Integralus visuomenės švietimas ir ugdymas. Įvadas (1.4.)

Tęsinys. Pradžia 2017 m. sausio 23 d.

Integralus švietimas ir ugdymas, apie kurį kalbėsime, yra nukreiptas į žmogaus, kaip integralios, vientisos ir harmoningos pasaulio sistemos dalyvio savivoką, individualistinio požiūrio į pasaulį keitimą integraliu, integralaus bendravimo savo aplinkoje ugdymą per integralaus ugdymo metodo teikiamą pozityvų empirinį patyrimą.

Nors ugdymo sąvoka paprastai taikoma jaunosios kartos atžvilgiu, integralus ugdymas, kurį nagrinėsime, apima visą visuomenę ir visas jos amžiaus grupes. Žinoma, visų pirma jis turi būti realizuojamas, vystomas augančioje, jaunojoje kartoje, ikimokyklinėse ir mokyklinėse įstaigose, tačiau tam, kad galėtumėme tai įgyvendinti, tinkamai ugdyti jaunąją kartą, turime atitinkamai pasikeisti ir patys. Būtent mūsų, suaugusiųjų, užduotis yra sukurti palankią augančio žmogaus švietimui ir ugdymui aplinką, nes aplinka, mūsų pačių elgesys, kuriamas mikroklimatas ir elgesiu puoselėjamos vertybės – pamatiniai ugdomieji veiksniai.

Tik keičiant žmogaus individualistinę, vartotojišką, savanaudišką pasaulėžiūrą į jai priešingą, galima suvienyti visuomenę ir išspręsti visas dėl žmogaus egoizmo joje kylančias krizes. Švietimo sistema turi padėti žmogui suvokti, kad jis niekada netaps laimingas, jeigu nebus laiminga jo aplinka.

Keičiasi žmogus, keičiasi pasaulis – todėl turi keistis ir švietimo sistema. Nauja sistema turi suteikti daugiau žinių apie patį žmogų, jo prigimtį, psichologiją, jo vietą pasaulyje, integralioje gamtos sistemoje. Ugdomasis procesas turi būti organizuotas taip, kad žmogus nuolatos gautų empirinę informaciją, kokioje būsenoje jis yra kitų žmonių atžvilgiu.

Vincas Andriušis

Bus daugiau

http://www.mintis.info

Integralus visuomenės švietimas ir ugdymas. Įvadas (1.3.)

Tęsinys. Pradžia 2017 m. sausio 23 d.

Yra priimta manyti, kad ekonominė krizė paralyžiuoja švietimą ir sukelia švietimo krizę. Tačiau yra atvirkščiai, nes būtent žmogaus švietimas ir ugdymas formuoja žmogų, visuomenę, jos požiūrį į gyvenimą, vertybes ir t. t. Juk būtent švietimo sistema ugdo kartą, kuri formuoja aplinką ir švietimo sistemą kitai kartai ugdyti, o pirmosios suformuota aplinka ir jos vertybės – kitos kartos ugdymo pamatas.  Jeigu švietimo sistema sutvarkyta teisingai ir tinkamai ugdo žmogų, žmogaus požiūrį į gyvenimą, save, savo santykį su kitais žmonėmis, tai visuomenėje bus tvarka, santaika, o visos kitos sistemos taip pat veiks sklandžiai.

Krizės žmonijos istorijoje nėra naujas reiškinys. Žmonija yra išgyvenusi jau ne vieną krizę. Kiekviena jų turėjo savo priežastį ir tikslą, jos socialinėje, kultūrinėje, ekonominėje raidoje reikėdavo rasti vis naujus sprendimus. Vienos krizės buvo išsprendžiamos greičiau ir lengviau, kitos sunkiau ir ilgiau, bet sprendimas visada atsirasdavo.

Vis dėlto dabartinė krizė nepanaši nei į vieną buvusią. Pirmą kartą susidūrėme su tokia situacija, kurios pobūdis globalus ir integralus, kuri yra palietusi absoliučiai visas žmogaus veiklos sritis, visas šalis, visuomenes, visus socialinius sluoksnius. Ji yra palietusi kiekvieną žmogų atskirai ir visą žmoniją kartu. Todėl ji vadinama globalia, sistemine ir visuotine.

Vincas Andriušis

Bus daugiau

http://www.mintis.info

Visuomenės integralus ugdymas. Įvadas (1.2)

Tęsinys. Pradžia 2017 m. sausio 23 d.

Kintantis požiūris į mūsų šalies poreikius bei ateities vizija yra aprašyta viename iš svarbiausių strateginių valstybės dokumentų – Lietuvos pažangos strategijoje „Lietuva 2030“. Šio dokumento pradžioje kaip pagrindinis kūrimo pagrindas yra nurodytas nuolat kintantis pasaulis: „Pasaulis nuolat kinta. Būtina greičiau į tai reaguoti, išnaudoti galimybes, keistis ir prisitaikyti prie pokyčių. Todėl visuomenės gyvenimas, ekonomika ir valdymas turi būti pagrįsti principais, leidžiančiais mums drąsiai sutikti naujus iššūkius.“ Būtent šitas nesustabdomai ir su pagreičiu kintantis pasaulis mums kelia naujus iššūkius bei problemas.

