Category Archives: Psichologija

Įpročių valdymas

3f3fba

Gyvenimo valsas – tai šokis su aplinka: kaip aš keičiu ją, taip ji keičia mane

Įpratimas – antras prigimimas, sako liaudies išmintis. Tačiau įpročius galima valdyti ir keisti, vadinasi, patiems būti savo antrosios prigimties programuotojais. Tai nėra lengva, bet įmanoma, be to, darbas su savimi anksčiau ar vėliau taip pat tampa įpročiu.

Daugiau nei 40 proc. veiksmų mes atliekame automatiškai, veikiami įpročių, nesąmoningai. Tai reiškia, kad beveik pusė mūsų sprendimų buvo priimti ne šiandien, ne šiuo momentu, o artimesnėje ar tolimesnėje praeityje: kai paėmėme į rankas pirmąją cigaretę, vieni, be kompanijos, išlenkėme pirmąją taurelę, nuėjome į kazino ir pan.

Taip veiksmas per bandymą, jo pakartojimą įtraukiamas į prigimties ciklo 3 žingsnių programą: ženklas – įprastinis veiksmas – menamas pasitenkinimas. Po tam tikro laiko veiksmas pasitraukia į antrąjį planą, tampa nepastebimas, o ženklu pažymėtas žadamas malonumas tam tikru intervalu kartoja norą parūkyti, prisivalgyti saldumynų, pirkti loterijos bilietą ir t. t.

Moksliniai eksperimentai parodė, kad įpročiai – smegenų darbą optimizuojančių neurologinių mechanizmų darbo rezultatas, nes kitaip išprotėtume, jeigu reikėtų kas kartą iš naujo galvoti, kaip eiti, valgyti, valytis dantis, rengtis ir t. t.

Tokių automatiškų veiksmų žmogaus atmintyje yra daugybė. Įpročiai mus išlaisvina nuo sunkaus darbo nuolatos galvoti apie kiekvieną savo žingsnį. Tam yra gamtos specialiai skirta atminties vieta, kuri negali būti tuščia, o visa problema ta, ar ji bus užpildyta žmogui naudingomis, ar žalingomis programomis. Jas visas mes gauname iš aplinkos, kurioje gyvename. Juk nesunku suprasti, kad jei mano aplinkoje nebūtų rūkalių ar rūkalų reklamos,

kuri ypatingai stipriai veikia per mėgstamų filmų mėgstamus herojus, tai mums niekados nekiltų mintis atlikti tokį veiksmą, kaip ir nekyla mintis valgyti varles, jeigu mūsų aplinkoje jų niekas nevalgo.

Įpročių mechanizmo supratimas suteikia žmogui galimybę sąmoningai su jais dirbti, blogus įpročius keisti gerais, žalingus – naudingais, ir būtent keisti, o ne naikinti, nes tuščioje vietoje būtinai „apsigyvens“ dar žalingesnis įprotis nei ankstesnis. Žinoma, šitas darbas reikalauja apsisprendimo, sąmoningumo, svarbos jausmo ir valios.

Pastebėta, kad žalingų įpročių keitimas naudingais gali stipriai pakeisti žmogaus gyvenimą. Kiekvienas naudingas įprotis motyvuoja žmogų tolimesniems pozityviems pasikeitimams, skatina atsisakyti kitų žalingų įpročių. Pavyzdžiui, žmonės, pradėję sportuoti, ima mažiau rūkyti, renkasi sveikesnį maistą, geriau organizuoja savo dieną, vartoja mažiau alkoholio. Tokiu būdu vienas teigiamas veiksmas skatina kitus pozityvius pasikeitimus. Tačiau ir čia reikia saugotis neperlenkti lazdos, nes įprotis gali būti vaistas, o gali būti ir narkotikas. Netgi iš pirmo žvilgsnio teigiamai atrodantis įprotis, pavyzdžiui, bėgiojimas, gali virsti priklausomybe. Viskas priklauso nuo to, ar įprotis tarnaus žmogui, jo gyvenimo kokybei, siekiamam tikslui, ar žmogus ims tarnauti įpročiui.

Blogiausia yra tai, kad mūsų aplinka yra uzurpuota egoistinių komercinių interesų, kurie puikiausiai moka pasinaudoti įpročių psichologijos mechanizmu ir per reklamą organizuoja mums tokią aplinką, kurioje mums, dar nespėjusiems subręsti, įdiegiami patys žalingiausi įpročiai, kurie naudingi tik iš jų lobstantiesiems.

