Integralus visuomenės švietimas ir ugdymas. Įvadas (1.4.)

Tęsinys. Pradžia 2017 m. sausio 23 d.

Integralus švietimas ir ugdymas, apie kurį kalbėsime, yra nukreiptas į žmogaus, kaip integralios, vientisos ir harmoningos pasaulio sistemos dalyvio savivoką, individualistinio požiūrio į pasaulį keitimą integraliu, integralaus bendravimo savo aplinkoje ugdymą per integralaus ugdymo metodo teikiamą pozityvų empirinį patyrimą.

Nors ugdymo sąvoka paprastai taikoma jaunosios kartos atžvilgiu, integralus ugdymas, kurį nagrinėsime, apima visą visuomenę ir visas jos amžiaus grupes. Žinoma, visų pirma jis turi būti realizuojamas, vystomas augančioje, jaunojoje kartoje, ikimokyklinėse ir mokyklinėse įstaigose, tačiau tam, kad galėtumėme tai įgyvendinti, tinkamai ugdyti jaunąją kartą, turime atitinkamai pasikeisti ir patys. Būtent mūsų, suaugusiųjų, užduotis yra sukurti palankią augančio žmogaus švietimui ir ugdymui aplinką, nes aplinka, mūsų pačių elgesys, kuriamas mikroklimatas ir elgesiu puoselėjamos vertybės – pamatiniai ugdomieji veiksniai.

Tik keičiant žmogaus individualistinę, vartotojišką, savanaudišką pasaulėžiūrą į jai priešingą, galima suvienyti visuomenę ir išspręsti visas dėl žmogaus egoizmo joje kylančias krizes. Švietimo sistema turi padėti žmogui suvokti, kad jis niekada netaps laimingas, jeigu nebus laiminga jo aplinka.

Keičiasi žmogus, keičiasi pasaulis – todėl turi keistis ir švietimo sistema. Nauja sistema turi suteikti daugiau žinių apie patį žmogų, jo prigimtį, psichologiją, jo vietą pasaulyje, integralioje gamtos sistemoje. Ugdomasis procesas turi būti organizuotas taip, kad žmogus nuolatos gautų empirinę informaciją, kokioje būsenoje jis yra kitų žmonių atžvilgiu.

Vincas Andriušis

Bus daugiau

http://www.mintis.info

Integralus visuomenės švietimas ir ugdymas. Įvadas (1.3.)

Tęsinys. Pradžia 2017 m. sausio 23 d.

Yra priimta manyti, kad ekonominė krizė paralyžiuoja švietimą ir sukelia švietimo krizę. Tačiau yra atvirkščiai, nes būtent žmogaus švietimas ir ugdymas formuoja žmogų, visuomenę, jos požiūrį į gyvenimą, vertybes ir t. t. Juk būtent švietimo sistema ugdo kartą, kuri formuoja aplinką ir švietimo sistemą kitai kartai ugdyti, o pirmosios suformuota aplinka ir jos vertybės – kitos kartos ugdymo pamatas.  Jeigu švietimo sistema sutvarkyta teisingai ir tinkamai ugdo žmogų, žmogaus požiūrį į gyvenimą, save, savo santykį su kitais žmonėmis, tai visuomenėje bus tvarka, santaika, o visos kitos sistemos taip pat veiks sklandžiai.

Krizės žmonijos istorijoje nėra naujas reiškinys. Žmonija yra išgyvenusi jau ne vieną krizę. Kiekviena jų turėjo savo priežastį ir tikslą, jos socialinėje, kultūrinėje, ekonominėje raidoje reikėdavo rasti vis naujus sprendimus. Vienos krizės buvo išsprendžiamos greičiau ir lengviau, kitos sunkiau ir ilgiau, bet sprendimas visada atsirasdavo.

Vis dėlto dabartinė krizė nepanaši nei į vieną buvusią. Pirmą kartą susidūrėme su tokia situacija, kurios pobūdis globalus ir integralus, kuri yra palietusi absoliučiai visas žmogaus veiklos sritis, visas šalis, visuomenes, visus socialinius sluoksnius. Ji yra palietusi kiekvieną žmogų atskirai ir visą žmoniją kartu. Todėl ji vadinama globalia, sistemine ir visuotine.

Vincas Andriušis

Bus daugiau

http://www.mintis.info

Visuomenės integralus ugdymas. Įvadas (1.2)

Tęsinys. Pradžia 2017 m. sausio 23 d.

