Category Archives: Mokslas

Įpročių valdymas

3f3fba

Gyvenimo valsas – tai šokis su aplinka: kaip aš keičiu ją, taip ji keičia mane

Įpratimas – antras prigimimas, sako liaudies išmintis. Tačiau įpročius galima valdyti ir keisti, vadinasi, patiems būti savo antrosios prigimties programuotojais. Tai nėra lengva, bet įmanoma, be to, darbas su savimi anksčiau ar vėliau taip pat tampa įpročiu.

Daugiau nei 40 proc. veiksmų mes atliekame automatiškai, veikiami įpročių, nesąmoningai. Tai reiškia, kad beveik pusė mūsų sprendimų buvo priimti ne šiandien, ne šiuo momentu, o artimesnėje ar tolimesnėje praeityje: kai paėmėme į rankas pirmąją cigaretę, vieni, be kompanijos, išlenkėme pirmąją taurelę, nuėjome į kazino ir pan.

Taip veiksmas per bandymą, jo pakartojimą įtraukiamas į prigimties ciklo 3 žingsnių programą: ženklas – įprastinis veiksmas – menamas pasitenkinimas. Po tam tikro laiko veiksmas pasitraukia į antrąjį planą, tampa nepastebimas, o ženklu pažymėtas žadamas malonumas tam tikru intervalu kartoja norą parūkyti, prisivalgyti saldumynų, pirkti loterijos bilietą ir t. t.

Moksliniai eksperimentai parodė, kad įpročiai – smegenų darbą optimizuojančių neurologinių mechanizmų darbo rezultatas, nes kitaip išprotėtume, jeigu reikėtų kas kartą iš naujo galvoti, kaip eiti, valgyti, valytis dantis, rengtis ir t. t.

Tokių automatiškų veiksmų žmogaus atmintyje yra daugybė. Įpročiai mus išlaisvina nuo sunkaus darbo nuolatos galvoti apie kiekvieną savo žingsnį. Tam yra gamtos specialiai skirta atminties vieta, kuri negali būti tuščia, o visa problema ta, ar ji bus užpildyta žmogui naudingomis, ar žalingomis programomis. Jas visas mes gauname iš aplinkos, kurioje gyvename. Juk nesunku suprasti, kad jei mano aplinkoje nebūtų rūkalių ar rūkalų reklamos,

kuri ypatingai stipriai veikia per mėgstamų filmų mėgstamus herojus, tai mums niekados nekiltų mintis atlikti tokį veiksmą, kaip ir nekyla mintis valgyti varles, jeigu mūsų aplinkoje jų niekas nevalgo.

Įpročių mechanizmo supratimas suteikia žmogui galimybę sąmoningai su jais dirbti, blogus įpročius keisti gerais, žalingus – naudingais, ir būtent keisti, o ne naikinti, nes tuščioje vietoje būtinai „apsigyvens“ dar žalingesnis įprotis nei ankstesnis. Žinoma, šitas darbas reikalauja apsisprendimo, sąmoningumo, svarbos jausmo ir valios.

Pastebėta, kad žalingų įpročių keitimas naudingais gali stipriai pakeisti žmogaus gyvenimą. Kiekvienas naudingas įprotis motyvuoja žmogų tolimesniems pozityviems pasikeitimams, skatina atsisakyti kitų žalingų įpročių. Pavyzdžiui, žmonės, pradėję sportuoti, ima mažiau rūkyti, renkasi sveikesnį maistą, geriau organizuoja savo dieną, vartoja mažiau alkoholio. Tokiu būdu vienas teigiamas veiksmas skatina kitus pozityvius pasikeitimus. Tačiau ir čia reikia saugotis neperlenkti lazdos, nes įprotis gali būti vaistas, o gali būti ir narkotikas. Netgi iš pirmo žvilgsnio teigiamai atrodantis įprotis, pavyzdžiui, bėgiojimas, gali virsti priklausomybe. Viskas priklauso nuo to, ar įprotis tarnaus žmogui, jo gyvenimo kokybei, siekiamam tikslui, ar žmogus ims tarnauti įpročiui.

Blogiausia yra tai, kad mūsų aplinka yra uzurpuota egoistinių komercinių interesų, kurie puikiausiai moka pasinaudoti įpročių psichologijos mechanizmu ir per reklamą organizuoja mums tokią aplinką, kurioje mums, dar nespėjusiems subręsti, įdiegiami patys žalingiausi įpročiai, kurie naudingi tik iš jų lobstantiesiems.

Geriausias būdas išvengti žalingų įpročių arba jau įgytus žalingus keisti naudingais – tai keisti aplinką. Keisti aplinką ne ta prasme, kad susikrovus lagaminus išvykti į Tibetą, keisti aplinką reiškia atsisakyti visų blogos įtakos kanalų, sferų ir pakeisti juos pozityvia įtaka, bendravimui renkantis pozityvią aplinką, leisti laiką su problemą suvokiančiais, taip pat norinčiais keistis žmonėmis, skaityti pozityvią literatūrą, laisvalaikį skirti ne negatyvios informacijos kritikai žiniasklaidoje, kas yra tiesiausias kelias kritikuojamiems dalykams apsigyventi mumyse, o pozityvių dalykų kūrimui bei puoselėjimui savo aplinkoje bet kokiomis jums suprantamomis ir tinkamomis priemonėmis. Aplinka – mūsų kalvė, ir jeigu joje neliks žalingų, egoistinių įpročių, neliks jų ir mumyse – juos pakeis įpročiai, naudingi tiek konkrečiam žmogui, tiek jo aplinkai.

Vincas Andriušis

http://www.mintis.info

Parašykite komentarą

Filed under Mokslas, Psichologija, Uncategorized

Komentaras DELFI straipsniui “Sujungus žmogaus ir gyvūno smegenis, pademonstruota valdymo mintimis galimybė”

Komentaras straipsniui – http://mokslas.delfi.lt/mokslas/sujungus-zmogaus-ir-gyvuno-smegenis-pademonstruota-valdymo-mintimis-galimybe.d?id=61981119

Paveikslėlis

Tai, kad mūsų norai komunikuoja mintimis – yra natūrali realybė, egzistuojanti nepriklausomai nuo to, ar mes suprantame, jaučiame tai ar ne, ką tokie eksperimentai, dirbtinai sustiprindami signalą tarp dviejų taškų, esančių bendrame minčių tinkle, tik patvirtina. Mūsų esmėje yra noras, noro programa – suskaidyti norai, kuriais per atvirus ar neatvirus minčių kanalus darome įtaką vienas kitam, “judinam uodegas”, kol kas vedini tik egoistinių ketinimų.

