Tag Archives: egoizmas

Euromaidano aikštėje kovėsi du sunkiasvoriai – Europa ir Amerika

Paveikslėlis

Kas įvyko Euromaidane ir kokios tikrosios šio įvykio priežastys? Tik išsiaiškinę blogio priežastis galime rasti instrumentus, padėsiančius jo išvengti ateityje.

Ukraina šiandien yra Europą ir Rusiją rišanti grandis. Tačiau Europos ir Rusijos susivienijimas labai nepatinka Amerikai, ir ji pasiruošusi viskam, kad tai neįvyktų.

Ukrainoje vykstantis procesas labai primena „Arabiškojo pavasario“ ir panašių įvykių scenarijų. Galime matyti tos pačios rankos braižą, ir gal ne tiek svarbu, kieno konkrečiai ši ranka, –  svarbiau tai, kad ją valdo žmonijos egoistinės raidos tendencijos. Kol mes nepamatysime šios pagrindinės priežasties, Ukrainos ir kiti to paties scenarijaus procesai ne sustos, o aštrės.

Iš esmės, kaip ir visur gamtoje, čia veikia dvi jėgos: viena veikia vienybės kryptimi, kita, priešingai, – susiskaldymo. Pirmoji jėga bando sukurti bendrą Europos, Rusijos, Kinijos ir netgi Japonijos aljansą, o tai prieštarauja Amerikos vyriausybės norams ir siekiams. Amerika negali su tuo sutikti ir visomis jėgomis stengsis, kad tai neįvyktų. Blogiausio scenarijaus atveju, tai gali pasibaigti pasauliniu karu.

Tai, kas vyksta Ukrainoje, nėra vien Ukrainos problema, nes tai bendrosios žmonijos egoistinės raidos tendencijos, ir procesus valdanti jėga siūlo du variantus: priežasties suvokimą ir jos ištaisymą arba chaosą su visomis skausmingomis pasekmėmis. Niekas nevyksta šiaip sau, o tai, kad Amerika veikia prieš Europą, kuri vienijosi prieš Ameriką, – tai tik išorinis kadras.

Ko bijo Amerika? Integraliosios jėgos mato būtinybę Europą ir Rusiją suvienyti per tarpinę grandį – Ukrainą. Todėl Ukraina tapo karštuoju tašku – be jos susivienyti neįmanoma. Tik ji, turinti tiek provakarietiškų, tiek prorusiškų bruožų, gali tapti šias stovyklas jungiančiu tilteliu.

Amerika šito labai bijo, nes tokio susivienijimo atveju priešais Ameriką atsiras vieninga ir labai stipri geopolitinė erdvė, kurios išeiviai sudaro didelę dalį Amerikos gyventojų populiacijos. Tokiu atveju Amerika praras visą pasaulį ir gal net save. Todėl jai žūtbūt reikia tam užkirsti kelią.

Šioje sferoje susiduria daugybė egoistinių jėgų, sklindančių iš visų pusių, kurios, kurstydamos vietinį egoizmą, be jokio fizinio išorinio įsikišimo siekia susprogdinti netgi galimo vienybės tilto pamatus. Amerika tai jau išmoko daryti. Jeigu Ukrainos tautą išjudino procesą valdančios jėgos, naivu tikėtis, kad Ukrainai bus lengva pasukti susivienijimo keliu.

Ką galime mes, kaip mes galime pasipriešinti tokiems procesams, tokioms manipuliacijomis, žmoniją vedančiomis į tamsą ir pražūtį?

Visų pirma turime tokiuose įvykiuose įžvelgti mūsų didžiausią priešą – egoizmą. Jis visų konfliktų kaltininkas. Dėl jo mes negalime sutarti nei buitiniame, nei valstybiniame lygmenyje. Egoizmas – mūsų prigimtyje, bet problema ne ta. Problema ta, kad mes leidžiamės egoizmo valdomi.

Egoizmas gamtos mums skirtas ne tam, kad jį puoselėtume, o kad išmoktume virš jo pakilti. Tik pakilę virš jo – o tam turime visus reikalingus instrumentus – galėsime išspręsti visas tiek asmenines, tiek buitines, tiek globalias problemas. Kad ir kada tai suvoksime – anksčiau ar vėliau, – bet kokiu atveju tai mūsų ateitis. Tik nežinia, kokia kaina to pasieksime.

