Kembridžo, Britanijos muziejaus ir kt. specialistai, susipažinę su Niutono rankraščiais, kratėsi jų kaip maro ir atsisakė juos įsigyti.

Dalį Niutono darbų archyvo 1936 metais įsigijo lordas D. M. Keinsas ir, juos išstudijavęs, išspausdino skandalingą straipsnį „Kitas Niutonas“, kuriame tvirtino, kad didysis fizikas laikė save mistiku ir buvo linkęs ne į krikščionybę, o studijavo šventuosius kabalos šaltinius.

Tai gąsdino mokslo istorikus: Niutono palikti rankraščiai niekaip nesisiejo su materialisto, grynojo mokslo šalininko įvaizdžiu, kuris buvo sukurtas jo biografų. Tame pačiame aukcione didžiąją Niutono rankraščių dalį nupirko kažkoks Biblijos tyrinėtojas vardu Jaguda.

Jaguda Niutono knygą „Senovės karalysčių chronologija“ parodė Albertui Einšteinui, kuris pasiūlė ją kaip dovaną Harvardo, o po to Jeilio universitetams. Tačiau jie abu atsisakė priimti rankraščius netgi iš tokio garsaus autoriteto kaip Albertas Einšteinas.

1951 metais Niutono raštų archyvą Jeguda perleido Jeruzalėje esančiai Nacionalinei bibliotekai. Biblioteka su dėkingumu priėmė šią dovaną, tačiau rankraščius studijuoti pradėjo tik XX amžiaus 9-ąjį dešimtmetį, ir nuo to laiko išspausdino keletą monografijų, aprašančių didžiojo fiziko pasaulėžiūrą.

Paaiškėjo, kad Niutonas studijavo TANAH ir kabalą originalo, hebrajų, kalba. Jeruzalėje stovinčioje šventykloje jis matė Visatos sandaros modelį ir buvo tikras, kad originaliame Toros tekste (Tora nuo žodžių „or“ – šviesa ir „oraa“ – instrukcija, kurie kartu reiškia „šviesos instrukcija“) užkoduotos visos pasaulio sandaros paslaptys.

Remdamasis savo skaičiavimais jis tvirtino, kad žydai pradės grįžti į protėvių žemes XIX amžiaus devintąjį dešimtmetį, o XX amžiaus penktąjį dešimtmetį, po kažkokio baisaus kataklizmo, kurio metu žus milijonai žmonių, Izraelio žemėje atgims žydų valstybė.

Žinoma, akademinio mokslo atstovams toks Niutonas buvo nepatrauklus, todėl jie ir kratėsi jo raštų palikimo. Didžiojo mokslininko darbai vis dar slepia esmines paslaptis.

Daug mokslo istorijos faktų mums dar nežinoma, tūno paslaptyje dėl mūsų nenoro juos atskleisti, pripažinti, arba dėl mūsų nepasiruošimo, kas pagal taisyklę „Kur žmogaus norai, ten ir pats žmogus“ yra vienas ir tas pats.

Mažai kam žinoma, kad dauguma garsių mokslininkų, filosofų savo žinių apie pasaulį, jo sandarą ir dėsnius sėmėsi iš tų pačių šaltinių kaip ir Niutonas.

Pavyzdžiui, didysis viduramžių filosofas Johanas Reichlinas savo veikale „De arte cabbalistica“ rašė: „Mano mokytojas Pitagoras, filosofijos tėvas, vis dėlto perėmė savo mokymą ne iš graikų, o iš judėjų. Todėl jį reiktų vadinti kabalistu… Ir jis pirmasis išvertė žodį „kabala“, nežinomą jo amžininkams, į graikų kalbą kaip žodį „filosofija“.“

(„Pythagoras ille meus, philosophiae pater, tamen qui non a graecis eam doctrinae praestantiam […] quin potius ab illis ipsis Iudaeis receperit. Itaque […] Cabalista nominandus erat, […] ipse nomen illud Cabalae suis incognitum primus in nomen philosophiae grecum mutaverit.“ Reuchlin, De arte cabalistica, 22b ir toliau.)

