Category Archives: Visuomenė

Poreikio augimo dėsnis iš esmės

Žmogaus vystymosi variklis yra noras patirti malonumą, kas ekonomikos terminu vadinama poreikiu.

Gamta mums reiškiasi penkiais lygmenimis:

· Negyvuoju;

· Augaliniu;

· Gyvūno;

· Žmogaus;

· Šaltinis (nuo mūsų paslėptas);

Kuriuos atitinka ir norų konstrukcija:

· Negyvąją – lytinis potraukis, mitybos poreikis;

· Augalinę – turto troškimas;

· Gyvūninę – garbės, valdžios troškimas;

· Žmogaus – žinių troškimas;

· Šaltinį – absoliutus pažinimas;

Ir kaip kad kiekvieną gamtos mikro ar makro elementą, bet kokį gamtos pasireiškimą sudaro visi šie išvardinti lygmenys – negyvasis, augalinis, gyvūno, žmogaus ir šaltinis, kurių kiekvieną sudaro vėl visi penki, ir jų kiekvieną taip pat ir t.t., lygiai taip pat sudarytas ir mūsų esminis gyvenimo variklis – noras (poreikis), kuris ne tik kad yra skirtingose proporcijose kiekviename iš mūsų, bet, tarytum vaizdas besisukančiame kaleidoskope, kinta kartu su laiku, kaip kad kiekviename žmoguje, taip ir visame bendrame organizme – Žmogus.

Mokslui yra žinoma, kad gamtoje egzistuoja ekstremumas, t.y. maksimalus rezultatas minimaliomis sąnaudomis. Ūkiškai šis dėsnis vadinamas Ekonomika. Egoistinės visuomenės santykiuose jis slypi tokioje formoje: pirkėjas norėtų gauti prekę nesumokėjęs pinigų – pardavėjas norėtų gauti pinigus, neatidavęs prekės.

Garsus XX a. Anglų kilmės ekonomistas J. M. Keynesas 1919 m., kai Europa nualinta pirmojo pasaulinio karo, kentė skurdą ir badą, savo knygoje „ Ekonominės taikos pasekmės“ („The Economic Consequences of the Peace“) rašo: „ Tiesiog neįtikėtina, kad pagrindinės problemos, kurios tvyrojo tiesiai prieš jų akis badaujančioje ir besiskaidančioje Europoje, buvo vienintelis dalykas, kuris didžiosios ketveriukės nepajėgė sudominti. Ekonomikos srityje jiems labiausiai rūpėjo reparacijos ( reparacija [< lot. Reparatio „atstatymas“] – visiškas arba dalinis padarytų karo metu nuostolių atlyginimas, kurį išmoka nugalėtojui nugalėtoji šalis. Šį klausimą jie sprendė kaip teologijos, politikos, rinkiminės kovos vingrybių problemas su visais šių problemų aspektais, išskyrus vieną – kaip tai atsilieps valstybių, kurių likimus jie lėmė, ekonominei ateičiai“ . Tai tikrovę atspindintis pavyzdys, kurioje rūpestis žmonių interesais tėra tik kaukė skirta savo interesams tenkinti. Todėl yra naivu tikėtis, kad esamų santykių formoje galima tikėtis geresnės valdžios su geresniu ekonomikos modeliu visuomenei. O kuo pavirsta didžiųjų ekonomistų teorijos, kurių eksperimento lauku tampa ištisos valstybės su milijonais žmonių, mums ryškiai iliustruoja Marksizmo pritaikymo pavyzdys. Nors gal Marksą suprato tik Engelsas, socialinės lygiavos idėja, visiškai jai nepasiruošusiose masėse, pavirto žiauriausiu istorijoje socialiniu perversmu, kuris pagimdė dvi kraštutines politines struktūras, pasaulį ilgam pavertusias mūšio lauku, pasiglemžusiu milijonus gyvybių.