Yra žmonių, vadinamų telepatais, kurių jautrumas leidžia tai jausti, matyti be jokių jutimus sustiprinančių prietaisų. Kodėl nuo visų mūsų tai paslėpta? Tai paslėpta dėl to, kad šiame, egoizmo raidos etape, mes nepadarytume nereikalingos žalos vienas kitam, o kartu visai sistemai, savanaudiškais tikslais diktuodami savo aplinkai savo egoistinius norus. Blogiui suvokti pilnai pakanka ir tų galimybių, kurios duotos. Tai natūrali gamtos apsauga, kurią telepatai taip pat nutuokia, jausdami savo jautrumo išsaugojimo sąlygą – nesikišti, o tik stebėti procesą. 

Naivu yra bijoti tokiais būdais, kai reikėtų kiekvieną pajungti prie aparato, valdomos vergovės gyvenant tokioje realybėje, kurioje pasaulio didieji, per visas savo rankomis valdomas žiniasklaidos, kultūros sklaidos priemones (Holivudas!!!) diktuoja ir maitina pasaulio mases tik jiems naudingomis mintimis, kurios įtakoja, programuoja mūsų norus, o per juos ir gyvenimo būdą, elgesį. siekius, vertybes, tikslus.

Visi mes tapsime telepatais – mums atsivers stebuklingas nuo mūsų paslėptas minčių ir norų pasaulis tada, kai suprasime pasaulio sistemos, mūsų tarpusavio ryšių integralumą, jame slypinčią gyvybinę jėgą, esant mūsų egoizmo slepiamą nuo mūsų aukštesnės kokybės realybę ir imsime keistis iš intra-vertų į ekstra-vertus, iš egoistų į altruistus, kai artimą imsime matyti ne kaip savo egoistiniams norams tenkinti skirtą objektą, o kaip pasaulio dalį, kuri nuo manęs paslėpta, atskirta, atimta.

http://mokslas.delfi.lt/mokslas/sujungus-zmogaus-ir-gyvuno-smegenis-pademonstruota-valdymo-mintimis-galimybe.d?id=61981119#ixzz2aluqFbKG

Parašykite komentarą

Filed under Komentarai, Mokslas

Gyvybės žemėje kilmė

Visą gyvybinį žemės organizmą sudaro vienos ir tos pačios ląstelės. Baltymus sudaro aminorūgštys. Visi genai formuojasi iš molekulių (nuklidų), kurios prisitvirtina prie pagrindo, sudaryto iš fosfatų ir cukraus (ribozos). Visa tai patikrinta ir gerai žinoma, tačiau esminis klausimas yra tas, kaip visa tai žemėje atsirado, o suprantant tai, kad pati žemė irgi turėjo atsirasti, galima formuoti bendresnį ir tikslesnį klausimą – kaip visa tai kilo, radosi arba netgi randasi, nes tai vyksta ir šiandien. Kas yra pati gyvybė ir kur jos šaknis?

Ši žmonijos neatskleista paslaptis gali didžiuotis versijų gausa. Astrobiologai, astrofizikai, kvantinės kosmologijos specialistai, kitų mokslo šakų atstovai ieško šio atsakymo visur: žemėje ir danguje. Vieni spėja, kad gyvybė buvo kitų civilizacijų atnešta iš svetur, tolimųjų galaktikų, kiti, mažiau aistringos vaizduotės, apsiriboja tuo, kad ją galėjo žemėje pasėti ir kokie nors dangaus kūnai, pavyzdžiui į žemę krentantys meteoritai. Dar kiti priežasties ieško juodosiose kosmoso skylėse ar šalia jų vykstančiuose procesuose, žvaigždėse, asteroiduose, kometose, žemės gelmėse ir t.t. Pateiksiu čia keletą versijų.

Biocheminė prigimtis

Pirminė žemės atmosfera buvo sudaryta iš vandens turinčių komponentų. Tokioje atmosferoje galėjo formuotis sudėtingi junginiai, galėję ir būti gyvybės išsivystymo pagrindu. Šiai versijai patvirtinti mokslininkai laboratorijose imitavo pirminę žemės atmosferą, turinčią daug vandenilio, metano ir amiako kartu su sieros vandeniliu ir vandens poromis. Imituodami jaunos planetos sąlygas šią „pirminę atmosferą“ švitino ultravioletiniais spinduliais ir bandė suaktyvinti elektros iškrovomis.

Pansermijos hipotezė

Kai kurie mokslininkai mano, kad „gyvybės užuomazgos stebuklas“ reikalauja neįtikėtinai retos daugelio faktorių kombinacijos ir todėl tai negali būti dažnai pasikartojantis reiškinys. Tačiau ir nėra atmetama galimybė, kad kartą jau kilusi gyvybė, vėliau, tarytum kokia tai epidemija, plinta nuo vienos planetos prie kitos. Todėl kitų teorijų tarpe yra aptarinėjama ir pansermijos hipotezė – gyvybės plitimas per dangaus kūnų grandinę. Tam kad ją patikrinti, reikia rasti gyvybės pėdsakų bent dar vienoje planetoje ir palyginti ją su žemiškąja: jei pasirodytų, jog ir ten baltymus sudaro 20 tokių pačių amino rūgščių, kaip ir žemėje, tai reikštų jog visų gyvų organizmų kilmės šaltinis yra tas pats.

Šiokį tokį pagrindą šiai hipotezei suteikia organinių junginių radimas tarpžvaigždinėje terpėje bei kometų ir meteorų branduoliuose. Tačiau ir tai teatsakytų į kai kuriuos gyvybės formų paplitimo visatoje klausimus, bet ne į gyvybės kilmės klausimą apskritai.