Lietuvos pažangos strategijos dokumente yra išskirtos tokios pagrindinės mūsų visuomenės problemos: tapatybės krizė, stereotipų galia, emigracija, visuomenės uždarumas, tolerancijos ir pasitikėjimo trūkumas, rūpesčio vienas kitu ir aplinka stoka, silpnas tikėjimas šalies sėkme, ypatingai mažos švietimui skiriamos lėšos, dėmesio vaikams (jie pripažinti nelaimingiausiais Europoje) trūkumo problema, ypač maža visuomenės teikiama reikšmė tolerancijai, solidarumui, žmogaus savirealizacijai. Statistikoje nurodytas ypatingai žemas darnios visuomenės indeksas Lietuvoje.

Kita vertus, strategijoje „Lietuva 2030“ keliami gražūs, kilnūs strateginiai tikslai bei užduotys. Didelis dėmesys skiriamas mokymuisi visą gyvenimą, visuomenę vienijančioms vertybėms ir idealams, nacionaliniam saugumui, savitarpio pasitikėjimui visuomenėje, ryžtui keistis, veikti, kurti, atvirumui kitokiam požiūriui, pozityvioms iniciatyvoms, dialogui, bendradarbiavimui, naujovėms, atsakomybei už savo veiksmus, moralumui, aktyviu rūpinimusi ne tik savimi, bet ir savo aplinka, bendruomene, šalimi. Sumanios visuomenės vizijoje keliamas kilnus tikslas: „Visuomenė turi tapti geriau organizuota,  išmokti geranoriškumo, ieškoti susitarimo, vedančio bendruomeniškumo ir pasitikėjimo kultūros link. Tada galėsime prisiimti atsakomybę ne tik už save, bet ir už visuomenę, jaustis atsakingais valstybės šeimininkais.“ Taip pat kalbama apie tai, kad turi būti skatinama ir ugdoma lyderystė, mokėjimas dirbti  komandoje, stiprinamas visuomenės organizuotumas.

Kaip tiksliausią dokumente „Lietuva 2030“ pateiktą visuomenės problemų sprendimo užduočių apibrėžimą išskirčiau pateiktą sumanaus valdymo skirsnio 24 punkte esantį teiginį: „Remiantis atlikta sumanios visuomenės, sumanios ekonomikos ir sumanaus valdymo apžvalga, galima teigti, kad, siekiant sėkmingos visuomenės kaitos, labai svarbu inicijuoti pokyčius pagrindinėje asmenybės ugdymo aplinkoje – šeimoje, švietimo sistemoje, bendruomenėje, viešojoje ir kultūrinėje erdvėje. Taip pat labai svarbūs susitelkimo ir bendradarbiavimo, savęs suvokimo – tapatumo ir tarpusavio bendrystės aspektai, rodantys asmens santykį su kitais asmenimis ir pačios visuomenės ryšius.“

Tačiau kaip tai padaryti? Dokumente trūksta tam pasiūlytos metodikos ir instrumentų. Suprantama, kad tai daugiašalė problema, bet galima įžvelgti vieną jos sprendimo vardiklį – visuomenės bendrumo, integralių tarpusavio ryšių suvokimo, nuo kurių kokybės priklauso visų visuomenės narių gyvenimo kokybė, už kurią, kaip šeimoje, esame atsakingas kiekvienas, ugdymas. Tai visuomenės švietimo ir ugdymo užduotis, į kurią turime žiūrėti kaip į ilgalaikį ir nuosekliai tobulinamą procesą.

Vincas Andriušis

Bus daugiau

http://www.mintis.info

Visuomenės integralus ugdymas (1)

Įvadas (1.1.)

XXI amžius – tai spartus kaitos visose žmogaus gyvenimo srityse amžius. Naujos ekonominės, politinės, socialinių sąveikų įtampos kelia naujus iššūkius, naujų sprendimų ieškojimo būtinybę.

Pasaulio kaitos ir globalizacijos procesų keliamos krizės išryškina švietimo ir ugdymo sistemos svarbą, kuri reikalauja esminės pertvarkos. Iki šiol gyvavusi švietimo sistema, palaikoma tik tam tikrų korekcijų, nustoja veikti. Iki šiol taikytas frontalus mokymas, kuris atsirado iš poreikio didelėms masėms išsilavinimo neturinčių žmonių suteikti elementarias mokslo, raštingumo žinias bei įgūdžius, tapo morališkai pasenęs, nebeatitinka naujo pasaulio ir naujos kartos poreikių keliamų reikalavimų.

