Tag Archives: dėsniai

Žemė – gyvas organizmas

Paveikslėlis

Laikas jau kitaip suprasti gyvojo organizmo sąvoką, kuri suformuluota remiantis vien tik žmogaus psichologija. Kol kas mes gyvąja gamta, o juo labiau protinga, laikėme tik tas organizuotos materijos formas, kurios savo savybėmis panašios į žmonių ir gyvūnijos pasaulius.

Gamtos objektų, kurie žymiai skiriasi savo dydžiu, energijos vartojimu, gyvenimo trukme, apykaitos procesų greičiu, „gyvai ir protingai“ materijai nebuvome linkę priskirti. Toks „homocentrizmas“ atvedė mokslą į gamtos dėsnių pažinimo aklavietę.

Ši problema ypatingai aktuali žmonijos ir planetos tarpusavio ryšyje. Žmonija, kuri labiau linkusi rūpintis ne gyvenimu, o buitimi, gyvenanti „čia ir dabar“, beatodairiškai ir planingai naikina natūraliąją gamtą, planetos natūralios „anatomijos“ elementus keisdama jai nepriimtinais ir žalingais pakaitalais.

Laikas suprasti, kad pasaulis integralus, ir Žemė ne tik jaučia žmogaus egzistavimą savo paviršiuje bei savo jutimo organais „stebi“ jo elgesį, bet ir realiai valdo situaciją ne tik žemės paviršiuje, kuriame mes gyvename, bet ir veikia mūsų sąmonės procesus. Apie tokį valdymą kalba geopsichologijos mokslas, kurio požiūriu valdymo subjektas yra pati Žemė, o žmogus yra jos organizmo dalis.

Mums tai gali atrodyti paradoksalu, bet anksčiau ar vėliau suprasime, kad ne tik žemė, bet ir visa Visata gyvai reaguoja į žmonijos veiklą, o susidarius tam tikroms pavojingoms riboms, pavyzdžiui, žmonių skaičiui planetoje viršijus normą, žmogaus gamybinės veiklos produktais užteršus atmosferą, hidrosferą arba beatodairiškai naikinant negyvąją, augalinę gamtą bei gyvūnų populiacijas, gamta atitinkamai reaguoja ir įjungia pavojų jai keliančių esybių naikinimo programas: tai gali būti į žmonių pasąmonę atkeliaujantys susinaikinimo programos signalai, kurie lemia konfliktus, karus, arba greitai tarp žmonių plintančių virusų programos ir panašiai.

Žemė, kaip ir visi kiti realybės elementai, priklauso bendrai Visatos gyvybės ir Visatos valdymo, proto programai. Mūsų planeta nuolatos keičiasi informacija su mūsų Saule, Mėnuliu, galaktikos centru ir t. t. Ši informacija teka kanalais iš žemės centro į paviršių, taip pat tiesiogiai yra susijusi su mūsų pasąmone.

Atominiai sprogdinimai, gilūs gręžiniai, žemės žievėje laidojama chemija, radioaktyvios bei toksiškos medžiagos sukelia gyvosios planetos nerimą ir ji ima atitinkamai reaguoti į tokią nebrandaus žmogaus veiklą: vyksta žemės drebėjimai, uraganai, potvyniai, kiti gamtos kataklizmai – tai pirmieji mūsų planetos įspėjamieji veiksmai.

Žemė, kaip ir visa gamta, orientuota į pusiausvyrą, į visų gamtos elementų pozityvią, papildančią ir vystančią tarpusavio sąveiką. Gamta integrali, ir nėra joje jokios dalelės, nuo mikrokosmoso iki makrokosmoso, kuri galėtų funkcionuoti individualiai arba tęsti savo funkcionavimą kenkdama kitiems elementams, kitoms gamtos struktūroms.

Išminčiai jau prieš tūkstančius metų apie gamtą rašė kaip apie vieningą, integralų, protingą organizmą, sudarytą iš negyvojo, augalinio, gyvūno ir žmogaus lygmenų, kurie visi yra jos kūriniai ir visi būtinai reikalingi. Problema, kurią mes turime suprasti, yra tik ta, kad negyvasis, augalinis ir gyvūnų pasauliai laikosi gamtos pusiausvyros ir tarpusavio sąveikos dėsnių instinktyviai, vykdo juos automatiškai, ir tik žmogus absoliučiai visais savo veiksmais veikia priešingai, trikdydamas reikalingą pusiausvyrą.

Ar gamta suklydo kurdama aukščiausią savo lygmenį – žmogų? Tikrai ne, juk gamtoje, jos programoje nėra klaidų ir jų būti negali. Žmogui yra pačiam palikta atsigręžti į gamtą, į gamtoje veikiančius dėsnius visai ne tam, kad jis pasigamintų naują dulkių siurblį ar atominę bombą, o kad išstudijavęs ją, jos integralumo, vienybės, harmonijos, sąveikos dėsnius, imtų jų laikytis ir tokiu būdu pakiltų į Gamtos jam numatytą aukščiausios pusiausvyros, tobulo pažinimo lygmenį. Tuo žmogus ir skiriasi nuo gyvūno, kad viską turi padaryti pats.