Kintantis požiūris į mūsų šalies poreikius bei ateities vizija yra aprašyta viename iš svarbiausių strateginių valstybės dokumentų – Lietuvos pažangos strategijoje „Lietuva 2030“. Šio dokumento pradžioje kaip pagrindinis kūrimo pagrindas yra nurodytas nuolat kintantis pasaulis: „Pasaulis nuolat kinta. Būtina greičiau į tai reaguoti, išnaudoti galimybes, keistis ir prisitaikyti prie pokyčių. Todėl visuomenės gyvenimas, ekonomika ir valdymas turi būti pagrįsti principais, leidžiančiais mums drąsiai sutikti naujus iššūkius.“ Būtent šitas nesustabdomai ir su pagreičiu kintantis pasaulis mums kelia naujus iššūkius bei problemas.

Lietuvos pažangos strategijos dokumente yra išskirtos tokios pagrindinės mūsų visuomenės problemos: tapatybės krizė, stereotipų galia, emigracija, visuomenės uždarumas, tolerancijos ir pasitikėjimo trūkumas, rūpesčio vienas kitu ir aplinka stoka, silpnas tikėjimas šalies sėkme, ypatingai mažos švietimui skiriamos lėšos, dėmesio vaikams (jie pripažinti nelaimingiausiais Europoje) trūkumo problema, ypač maža visuomenės teikiama reikšmė tolerancijai, solidarumui, žmogaus savirealizacijai. Statistikoje nurodytas ypatingai žemas darnios visuomenės indeksas Lietuvoje.

Kita vertus, strategijoje „Lietuva 2030“ keliami gražūs, kilnūs strateginiai tikslai bei užduotys. Didelis dėmesys skiriamas mokymuisi visą gyvenimą, visuomenę vienijančioms vertybėms ir idealams, nacionaliniam saugumui, savitarpio pasitikėjimui visuomenėje, ryžtui keistis, veikti, kurti, atvirumui kitokiam požiūriui, pozityvioms iniciatyvoms, dialogui, bendradarbiavimui, naujovėms, atsakomybei už savo veiksmus, moralumui, aktyviu rūpinimusi ne tik savimi, bet ir savo aplinka, bendruomene, šalimi. Sumanios visuomenės vizijoje keliamas kilnus tikslas: „Visuomenė turi tapti geriau organizuota,  išmokti geranoriškumo, ieškoti susitarimo, vedančio bendruomeniškumo ir pasitikėjimo kultūros link. Tada galėsime prisiimti atsakomybę ne tik už save, bet ir už visuomenę, jaustis atsakingais valstybės šeimininkais.“ Taip pat kalbama apie tai, kad turi būti skatinama ir ugdoma lyderystė, mokėjimas dirbti  komandoje, stiprinamas visuomenės organizuotumas.

Kaip tiksliausią dokumente „Lietuva 2030“ pateiktą visuomenės problemų sprendimo užduočių apibrėžimą išskirčiau pateiktą sumanaus valdymo skirsnio 24 punkte esantį teiginį: „Remiantis atlikta sumanios visuomenės, sumanios ekonomikos ir sumanaus valdymo apžvalga, galima teigti, kad, siekiant sėkmingos visuomenės kaitos, labai svarbu inicijuoti pokyčius pagrindinėje asmenybės ugdymo aplinkoje – šeimoje, švietimo sistemoje, bendruomenėje, viešojoje ir kultūrinėje erdvėje. Taip pat labai svarbūs susitelkimo ir bendradarbiavimo, savęs suvokimo – tapatumo ir tarpusavio bendrystės aspektai, rodantys asmens santykį su kitais asmenimis ir pačios visuomenės ryšius.“

Tačiau kaip tai padaryti? Dokumente trūksta tam pasiūlytos metodikos ir instrumentų. Suprantama, kad tai daugiašalė problema, bet galima įžvelgti vieną jos sprendimo vardiklį – visuomenės bendrumo, integralių tarpusavio ryšių suvokimo, nuo kurių kokybės priklauso visų visuomenės narių gyvenimo kokybė, už kurią, kaip šeimoje, esame atsakingas kiekvienas, ugdymas. Tai visuomenės švietimo ir ugdymo užduotis, į kurią turime žiūrėti kaip į ilgalaikį ir nuosekliai tobulinamą procesą.

Vincas Andriušis

Bus daugiau

http://www.mintis.info

Visuomenės integralus ugdymas (1)

Įvadas (1.1.)

XXI amžius – tai spartus kaitos visose žmogaus gyvenimo srityse amžius. Naujos ekonominės, politinės, socialinių sąveikų įtampos kelia naujus iššūkius, naujų sprendimų ieškojimo būtinybę.