Didžiojo sprogimo teorija

Prieš keturiolika milijardų metų, gimstanti Visata buvo 10-33 cm. Šiame dydyje buvo užkoduota visa informacija apie visatos ateitį. Įvyko Dydysis sprogimas. Dauguma mokslininkų mano, kad nuo to laiko visata plečiasi su pagreičiu, tačiau niekada nesusispaudžia.

Vigro-koncorciumas beveik tiksliai įrodė, kad 95% visos Visatos materijos sudaro nežinoma materija, kurios šiuo metu yra neįmanoma pamatyti. Tačiau šis tas apie šias substancija jau yra žinoma. 25 % Visatos sudaro tamsi materija, pro kurią elektromagnetinės bangos sklinda laisvai – be sąveikos ir pasipriešinimo. Pati nesuprantamiausia – tamsioji energija, kuri sudaro 70% Visatos. Ji paslaptis iki šiol – nežinoma jos sandara ir ji tolygiai pasiskirsčiusi erdvėje. Visatai išsiplėtus dvigubai, įprastos materijos tankis sumažėjo 8 kartus. Kodėl nemažėja tamsiosios materijos tankis? Ar mes tik nemokame jo išmatuoti? Absoliuti tamsa…

Kvantinės kosmologijos teorija.

Pradžioje tam tikru būdu atsirado erdvė ir laikas. Tačiau, ši erdvė buvo tuščia. Beje, ji buvo ne visai tuščia, o pripildyta ypatinga tuščia materija. Vėliau atsiranda šviesa, ir Visatoje susiformuoja pirmosios elementariosios dalelės. Pradžioje Visatos gravitacinis laukas buvo labai stiprus. Fizikos mokslui yra žinoma, kad stiprus laukas gali formuoti poras – daleles ir antidaleles. Skaičiavimai parodė, kad šios poros, imant sunkiąsias, ypatingos masės daleles, iš tiesų turi tą patį skaičių dalelių, kurį šiuo metu stebi  Kosmologijos mokslas. Tai Edingtono-Dirako skaičius. Todėl nebuvo dar nieko panašaus į tai, ką vadiname Visatos pradžia, nebuvo begalinio materijos tankio, kadangi jos tiesiog nebuvo. Ši materija atsirado vėliau. Ji kilo elementariųjų dalelių pavidalu.

Kas vyko vėliau? Vėliau, kaip savo pirmojoje knygoje “Trys minutės” aiškina Stivenas Vainbergas, atsirado pirmosios trys Visatos minutės. Būtent tuo metu kilo pirmieji atomo branduoliai. Žinoma, tai buvo lengvieji atomo branduoliai: deuteris, tritis ir litis.

Vėliau prasidėjo didysis, 300 tūkstančių šviesmečių trukęs periodas, po kurio pradėjo formuotis pirmieji atomai, žvaigždės bei galaktikos. Ir, galiausiai, ypatingų žvaigždžių viduje kilo sunkieji elementai, kurių tarpe ir mūsų kūną sudarantis angliavandenis…

Moderniausia versija

Antimaterijai išskyrus savyje absoliučiai sau priešingą sritį – materiją, šių priešingybių intervale susiformavo visų galimybių spektras – negyvojo, augalinio, gyvūno, žmogaus ir priežasties lygmenys. Visa Visata yra, praktiškai, negyva erdvė. Gali būti, kad kai kur galima rasti primityvias gyvybės formas, „augalinės“, ar net dalinai „gyvosios“ gamtos formose, tačiau tokios būtybės kaip žmogus  kitur Visatoje nėra. Protingos gyvybės, turinčios valios laisvę, galinčios tikslingai savo protu, savais norais, savo mintimis sąveikauti su gamta, daugiau niekur nėra – tiktai Žemėje.

Žmogui duota vystymosi programa. Ji mums užduota ir veikia kaip motoras, varantis pirmyn ir skatinantis vystytis. Mes jau žinome, kad visa informacija apie mūsų biologinį kūną slypi mūsų genuose. Mūsų vidinio vystymosi programa taip pat yra užrašyta tam tikruose „gelminiuose, subtilesnės materijos genuose“. Ši programa diktuoja žmogaus elgesį, veiksmus nuo pat gimimo, t.y. – valdo jį. Ji lemia žmogaus savybes, charakterį, likimą ir t.t. Visus individo parametrus lemia ši programa.

Bet kuriame kitame gamtos objekte, išskyrus žmogų, veikia pastovi programa, kuri užduota bendrų gyvybinių funkcijų, būdingų tam tikrai rūšiai, palaikymui. O žmogui duota galinti progresuoti, neužbaigta vystymosi programa.

Bet kurio pasaulio objekto vidinė programa siunčia komandas procesui, vadinamam to objekto „gyvenimu“. Programos įrašas – tai grandinė nuoseklių informacinių komandų. Kiekviena komanda – tai tarytum informacinis atminties įrašas.

Ir kiekviename iš mūsų yra ši atminties ląstelių grandinė, veikianti mus nuo pat gimimo iki mirties. Be to, šią grandinę sudaro ne tiktai dabartinis žmogaus gyvenimas, bet ir visi kiti mūsų vidinio vystymosi ciklai.

Ši grandinė, tarytum kokia kino juosta, driekiasi per visokius roplių ir dinozaurų periodus, ir gali mums papasakoti apie Visatos, saulės, žvaigždžių kilmę. Pagal gamtos dėsnius – niekas niekur neišnyksta, o tiktai iš vieno būvio pereina į kitą.

Todėl atminties įrašų grandinėje visa informacija lieka, o išmokę ją perskaityti galime pažinti visą pasaulio atsiradimo sistemą, apie mūsų visatos būvius prieš jai gimstant ir dar anksčiau. Štai jums ir laiko mašina, ir visai ne iš mokslinės fantastikos srities.

Tada kyla klausimas. Jeigu atminties įrašuose slypi visa mūsų veiksmų programa – nuo pat mūsų atsiradimo pradžios iki pabaigos, jeigu mes nieko negalime joje pakeisti, o tiktai vykdome šios programos komandas, tai dar įdomiau yra sužinoti kokia gi mūsų ateitis joje slypi?
Gal šių atminties įrašų tyrimo užduotį geriau yra suformuoti taip: išsiaiškinti, koks gi yra visos šios gamtos tikslas, koks gamtos dėsnis sąlygoja šį procesą, kurgi mus ši grandinė nuves?