Geriausias būdas išvengti žalingų įpročių arba jau įgytus žalingus keisti naudingais – tai keisti aplinką. Keisti aplinką ne ta prasme, kad susikrovus lagaminus išvykti į Tibetą, keisti aplinką reiškia atsisakyti visų blogos įtakos kanalų, sferų ir pakeisti juos pozityvia įtaka, bendravimui renkantis pozityvią aplinką, leisti laiką su problemą suvokiančiais, taip pat norinčiais keistis žmonėmis, skaityti pozityvią literatūrą, laisvalaikį skirti ne negatyvios informacijos kritikai žiniasklaidoje, kas yra tiesiausias kelias kritikuojamiems dalykams apsigyventi mumyse, o pozityvių dalykų kūrimui bei puoselėjimui savo aplinkoje bet kokiomis jums suprantamomis ir tinkamomis priemonėmis. Aplinka – mūsų kalvė, ir jeigu joje neliks žalingų, egoistinių įpročių, neliks jų ir mumyse – juos pakeis įpročiai, naudingi tiek konkrečiam žmogui, tiek jo aplinkai.

Vincas Andriušis

http://www.mintis.info

Parašykite komentarą

Filed under Mokslas, Psichologija, Uncategorized

Tinginystės nauda

Paveikslėlis

Viskas, ką žmogus daro daugiau, nei būtina jo gyvenimui, – ne tik nereikalinga, bet visada žalinga.

Michaelis Laitmanas

 

Musės, tingiai tupinčios ant stalo, kol virš jų „nepakimba“ ranka su laikraščiu, elgiasi visiškai teisingai. Matematikai įrodė, kad gyvūnams pati tingiausia iš visų galimų apsisaugojimo nuo plėšrūnų užpuolimo strategija yra pati efektyviausia. Šios teorijos pagrindu tiriamos cheminės reakcijos, molekulių judėjimas, maistinių medžiagų apykaita, fondų rinkos dinamika…

Taigi tinginystė – gera ar bloga savybė? Ar ji, kaip ir visos kitos savybės, – nei gera, nei bloga, o viskas priklauso nuo to, ar mokame ja naudotis? 

Tinginystė yra natūrali savybė. Yra tokia patarlė: „Tinginystė atsirado anksčiau už žmogų“. Jei sutiksime su teiginiu, kad tikslas formuoja žmogų, ši patarlė skamba visiškai teisingai.

Panagrinėkime tingėjimo anatomiją. Noro gauti prigimtis yra patirti malonumą. Mėgautis ir stengtis – tai dvi priešingos būsenos: kai norime ko nors – tuštumos būsena, ir pilnatvės būsena, kai nieko nenorime.

Pilnatvės būsena visada yra mūsų sąmoningas arba nesąmoningas siekis. Tuštumos būsenoje žmogus turi dvi elgesio galimybes: arba dirbti dėl to, kad gautų tai, ko nori, arba tingėti. Ką reiškia tingėti? Tingime tada, kai pastangos mums atrodo sunkesnės už tuštumos teikiamą kančią. Kam tuomet stengtis?

Tai normali mūsų noro būsena ir negalime jos vadinti nei bloga, nei gera – tik teisingas noro įvertinimas, kai tuštumos kančia per maža stumti pirmyn, o motyvacija, tikslas per silpni traukti pirmyn. Tai žmogaus formavimąsi skatinantis taškas. Jame žmogui paliktas laisvas pasirinkimas, kaip elgtis – prisiversti judėti pirmyn ar tingėti toliau.

Tinginystė ir darbštumas nėra atskirų žmonių bruožas, o to paties žmogaus būsenų pavadinimai. Jeigu tingiu, vadinasi, man trūksta tikslo svarbos pojūčio arba dabartinės savo būsenos bevertiškumo suvokimo. Taip pat gali būti, kad aš suvokiu iki šiol mane vedusių tikslų menkavertiškumą, pradedu matyti juos kaip blogus arba iš viso susipainioju juose. Bet kokiu atveju tai žmogaus veiksmų, kelio korekcijos taškas.

Todėl galimi keli žmogaus veikimo, tingėjimo savybės pozityvaus panaudojimo variantai. Jeigu žmogus mato, kad jo tikslas nėra geras, ir suvokia, kad jo neverta siekti, žmogus gali pasitelkti vaizduotę ir talkinti tingėjimui, įsivaizduodamas, prie kokių kančių ateityje gali jį atvesti šis tikslas. Tai padės jam sustoti einant blogu keliu ir sudaryti sąlygas įsivyrauti geresniam tikslui.