Pasaulio kaitos ir globalizacijos procesų keliamos krizės išryškina švietimo ir ugdymo sistemos svarbą, kuri reikalauja esminės pertvarkos. Iki šiol gyvavusi švietimo sistema, palaikoma tik tam tikrų korekcijų, nustoja veikti. Iki šiol taikytas frontalus mokymas, kuris atsirado iš poreikio didelėms masėms išsilavinimo neturinčių žmonių suteikti elementarias mokslo, raštingumo žinias bei įgūdžius, tapo morališkai pasenęs, nebeatitinka naujo pasaulio ir naujos kartos poreikių keliamų reikalavimų.

Kokybiškas, kintančias pasaulio realijas atitinkantis visuomenės švietimas ir ugdymas yra pagrindinis visuomenės gerovės, tiek dabartyje, tiek ateityje, garantas. Todėl būtent švietimui ir ugdymui turi būti teikiamas išskirtinis ir ypatingas dėmesys, nuo kurio sėkmingo modelio, strategijos bei jos valdymo tiesiogiai priklauso visų kitų žmogaus veiklos sričių kokybė.

Valstybė privalo užtikrinti kokybišką savo gyventojų gerovę, visų pirma pasirūpindama reikiamu išsilavinimu, žmogaus vertybinių ir pasaulėžiūros nuostatų, nukreiptu į visuomenės solidarumą bei kūrybingumą, formavimu ir ugdymu, atsižvelgiant į vis sparčiau kintančio pasaulio keliamus reikalavimus.

Vincas Andriušis

Bus daugiau

http://www.mintis.info

Hokingas: prasideda pats pavojingiausias planetai metas.

Garsus Britų fizikas, Kembridžo universiteto profesorius Stivenas Hokingas (Stephen Hawking) mano,  kad atėjo „pats pavojingiausias mūsų planetai metas“. Straipsnį su tokia antrašte išspausdino leidinys The Guardian.

Publikacijoje mokslininkas kalba apie didėjančią properšą tarp elito, pagrinde politikų, ir darbo klasės. Gamybos robotizavimas, „internetas ir platformos (greitinančios ekonominės nelygybės augimą –  red. pastaba) atveria tam kelią, leidžia labai mažoms žmonių grupėms gauti milžiniškus pelnus priimant į darbą minimalų žmonių skaičių. Tai neišvengiama, tai progresas, bet tai taip pat veda į socialinę griūtį“ – rašo Hokingas.

Šias problemas, Hokingo nuomone, galima išspręsti tik bendromis visų šalių ir visuomenės sluoksnių pastangomis. „Gal būt per kelis šimtus metų organizuosime žmonių kolonijas kituose žvaigždynuose, bet šiuo metu turime tik vieną planetą, ir turime veikti kartu, kad ją apgintume, – rašo Hokingas. – Norint tai padaryti mums reikia ne auginti, o laužyti tarp šalių ir jų viduje esančius barjerus“.

Jau ne tik mokslininkai mato ir supranta  progresuojančią problemą, bet ne sprendimą. Norint rasti sprendimą reikia matyti problemos priežastį. Žmonijoje auganti egoistinių santykių programa artėja prie savo kulminacijos, demonstruodama savo pražūtingumą tik tam, kad mes suvoktume atvirkštinės jai programos kūrimo visuomenėje būtinybę. Egoistinėje programoje mes sąveikaujame išnaudodami savo aplinką, ryšius su ja savo naudai ir negalime matyti sprendimo, nes būdami visiškoje jos valdžioje negalime kitaip mąstyti ir elgtis, kaip negalime patys savęs pakelti už plaukų.

Natūrali egoizmo raidos programa duota mums tam, kad subrendę joje suvoktume būtinybę išeiti iš jos valdžios, pakilti virš jos. Egoizmas – vienintelė gamtos duota mums materija ir mes jos nesunaikinsime. Egoizmo kuriamų barjerų tarp mūsų taip pat nesulaužysime – galime tik pakilti virš jų. Pakilti virš egoizmo ir jį valdyti – vienintelis logiškas mūsų raidos tęsinys, vedantis prie atvirkštinės egoizmui programos realizavimo. Atvirkštinėje programoje realizuojame save tarnaudami ne savo, o kitų labui, patirdami nepalyginamai didesnį malonumą už egoistinį. Tikslas nėra išsaugoti planetą, tikslas yra realizuoti užduotą tobulą gamtos programą ir save joje, nesvarbu kokioje erdvėje egzistuotumėm. Jis realizuojamas pozityviuose mūsų tarpusavio ryšiuose. Tam reikalinga taikyti visuomenėje integralaus ugdymo metodiką, kuri pagrįsta antiegoistinės programos principais.

Parengė Vincas Andriušis