Garsusis šveicarų gydytojas filosofas Paracelsas savo veikale „Paragnum“ pasisako visiškai tiesiai: „Studijuok Kabalą (artem cabbalisticam), ji tau paaiškins viską!“

Toliau pateiksiu kitų garsių mokslininkų ir filosofų pasisakymus šiuo klausimu:

„Tas pats, tikrasis Įstatymo traktavimas (vera illius legis interpretatio), kuris buvo atskleistas Mozei Dieviškame atskleidime, vadinamas „kabala“ (dicta est Cabala), kas hebrajų kalba reiškia „gavimą“ (receptio).“ (Dž. Piko dela Mirandola „Kalba apie žmogaus vertę“)

 „Kabala vadinamas gebėjimas išvesti visas Dieviškas žmogaus paslaptis iš Mozės Įstatymo alegorine kalba.“ (P. Ricijus „Įvadas į kabalos pagrindus“)

„Pažodinė (Penkiaknygės) prasmė paklūsta laiko ir erdvės dėsniams. Alegorinė ir kabalistinė prasmė  lieka amžiams, be laiko ir erdvės apribojimų.“ (P. Ricijus)

„Kabala nepalieka mūsų gyventi pelenuose, o pakelia mūsų sąmonę iki pažinimo viršūnės.“ (J. Reichlinas „Kabalos menas“)

„Apskritai yra du mokslai: … vienas iš jų vadinamas kombinatorika (ars combinandi), kuris yra progreso moksle matas… Kitas kalba apie Aukštesniųjų dalykų jėgas, kurios yra aukščiau mėnulio ir kurios yra gamtos magijos (magia naturalis) dalis. Jie abu kartu judėjų vadinami „kabala“.“ (Dž. Piko dela Mirandola „Raštai“)

„Būtis, arba kalba, – tai adekvatus kabalos mokslo subjektas… Todėl pasidaro aišku, kad jos išmintis ypatingu mastu valdo visus kitus mokslus.“ (R. Lulijus „Raimundo Lulijaus raštai“)

„Tokie mokslai kaip teologija, filosofija ir matematika ima savo principus ir šaknis iš jos (kabalos). Todėl visi šie mokslai priklauso šiai išminčiai; ir jų principai bei taisyklės priklauso jos principams ir taisyklėms; ir todėl jų argumentacija be jos yra nepakankama.“ (R. Lulijus „Raimundo Lulijaus raštai“)

„Kabala aukščiausiam principui duoda neištariamą vardą; iš jo ji antrojo laipsnio emanacijos forma išveda keturis principus, iš kurių kiekvienas vėl išsišakoja į dvylika, o šie, savo ruožtu, – į 72 ir t. t… iki tolimesnių begalinių išsišakojimų, kaip egzistuoja begalinis rūšių ir porūšių skaičius… Ir, galiausiai, išeina taip, kad viską, kas Dieviška, galima suvesti į vieną Pirminį šaltinį taip pat kaip visą šviesą, kuri šviečia amžinai ir savaime, ir atvaizdus, kurie lūžta daugybėje veidrodžių ir taip pat daugybėje objektų, galima suvesti į vieną formalų idealų principą – visų šių atvaizdų šaltinį.“ (Dž. Brunas „Itališki raštai“)

„Kadangi žmonės neturėjo tinkamo rakto į Paslaptį, o aistra žinioms buvo, tai galiausiai virto įvairaus plauko niekais ir prietarais, iš kurių kilo tam tikra „vulgarioji kabala“, kuri tolima tikrajai kabalai, o taip pat įvairiausios fantazijos, melagingai pavadintos „magija“, ir to pripildomos knygos.“ (G. B. Leibnicas „Filosofijos darbai“)

„Tikroji etika – tai kabala.“ (F. Šlegelis „F. Šlegelio kritikos leidinys“)

„Kabalistinis Biblijos traktavimas – tai hermeneutika, kuri įtikinama forma atitinka savarankiškumą, stebuklingą originalumą, daugialypiškumą, visko aprėpiamumą, neišmatuojamą jos turinį.“ (I. V. Getė „Medžiaga mokymo apie spalvą istorijai“)

„Idėja apie žmogų kaip mikrokosmosą, tiek daug kartų išsakyta filosofijoje ir mistinėje senųjų ir naujųjų laikų literatūroje, niekur nėra taip giliai išaiškinama kaip kabaloje.“ (S. N. Bulgakovas „Nevakarinė šviesa“)

„Kabaloje žmogaus savęs pažinimas pasiekia viršūnę.“ (N. A. Berdiajevas „Laisvės filosofija. Kūrybos prasmė“)

Parengė Vincas Andriušis

Reklama

Parašykite komentarą

Filed under Uncategorized

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s