MES – didžiulė holograma

1533615106881934511

Mokslininkai vis dažniau tvirtina, kad Visata – tai milžiniška holograma! Hologramos prigimtis – „viskas kiekvienoje dalelėje“ – suteikia mums naują realybės suvokimą. Mes matome objektus atskirai, nes įžvelgiame tik dalį realybės. Objektai nėra atskiri, tai tik giliau esančios vienybės išsibarstymas.

Žiūri į kompiuterio ekraną ir matai atskiras raides, pavienį paveiksliuką. Bet ar jie atskiri savo šaltinyje, savo programoje, iš kurios gaunami signalai operuoja elektriniais signalais, visus vaizdus piešiančiais kompiuterio ekrane?

Elementariosios dalelės gali sąveikauti tarpusavyje viena su kita nepriklausomai nuo atstumo – ne todėl, kad jos keičiasi signalais, o todėl, kad jų atskirumas tėra iliuzija. Juk gilesniame lygmenyje visi daiktai pasaulyje visiškai tarpusavyje susiję. Mūsų smegenyse esančių anglies atomų elektronai susiję su kiekvienos lašišos, kiekvienos širdies ir kiekvienos žvaigždės elektronais.

Visata yra holograma – reiškia, mūsų nėra! Mes taip pat – holograma. Tokios trimatės erdvės, kokią pažįstame, nėra! Tai holograma! Kitaip tariant, aplinkui mus esanti realybė – iliuzija, ir ne daugiau! Erdvė ir laikas Visatoje nėra nenutrūkstami.

Jie sudaryti iš atskirų taškų, pikselių, dėl ko negalima didinti Visatos „vaizdo mastelio“ iki begalybės, prasiskverbiant vis giliau į dalykų esmę. Pasiekus didelį mastelį, Visatos skaitmeninis vaizdas išeina labai blogos kokybės, neryškus.

Kaip ir fotografija, kuri pradžioje atrodo kaip vientisas vaizdas, bet didinama subyra į mažus taškus, prie kurių artėjant vaizdo kokybė pradeda blogėti, taip ir mūsų pasaulis iš mikroskopinių taškelių yra surinktas į vieną bendrą vaizdą.

Visas pasaulis sudarytas kaip holograma. Bet kuri hologramos sritis turi visą trimačio objekto vaizdą. Kiekvienas objektas integruojasi į kiekvieną savo sudėtinę dalį. Vadinasi, objektyvios realybės nėra. Nepaisant akivaizdaus tankio, medžiagiškumo, Visata – gigantiška, detalizuota holograma.

Norint sukurti hologramą, fotografuojamas objektas apšviečiamas lazerio šviesa. Kitas lazerio spindulys, susijungdamas su objekto atspindėta šviesa, sukuria interferencinį vaizdą, kuris užfiksuojamas fotografijoje. Kadras atrodo kaip periodinė šviesių ir tamsių linijų kombinacija. Jį apšvietus lazerio spinduliu vėl susidaro trimatis nufotografuoto objekto atvaizdas. Kiekvienas fotografijos fragmentas sudarytas iš viso vaizdo.

Holograma parodo, kad negalima pažinti mažiau nei visumos – į mažesnes dalis objektas nesidalija. Dalydami negausime atskirų dalių, iš kurių jis susideda, matysime tą patį objektą, tik ne tokį ryškų ir tikslų.

Atrasta, kad elektronai gali iš karto susisiekti vieni su kitais, nepriklausomai nuo atstumo tarp jų. Tačiau tai pažeidžia Alberto Einšteino postulatą apie ribotą tarpusavio sąveikos greitį, lygų šviesos greičiui. Paaiškinti tai galima tuo, kad atstumas tarp elementariųjų dalelių yra iliuzija – iš tikrųjų jos yra vieno objekto, vieno organizmo dalelės.

Lygiai tokia pat iliuzija yra psichologinis atstumas tarp mūsų, žmonių, – tariamas svetimumas. Visi esame vienas organizmas. Mus skiria tariamai skirtingi norai, skirtingi tikslai, tačiau mūsų esmėje slypi tas pats noras, ta pati norų konstrukcija. Bendras visų norų vardiklis – noras patirti begalinį malonumą, pilnatvę.

Skiria mus tai, kad visų mūsų norų ketinimai yra nukreipti kiekvieno į save. Tai panašu į atomų branduolius, kurie, turėdami tą patį ženklą, negali tarpusavyje susijungti. Jiems sujungti ir sudaryti naujos kokybės cheminį elementą reikalinga didžiulė jėga. Tam jie turi atsisakyti dalies savo masės, o jungiantis išsiskiria milžiniška aukšto dažnio energija – gama spinduliai.

Visa žmonija – tai viena didžiulė norų holograma, kur kiekvienas žmogus atskirai paėmus yra sudarytas iš tų pačių norų rinkinio. Tavyje aš ir visas pasaulis, manyje tu ir visas pasaulis. Mūsų svetimumas – tai tik psichologinis barjeras, skirtas vienijimosi darbui atlikti. Būdami atskirai niekada negalėsime pamatyti viso realybės vaizdo. Jį, kaip ir hologramoje, galima matyti tik suvienijus visus atskirus fragmentus.

Vienijimosi procese kiekvienas turi atsisakyti dalies savo egoizmo kito atžvilgiu, kaip atomai masės, kuri virsta milžiniška pozityvaus tarpusavio ryšio energija – meile, atskleidžiančia nuo mūsų paslėptos realybės suvokimą. Tik susivieniję atskleisime ir iki galo realizuosime nuo mūsų paslėptą 95 proc. tamsiosios materijos dalį, kurios nematome todėl, kad esame užsidarę savyje, gyvename tik savo egoizmo kevale, kuris mus atitinkamai riboja. Tam ir paslėpta, kad susivieniję atskleistume. Toks Gamtos sumanymas.

Parengė Vincas Andriušis

Reklama

Parašykite komentarą

Filed under Uncategorized

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s