Taip žmonijos istorijos bėgyje sistema keičia sistemą, kuriai vėl nepasiteisinus, grįžta senoji, prisidengusi naujos, „teisingesnės“, formos kauke. Ekonominį pakylėjimą keičia krizė, stagnacija, vėl pakilimas ir t.t. Filosofai ieško priežasčių abstrakcijų erdvėje, ekonomikos teoretikai – ūkio, rinkos struktūrose, kiti kaltina mėnulį ar saulės dėmes, ir taip toliau. Ir gal tik Froidas, iš filosofų pirmasis atkreipė visuomenės dėmesį į žmogaus gelmėse slypintį Ego, pastebėdamas, kad mūsų išorinė sąmonė – tai jau galutinis produktas, valdomas žmoguje slypinčių vidinių jėgų.

„Kiekviena visuomenė, – sako Marksas -, sukurta ekonominiu pagrindu – tokia yra rūsti žmonių gyvenimo realybė, nes žmonės turi organizuoti savo veiklą, kad galėtų rengtis, maitintis ir turėti pastogę.“  Gal ir galima būtų sutikti su Marksu, jei žmogaus poreikiai apsiribotų tiktai pirmuoju sąraše – „negyvuoju“ lygmeniu, kurį turi ir gyvūnai. Tai konstanta – būtinybė, kuri visiškai nepriklauso nuo to, ar žmogus gyvena atsiskyręs, ar visuomenėje, – vis tiek šie natūralūs poreikiai jame gyvuoja. Todėl ir priskiriami „negyvajam“ lygmeniui, kuris puikiai gali reikštis ir be visuomenės. Visuomeniniai santykiai prasideda nuo antrojo lygmens – „turto troškimo“, nes antram, trečiam, ketvirtam lygmenims gyvuoti ir vystytis reikalinga konkurencija ( turėti daugiau už kitus, vadovauti kitiems, žinoti daugiau nei kiti ), t.y. reikalingas kitas to paties lygmens individas – žmogus, žmonių visuomenė. Ir neatsitiktinai mokslininko (ketvirtasis lygmuo) stereotipas – vienišius, t.y. negalintis priimti kitų nuomonės.

Neištaisytas Ego – ne šiaip sau poreikis, o nepasotinamas savanaudiškas poreikis. Tai yra pagrindinė priežastis dėl kurios jokia santvarka nenustoja, joks ekonominis modelis nepasiteisina, nes žmogui su nepažabotu Ego ne tik negana to ką turi, bet ir kankinasi, jei kitas turi daugiau. Pavyzdžiui – du darbininkai už tą patį darbą gavo po 100 litų, tačiau antrą – dar ir pagyrė. Tada pirmojo būsena – „nors pragerk“, arba ekonominiais terminais sakant ta suma jam nuvertėja. Tai dar geriau iliustruoja pavyzdys, kai žmogaus klausia: „Ką tu norėtum gauti, jeigu tavo priešui (kaimynui) teks dvigubai daugiau, nei gavai tu?“ – „Išdurk man vieną akį“, – atsako tas. Ir tai nėra, kaip daugelis mano, suvalkiečių ar lietuvių bruožas. Tai, kol kas, – bendras visos žmonijos bruožas. Ką gi daryti? Ar yra išeitis?

Galime pastebėti, kad viską, ką žmonija yra atradusi, pradedant nuo rato ir baigiant šiuolaikinėmis kompiuterinėmis technologijomis, – atrado daugiau ar mažiau pažinusi gamtą, jos dėsnius, ir daugiausiai negyvosios gamtos veikimo struktūras. Nereikia painioti atradimo su išradimu, nes išradimas – tai jau atrasto gamtos dėsnio pritaikymas praktikoje. Tačiau, sprendžiant svarbiausią – žmogaus gyvenimo klausimą, ši praktika lyg ir pamirštama, tarytum žmogus būtų kažkokia atskirta nuo gamtos dalis. Atsižvelgę į tai, kad objektyviai galima stebėti dėsnius tik esančius žemesniame lygmenyje, nei esame patys, pažvelkime pro mikroskopą:

Stebėdami mikropasaulį galime matyti, kad molekulės arba ląstelės ima iš aplinkos tiktai tiek, kiek yra būtina savo funkcijai palaikyti tam, kad galėtų aptarnauti visą likusį mechanizmą. Ir jeigu ši gamtos programa sutrinka, ląstelės pradeda „ryti“ šalia esančias – formuojasi „juodoji skylė“, t.y. ląstelė tampa vėžine. Taip pat ir gyvūnų pasaulyje – liūtas susimedžioja tik tiek grobio, kiek reikia jam ir jo šeimynai – ir ne daugiau. Ir kaip beatrodytų, gamtoje viskas turi savo logiką, nėra bereikalingų elementų, o viskas pajungta vienos sistemos, vieno organizmo labui. Taigi, sparnuotas posakis – „Iš kiekvieno pagal galimybes, kiekvienam pagal poreikius“ – ne Markso sugalvotas, o yra to paties, tiksliesiems mokslams gerai žinomo ekstremumo išraiška.

Tačiau su vienu savo nariu – Žmogumi, gamta pasielgė kitaip – jam davė poreikio „viršsvorį“. Poreikiai, viršijantys natūralius – vadinami Egoizmu. Tačiau, jeigu pripažįstame žmogų esant tos pačios gamtos elementu, kurioje viskas turi savo logiką, susietą nenutrūkstančiais priežasties – pasekmės saitais, siejančiais visą gamtos įvairovę ir visus jos lygmenis – nuo mikro iki makro pasaulio, tai negalime teigti, kad gamta čia suklydo. Ir, palyginę žmogaus naujagimį su veršiuku, galime pastebėti, kad tik ką gimęs veršiukas stojasi ant kojų, pats susiranda „žinduką“, žino kurią žolę ėsti, kurios ne, t.y. vykdo visas funkcijas, kurios jam yra skirtos visam gyvenimui. O kūdikis gimsta visai bejėgis. Visas žmogui skirtas funkcijas jis įgyja laipsniškai sąmonėdamas, sąmoningai bręsdamas, užsidirbdamas. Tik žmogui yra skirta viską pasidaryti pačiam. Todėl drąsiai galime daryti išvadą, kad ir Ego viršsvoris žmogui yra paliktas tam, kad, anksčiau ar vėliau, pripažinęs gamtos programą, kuri yra altruistinė, pradėtų ją vykdyti. Kitaip sakant – žmogus pats turi pažinti, suvokti gamtos dėsnius ir savo vietą joje, kad sąmoningai galėtų ją užsidirbti.

Šiandien mes įžengėme į informacinę visuomenę, kuri atitinka ketvirtąjį lygmenį – žmogus. Tačiau, nors ir kiek prirašyta, išrasta, prigaminta – žmonija vis tiek, ir dar daugiau nepatenkinta – poreikiai auga. Mokslo ir technikos progresas tikėtosios laimės neatnešė. Galime kurti galingiausius kompiuterius, diegti į gyvenimą naujausias technologijas, užkariauti kosmosą, skraidyti nuosavomis raketomis, klaidžioti po virtualią realybę, neradę ateivių patys juos susikurti – visa tai nieko nepakeis, nes poreikis, veikdamas ankstesniu rėžimu, kaip ir anksčiau liks nepatenkintas, o depresija tik gilės. Taigi, garsiuosius tris ekonomikos teorijos klausimus:

· Ką gaminti ?

· Kaip gaminti ?

· Kam gaminti ?

Galime perfrazuoti į:

· Ko norėti ?

· Kaip norėti ?

· Kokiu tikslu norėti ?