Ir atvirkščiai, jeigu žmogui trūksta tikslo svarbos, jam reikia įsivaizduoti, kokioje apgailėtinoje būsenoje jis pasiliks, jeigu nepradės veikti. Šiuo atveju vaizduotė gali man padėti sustiprinti tiek vieną, tiek kitą – dabartinės būsenos mankavertiškumą ir pasiekto tikslo vertę. Tai sustiprins stūmos ir traukos jėgas, kurių padedamas pajudėsiu pirmyn.

Jeigu žmogus neturi tikslo arba yra susipainiojęs juose, tai tingėjimu kaip vaistu pasinaudoti labai paprasta: reikia tiksliai juo vadovautis – iš viso nieko nedaryti – ir tai anksčiau ar vėliau prives prie naudingo užsiėmimo. Juk tai žymiai geriau nei tai, ko mes pridarome iš neturėjimo ką veikti.

Tingėjimas skirtas žmogaus tikslams koreguoti iki jis atitiks gamtos jam iškeltą tikslą.

Vincas Andriušis

Parašykite komentarą

Filed under Psichologija

Kaip tapti turtingu ir laimingu

Jeigu turiu tiek, kad galiu dalintis, tai nesu jau toks beviltiškas.

M.Nortonas

Paveikslėlis

Kaip beatrodytų paradoksalu, bet tiek senovės išmintis, tiek šiuolaikiniai psichologiniai tyrimai byloja, kad pinigai nedaro žmogaus laimingu, o štai dosnumas – taip, net kai žmogus nėra turtingas.

Tokias savo naujausių tyrimų išvadas padarė ir mokslininkų grupė, vadovaujama Harvardo universiteto profesoriaus Maiklo Nortono (Michael Norton), kurios buvo pristatytos Individualiosios ir socialinės psichologijos bendrijos konferencijoje (SPSP).

Nortono nuomone, pinigų aukojimas yra ne tik visuomenės palaikomas ir sveikintinas būdas pademonstruoti savo  finansinę gerovę. Jam su kolegomis pavyko pademonstruoti, kad paremdamas kitus, žmogus žymiai sustiprina savo subjektyvų gerovės, savo vertės jausmą, o kartu pasijunta laimingesnis, labiau patenkitas gyvenimu.

Savo darbe mokslininkai naudojosi pasaulinių tyrimų  Gallup World Poll  duomenimis. Įvairių šalių, įvairaus amžiaus, skirtingų pažiūrų savanoriai iš skirtingų socialinių sluoksnių atsakinėjo į klausimus kaip jie panaudoja atsitiktinai gautus pinigus, kokią dalį skiria labdarai ir kaip patys vertina savo finansinę padėtį. Tie iš jų, kurie bent dalį pinigų skyrė labdarai, iš tikro jautėsi turtingesni ir laimingesni. Vadinasi, altruistinio veiksmo signalas keičia ne tik aplinkos požiūrį į mus, bet ir mūsų subjektyvią savijautą. Nors turimų pinigų suma sumažėja, asmeninės gerovės jausmas – auga.

Mokslininkai paskaičiavo, kad 500 paaukotų dolerių asmeninės gerovės jausmą sustiprina tiek pat, kaip 10 000 dolerių metinių pajamų.

Įdomu tai, kad atlikęs eksperimentą su savanoriais, kurie aukojo savo laiką bei jėgas slaugydami ligonius, ar dalyvaudami kitose labdaringose veiklose, Nortonas su kolegomis gavo analogiškus rezultatus. Tie, kurie aukojo savo laiką labadringiems veiksmams, jautėsi turintys jo žymiai daugiau už tuos, kurie rūpinasi tik savimi.

Panagrinėkime tai iš norų psichologijos pozicijos. Kas duoda energiją mūsų veiksmams? Noras patirti malonumą! Nuo jo talpos (dydžio) priklauso ir patiriamo malonumo dydis. Egoistinis noras ribotas savimi, todėl yra ir jo patiriamo malonumo riba. Kai mūsų noras tenkina kitų norus – egoistinio noro riba išnyksta, atitinkamai padidėja ir jaučiamo malonumo, gyvenimo pilnatvės pajutimo ribos. Tačiau ir tokia mūsų noro pozicija ribota galimybėmis. Ketinimas savo veiksmais teikti malonumą kitiems – niekuo neribotas!

Vincas Andriušis

Parašykite komentarą

Filed under Psichologija

Kada tapsime savimi?

Paveikslėlis

Savimi esame visada ir būsime visada – niekas šito neatims, tai neįmanoma, kaip ir neįmanomi du vienodi pirštų antspaudai. Klausimą kelčiau “Kada būsime savo tobulumo viršūnėje?”.