Turime suprasti, kad ši problema, nežabojamo egoizmo daroma žala, yra ne išorėje, o mumyse, – kiekviename iš mūsų, tūnanti visuose septyniuose milijarduose žmonių, ir niekur kitur. Tik išmokę keistis, pakilti virš jo, pakilsime virš visų savo problemų, virš mūsų bendros bėdos.

Žinome, kad norint laimėti reikia susivienyti, o norint susivienyti reikia turėti  bendrą priešą. Tas bendras priešas ir yra mūsų visų egoizmas. Todėl tik paskelbę jam karą, kaip pikčiausiam visų mūsų bendram priešui, galėsime pakeisti pasaulį.

Bendra problema reikalauja ir bendrų sprendimų. Bendri sprendimai lengvai nepasiekiami – reikalingas metodas. Būtų tinkamas efektyvus aptarimų, bendrų sprendimų paieškos būdas, kai prie stalo, pamiršusios praeitį, senas nuoskaudas ir pretenzijas, galėtų susėsti visos pusės.

Pavadinkime tai apskritojo stalo metodu, kai visi dalyviai yra lygūs ir ieškoma ne protingiausio ar stipriausio, o iš vienybės taško kylančio sprendimo. Pagal šį metodą svarbiausias yra net ne sprendimas, kuris nėra konstanta, o mus visus kartu kelianti jėga, kuri kyla iš vienybės taško.

Tai milžiniška jėga, prieš kurią bejėgės bet kokios juodosios jėgos su visomis jų jėgos ir manipuliacinėmis struktūromis. Tai jėga, kuri mus pakelia virš egoizmo lygmens, ir žemiau esančios jėgos tampa bejėgės.

Gyvename integraliame pasaulyje, uždaroje integralioje sferoje, kuri savo vienybės jėga veikia mus iš visų pusių, ir esame absoliučiai surišti tarpusavyje. Todėl kad ir kiek mes priešintumės vienybei, integralumui, kad ir kiek žaistume įvairiausius egoistinius žaidimus, gamta mūsų nepaleis, o dėl vis didėjančios priešpriešos jai spaus mus vis naujomis asmeninėmis, buitinėmis, ekologinėmis, politinėmis ar kitomis problemomis – ves integracijos link griežtomis priemonėmis, jei nepanorėsime to siekti patys.

Egocentrizmo era baigėsi. Geri tarpusavio ryšiai šiandien – tai ne gražūs žodžiai, o gyvenimo būtinybė, kurią demonstruoja faktai. Pasaulis integralus, o mes – ne. Pasaulio nepakeisime, vadinasi, reikia keistis patiems.

Vincas Andriušis

http://www.mintis.info/euromaidano-aiksteje-kovesi-du-sunkiasvoriai-europa-ir-amerika/

Reklama

Parašykite komentarą

Filed under Uncategorized

Namai

NamaiFilmas “Namai“ – spauskit ant paveiksliuko

Jeigu po šio filmo peržiūros gyvenu toliau, kaip gyvenau, tai reiškia kad filmo nemačiau. Vadinasi nemačiau, kad mūsų namai tapo „Titaniku“, kuris jau skęsta ir laikas gelbėtis!

Gelbėtis kaip? Mes turime suprasti pagrindinę tokios padėties priežastį – mūsų egoizmą. Ne tą, kuris reiškiasi tarp mūsų ir kalnų ar koralų, tarp mūsų ir pievų bei miškų, tarp mūsų ir gyvūnų, o tą, kuris reiškiasi tarp mūsų – žmonių, ir kad tai yra visos destrukcijos gamtoje židinys.

Mes turime suprasti, kad pasaulis yra integrali sistema, kurioje nėra destrukcijos, išskyrus tą, kuri reiškiasi tik tarp mūsų – žmonių, mūsų tarpusavio santykiuose, mūsų vartotojiškame egoizme, kai mums nesvarbus net ir milijonų likimas, jeigu mano sprendimas, veiksmas žada bent akimirką gerumo man ir kad tokio gerumo akimirka yra kaip liežuvį prilietęs saldus nuodo skonis, vėliau virstantis karčia kančia ir viso organizmo sunaikinimu.