Poreikis yra gamtos mums duotas iš prigimties ir mes negalime nei jo atsisakyti, nei jį apriboti. Apriboti – tolygu nevykdyti gamtos užduotos programos ir bet kokie bandymai tai padaryti, anksčiau ar vėliau, baigiasi tų pačių poreikių pasireiškimu, tik dar didesnėje ir labiau iškreiptoje formoje. Mūsų karta tai galėjo aiškiai stebėti, visuomenei pereinant nuo komunistinės komandinės ekonomikos stagnacijos prie rinkos ekonomikos. Nusikalstamumas, kontrabanda, masinės finansinės aferos, korupcija net aukščiausios valdžios sluoksniuose ne tik kad pasivijo kapitalistines šalis, bet ir pralenkė. Lietuviai, visais laikais garsėję pasaulyje intelektualumu, darbštumu tapo žinomi kaip talentingi ir nuožmūs nusikaltėliai. Beje, iškilę didžiausi supermarketai, kokių pasaulis neregėjęs – yra tos pačios priežasties pasekmė. O kas mūsų laukia trūkus kiniečių kantrybei sunku net įsivaizduoti. Ir tai yra ta visuomenė, kuri 40 metų buvo auklėta kolektyvizmo dvasia. Kuriai skiepytų lygybės, brolybės idealų, neliko nė kvapo, kaip viename sename gerame pasakojime: karaliaus rūmuose susiginčijo išminčius su filosofu, ar galima pakeisti gyvūno prigimtį. Išminčius teigia – ne, filosofas – taip. Filosofas tam, kad įrodytų savo tiesą išmokė katinus vaikščioti, gerų manierų, paserviruoti stalą ir aptarnauti svečius. Sukvietė tada karalius, ministrus, garbingus svečius. Susėdo visi prie stalo ir… – stebuklas! – išeina gražiausiai aprengti katinai ant dviejų kojų, nešini padėklais su vaišėmis ir meistriškai padengia stalą, kaip aukščiausio lygio padavėjai. Visi nė kiek neabejoja filosofo pergale. Tačiau, viską ramiai stebėjęs išminčius, išsitraukia tabokinę ir iš jos paleidžia pora pelyčių. Katinai pamiršę savo pareigas ir geras manieras nusiveja jas. Tai ar yra išeitis?

Panagrinėkime tris galimas visuomeninių santykių formas, pasitelkę tris figūras: trikampį, rombą ir apskritimą:

Trikampis: Kokybę kompensuoja kiekybė, arba kitais žodžiais tariant, jei aš ir ne pačioje viršūnėje, tai turiu bent jau armiją kaimynų, atitinkančių mano lygmenį. Kaip sakoma – „Bendra nelaimė – pusė skriaudos“.

Rombas: žymiai blogiau, nes Ego hierarchija išlieka, tačiau apatinėje dalyje artėjama prie visiško košmaro – ne tiktai kokybinės degradacijos, bet ir kiekybinės. O apatinis – „Ubagų karalius“ visai neįsivaizduojamas reiškinys.

Apskritimas: Viršūnės nėra, o galima tik išorinė sfera. Tai reiškia, kad visiems belieka tik vienas tikslas – aukštesnis visuomenės lygis. Čia ir gali būti panaudotas žmogaus egoizmo viršsvoris, – tam kad savo valia, t.y. sąmoningai žmogus vykdytų gamtos programą.

Žinoma, revoliucijomis, karais, perversmais, visokiais moralizavimais, ar filosofijomis to pasiekti neįmanoma – istorija tai jau patvirtino. Tai galima pasiekti tiktai suvokus savojo Ego – savanaudiško poreikio tenkinimo žalą ir neišvengiamą katastrofą jam toliau pilotuojant. Ir tik tada, tai suvokus – žmogaus savisaugos instinktas pats pasiūlys kitą poreikio tenkinimo programą: poreikis liks tas pats, jo raidos dėsniai irgi – pasikeis tik jo realizavimo vektoriaus kryptis, t.y. egoistinę poreikio formą pakeis altruistinė, kurios, skirtingai nei egoistinės, tenkinimo galimybės neribotos: jei galiu suvalgyti vieną ar dvi pietų porcijas, tai išdalinti jų galiu nepalyginamai daugiau, o jei tai dar ir teiktų man malonumą, tai šis veiksmas prilygtų verslininko svajonių sapnui, kuriame prie jo prekių sandėlio nusidriekusi begalinė pirkėjų eilė be jokių derybų ir nedelsdama, vienas po kito, moka už prekę jo nustatytą kainą.