Pažiūrėkime kaip auga vaikai: vystymosi pradžioje jie patys negali pasirūpinti nei savimi, nei kitais – visi turi rūpintis jais. Vėliau jie išmoksta pasirūpinti savimi, o dar vėliau ir kitais, ir kuo geriau išmoksta pasirūpinti kitais – tuo tvirtesnę poziciją užima visuomenėje.

Mūsų vidinio “Aš” raida atrodo panašiai: pradžioje esame patalpinti į visiškai egoistinę poziciją, kuri leidžia rūpintis tik savimi ir dėl to matyti tik kelis procentus tikrovės, nes visa likusioji – paslėpta kituose.  Yra riba, kai žmogaus “Aš” nebetenkina šita ribota pozicija ir spaudžia jį išsiveržti. Tada ateina laikas žmogui rasti kaip savojo “Aš” dėmesį nukreipti nuo savęs į išorę, į ryšį su kitais, gyvenimą kituose, ne savo, o kitų norais. Tokiu būdu, mūsų “Aš” palaipsniui integruojasi į Žmonijos “Mes” ir taip artėjame prie savo tobulojo “Aš”, atverdami vis didesnę ir didesnę dalį realybės, paslėptos mūsų tarpusavio ryšiuose.

Vincas Andriušis

5 Komentaras

Filed under Psichologija, Visuomenė

Meilės varžybos

Meiles_varzybos

http://vimeo.com/33698394

Valentino dienos proga DVD žurnalas Wholphin išleido trumpą filmuką apie Stanfordo neurobiologinės tomografijos ir pažinimo centro neurologų eksperimentą, siekiantį nustatyti ar gali vienas asmuo mylėti stipriau nei kitas.

Septynių savanorių smegenų aktyvumui, galvojant apie meilę, nustatyti  buvo naudojamas funkcinis magnetinis rezonansas (fMRI). Eksperimentu buvo nustatyta, kad tam tikrą objektą vienas asmuo gali myleti stipriau nei kitas.

Įdomus eksperimentas, bet ar tikrai juo buvo matuojama meilė? O gal tik meilė sau? Pažvelgę giliau, galime suprasti, kad emociniai centrai ir su jais susijusios sistemos tampa aktyvesni kai mes iš tam tikro objekto tikimės malonumo sau, ir kuo daugiau tikimės – tuo „gilesnę meilę matuojame“. Lygiai tas pats vyskta galvojant apie savo išrinktąjį, apie savo pasirinktą „meilės objektą“ – kuo didesnio malonumo, geresnio gyvenimo, savo svajonių išsipildymo tikimės santykyje su juo, tuo daugiau energijos aktyvuojama. Kol kas taip mes suprantame meilę.

Būtų įdomu kokius rezultatus parodydų panašūs eksperimentai, galvojant apie tai, kiek aš turėsiu savęs atsisakyti, peržengti per savo ego, laužyti savo įsitikinimus bei nusistatymus vien tam, kad išlaikyčiau ryšį su pasirinktu žmogumi, jau nekalbant apie tai, kad tame ryšyje jis laimėtų daugiau negu aš, nes tik tokiu atveju laukiamas rezultatas nebūtų savanaudiškas, ko reikalauja meilės sąvoka.

Gamta nuo meilės lauko mus atskyrė egoistiniu jėgos lauku, todėl į meilės lauką galima patekti tik pakilus virš jo keičiant savo egositines nuostatas į absoliučiai priešingas. Įdomu, kokiu būdu galima būtų pamatuoti šį darbą ir jo rezultatus?

Vincas Andriušis

Parašykite komentarą

Filed under Psichologija, Vyras ir moteris

Komplimento vertė

Ar mes mėgstame komplimentus? Ar patinka juos girdėti, sakyti kitiems? Neabejoju, kad visi džiaugiamės girdėdami apie save gerus dalykus ir nemėgstame negatyvios kritikos. Vis dėlto kartais išgirdę komplimentus jaučiamės nejaukiai. Kodėl? Gali atrodyti, kad jie nenuoširdūs, sakantis komplimentą žmogus pataikauja, vadinasi, iš manęs kažko nori. Gali būti, kad aš pats komplimentų nesakau ir sąmoningai ar nesąmoningai jaučiuosi skolingas juos girdėdamas, o gal baiminuosi, kad pasakęs sulauksiu teigiamos reakcijos ir nemokėsiu į ją atsakyti tuo pačiu…

Bet kuriuo atveju – tai mano intravertiškojo  „Aš“ svyravimai pozityvo, atstovavimo pozityvui fone. Mano savanaudiškas „Aš“ – negatyvas, mano „Aš“, tarnaujantis kitiems, – pozityvas. Jeigu abejoju kitų nuoširdumu, vadinasi, pats sakau komplimentus tik savanaudiškais tikslais. Jeigu bijau likti skolingas girdėdamas ar sakydamas komplimentą – manojo „Aš“ intravertiška pozicija nemato naudos, o vien atstovavimo pozityvui bijo kaip ašarų.