Bet kyla ir kitas klausimas: ar visa tai išsiaiškinę mes galėsime ką nors keisti, „pagerinti“ šią programą?
Rasti atsakymą į šį klausimą galima tiktai vienu keliu – įėjus į šios programos vidų.

Vincas Andriušis

Parašykite komentarą

Filed under Mokslas

Poreikio augimo dėsnis iš esmės

Žmogaus vystymosi variklis yra noras patirti malonumą, kas ekonomikos terminu vadinama poreikiu.

Gamta mums reiškiasi penkiais lygmenimis:

· Negyvuoju;

· Augaliniu;

· Gyvūno;

· Žmogaus;

· Šaltinis (nuo mūsų paslėptas);

Kuriuos atitinka ir norų konstrukcija:

· Negyvąją – lytinis potraukis, mitybos poreikis;

· Augalinę – turto troškimas;

· Gyvūninę – garbės, valdžios troškimas;

· Žmogaus – žinių troškimas;

· Šaltinį – absoliutus pažinimas;

Ir kaip kad kiekvieną gamtos mikro ar makro elementą, bet kokį gamtos pasireiškimą sudaro visi šie išvardinti lygmenys – negyvasis, augalinis, gyvūno, žmogaus ir šaltinis, kurių kiekvieną sudaro vėl visi penki, ir jų kiekvieną taip pat ir t.t., lygiai taip pat sudarytas ir mūsų esminis gyvenimo variklis – noras (poreikis), kuris ne tik kad yra skirtingose proporcijose kiekviename iš mūsų, bet, tarytum vaizdas besisukančiame kaleidoskope, kinta kartu su laiku, kaip kad kiekviename žmoguje, taip ir visame bendrame organizme – Žmogus.

Mokslui yra žinoma, kad gamtoje egzistuoja ekstremumas, t.y. maksimalus rezultatas minimaliomis sąnaudomis. Ūkiškai šis dėsnis vadinamas Ekonomika. Egoistinės visuomenės santykiuose jis slypi tokioje formoje: pirkėjas norėtų gauti prekę nesumokėjęs pinigų – pardavėjas norėtų gauti pinigus, neatidavęs prekės.

Garsus XX a. Anglų kilmės ekonomistas J. M. Keynesas 1919 m., kai Europa nualinta pirmojo pasaulinio karo, kentė skurdą ir badą, savo knygoje „ Ekonominės taikos pasekmės“ („The Economic Consequences of the Peace“) rašo: „ Tiesiog neįtikėtina, kad pagrindinės problemos, kurios tvyrojo tiesiai prieš jų akis badaujančioje ir besiskaidančioje Europoje, buvo vienintelis dalykas, kuris didžiosios ketveriukės nepajėgė sudominti. Ekonomikos srityje jiems labiausiai rūpėjo reparacijos ( reparacija [< lot. Reparatio „atstatymas“] – visiškas arba dalinis padarytų karo metu nuostolių atlyginimas, kurį išmoka nugalėtojui nugalėtoji šalis. Šį klausimą jie sprendė kaip teologijos, politikos, rinkiminės kovos vingrybių problemas su visais šių problemų aspektais, išskyrus vieną – kaip tai atsilieps valstybių, kurių likimus jie lėmė, ekonominei ateičiai“ . Tai tikrovę atspindintis pavyzdys, kurioje rūpestis žmonių interesais tėra tik kaukė skirta savo interesams tenkinti. Todėl yra naivu tikėtis, kad esamų santykių formoje galima tikėtis geresnės valdžios su geresniu ekonomikos modeliu visuomenei. O kuo pavirsta didžiųjų ekonomistų teorijos, kurių eksperimento lauku tampa ištisos valstybės su milijonais žmonių, mums ryškiai iliustruoja Marksizmo pritaikymo pavyzdys. Nors gal Marksą suprato tik Engelsas, socialinės lygiavos idėja, visiškai jai nepasiruošusiose masėse, pavirto žiauriausiu istorijoje socialiniu perversmu, kuris pagimdė dvi kraštutines politines struktūras, pasaulį ilgam pavertusias mūšio lauku, pasiglemžusiu milijonus gyvybių.

Taip žmonijos istorijos bėgyje sistema keičia sistemą, kuriai vėl nepasiteisinus, grįžta senoji, prisidengusi naujos, „teisingesnės“, formos kauke. Ekonominį pakylėjimą keičia krizė, stagnacija, vėl pakilimas ir t.t. Filosofai ieško priežasčių abstrakcijų erdvėje, ekonomikos teoretikai – ūkio, rinkos struktūrose, kiti kaltina mėnulį ar saulės dėmes, ir taip toliau. Ir gal tik Froidas, iš filosofų pirmasis atkreipė visuomenės dėmesį į žmogaus gelmėse slypintį Ego, pastebėdamas, kad mūsų išorinė sąmonė – tai jau galutinis produktas, valdomas žmoguje slypinčių vidinių jėgų.

„Kiekviena visuomenė, – sako Marksas -, sukurta ekonominiu pagrindu – tokia yra rūsti žmonių gyvenimo realybė, nes žmonės turi organizuoti savo veiklą, kad galėtų rengtis, maitintis ir turėti pastogę.“  Gal ir galima būtų sutikti su Marksu, jei žmogaus poreikiai apsiribotų tiktai pirmuoju sąraše – „negyvuoju“ lygmeniu, kurį turi ir gyvūnai. Tai konstanta – būtinybė, kuri visiškai nepriklauso nuo to, ar žmogus gyvena atsiskyręs, ar visuomenėje, – vis tiek šie natūralūs poreikiai jame gyvuoja. Todėl ir priskiriami „negyvajam“ lygmeniui, kuris puikiai gali reikštis ir be visuomenės. Visuomeniniai santykiai prasideda nuo antrojo lygmens – „turto troškimo“, nes antram, trečiam, ketvirtam lygmenims gyvuoti ir vystytis reikalinga konkurencija ( turėti daugiau už kitus, vadovauti kitiems, žinoti daugiau nei kiti ), t.y. reikalingas kitas to paties lygmens individas – žmogus, žmonių visuomenė. Ir neatsitiktinai mokslininko (ketvirtasis lygmuo) stereotipas – vienišius, t.y. negalintis priimti kitų nuomonės.