Pasiremiant šaltiniu http://nazachot.ru/referat/astronomy/4607-zemlja-zhivojj-organizm.html

Vincas Andriušis

http://www.mintis.info/

Reklama

Komentarų: 1

Filed under Uncategorized

Dievas nežaidžia kauliukais

Paveikslėlis

„Dievas nežaidžia kauliukais“

Albertas Einšteinas

Šiuo metu mokslo pasaulyje susikerta dvi nuomonės: mūsų Visata – visiškas atsitiktinumas, mūsų Visata – tiksli ir tiksliai vykdoma gamtos programa su tiksliu galutiniu tikslu.

Astrofizikos mokslo požiūriu Visata sudaryta iš mums matomos visatos ir ją supančios tamsiosios materijos, kuri trukdo jai plėstis. Energija taip pat pasidalija tarp matomos ir nematomos realybės. Jeigu mūsų pusėje būtų daugiau energijos, nei turime dabar, tai mūsų visata plėstųsi greičiau – su didesniu pagreičiu, jei turėtume mažiau – procesas sulėtėtų.

Šitas požiūris visiškai logiškas, pagrįstas fizikos mokslo dėsningumais ir realus. Juk nė vienas procesas gamtoje neįmanomas, jeigu jo funkcijos kryptimi nesąveikauja dvi priešingų krypčių lygiagrečiai orientuotos jėgos. Jeigu yra progresuojanti jėga, tai turi būti ir ją stabdanti jėga, nes kitu atveju kieno atžvilgiu ji progresuotų? O jeigu vyksta plėtimasis, tai iš fizikos taip pat žinome, kad yra atliekamas darbas, o darbas – tai jėgos įveiktas kelias, poslinkis kitos, priešingos jėgos atžvilgiu. Todėl šitoje teorijoje viskas realu, tik kam tai skirta?

Gamtos dėsniai yra visuotiniai, o jeigu tai netinka viskam, vadinasi, tai ne dėsnis. Žinau, kad fizikos moksle yra niša, kurios tyrinėtojai taip nemano ir nemato, bet tik todėl, kad į tai nesiorientuoja, nenori šito matyti, o jeigu nenori, tai ir neranda ryšių bei atskaitos taško, kurį pasirinkus stebėjimo aikštelė patogesnė šiems ryšiams matyti.

Pažvelkime į save kaip vienintelius visaverčius gamtos stebėtojus. Ką turiu galvoje sakydamas „visaverčius“? Gamta sudaryta iš 5 lygmenų: tai negyvasis, augalinis, gyvūno lygmenys, žmogus ir jų priežastis. Jeigu augalinis lygmuo gali stebėti negyvąjį, gyvūnas – negyvąjį ir augalinį, tai žmogus – negyvąjį, augalinį ir gyvūno lygmenis. Tačiau žinome, kad gyvūnas taip pat jaučia žmogų. Pavyzdžiui, šuo vizgina uodegą vos mus pamatęs… Taip, jaučia, bet tik atitinkamuose savo lygmens lygmenyse, nes visi lygmenys savo lygmens kokybėje taip pat turi visus šiuos 5 lygmenis. Mes, kad ir kaip būtų gaila, kol kas taip pat nematome viso žmogaus paveikslo, todėl ir visi socialiniai reiškiniai mums kol kas viso labo tik filosofija ir didžiulė painiava, dabar pakrikštyta „krizės“ vardu.

Norint matyti žmogaus lygmenį reikia pakilti aukščiau, priežasties link. Mus, mūsų sąmonę, suvokimą, pajutimą, kaip ir regimą visatą, riboja „tamsioji materija“ – priežasčių pasaulis mūsų atžvilgiu. Mes vis geriau jį jaučiame – kaip tuštumą, kaip gyvenimo prasmės klausimą – O KAM VISA TAI? Pats klausimas nurodo priežastį. Taip pat dėsninga, kad aukštesnį lygmenį – „tamsiąją materiją“ – savo atžvilgiu jaučiame kaip negatyvią, mus spaudžiančią, ribojančią, tamsią jėgą.

Apribojimų skonį žinome ir juos patiriame visose veiklose. Jie turi aiškią savo paskirtį – išsireikalauti teisingus veiksmus. Priežasties pagrindinė savybė – Vienis. Vienis – tai aukščiausia kokybė, absoliutus integralas. Todėl nuo aukštesnio pažinimo, nuo visiško Žmogaus lygmens pažinimo, mus skiria teisingi veiksmai aukštesnės pakopos atžvilgiu. Teisingi veiksmai – vienijimasis, pozityvių tarpusavio ryšių mezgimas visuose socialiniuose lygmenyse, perėjimas nuo egoistinės prigimties prie integralios. Tik nereikia bijoti, kad atomai „ištirps“ – jie taip pat turi savo įdomesnę, kitos kokybės formą. Juk išorėje stebime tik save, o galutinis tikslas – matyti visus.

Vincas Andriušis

http://www.mintis.info/dievas-nezaidzia-kauliukais/

Parašykite komentarą

Filed under Uncategorized