Bet pažvelkime į žmones, kurie moka tai daryti: jie visada spindi, jaučiasi užtikrintai, lengvai bendrauja, yra mėgstami aplinkinių ir t. t. Intravertas ar ekstravertas nėra charakterio bruožas – tai žmogaus valia pasirenkamas gyvenimo būdas.

Nesąmoningą pasirinkimą gali lemti mums duota, o ne pačių pasirinkta aplinka. Tai aplinka, kurioje augome, kuri mus auklėjo, darė įtaką. Sąmoningas pasirinkimas priklauso nuo sąmoningo supratimo ir aplinkos, santykio su aplinka būdo pasirinkimo. Jeigu matome, kad tarnavimas vien savajam „Aš“ mus tik dar labiau atskiria nuo gyvenimo, tai nėra ko tikėtis, kad elgdamiesi taip pat, sulauksime kitokio rezultato – pasaulis toliau niauksis.

Pozityvių santykių su aplinka pasirinkimas – tai savojo „Aš“ išvadavimo iš egoizmo gniaužtų, išvadavimo naujam gyvenimui  pradžia. Net paprastas komplimentų sakymas gali būti šio pasirinkimo aušros pirmieji spinduliai. Kaip peržengti vidinį pasipriešinimą? Ne tik veiksmą, bet ir rezultatą, nukreipti į išorę, nelaukiant jokio atsako? Tada atsakas ateis – keisiuos aš, keisis aplinka.

Vincas Andriušis

2 Komentaras

Filed under Psichologija, Visuomenė

Poreikio augimo dėsnis iš esmės

Žmogaus vystymosi variklis yra noras patirti malonumą, kas ekonomikos terminu vadinama poreikiu.

Gamta mums reiškiasi penkiais lygmenimis:

· Negyvuoju;

· Augaliniu;

· Gyvūno;

· Žmogaus;

· Šaltinis (nuo mūsų paslėptas);

Kuriuos atitinka ir norų konstrukcija:

· Negyvąją – lytinis potraukis, mitybos poreikis;

· Augalinę – turto troškimas;

· Gyvūninę – garbės, valdžios troškimas;

· Žmogaus – žinių troškimas;

· Šaltinį – absoliutus pažinimas;

Ir kaip kad kiekvieną gamtos mikro ar makro elementą, bet kokį gamtos pasireiškimą sudaro visi šie išvardinti lygmenys – negyvasis, augalinis, gyvūno, žmogaus ir šaltinis, kurių kiekvieną sudaro vėl visi penki, ir jų kiekvieną taip pat ir t.t., lygiai taip pat sudarytas ir mūsų esminis gyvenimo variklis – noras (poreikis), kuris ne tik kad yra skirtingose proporcijose kiekviename iš mūsų, bet, tarytum vaizdas besisukančiame kaleidoskope, kinta kartu su laiku, kaip kad kiekviename žmoguje, taip ir visame bendrame organizme – Žmogus.

Mokslui yra žinoma, kad gamtoje egzistuoja ekstremumas, t.y. maksimalus rezultatas minimaliomis sąnaudomis. Ūkiškai šis dėsnis vadinamas Ekonomika. Egoistinės visuomenės santykiuose jis slypi tokioje formoje: pirkėjas norėtų gauti prekę nesumokėjęs pinigų – pardavėjas norėtų gauti pinigus, neatidavęs prekės.

Garsus XX a. Anglų kilmės ekonomistas J. M. Keynesas 1919 m., kai Europa nualinta pirmojo pasaulinio karo, kentė skurdą ir badą, savo knygoje „ Ekonominės taikos pasekmės“ („The Economic Consequences of the Peace“) rašo: „ Tiesiog neįtikėtina, kad pagrindinės problemos, kurios tvyrojo tiesiai prieš jų akis badaujančioje ir besiskaidančioje Europoje, buvo vienintelis dalykas, kuris didžiosios ketveriukės nepajėgė sudominti. Ekonomikos srityje jiems labiausiai rūpėjo reparacijos ( reparacija [< lot. Reparatio „atstatymas“] – visiškas arba dalinis padarytų karo metu nuostolių atlyginimas, kurį išmoka nugalėtojui nugalėtoji šalis. Šį klausimą jie sprendė kaip teologijos, politikos, rinkiminės kovos vingrybių problemas su visais šių problemų aspektais, išskyrus vieną – kaip tai atsilieps valstybių, kurių likimus jie lėmė, ekonominei ateičiai“ . Tai tikrovę atspindintis pavyzdys, kurioje rūpestis žmonių interesais tėra tik kaukė skirta savo interesams tenkinti. Todėl yra naivu tikėtis, kad esamų santykių formoje galima tikėtis geresnės valdžios su geresniu ekonomikos modeliu visuomenei. O kuo pavirsta didžiųjų ekonomistų teorijos, kurių eksperimento lauku tampa ištisos valstybės su milijonais žmonių, mums ryškiai iliustruoja Marksizmo pritaikymo pavyzdys. Nors gal Marksą suprato tik Engelsas, socialinės lygiavos idėja, visiškai jai nepasiruošusiose masėse, pavirto žiauriausiu istorijoje socialiniu perversmu, kuris pagimdė dvi kraštutines politines struktūras, pasaulį ilgam pavertusias mūšio lauku, pasiglemžusiu milijonus gyvybių.