Neištaisytas Ego – ne šiaip sau poreikis, o nepasotinamas savanaudiškas poreikis. Tai yra pagrindinė priežastis dėl kurios jokia santvarka nenustoja, joks ekonominis modelis nepasiteisina, nes žmogui su nepažabotu Ego ne tik negana to ką turi, bet ir kankinasi, jei kitas turi daugiau. Pavyzdžiui – du darbininkai už tą patį darbą gavo po 100 litų, tačiau antrą – dar ir pagyrė. Tada pirmojo būsena – „nors pragerk“, arba ekonominiais terminais sakant ta suma jam nuvertėja. Tai dar geriau iliustruoja pavyzdys, kai žmogaus klausia: „Ką tu norėtum gauti, jeigu tavo priešui (kaimynui) teks dvigubai daugiau, nei gavai tu?“ – „Išdurk man vieną akį“, – atsako tas. Ir tai nėra, kaip daugelis mano, suvalkiečių ar lietuvių bruožas. Tai, kol kas, – bendras visos žmonijos bruožas. Ką gi daryti? Ar yra išeitis?

Galime pastebėti, kad viską, ką žmonija yra atradusi, pradedant nuo rato ir baigiant šiuolaikinėmis kompiuterinėmis technologijomis, – atrado daugiau ar mažiau pažinusi gamtą, jos dėsnius, ir daugiausiai negyvosios gamtos veikimo struktūras. Nereikia painioti atradimo su išradimu, nes išradimas – tai jau atrasto gamtos dėsnio pritaikymas praktikoje. Tačiau, sprendžiant svarbiausią – žmogaus gyvenimo klausimą, ši praktika lyg ir pamirštama, tarytum žmogus būtų kažkokia atskirta nuo gamtos dalis. Atsižvelgę į tai, kad objektyviai galima stebėti dėsnius tik esančius žemesniame lygmenyje, nei esame patys, pažvelkime pro mikroskopą:

Stebėdami mikropasaulį galime matyti, kad molekulės arba ląstelės ima iš aplinkos tiktai tiek, kiek yra būtina savo funkcijai palaikyti tam, kad galėtų aptarnauti visą likusį mechanizmą. Ir jeigu ši gamtos programa sutrinka, ląstelės pradeda „ryti“ šalia esančias – formuojasi „juodoji skylė“, t.y. ląstelė tampa vėžine. Taip pat ir gyvūnų pasaulyje – liūtas susimedžioja tik tiek grobio, kiek reikia jam ir jo šeimynai – ir ne daugiau. Ir kaip beatrodytų, gamtoje viskas turi savo logiką, nėra bereikalingų elementų, o viskas pajungta vienos sistemos, vieno organizmo labui. Taigi, sparnuotas posakis – „Iš kiekvieno pagal galimybes, kiekvienam pagal poreikius“ – ne Markso sugalvotas, o yra to paties, tiksliesiems mokslams gerai žinomo ekstremumo išraiška.

Tačiau su vienu savo nariu – Žmogumi, gamta pasielgė kitaip – jam davė poreikio „viršsvorį“. Poreikiai, viršijantys natūralius – vadinami Egoizmu. Tačiau, jeigu pripažįstame žmogų esant tos pačios gamtos elementu, kurioje viskas turi savo logiką, susietą nenutrūkstančiais priežasties – pasekmės saitais, siejančiais visą gamtos įvairovę ir visus jos lygmenis – nuo mikro iki makro pasaulio, tai negalime teigti, kad gamta čia suklydo. Ir, palyginę žmogaus naujagimį su veršiuku, galime pastebėti, kad tik ką gimęs veršiukas stojasi ant kojų, pats susiranda „žinduką“, žino kurią žolę ėsti, kurios ne, t.y. vykdo visas funkcijas, kurios jam yra skirtos visam gyvenimui. O kūdikis gimsta visai bejėgis. Visas žmogui skirtas funkcijas jis įgyja laipsniškai sąmonėdamas, sąmoningai bręsdamas, užsidirbdamas. Tik žmogui yra skirta viską pasidaryti pačiam. Todėl drąsiai galime daryti išvadą, kad ir Ego viršsvoris žmogui yra paliktas tam, kad, anksčiau ar vėliau, pripažinęs gamtos programą, kuri yra altruistinė, pradėtų ją vykdyti. Kitaip sakant – žmogus pats turi pažinti, suvokti gamtos dėsnius ir savo vietą joje, kad sąmoningai galėtų ją užsidirbti.

Šiandien mes įžengėme į informacinę visuomenę, kuri atitinka ketvirtąjį lygmenį – žmogus. Tačiau, nors ir kiek prirašyta, išrasta, prigaminta – žmonija vis tiek, ir dar daugiau nepatenkinta – poreikiai auga. Mokslo ir technikos progresas tikėtosios laimės neatnešė. Galime kurti galingiausius kompiuterius, diegti į gyvenimą naujausias technologijas, užkariauti kosmosą, skraidyti nuosavomis raketomis, klaidžioti po virtualią realybę, neradę ateivių patys juos susikurti – visa tai nieko nepakeis, nes poreikis, veikdamas ankstesniu rėžimu, kaip ir anksčiau liks nepatenkintas, o depresija tik gilės. Taigi, garsiuosius tris ekonomikos teorijos klausimus:

· Ką gaminti ?

· Kaip gaminti ?

· Kam gaminti ?

Galime perfrazuoti į:

· Ko norėti ?

· Kaip norėti ?

· Kokiu tikslu norėti ?