Kokybiškas, kintančias pasaulio realijas atitinkantis visuomenės švietimas ir ugdymas yra pagrindinis visuomenės gerovės, tiek dabartyje, tiek ateityje, garantas. Todėl būtent švietimui ir ugdymui turi būti teikiamas išskirtinis ir ypatingas dėmesys, nuo kurio sėkmingo modelio, strategijos bei jos valdymo tiesiogiai priklauso visų kitų žmogaus veiklos sričių kokybė.

Valstybė privalo užtikrinti kokybišką savo gyventojų gerovę, visų pirma pasirūpindama reikiamu išsilavinimu, žmogaus vertybinių ir pasaulėžiūros nuostatų, nukreiptu į visuomenės solidarumą bei kūrybingumą, formavimu ir ugdymu, atsižvelgiant į vis sparčiau kintančio pasaulio keliamus reikalavimus.

Vincas Andriušis

Bus daugiau

http://www.mintis.info

Hokingas: prasideda pats pavojingiausias planetai metas.

Garsus Britų fizikas, Kembridžo universiteto profesorius Stivenas Hokingas (Stephen Hawking) mano,  kad atėjo „pats pavojingiausias mūsų planetai metas“. Straipsnį su tokia antrašte išspausdino leidinys The Guardian.

Publikacijoje mokslininkas kalba apie didėjančią properšą tarp elito, pagrinde politikų, ir darbo klasės. Gamybos robotizavimas, „internetas ir platformos (greitinančios ekonominės nelygybės augimą –  red. pastaba) atveria tam kelią, leidžia labai mažoms žmonių grupėms gauti milžiniškus pelnus priimant į darbą minimalų žmonių skaičių. Tai neišvengiama, tai progresas, bet tai taip pat veda į socialinę griūtį“ – rašo Hokingas.

Šias problemas, Hokingo nuomone, galima išspręsti tik bendromis visų šalių ir visuomenės sluoksnių pastangomis. „Gal būt per kelis šimtus metų organizuosime žmonių kolonijas kituose žvaigždynuose, bet šiuo metu turime tik vieną planetą, ir turime veikti kartu, kad ją apgintume, – rašo Hokingas. – Norint tai padaryti mums reikia ne auginti, o laužyti tarp šalių ir jų viduje esančius barjerus“.

Jau ne tik mokslininkai mato ir supranta  progresuojančią problemą, bet ne sprendimą. Norint rasti sprendimą reikia matyti problemos priežastį. Žmonijoje auganti egoistinių santykių programa artėja prie savo kulminacijos, demonstruodama savo pražūtingumą tik tam, kad mes suvoktume atvirkštinės jai programos kūrimo visuomenėje būtinybę. Egoistinėje programoje mes sąveikaujame išnaudodami savo aplinką, ryšius su ja savo naudai ir negalime matyti sprendimo, nes būdami visiškoje jos valdžioje negalime kitaip mąstyti ir elgtis, kaip negalime patys savęs pakelti už plaukų.

Natūrali egoizmo raidos programa duota mums tam, kad subrendę joje suvoktume būtinybę išeiti iš jos valdžios, pakilti virš jos. Egoizmas – vienintelė gamtos duota mums materija ir mes jos nesunaikinsime. Egoizmo kuriamų barjerų tarp mūsų taip pat nesulaužysime – galime tik pakilti virš jų. Pakilti virš egoizmo ir jį valdyti – vienintelis logiškas mūsų raidos tęsinys, vedantis prie atvirkštinės egoizmui programos realizavimo. Atvirkštinėje programoje realizuojame save tarnaudami ne savo, o kitų labui, patirdami nepalyginamai didesnį malonumą už egoistinį. Tikslas nėra išsaugoti planetą, tikslas yra realizuoti užduotą tobulą gamtos programą ir save joje, nesvarbu kokioje erdvėje egzistuotumėm. Jis realizuojamas pozityviuose mūsų tarpusavio ryšiuose. Tam reikalinga taikyti visuomenėje integralaus ugdymo metodiką, kuri pagrįsta antiegoistinės programos principais.

Parengė Vincas Andriušis

MES – didžiulė holograma

Mokslininkai vis dažniau tvirtina, kad Visata – tai milžiniška holograma! Hologramos prigimtis – „viskas kiekvienoje dalelėje“ – suteikia mums naują realybės suvokimą. Mes matome objektus atskirai, nes įžvelgiame tik dalį realybės. Objektai nėra atskiri, tai tik giliau esančios vienybės išsibarstymas.

Žiūri į kompiuterio ekraną ir matai atskiras raides, pavienį paveiksliuką. Bet ar jie atskiri savo šaltinyje, savo programoje, iš kurios gaunami signalai operuoja elektriniais signalais, visus vaizdus piešiančiais kompiuterio ekrane?