Tai įmanoma bus tik tada, kai žmogus pats suvoks, jog jis su visu pasireiškiančiu jame pasauliu yra vienas organizmas. O kadangi žmogus iš prigimties yra linkęs rūpintis visu savo kūnu, o ne tik kuria nors viena jam mieliausia ląstele, tai pažinęs žmoniją, kaip vieną organizmą, nuo kurio jis yra visiškai priklausomas ir atvirkščiai, savaime sutiks su pastaruoju visuomenės modeliu, kuriame visuomenės interesai visada viršys savanaudiškus interesus.

Vincas Andriušis

Reklama

Parašykite komentarą

Filed under Mokslas, Psichologija, Visuomenė

Pusiausvyros rūšys

Turbūt sunku būtų rasti žmogų, kuris netrokštų gyvenimo pusiausvyros, harmonijos, o jei kas mano kitaip, tai tiktai todėl, kad nepagalvojo, jog pusiausvyros poziciją galima pajusti tiktai iš jos opozicijos – „Šviesos privalumai pasireiškia tamsoje“.

Daug apie žmogaus harmoniją, ar harmoniją žmoguje, prifilosofuota, prikurta visokiausių metodikų, kurios panašios tuo, jog mano kad disbalanso priežastis yra per dideli norai. Bet ne norų dydyje problema, o jų taikyme. Kad išsiaiškintume visa tai, pasitelkime gamtos dėsnius.

Jeigu žmogaus norą prilygintumėme fizikoje vartojamam terminui „masės centras“, o terminą „sukimosi ašis“ – tikslui (keičia vektoriaus kryptį), tai galėtume daug ką sužinoti apie savo vidinių būsenų ar santykių su aplinka, kas yra vienas ir tas pats, pusiausvyros buvimą arba ne.

Yra trys pusiausvyros rūšys: pastovioji, nepastovioji ir beskirtė. Ką tai reiškia? Pastovioji yra tada, kai masės centras (noras) yra žemiau sukimosi ašies (tikslo). Jeigu, pavyzdžiui, paimtumėte liniuotę ir pervertumėte ją aukščiau masės centro, kuris yra ties viduriu, tai kaip ją bejudintumėte, ji visada grįžtų į tą pačią pusiausvyros padėtį. Dabar prilyginkime kūno masės centrą žmoguje dominuojančiam norui, o sukimosi ašį – tikslui. Tarkime, žmogui formuojamas tikslas būti turtingam, bet jis nelabai nori ir kaip jį bejudink, vietoje to, kad laisvesnį laiką skirtų šios problemos sprendimui, krenta priešais TV į lovą, sakydamas – rytoj. Ir taip kas dieną ir pastoviai į tą pačią padėtį – pastovioji pusiausvyra. Čia noras mažesnis už tikslą.

Nepastovioji pusiausvyra yra tada, kai masės centras (noras) yra aukščiau pusiausvyros ašies (tikslo). Pavyzdžiui, aš noriu žmonai nupirkti kailinius ir einu jų pirkti, bet pamatau gerą daiktą sau ir žmona lieka be kailinių. Noras pirkti liko įgyvendintas, bet tikslas, „lengvam vėjeliui papūtus“, neatlaikė.

Ir, galiausiai, beskirtė. Beskirtė pusiausvyra yra tada, kai ir masės centras (noras) ir sukimosi ašis (tikslas) sutampa. Tada visos galimos padėtys yra pusiausvyros, nes tarnauja vienam ir tam pačiam tikslui, kuriam nesvarbu nei noro dydis nei forma. Kaip tai suprasti? Na, pavyzdžiui, jeigu aš noriu gauti, ką nors konkretaus, tai gavęs ką kitą, nesijausiu gavęs. Čia labai rimtas psichologinis momentas: jeigu žmogus nori iš kišenės išsitraukti litą, o ištraukia šimtą, tai jaučia nepasitenkinimą. Kitas atvejis, jeigu mano noras būtų duoti tai, ko iš manęs prašo ir man teiktų malonumą ne tai, ką duodu, o tai, kad duodu, tai visos padėtys būtų pusiausvyros.