Poreikis yra gamtos mums duotas iš prigimties ir mes negalime nei jo atsisakyti, nei jį apriboti. Apriboti – tolygu nevykdyti gamtos užduotos programos ir bet kokie bandymai tai padaryti, anksčiau ar vėliau, baigiasi tų pačių poreikių pasireiškimu, tik dar didesnėje ir labiau iškreiptoje formoje. Mūsų karta tai galėjo aiškiai stebėti, visuomenei pereinant nuo komunistinės komandinės ekonomikos stagnacijos prie rinkos ekonomikos. Nusikalstamumas, kontrabanda, masinės finansinės aferos, korupcija net aukščiausios valdžios sluoksniuose ne tik kad pasivijo kapitalistines šalis, bet ir pralenkė. Lietuviai, visais laikais garsėję pasaulyje intelektualumu, darbštumu tapo žinomi kaip talentingi ir nuožmūs nusikaltėliai. Beje, iškilę didžiausi supermarketai, kokių pasaulis neregėjęs – yra tos pačios priežasties pasekmė. O kas mūsų laukia trūkus kiniečių kantrybei sunku net įsivaizduoti. Ir tai yra ta visuomenė, kuri 40 metų buvo auklėta kolektyvizmo dvasia. Kuriai skiepytų lygybės, brolybės idealų, neliko nė kvapo, kaip viename sename gerame pasakojime: karaliaus rūmuose susiginčijo išminčius su filosofu, ar galima pakeisti gyvūno prigimtį. Išminčius teigia – ne, filosofas – taip. Filosofas tam, kad įrodytų savo tiesą išmokė katinus vaikščioti, gerų manierų, paserviruoti stalą ir aptarnauti svečius. Sukvietė tada karalius, ministrus, garbingus svečius. Susėdo visi prie stalo ir… – stebuklas! – išeina gražiausiai aprengti katinai ant dviejų kojų, nešini padėklais su vaišėmis ir meistriškai padengia stalą, kaip aukščiausio lygio padavėjai. Visi nė kiek neabejoja filosofo pergale. Tačiau, viską ramiai stebėjęs išminčius, išsitraukia tabokinę ir iš jos paleidžia pora pelyčių. Katinai pamiršę savo pareigas ir geras manieras nusiveja jas. Tai ar yra išeitis?

Panagrinėkime tris galimas visuomeninių santykių formas, pasitelkę tris figūras: trikampį, rombą ir apskritimą:

Trikampis: Kokybę kompensuoja kiekybė, arba kitais žodžiais tariant, jei aš ir ne pačioje viršūnėje, tai turiu bent jau armiją kaimynų, atitinkančių mano lygmenį. Kaip sakoma – „Bendra nelaimė – pusė skriaudos“.

Rombas: žymiai blogiau, nes Ego hierarchija išlieka, tačiau apatinėje dalyje artėjama prie visiško košmaro – ne tiktai kokybinės degradacijos, bet ir kiekybinės. O apatinis – „Ubagų karalius“ visai neįsivaizduojamas reiškinys.

Apskritimas: Viršūnės nėra, o galima tik išorinė sfera. Tai reiškia, kad visiems belieka tik vienas tikslas – aukštesnis visuomenės lygis. Čia ir gali būti panaudotas žmogaus egoizmo viršsvoris, – tam kad savo valia, t.y. sąmoningai žmogus vykdytų gamtos programą.

Žinoma, revoliucijomis, karais, perversmais, visokiais moralizavimais, ar filosofijomis to pasiekti neįmanoma – istorija tai jau patvirtino. Tai galima pasiekti tiktai suvokus savojo Ego – savanaudiško poreikio tenkinimo žalą ir neišvengiamą katastrofą jam toliau pilotuojant. Ir tik tada, tai suvokus – žmogaus savisaugos instinktas pats pasiūlys kitą poreikio tenkinimo programą: poreikis liks tas pats, jo raidos dėsniai irgi – pasikeis tik jo realizavimo vektoriaus kryptis, t.y. egoistinę poreikio formą pakeis altruistinė, kurios, skirtingai nei egoistinės, tenkinimo galimybės neribotos: jei galiu suvalgyti vieną ar dvi pietų porcijas, tai išdalinti jų galiu nepalyginamai daugiau, o jei tai dar ir teiktų man malonumą, tai šis veiksmas prilygtų verslininko svajonių sapnui, kuriame prie jo prekių sandėlio nusidriekusi begalinė pirkėjų eilė be jokių derybų ir nedelsdama, vienas po kito, moka už prekę jo nustatytą kainą.

Tai įmanoma bus tik tada, kai žmogus pats suvoks, jog jis su visu pasireiškiančiu jame pasauliu yra vienas organizmas. O kadangi žmogus iš prigimties yra linkęs rūpintis visu savo kūnu, o ne tik kuria nors viena jam mieliausia ląstele, tai pažinęs žmoniją, kaip vieną organizmą, nuo kurio jis yra visiškai priklausomas ir atvirkščiai, savaime sutiks su pastaruoju visuomenės modeliu, kuriame visuomenės interesai visada viršys savanaudiškus interesus.

Vincas Andriušis

Parašykite komentarą

Filed under Mokslas, Psichologija, Visuomenė

Pusiausvyros rūšys

Turbūt sunku būtų rasti žmogų, kuris netrokštų gyvenimo pusiausvyros, harmonijos, o jei kas mano kitaip, tai tiktai todėl, kad nepagalvojo, jog pusiausvyros poziciją galima pajusti tiktai iš jos opozicijos – „Šviesos privalumai pasireiškia tamsoje“.

Daug apie žmogaus harmoniją, ar harmoniją žmoguje, prifilosofuota, prikurta visokiausių metodikų, kurios panašios tuo, jog mano kad disbalanso priežastis yra per dideli norai. Bet ne norų dydyje problema, o jų taikyme. Kad išsiaiškintume visa tai, pasitelkime gamtos dėsnius.

Jeigu žmogaus norą prilygintumėme fizikoje vartojamam terminui „masės centras“, o terminą „sukimosi ašis“ – tikslui (keičia vektoriaus kryptį), tai galėtume daug ką sužinoti apie savo vidinių būsenų ar santykių su aplinka, kas yra vienas ir tas pats, pusiausvyros buvimą arba ne.

Yra trys pusiausvyros rūšys: pastovioji, nepastovioji ir beskirtė. Ką tai reiškia? Pastovioji yra tada, kai masės centras (noras) yra žemiau sukimosi ašies (tikslo). Jeigu, pavyzdžiui, paimtumėte liniuotę ir pervertumėte ją aukščiau masės centro, kuris yra ties viduriu, tai kaip ją bejudintumėte, ji visada grįžtų į tą pačią pusiausvyros padėtį. Dabar prilyginkime kūno masės centrą žmoguje dominuojančiam norui, o sukimosi ašį – tikslui. Tarkime, žmogui formuojamas tikslas būti turtingam, bet jis nelabai nori ir kaip jį bejudink, vietoje to, kad laisvesnį laiką skirtų šios problemos sprendimui, krenta priešais TV į lovą, sakydamas – rytoj. Ir taip kas dieną ir pastoviai į tą pačią padėtį – pastovioji pusiausvyra. Čia noras mažesnis už tikslą.