Elementariosios dalelės gali sąveikauti tarpusavyje viena su kita nepriklausomai nuo atstumo – ne todėl, kad jos keičiasi signalais, o todėl, kad jų atskirumas tėra iliuzija. Juk gilesniame lygmenyje visi daiktai pasaulyje visiškai tarpusavyje susiję. Mūsų smegenyse esančių anglies atomų elektronai susiję su kiekvienos lašišos, kiekvienos širdies ir kiekvienos žvaigždės elektronais.

Visata yra holograma – reiškia, mūsų nėra! Mes taip pat – holograma. Tokios trimatės erdvės, kokią pažįstame, nėra! Tai holograma! Kitaip tariant, aplinkui mus esanti realybė – iliuzija, ir ne daugiau! Erdvė ir laikas Visatoje nėra nenutrūkstami.

Jie sudaryti iš atskirų taškų, pikselių, dėl ko negalima didinti Visatos „vaizdo mastelio“ iki begalybės, prasiskverbiant vis giliau į dalykų esmę. Pasiekus didelį mastelį, Visatos skaitmeninis vaizdas išeina labai blogos kokybės, neryškus.

Kaip ir fotografija, kuri pradžioje atrodo kaip vientisas vaizdas, bet didinama subyra į mažus taškus, prie kurių artėjant vaizdo kokybė pradeda blogėti, taip ir mūsų pasaulis iš mikroskopinių taškelių yra surinktas į vieną bendrą vaizdą.

Visas pasaulis sudarytas kaip holograma. Bet kuri hologramos sritis turi visą trimačio objekto vaizdą. Kiekvienas objektas integruojasi į kiekvieną savo sudėtinę dalį. Vadinasi, objektyvios realybės nėra. Nepaisant akivaizdaus tankio, medžiagiškumo, Visata – gigantiška, detalizuota holograma.

Norint sukurti hologramą, fotografuojamas objektas apšviečiamas lazerio šviesa. Kitas lazerio spindulys, susijungdamas su objekto atspindėta šviesa, sukuria interferencinį vaizdą, kuris užfiksuojamas fotografijoje. Kadras atrodo kaip periodinė šviesių ir tamsių linijų kombinacija. Jį apšvietus lazerio spinduliu vėl susidaro trimatis nufotografuoto objekto atvaizdas. Kiekvienas fotografijos fragmentas sudarytas iš viso vaizdo.

Holograma parodo, kad negalima pažinti mažiau nei visumos – į mažesnes dalis objektas nesidalija. Dalydami negausime atskirų dalių, iš kurių jis susideda, matysime tą patį objektą, tik ne tokį ryškų ir tikslų.

Atrasta, kad elektronai gali iš karto susisiekti vieni su kitais, nepriklausomai nuo atstumo tarp jų. Tačiau tai pažeidžia Alberto Einšteino postulatą apie ribotą tarpusavio sąveikos greitį, lygų šviesos greičiui. Paaiškinti tai galima tuo, kad atstumas tarp elementariųjų dalelių yra iliuzija – iš tikrųjų jos yra vieno objekto, vieno organizmo dalelės.

Lygiai tokia pat iliuzija yra psichologinis atstumas tarp mūsų, žmonių, – tariamas svetimumas. Visi esame vienas organizmas. Mus skiria tariamai skirtingi norai, skirtingi tikslai, tačiau mūsų esmėje slypi tas pats noras, ta pati norų konstrukcija. Bendras visų norų vardiklis – noras patirti begalinį malonumą, pilnatvę.

Skiria mus tai, kad visų mūsų norų ketinimai yra nukreipti kiekvieno į save. Tai panašu į atomų branduolius, kurie, turėdami tą patį ženklą, negali tarpusavyje susijungti. Jiems sujungti ir sudaryti naujos kokybės cheminį elementą reikalinga didžiulė jėga. Tam jie turi atsisakyti dalies savo masės, o jungiantis išsiskiria milžiniška aukšto dažnio energija – gama spinduliai.

Visa žmonija – tai viena didžiulė norų holograma, kur kiekvienas žmogus atskirai paėmus yra sudarytas iš tų pačių norų rinkinio. Tavyje aš ir visas pasaulis, manyje tu ir visas pasaulis. Mūsų svetimumas – tai tik psichologinis barjeras, skirtas vienijimosi darbui atlikti. Būdami atskirai niekada negalėsime pamatyti viso realybės vaizdo. Jį, kaip ir hologramoje, galima matyti tik suvienijus visus atskirus fragmentus.

Vienijimosi procese kiekvienas turi atsisakyti dalies savo egoizmo kito atžvilgiu, kaip atomai masės, kuri virsta milžiniška pozityvaus tarpusavio ryšio energija – meile, atskleidžiančia nuo mūsų paslėptos realybės suvokimą. Tik susivieniję atskleisime ir iki galo realizuosime nuo mūsų paslėptą 95 proc. tamsiosios materijos dalį, kurios nematome todėl, kad esame užsidarę savyje, gyvename tik savo egoizmo kevale, kuris mus atitinkamai riboja. Tam ir paslėpta, kad susivieniję atskleistume. Toks Gamtos sumanymas.