Taip žmonijos istorijos bėgyje sistema keičia sistemą, kuriai vėl nepasiteisinus, grįžta senoji, prisidengusi naujos, „teisingesnės“, formos kauke. Ekonominį pakylėjimą keičia krizė, stagnacija, vėl pakilimas ir t.t. Filosofai ieško priežasčių abstrakcijų erdvėje, ekonomikos teoretikai – ūkio, rinkos struktūrose, kiti kaltina mėnulį ar saulės dėmes, ir taip toliau. Ir gal tik Froidas, iš filosofų pirmasis atkreipė visuomenės dėmesį į žmogaus gelmėse slypintį Ego, pastebėdamas, kad mūsų išorinė sąmonė – tai jau galutinis produktas, valdomas žmoguje slypinčių vidinių jėgų.

„Kiekviena visuomenė, – sako Marksas -, sukurta ekonominiu pagrindu – tokia yra rūsti žmonių gyvenimo realybė, nes žmonės turi organizuoti savo veiklą, kad galėtų rengtis, maitintis ir turėti pastogę.“  Gal ir galima būtų sutikti su Marksu, jei žmogaus poreikiai apsiribotų tiktai pirmuoju sąraše – „negyvuoju“ lygmeniu, kurį turi ir gyvūnai. Tai konstanta – būtinybė, kuri visiškai nepriklauso nuo to, ar žmogus gyvena atsiskyręs, ar visuomenėje, – vis tiek šie natūralūs poreikiai jame gyvuoja. Todėl ir priskiriami „negyvajam“ lygmeniui, kuris puikiai gali reikštis ir be visuomenės. Visuomeniniai santykiai prasideda nuo antrojo lygmens – „turto troškimo“, nes antram, trečiam, ketvirtam lygmenims gyvuoti ir vystytis reikalinga konkurencija ( turėti daugiau už kitus, vadovauti kitiems, žinoti daugiau nei kiti ), t.y. reikalingas kitas to paties lygmens individas – žmogus, žmonių visuomenė. Ir neatsitiktinai mokslininko (ketvirtasis lygmuo) stereotipas – vienišius, t.y. negalintis priimti kitų nuomonės.

Neištaisytas Ego – ne šiaip sau poreikis, o nepasotinamas savanaudiškas poreikis. Tai yra pagrindinė priežastis dėl kurios jokia santvarka nenustoja, joks ekonominis modelis nepasiteisina, nes žmogui su nepažabotu Ego ne tik negana to ką turi, bet ir kankinasi, jei kitas turi daugiau. Pavyzdžiui – du darbininkai už tą patį darbą gavo po 100 litų, tačiau antrą – dar ir pagyrė. Tada pirmojo būsena – „nors pragerk“, arba ekonominiais terminais sakant ta suma jam nuvertėja. Tai dar geriau iliustruoja pavyzdys, kai žmogaus klausia: „Ką tu norėtum gauti, jeigu tavo priešui (kaimynui) teks dvigubai daugiau, nei gavai tu?“ – „Išdurk man vieną akį“, – atsako tas. Ir tai nėra, kaip daugelis mano, suvalkiečių ar lietuvių bruožas. Tai, kol kas, – bendras visos žmonijos bruožas. Ką gi daryti? Ar yra išeitis?