Nepastovioji pusiausvyra yra tada, kai masės centras (noras) yra aukščiau pusiausvyros ašies (tikslo). Pavyzdžiui, aš noriu žmonai nupirkti kailinius ir einu jų pirkti, bet pamatau gerą daiktą sau ir žmona lieka be kailinių. Noras pirkti liko įgyvendintas, bet tikslas, „lengvam vėjeliui papūtus“, neatlaikė.

Ir, galiausiai, beskirtė. Beskirtė pusiausvyra yra tada, kai ir masės centras (noras) ir sukimosi ašis (tikslas) sutampa. Tada visos galimos padėtys yra pusiausvyros, nes tarnauja vienam ir tam pačiam tikslui, kuriam nesvarbu nei noro dydis nei forma. Kaip tai suprasti? Na, pavyzdžiui, jeigu aš noriu gauti, ką nors konkretaus, tai gavęs ką kitą, nesijausiu gavęs. Čia labai rimtas psichologinis momentas: jeigu žmogus nori iš kišenės išsitraukti litą, o ištraukia šimtą, tai jaučia nepasitenkinimą. Kitas atvejis, jeigu mano noras būtų duoti tai, ko iš manęs prašo ir man teiktų malonumą ne tai, ką duodu, o tai, kad duodu, tai visos padėtys būtų pusiausvyros.

Vincas Andriušis

Parašykite komentarą

Filed under Mokslas, Psichologija, Visuomenė

Pasirinkimo laisvė

Laisvė – tai galimybė, nepaisant savo egoistinės prigimties, priimti sprendimus, paremtus visiškai kitu principu, kita formule, kitu algoritmu. Šių nepriklausomų sprendimų sritis yra už mūsų egoistinės prigimties ribų.

________________________________________________________________________

Visais laikais žmonės ieškojo laisvės. Bet kur slypi mūsų laisvė? Iš kokios vergijos žmonija bando išsivaduoti? Ar neatėjo laikas išsiaiškinti, kada mes galime rinktis, o kada esame priversti elgti automatiškai?

Kiekvienas iš mūsų turi tam tikrą rinkinį informacinių duomenų (genų), kurie lemia bet kokius mūsų polinkius: muzikai ar sportui, altruizmui ar vagystei. Kasdieną mokslininkai gauna vis naujos informacijos , atskleidžiančios, kad mūsų veiksmai ir poelgiai nėra laisvi. Suvokęs šį faktą, žmogus gali pradėti ieškoti laisvės.

Mes gyvename veikiami dviejų lemiančių faktorių. Tai e s m ė ir šios esmės vystymo programa. Esmė – tai pirminiai mūsų duomenys (lytis, charakterio bruožai, norai ir t.t.). Be jų iš išorės mus veikia dar du faktoriai – visuomenė (supanti mus aplinka) ir šios visuomenės vystymo programa. Tokiu būdu šių keturių faktorių rėmuose telpa absoliučiai viskas, ką mes bepagalvotume, naujai pažintume ar atrastume.

Kai aš susivokiu , kad gyvenu šiame pasaulyje, pakeisti jau nieko nebegaliu. Aš gimiau šeimoje, kurios nepasirinkau, mane ir auklėjo, neklausdami mano sutikimo, aš įgijau kažkokį išsilavinimą arba likau be jo, kas irgi praktiškai nuo manęs nepriklausė. Tie patys keturi faktoriai ir lėmė tai, koks aš užaugau. Tai kur gi čia pasirinkimo laisvė?

Mūsų egoistinė prigimtis, kuriai vergaujame – tai nuolat augantis noras mėgautis visais įmanomais malonumais kitų sąskaita. Žmogus automatiškai, nesąmoningai, savęs nekontroliuodamas, visuomet renkasi optimaliausią kelią savo maksimaliems poreikiams tenkinti.

Laisvė – tai galimybė , nepaisant savo egoistinės prigimties, priimti sprendimus, paremtus visiškai kitu principu, kita formule, kitu algoritmu. Šių nepriklausomų sprendimų sritis yra už mūsų egoistinės prigimties ribų. Likdami jos valdžioje, mes netenkame pasirinkimo laisvės.

Mes negalime pakeisti genetinės informacijos, kaip ir valdyti bei kontroliuoti jos vystymo proceso. Ne mūsų jėgoms pakeisti visuomenės įtakos asmenybei dėsnio. Mes galime tiktai pasirinkti aplinką, su kurios nuomone mes pasiruošę sutikti. Kalbame ne apie „fizinę aplinką“, kuri kaip ir viskas šiame pasaulyje mums duota be pasirinkimo , o taip vadinamą „įtakojančią aplinką“.

Žmogų su kitais žmonėmis sieja tamprus ryšys, kuris yra pirminis ir nekintantis. Žmogus ir aplinka įtakoja vienas kitą, betgi žmogus gali sąmoningai pasirinkti aplinką, kad ši apspręstų jo norus, mintis ir elgesį.

Tinkama aplinka mums gali padėti „pakilti“ virš savo egoistinės prigimties, atverdama savyje sritį, kurioje galėtume realizuoti savo pasirinkimo laisvę.

Vincas Andriušis

Parašykite komentarą

Filed under Mokslas, Visuomenė

Pietų sintezatorius

Naujiena: sukurtas naujas spausdintuvas, kuris spausdina ne įprastus paveiksliukus arba tekstus, o paruoštus valgyti maisto produktus. Spausdintuvo kasetės pripildomos skysto maisto ir aromatinių medžiagų, o į programinį diską įdiegiamas receptas, pagal kurį „maisto sintezatorius“, sumaišydamas komponentus, atkuria užsakyto patiekalo skonį ir struktūrą.

Pavyzdžiui, jeigu panorėjote paragauti barščių, pagal instrukciją tereikia sumaišyti 2 dalis oranžinės su 3 dalimis žalios ir 4 dalimis raudonos spalvos – ir sultingi barščiai paruošti! Spausdintuvu galima paruošti ne tik bet kokį patiekalą, bet ir keisti receptus.