Parengė Vincas Andriušis

Nepažįstamas Niutonas

Izaoko Niutono rankraščius, saugomus Jeruzalės universitetui priklausančioje Nacionalinėje bibliotekoje, UNESCO įtraukė į oficialų didžiausių dvasinių žmonijos lobių sąrašą.

Niutonas neturėjo šeimos, ir po jo mirties (1727 m.) visas jo archyvas buvo perduotas giminaičiams. Kembridžo, Britanijos muziejaus ir kt. specialistai, susipažinę su Niutono rankraščiais, kratėsi jų kaip maro ir atsisakė juos įsigyti.

Dalį Niutono darbų archyvo 1936 metais įsigijo lordas D. M. Keinsas ir, juos išstudijavęs, išspausdino skandalingą straipsnį „Kitas Niutonas“, kuriame tvirtino, kad didysis fizikas laikė save mistiku ir buvo linkęs ne į krikščionybę, o studijavo šventuosius kabalos šaltinius.

Tai gąsdino mokslo istorikus: Niutono palikti rankraščiai niekaip nesisiejo su materialisto, grynojo mokslo šalininko įvaizdžiu, kuris buvo sukurtas jo biografų. Tame pačiame aukcione didžiąją Niutono rankraščių dalį nupirko kažkoks Biblijos tyrinėtojas vardu Jaguda.

Jaguda Niutono knygą „Senovės karalysčių chronologija“ parodė Albertui Einšteinui, kuris pasiūlė ją kaip dovaną Harvardo, o po to Jeilio universitetams. Tačiau jie abu atsisakė priimti rankraščius netgi iš tokio garsaus autoriteto kaip Albertas Einšteinas.

1951 metais Niutono raštų archyvą Jeguda perleido Jeruzalėje esančiai Nacionalinei bibliotekai. Biblioteka su dėkingumu priėmė šią dovaną, tačiau rankraščius studijuoti pradėjo tik XX amžiaus 9-ąjį dešimtmetį, ir nuo to laiko išspausdino keletą monografijų, aprašančių didžiojo fiziko pasaulėžiūrą.

Paaiškėjo, kad Niutonas studijavo TANAH ir kabalą originalo, hebrajų, kalba. Jeruzalėje stovinčioje šventykloje jis matė Visatos sandaros modelį ir buvo tikras, kad originaliame Toros tekste (Tora nuo žodžių „or“ – šviesa ir „oraa“ – instrukcija, kurie kartu reiškia „šviesos instrukcija“) užkoduotos visos pasaulio sandaros paslaptys.

Remdamasis savo skaičiavimais jis tvirtino, kad žydai pradės grįžti į protėvių žemes XIX amžiaus devintąjį dešimtmetį, o XX amžiaus penktąjį dešimtmetį, po kažkokio baisaus kataklizmo, kurio metu žus milijonai žmonių, Izraelio žemėje atgims žydų valstybė.

Žinoma, akademinio mokslo atstovams toks Niutonas buvo nepatrauklus, todėl jie ir kratėsi jo raštų palikimo. Didžiojo mokslininko darbai vis dar slepia esmines paslaptis.

Daug mokslo istorijos faktų mums dar nežinoma, tūno paslaptyje dėl mūsų nenoro juos atskleisti, pripažinti, arba dėl mūsų nepasiruošimo, kas pagal taisyklę „Kur žmogaus norai, ten ir pats žmogus“ yra vienas ir tas pats.

Mažai kam žinoma, kad dauguma garsių mokslininkų, filosofų savo žinių apie pasaulį, jo sandarą ir dėsnius sėmėsi iš tų pačių šaltinių kaip ir Niutonas.

Pavyzdžiui, didysis viduramžių filosofas Johanas Reichlinas savo veikale „De arte cabbalistica“ rašė: „Mano mokytojas Pitagoras, filosofijos tėvas, vis dėlto perėmė savo mokymą ne iš graikų, o iš judėjų. Todėl jį reiktų vadinti kabalistu… Ir jis pirmasis išvertė žodį „kabala“, nežinomą jo amžininkams, į graikų kalbą kaip žodį „filosofija“.“

(„Pythagoras ille meus, philosophiae pater, tamen qui non a graecis eam doctrinae praestantiam […] quin potius ab illis ipsis Iudaeis receperit. Itaque […] Cabalista nominandus erat, […] ipse nomen illud Cabalae suis incognitum primus in nomen philosophiae grecum mutaverit.“ Reuchlin, De arte cabalistica, 22b ir toliau.)