Galime pastebėti, kad viską, ką žmonija yra atradusi, pradedant nuo rato ir baigiant šiuolaikinėmis kompiuterinėmis technologijomis, – atrado daugiau ar mažiau pažinusi gamtą, jos dėsnius, ir daugiausiai negyvosios gamtos veikimo struktūras. Nereikia painioti atradimo su išradimu, nes išradimas – tai jau atrasto gamtos dėsnio pritaikymas praktikoje. Tačiau, sprendžiant svarbiausią – žmogaus gyvenimo klausimą, ši praktika lyg ir pamirštama, tarytum žmogus būtų kažkokia atskirta nuo gamtos dalis. Atsižvelgę į tai, kad objektyviai galima stebėti dėsnius tik esančius žemesniame lygmenyje, nei esame patys, pažvelkime pro mikroskopą:

Stebėdami mikropasaulį galime matyti, kad molekulės arba ląstelės ima iš aplinkos tiktai tiek, kiek yra būtina savo funkcijai palaikyti tam, kad galėtų aptarnauti visą likusį mechanizmą. Ir jeigu ši gamtos programa sutrinka, ląstelės pradeda „ryti“ šalia esančias – formuojasi „juodoji skylė“, t.y. ląstelė tampa vėžine. Taip pat ir gyvūnų pasaulyje – liūtas susimedžioja tik tiek grobio, kiek reikia jam ir jo šeimynai – ir ne daugiau. Ir kaip beatrodytų, gamtoje viskas turi savo logiką, nėra bereikalingų elementų, o viskas pajungta vienos sistemos, vieno organizmo labui. Taigi, sparnuotas posakis – „Iš kiekvieno pagal galimybes, kiekvienam pagal poreikius“ – ne Markso sugalvotas, o yra to paties, tiksliesiems mokslams gerai žinomo ekstremumo išraiška.

Tačiau su vienu savo nariu – Žmogumi, gamta pasielgė kitaip – jam davė poreikio „viršsvorį“. Poreikiai, viršijantys natūralius – vadinami Egoizmu. Tačiau, jeigu pripažįstame žmogų esant tos pačios gamtos elementu, kurioje viskas turi savo logiką, susietą nenutrūkstančiais priežasties – pasekmės saitais, siejančiais visą gamtos įvairovę ir visus jos lygmenis – nuo mikro iki makro pasaulio, tai negalime teigti, kad gamta čia suklydo. Ir, palyginę žmogaus naujagimį su veršiuku, galime pastebėti, kad tik ką gimęs veršiukas stojasi ant kojų, pats susiranda „žinduką“, žino kurią žolę ėsti, kurios ne, t.y. vykdo visas funkcijas, kurios jam yra skirtos visam gyvenimui. O kūdikis gimsta visai bejėgis. Visas žmogui skirtas funkcijas jis įgyja laipsniškai sąmonėdamas, sąmoningai bręsdamas, užsidirbdamas. Tik žmogui yra skirta viską pasidaryti pačiam. Todėl drąsiai galime daryti išvadą, kad ir Ego viršsvoris žmogui yra paliktas tam, kad, anksčiau ar vėliau, pripažinęs gamtos programą, kuri yra altruistinė, pradėtų ją vykdyti. Kitaip sakant – žmogus pats turi pažinti, suvokti gamtos dėsnius ir savo vietą joje, kad sąmoningai galėtų ją užsidirbti.

Šiandien mes įžengėme į informacinę visuomenę, kuri atitinka ketvirtąjį lygmenį – žmogus. Tačiau, nors ir kiek prirašyta, išrasta, prigaminta – žmonija vis tiek, ir dar daugiau nepatenkinta – poreikiai auga. Mokslo ir technikos progresas tikėtosios laimės neatnešė. Galime kurti galingiausius kompiuterius, diegti į gyvenimą naujausias technologijas, užkariauti kosmosą, skraidyti nuosavomis raketomis, klaidžioti po virtualią realybę, neradę ateivių patys juos susikurti – visa tai nieko nepakeis, nes poreikis, veikdamas ankstesniu rėžimu, kaip ir anksčiau liks nepatenkintas, o depresija tik gilės. Taigi, garsiuosius tris ekonomikos teorijos klausimus:

· Ką gaminti ?

· Kaip gaminti ?

· Kam gaminti ?

Galime perfrazuoti į:

· Ko norėti ?

· Kaip norėti ?

· Kokiu tikslu norėti ?