Įsivaizduokite spausdintuvą, kuris gali „atspausdinti“ obuolių pyragą be tokių procesų kaip obuolių auginimas, tręšimas, gabenimas, pakavimas, rūšiavimas bei daugelis kitų. Arba pagalvokite apie bifšteksą, kuriam pagaminti nereikia auginti karvės, o po to jos skersti. Atrodytų, kad ši humaniška kulinarinė ateitis padarys mūsų gyvenimą paprastesnį bei patogesnį ir ne mažiau skanų bei vertingą. Norint numalšinti alkį, nereikės ieškoti kavinės arba restorano: pakaks paspausti mygtuką, ir bet kuris patiekalas bus paruoštas. Argi tai ne pasaka?

Nepaisant neginčytinų privalumų – tai ekonomiška, patogu, greita, humaniška gyvūnų atžvilgiu, galima pavalgydinti visą žmoniją – prekių kokybės ir ekologinės priežiūros ekspertai baiminasi, kad tokie „patiekalai“ sukels naujų sunkių ligų, žmonių mirčių bei nevaisingumą. Mūsų akyse vyksta maisto revoliucija: nuo natūralių produktų pereiname prie chemijos. Pirmąjį žingsnį jau žengėme vartodami genetiškai modifikuotus produktus. Antrasis – tai visiškai sintetinis maistas iš spausdintuvo, nes sintezatorius pripildomas visiškai sintetinės masės.

Žmogaus virškinimo sistema maistą paverčia organizmui reikalingomis cheminėmis medžiagomis. Šiuo atveju vyksta atvirkštinis procesas: maisto sintezatorius pagamina produktą iš cheminių medžiagų, o skrandis skaido produktą į pagrindines sudedamąsias dalis.

Kaip žmogaus organizmas sureaguos į tokį neįprastą maitinimosi būdą? Kokios gali būti pasekmės? Aišku, kad prieš plačiai diegiant tokią maisto gamybą, reikia atlikti ilgus, nuodugnius eksperimentus. Bet kiek jie gali būti toliaregiški?

Bioinžinieriai tvirtina, kad nei vienas genetiškai modifikuotas produktas neišeis iš laboratorijos, kol specialistai nebus šimtu procentų tikri dėl jo sveikumo ir jei nebus gauta jokių mokslinių duomenų apie tokios produkcijos žalą.

Įvairių šalių mokslininkams atlikus daugybę tyrimų, studijuojant labiausiai paplitusių genetiškai modifikuotų kultūrų, tokių kaip kukurūzai, sojos, bulvės, pomidorai, žirneliai, įtaką gyvūnams, buvo nustatytos vidinių organų patologijos, navikai, nevaisingumas bei alergija. Iš įvairių šalių ateina pranešimų apie dvesiančius gyvūnus, kurie buvo šeriami modifikuotu pašaru.

Eksperimentais įrodyta, kad svetimi genetiniai intarpai laisvai prasiskverbia į įvairių žmogaus ir gyvūnų organų ląsteles. Išaiškėjo, kad tokie genai ne tik laisvai patenka į ląsteles ir organus, bet ir persiduoda palikuonims.

Įdiegimo proceso metu genai gali keistis ir taip pat neigiamai paveikti organizmo genomą. Dėl įdiegtų genų aktyvumo gali susiformuoti nežinomi toksiniai baltymai, žmonėms ir gyvūnams sukeliantys toksikozes arba alergiją.

30 % mokslininkų prisipažino, kad rėmėjų „prašymu“ buvo priversti pakeisti savo tyrimų rezultatų duomenis. 10 % pareiškė, kad buvo „paprašyti“ tai padaryti grasinimais nutraukti esamas sutartis. 3 % mokslininkų sakė, kad pakeitė duomenis nenorėdami, kad būtų viešai spausdinami jų darbų aprašymai.

Ar galima sustabdyti biotechnologijų vystymo procesą, ar bent jau išlaikyti skaidrią jų kontrolę, ir ar iš viso mums to reikia? Senovėje išminčiai, filosofai, mokslininkai labai saugojo mokslo žinias nuo nepašvęstųjų saugodamiesi, kad gamtos paslaptys nebūtų panaudotos savanaudiškais tikslais. Gamtos sistema labai jautriai reaguoja į bet kokį nenatūralų įsikišimą į jos sistemų tvarką, keičiantį pusiausvyros sąlygas visoje integralioje jos sistemos konstrukcijoje. Tai vadinama „drugelio efektu“. Taigi bet koks būtinybę peržengiantis įsikišimas į gamtos tvarką jos atžvilgiu yra negatyvus ir mums visada grįžta kaip negatyvus atsakas.

Visų panašių problemų bendras vardiklis yra žmogaus savanaudiškas noras –egoizmas. Nuo to laiko, kai mokslas tapo perkamas savanaudiškais tikslais, viešai jis gali būti dangstomas geriausiais motyvais, bet tikslas visada vienas – finansinis pranašumas siekiant didesnės įtakos, pasaulio valdžios. Juk savaime aišku, kad nei vienas magnatas, finansuojantis panašius projektus, nemato toliau savo nosies, ir dėl to jam negali rūpėti pasaulio ekologija, su ja susijusi kitų žmonių sveikata, galimos pasekmės kitoms kartoms. Nereikia dėl visko kaltinti vien tokių „užsakovų“, o tik ryškesnio egoizmo pavyzdžiuose mes galime pamatyti visų bendrą bruožą, visų bendrą priešą, visų mūsų problemų bendrą vardiklį – savanaudišką norą turėti, savanaudišką norą mėgautis, patirti malonumą kitų sąskaita.

Egocentriškuose tarpusavio santykiuose negali būti veiksmo, kuris nebūtų žalingas visiems, jeigu jis naudingas tik man. Tik spręsdami šitą problemą galime išspręsti visas kitas problemas. Ir sutvarkę mūsų tarpusavio santykius, jų kryptį, pamatysime, kad nereikia mums jokių biocheminių ar genetinių produktų, nes sveika gamta pajėgi teikti mums natūralių ir sveikų produktų.

Vincas Andriušis

Parašykite komentarą

Filed under Mokslas