Garsusis šveicarų gydytojas filosofas Paracelsas savo veikale „Paragnum“ pasisako visiškai tiesiai: „Studijuok Kabalą (artem cabbalisticam), ji tau paaiškins viską!“

Toliau pateiksiu kitų garsių mokslininkų ir filosofų pasisakymus šiuo klausimu:

„Tas pats, tikrasis Įstatymo traktavimas (vera illius legis interpretatio), kuris buvo atskleistas Mozei Dieviškame atskleidime, vadinamas „kabala“ (dicta est Cabala), kas hebrajų kalba reiškia „gavimą“ (receptio).“ (Dž. Piko dela Mirandola „Kalba apie žmogaus vertę“)

 „Kabala vadinamas gebėjimas išvesti visas Dieviškas žmogaus paslaptis iš Mozės Įstatymo alegorine kalba.“ (P. Ricijus „Įvadas į kabalos pagrindus“)

„Pažodinė (Penkiaknygės) prasmė paklūsta laiko ir erdvės dėsniams. Alegorinė ir kabalistinė prasmė  lieka amžiams, be laiko ir erdvės apribojimų.“ (P. Ricijus)

„Kabala nepalieka mūsų gyventi pelenuose, o pakelia mūsų sąmonę iki pažinimo viršūnės.“ (J. Reichlinas „Kabalos menas“)

„Apskritai yra du mokslai: … vienas iš jų vadinamas kombinatorika (ars combinandi), kuris yra progreso moksle matas… Kitas kalba apie Aukštesniųjų dalykų jėgas, kurios yra aukščiau mėnulio ir kurios yra gamtos magijos (magia naturalis) dalis. Jie abu kartu judėjų vadinami „kabala“.“ (Dž. Piko dela Mirandola „Raštai“)

„Būtis, arba kalba, – tai adekvatus kabalos mokslo subjektas… Todėl pasidaro aišku, kad jos išmintis ypatingu mastu valdo visus kitus mokslus.“ (R. Lulijus „Raimundo Lulijaus raštai“)

„Tokie mokslai kaip teologija, filosofija ir matematika ima savo principus ir šaknis iš jos (kabalos). Todėl visi šie mokslai priklauso šiai išminčiai; ir jų principai bei taisyklės priklauso jos principams ir taisyklėms; ir todėl jų argumentacija be jos yra nepakankama.“ (R. Lulijus „Raimundo Lulijaus raštai“)

„Kabala aukščiausiam principui duoda neištariamą vardą; iš jo ji antrojo laipsnio emanacijos forma išveda keturis principus, iš kurių kiekvienas vėl išsišakoja į dvylika, o šie, savo ruožtu, – į 72 ir t. t… iki tolimesnių begalinių išsišakojimų, kaip egzistuoja begalinis rūšių ir porūšių skaičius… Ir, galiausiai, išeina taip, kad viską, kas Dieviška, galima suvesti į vieną Pirminį šaltinį taip pat kaip visą šviesą, kuri šviečia amžinai ir savaime, ir atvaizdus, kurie lūžta daugybėje veidrodžių ir taip pat daugybėje objektų, galima suvesti į vieną formalų idealų principą – visų šių atvaizdų šaltinį.“ (Dž. Brunas „Itališki raštai“)

„Kadangi žmonės neturėjo tinkamo rakto į Paslaptį, o aistra žinioms buvo, tai galiausiai virto įvairaus plauko niekais ir prietarais, iš kurių kilo tam tikra „vulgarioji kabala“, kuri tolima tikrajai kabalai, o taip pat įvairiausios fantazijos, melagingai pavadintos „magija“, ir to pripildomos knygos.“ (G. B. Leibnicas „Filosofijos darbai“)

„Tikroji etika – tai kabala.“ (F. Šlegelis „F. Šlegelio kritikos leidinys“)

„Kabalistinis Biblijos traktavimas – tai hermeneutika, kuri įtikinama forma atitinka savarankiškumą, stebuklingą originalumą, daugialypiškumą, visko aprėpiamumą, neišmatuojamą jos turinį.“ (I. V. Getė „Medžiaga mokymo apie spalvą istorijai“)

„Idėja apie žmogų kaip mikrokosmosą, tiek daug kartų išsakyta filosofijoje ir mistinėje senųjų ir naujųjų laikų literatūroje, niekur nėra taip giliai išaiškinama kaip kabaloje.“ (S. N. Bulgakovas „Nevakarinė šviesa“)

„Kabaloje žmogaus savęs pažinimas pasiekia viršūnę.“ (N. A. Berdiajevas „Laisvės filosofija. Kūrybos prasmė“)

Parengė Vincas Andriušis

www.mintis.info

Visa gamta – tai vieninga integrali sistema

Jeloustouno nacionaliniame parke 1995 metais į laisvę buvo paleista 14 vilkų. Iki tol vilkai parke negyveno 70 metų, ir visą šį laiką ten karaliavo elniai, kurie nekontroliuojamai daugindamiesi padarė labai daug žalos vietinei florai.