Poreikis yra gamtos mums duotas iš prigimties ir mes negalime nei jo atsisakyti, nei jį apriboti. Apriboti – tolygu nevykdyti gamtos užduotos programos ir bet kokie bandymai tai padaryti, anksčiau ar vėliau, baigiasi tų pačių poreikių pasireiškimu, tik dar didesnėje ir labiau iškreiptoje formoje. Mūsų karta tai galėjo aiškiai stebėti, visuomenei pereinant nuo komunistinės komandinės ekonomikos stagnacijos prie rinkos ekonomikos. Nusikalstamumas, kontrabanda, masinės finansinės aferos, korupcija net aukščiausios valdžios sluoksniuose ne tik kad pasivijo kapitalistines šalis, bet ir pralenkė. Lietuviai, visais laikais garsėję pasaulyje intelektualumu, darbštumu tapo žinomi kaip talentingi ir nuožmūs nusikaltėliai. Beje, iškilę didžiausi supermarketai, kokių pasaulis neregėjęs – yra tos pačios priežasties pasekmė. O kas mūsų laukia trūkus kiniečių kantrybei sunku net įsivaizduoti. Ir tai yra ta visuomenė, kuri 40 metų buvo auklėta kolektyvizmo dvasia. Kuriai skiepytų lygybės, brolybės idealų, neliko nė kvapo, kaip viename sename gerame pasakojime: karaliaus rūmuose susiginčijo išminčius su filosofu, ar galima pakeisti gyvūno prigimtį. Išminčius teigia – ne, filosofas – taip. Filosofas tam, kad įrodytų savo tiesą išmokė katinus vaikščioti, gerų manierų, paserviruoti stalą ir aptarnauti svečius. Sukvietė tada karalius, ministrus, garbingus svečius. Susėdo visi prie stalo ir… – stebuklas! – išeina gražiausiai aprengti katinai ant dviejų kojų, nešini padėklais su vaišėmis ir meistriškai padengia stalą, kaip aukščiausio lygio padavėjai. Visi nė kiek neabejoja filosofo pergale. Tačiau, viską ramiai stebėjęs išminčius, išsitraukia tabokinę ir iš jos paleidžia pora pelyčių. Katinai pamiršę savo pareigas ir geras manieras nusiveja jas. Tai ar yra išeitis?

Panagrinėkime tris galimas visuomeninių santykių formas, pasitelkę tris figūras: trikampį, rombą ir apskritimą:

Trikampis: Kokybę kompensuoja kiekybė, arba kitais žodžiais tariant, jei aš ir ne pačioje viršūnėje, tai turiu bent jau armiją kaimynų, atitinkančių mano lygmenį. Kaip sakoma – „Bendra nelaimė – pusė skriaudos“.

Rombas: žymiai blogiau, nes Ego hierarchija išlieka, tačiau apatinėje dalyje artėjama prie visiško košmaro – ne tiktai kokybinės degradacijos, bet ir kiekybinės. O apatinis – „Ubagų karalius“ visai neįsivaizduojamas reiškinys.

Apskritimas: Viršūnės nėra, o galima tik išorinė sfera. Tai reiškia, kad visiems belieka tik vienas tikslas – aukštesnis visuomenės lygis. Čia ir gali būti panaudotas žmogaus egoizmo viršsvoris, – tam kad savo valia, t.y. sąmoningai žmogus vykdytų gamtos programą.

Žinoma, revoliucijomis, karais, perversmais, visokiais moralizavimais, ar filosofijomis to pasiekti neįmanoma – istorija tai jau patvirtino. Tai galima pasiekti tiktai suvokus savojo Ego – savanaudiško poreikio tenkinimo žalą ir neišvengiamą katastrofą jam toliau pilotuojant. Ir tik tada, tai suvokus – žmogaus savisaugos instinktas pats pasiūlys kitą poreikio tenkinimo programą: poreikis liks tas pats, jo raidos dėsniai irgi – pasikeis tik jo realizavimo vektoriaus kryptis, t.y. egoistinę poreikio formą pakeis altruistinė, kurios, skirtingai nei egoistinės, tenkinimo galimybės neribotos: jei galiu suvalgyti vieną ar dvi pietų porcijas, tai išdalinti jų galiu nepalyginamai daugiau, o jei tai dar ir teiktų man malonumą, tai šis veiksmas prilygtų verslininko svajonių sapnui, kuriame prie jo prekių sandėlio nusidriekusi begalinė pirkėjų eilė be jokių derybų ir nedelsdama, vienas po kito, moka už prekę jo nustatytą kainą.

Tai įmanoma bus tik tada, kai žmogus pats suvoks, jog jis su visu pasireiškiančiu jame pasauliu yra vienas organizmas. O kadangi žmogus iš prigimties yra linkęs rūpintis visu savo kūnu, o ne tik kuria nors viena jam mieliausia ląstele, tai pažinęs žmoniją, kaip vieną organizmą, nuo kurio jis yra visiškai priklausomas ir atvirkščiai, savaime sutiks su pastaruoju visuomenės modeliu, kuriame visuomenės interesai visada viršys savanaudiškus interesus.

Vincas Andriušis

Parašykite komentarą

Filed under Mokslas, Psichologija, Visuomenė