Vincas Andriušis

Parašykite komentarą

Filed under Mokslas, Psichologija, Visuomenė

Pasirinkimo laisvė

Laisvė – tai galimybė, nepaisant savo egoistinės prigimties, priimti sprendimus, paremtus visiškai kitu principu, kita formule, kitu algoritmu. Šių nepriklausomų sprendimų sritis yra už mūsų egoistinės prigimties ribų.

________________________________________________________________________

Visais laikais žmonės ieškojo laisvės. Bet kur slypi mūsų laisvė? Iš kokios vergijos žmonija bando išsivaduoti? Ar neatėjo laikas išsiaiškinti, kada mes galime rinktis, o kada esame priversti elgti automatiškai?

Kiekvienas iš mūsų turi tam tikrą rinkinį informacinių duomenų (genų), kurie lemia bet kokius mūsų polinkius: muzikai ar sportui, altruizmui ar vagystei. Kasdieną mokslininkai gauna vis naujos informacijos , atskleidžiančios, kad mūsų veiksmai ir poelgiai nėra laisvi. Suvokęs šį faktą, žmogus gali pradėti ieškoti laisvės.

Mes gyvename veikiami dviejų lemiančių faktorių. Tai e s m ė ir šios esmės vystymo programa. Esmė – tai pirminiai mūsų duomenys (lytis, charakterio bruožai, norai ir t.t.). Be jų iš išorės mus veikia dar du faktoriai – visuomenė (supanti mus aplinka) ir šios visuomenės vystymo programa. Tokiu būdu šių keturių faktorių rėmuose telpa absoliučiai viskas, ką mes bepagalvotume, naujai pažintume ar atrastume.

Kai aš susivokiu , kad gyvenu šiame pasaulyje, pakeisti jau nieko nebegaliu. Aš gimiau šeimoje, kurios nepasirinkau, mane ir auklėjo, neklausdami mano sutikimo, aš įgijau kažkokį išsilavinimą arba likau be jo, kas irgi praktiškai nuo manęs nepriklausė. Tie patys keturi faktoriai ir lėmė tai, koks aš užaugau. Tai kur gi čia pasirinkimo laisvė?

Mūsų egoistinė prigimtis, kuriai vergaujame – tai nuolat augantis noras mėgautis visais įmanomais malonumais kitų sąskaita. Žmogus automatiškai, nesąmoningai, savęs nekontroliuodamas, visuomet renkasi optimaliausią kelią savo maksimaliems poreikiams tenkinti.

Laisvė – tai galimybė , nepaisant savo egoistinės prigimties, priimti sprendimus, paremtus visiškai kitu principu, kita formule, kitu algoritmu. Šių nepriklausomų sprendimų sritis yra už mūsų egoistinės prigimties ribų. Likdami jos valdžioje, mes netenkame pasirinkimo laisvės.

Mes negalime pakeisti genetinės informacijos, kaip ir valdyti bei kontroliuoti jos vystymo proceso. Ne mūsų jėgoms pakeisti visuomenės įtakos asmenybei dėsnio. Mes galime tiktai pasirinkti aplinką, su kurios nuomone mes pasiruošę sutikti. Kalbame ne apie „fizinę aplinką“, kuri kaip ir viskas šiame pasaulyje mums duota be pasirinkimo , o taip vadinamą „įtakojančią aplinką“.

Žmogų su kitais žmonėmis sieja tamprus ryšys, kuris yra pirminis ir nekintantis. Žmogus ir aplinka įtakoja vienas kitą, betgi žmogus gali sąmoningai pasirinkti aplinką, kad ši apspręstų jo norus, mintis ir elgesį.

Tinkama aplinka mums gali padėti „pakilti“ virš savo egoistinės prigimties, atverdama savyje sritį, kurioje galėtume realizuoti savo pasirinkimo laisvę.

Vincas Andriušis

Parašykite komentarą

Filed under Mokslas, Visuomenė