Į laisvę paleisti vilkai privertė elnius atsargiau rinktis vietas ganytis. Atsigavo augalija. Per šešerius metus medžių padaugėjo penkis kartus. Atsirado bebrų, kuriems medžiai reikalingi užtvankoms statyti. Taip pat pasirodė ondatrų, ančių ir pagausėjo žuvų.

Vilkai sumažino šakalų populiaciją, dėl ko padaugėjo kiškių ir pelių, o šie savo ruožtu į parką pritraukė vanagų, šeškų ir lapių. Parke atsirado meškų, kurios dabar čia turi galimybę nuo grobio nuvyti vilkus ir ėsti jų grobio likučius. Parke žymiai padaugėjo uogų.

Nuostabiausia tai, kad vilkai pakeitė upių tekėjimo vagas. Jos išsitiesino ir stabilizavosi, sumažėjo jų krantų erozija. Taip įvyko todėl, kad vilkų įtaka elnių populiacijai lėmė greitą medžių ir žolių augimą upės krantuose, kas juos ir sustiprino. Parkas neatpažįstamai pasikeitė, atgijo, ir visa tai tik dėl keturiolikos vilkų, kurie buvo ten paleisti mažiau nei prieš dvidešimt metų.

Kokia pagrindinė visų šių pasikeitimų priežastis? Natūralių integralios gamtos ryšių pusiausvyros grąžinimas.

Tokių pavyzdžių turime tūkstančius, ir jie akivaizdūs. Tačiau nuo mūsų paslėpti mūsų integralūs ryšiai tarpusavyje ir su visa gamta. Mes net negalime įsivaizduoti, kokius nuostabius pasaulius gamta nuo mūsų slepia kiekvieno individualaus ego ir nesavanaudiško ryšio su kitais pusiausvyroje.

Parengė Vincas Andriušis

http://www.mintis.info

Pasaka apie Noriukus

Atokiame pasaulio krašte, palei bekraštę nerimstančią jūrą, kažkur ten, kur kas vakarą užsnūsta saulės spinduliai, ten, kur savo nosį bijo kišti net visokie šešėliai, siaubūnai, vaiduokliai ir visokios kitokios pabaisos, ten, kur… Na, juk pats žinai, apie ką kalbu. Taigi kaip tik ten ir gyveno penki nepaprasti berniukai.

Keista, bet pažvelgęs į juos nepasakytum, kad jie kuo nors skiriasi nuo kitų mums pažįstamų žemės vaikų. Tačiau taip gali atrodyti tik iš pirmo žvilgsnio. Nes iš tikrųjų jie… Na, pats pamatysi.

Aišku, gimę jie rėkė kaip ir visi kūdikėliai – kiekvienas savo balsu. Mokėsi jie ir vaikščioti, ir kalbėti, o augdami išmoko visokiausių gudrybių. Bet pasaka šį kartą ne apie tai!

Viskas prasidėjo vieną lietingą, niūrią dieną, kuri nebuvo pati tinkamiausia žaisti ir krėsti linksmas išdaigas. Tądien, berods, buvo vasara, jie visi lindėjo savo slėptuvėje, drevėje tokio beprotiškai storo šimtamečio medžio, stūksančio pačiame miško vidury. Niekas negirdėjo, apie ką jie šnekučiavosi, gal tik kokia užklydusi varna, tačiau ir ta buvo kažkokia nepaprasta.

Tas penketas padykusių berniūkščių drevėje rezgė visokiausias svajones, kuriose slypėjo didžiausi jų norai. Tik nemanyk, kad jie visada taip sėdi ir švaistosi svajonėmis. Visai ne, tiesiog tą dieną dangus buvo pernelyg piktas ir vis dundėjo laidydamas žaibus, – tai berniukus ir subūrė slėptuvėje.

Berniukai dar buvo maži ir nežinojo, ar tos svajonės, tie jų norai yra tikri, iš kur jie kyla ir kam skirti. Berniukai augo matydami suaugusiųjų veiksmus, juos mėgdžiodami, kartodami, kartu perimdami jų mintis, troškimus, siekius, ir šitaip mokėsi. Taip jie mokėsi suvokti pasaulį ir gyventi jame. Kas žino, koks jis būtų, jeigu suaugusieji jį matytų kitaip.

Aišku, berniukams būdavo smalsu sužinoti ir apie norų kilmę, tačiau jeigu jie ir iškeldavo tokį klausimą kam nors iš vyresniųjų, greitai būdavo nuraminami pamokymu gyventi ir elgtis kaip visi, nesukti galvos tokiais klausimais nei sau, nei kitiems.

Todėl ir berniukai, kaip kad išalkęs vilkas gaudo kiškį pietums, lakstė paskui gaunamus norus, stengdamiesi kuo greičiau juos įgyvendinti. Juk, galų gale, argi svarbu, koks noras ir iš kur jis kyla, jeigu visų jų įgyvendinimo rezultatas tas pats – malonumas.

Taigi, jų norai, kaip ir visų žmonių, buvo sudaryti iš tos pačios norų vaivorykštės, tik kas kartą jie žaižaravo kiekvienas skirtingomis spalvomis: tai jie norėdavo visų pasaulio skanėstų, tai paslėptų lobių, karalysčių, atsakymų į visus klausimus ir dar daug ko.

Norai kaip koks kaleidoskopas keisdavo vieni kitus, išsidėstydavo vis naujomis kombinacijomis tarytum kokiomis mozaikomis, kurių priešakyje stodavo vis kitas vyraujantis noras.

Kartais vyrauja paprasčiausi norai skaniai ir sočiai pavalgyti, saldžiai pamiegoti, be kurių gyvenimas iš viso neįsivaizduojamas, arba norisi kaip kokiam akmeniui gulėti ir nieko neveikti.

Patenkinus šiuos troškimus, būtinai pabusdavo turto noras – noras turėti daug, daugiau ir daugiausiai, netgi viską viską. Tokiam norui būdinga augti kaip kokiam medžiui – šakotis į plotį ir stiebtis į aukštį kiek tik įmanoma.

Turto noro fantazijai baigiantis imdavo karaliauti garbės, pripažinimo, valdžios noras. Jo jau netenkina augimas kartu su visais į save panašiais, jis jau, kaip koks liūtas karalius, nori būti nepriklausomas nuo kitų, valdyti viską ne tik žemėje, bet ir danguje, netgi ir pačius norus.

Kaip tokį norą įgyvendinti, jeigu aš nieko nežinau, nesuprantu? Net nežinau, kas aš, iš kur aš, kam aš ir iš viso kam visa tai skirta ir kur viskas prasideda. Taip ima karaliauti žinių noras – noras viską žinoti, viską pažinti, atskleisti visas pasaulio paslaptis ir tada jau tikrai būti visagaliu.

Taigi, lietui lyjant tūnodami medžio drevėje ir dalydamiesi savo slapčiausiais norais bei svajonėmis, berniukai suprato tris labai svarbius dalykus. Pirma, kad jie savo norais ir svajonėmis yra labai panašūs, tarsi ant vieno medžio užaugę, tik kiekvienam jie skirtingai žaižaruoja ir piešia truputį kitokį, savitą paveikslą, nuspalvina jį kitokiomis spalvomis. Antra, kad būnant kartu, dalijantis norais ir svajonėmis, o ne ginčijantis, kuris geresnis ar teisesnis, šie norai išryškėja, sustiprėja. Lipdant kartu bendrą svajonių mozaiką, viduje pabunda toks jausmas, kuris tarytum suteikia sparnus, nešančius link begalinio, beribio pasaulio pajutimo; visi berniukai susitinka viename šviesos taške, kuris teikia energiją šiems sparnams kelti juos vis aukščiau ir aukščiau, ir būtent šis skrydžio jausmas teikė patį didžiausią, iki tol nepatirtą malonumą. Trečia, kad niekada ir nieko panašaus nėra pajutę būdami atskirai, kiekvienas sau. Netgi būnant kartu, bet pešantis ir ginčijantis, rungtyniaujant, kiekvienam stengiantis įrodyti savo pranašumą, nieko panašaus nė vienas nejuto.

Jie tai patyrė tik dabar, būdami kartu, dalydamiesi, galvodami ne apie save, o apie draugą, girdėdami jį, stengdamiesi ne nuginčyti jį, ne sumenkinti jo svajones, o jas papildyti tarytum savas, visa širdimi trokštant jų įgyvendinimo. Jie suprato, kad rado patį didžiausią pasaulio lobį, kuriame pildosi visos svajonės.

Liovėsi lietus, saulė nutvieskė horizontus nuostabiausiomis spalvomis, ir berniukai patraukė namo pilni jėgų bei ryžto. Pasaulis dabar jiems atrodė kitoks – vientisas ir begalinis. Jie juk gavo gyvenimo paslapties raktą – tik būnant kartu, kaip vienas, tik papildant vienam kitą, o ne pavydint ir rungiantis, galima prieiti ir atskleisti tokį nuostabų šaltinį širdyje, kuriame pildosi visos svajonės, atsiskleidžia nauji, nematyti pasauliai, neribotos visų norų įgyvendinimo galimybės. Raktas į paslaptį buvo neįtikėtinai paprastas – tereikia visiems kartu, tarytum viena širdimi, šito panorėti, ir ne sau, o visiems!

Grįžę namo jie iš karto saldžiai užmigo, užliūliuoti svajonių atsikėlus eiti kartu ir atskleisti šią paslaptį visiems kelyje sutiktiems žmonėms.

Vincas Andriušis

http://www.mintis.info