Ir jeigu tai supratęs nuleidžiu rankas, galvodamas, kad esu bejėgis prieš milijardus, prieš pasaulio didybę, vadinasi dar nesuprantu kas yra pasaulio integralumas ir jo didybė. Nesuprantu, jog net menkas mano pozityvus pasikeitimas kitų atžvilgiu  – jau yra gelbėjimosi ratas integralioje sistemoje, užpildantis savo vietą bendrame gelbėjimosi rate.

Vincas Andriušis

Komentarų: 1

Filed under Pasaulis, Visuomenė

Kaip tapti turtingu ir laimingu

Jeigu turiu tiek, kad galiu dalintis, tai nesu jau toks beviltiškas.

M.Nortonas

Paveikslėlis

Kaip beatrodytų paradoksalu, bet tiek senovės išmintis, tiek šiuolaikiniai psichologiniai tyrimai byloja, kad pinigai nedaro žmogaus laimingu, o štai dosnumas – taip, net kai žmogus nėra turtingas.

Tokias savo naujausių tyrimų išvadas padarė ir mokslininkų grupė, vadovaujama Harvardo universiteto profesoriaus Maiklo Nortono (Michael Norton), kurios buvo pristatytos Individualiosios ir socialinės psichologijos bendrijos konferencijoje (SPSP).

Nortono nuomone, pinigų aukojimas yra ne tik visuomenės palaikomas ir sveikintinas būdas pademonstruoti savo  finansinę gerovę. Jam su kolegomis pavyko pademonstruoti, kad paremdamas kitus, žmogus žymiai sustiprina savo subjektyvų gerovės, savo vertės jausmą, o kartu pasijunta laimingesnis, labiau patenkitas gyvenimu.

Savo darbe mokslininkai naudojosi pasaulinių tyrimų  Gallup World Poll  duomenimis. Įvairių šalių, įvairaus amžiaus, skirtingų pažiūrų savanoriai iš skirtingų socialinių sluoksnių atsakinėjo į klausimus kaip jie panaudoja atsitiktinai gautus pinigus, kokią dalį skiria labdarai ir kaip patys vertina savo finansinę padėtį. Tie iš jų, kurie bent dalį pinigų skyrė labdarai, iš tikro jautėsi turtingesni ir laimingesni. Vadinasi, altruistinio veiksmo signalas keičia ne tik aplinkos požiūrį į mus, bet ir mūsų subjektyvią savijautą. Nors turimų pinigų suma sumažėja, asmeninės gerovės jausmas – auga.

Mokslininkai paskaičiavo, kad 500 paaukotų dolerių asmeninės gerovės jausmą sustiprina tiek pat, kaip 10 000 dolerių metinių pajamų.

Įdomu tai, kad atlikęs eksperimentą su savanoriais, kurie aukojo savo laiką bei jėgas slaugydami ligonius, ar dalyvaudami kitose labdaringose veiklose, Nortonas su kolegomis gavo analogiškus rezultatus. Tie, kurie aukojo savo laiką labadringiems veiksmams, jautėsi turintys jo žymiai daugiau už tuos, kurie rūpinasi tik savimi.

Panagrinėkime tai iš norų psichologijos pozicijos. Kas duoda energiją mūsų veiksmams? Noras patirti malonumą! Nuo jo talpos (dydžio) priklauso ir patiriamo malonumo dydis. Egoistinis noras ribotas savimi, todėl yra ir jo patiriamo malonumo riba. Kai mūsų noras tenkina kitų norus – egoistinio noro riba išnyksta, atitinkamai padidėja ir jaučiamo malonumo, gyvenimo pilnatvės pajutimo ribos. Tačiau ir tokia mūsų noro pozicija ribota galimybėmis. Ketinimas savo veiksmais teikti malonumą kitiems – niekuo neribotas!

Vincas Andriušis

Parašykite komentarą

Filed under Psichologija

Kada tapsime savimi?

Paveikslėlis

Savimi esame visada ir būsime visada – niekas šito neatims, tai neįmanoma, kaip ir neįmanomi du vienodi pirštų antspaudai. Klausimą kelčiau “Kada būsime savo tobulumo viršūnėje?”.

Pažiūrėkime kaip auga vaikai: vystymosi pradžioje jie patys negali pasirūpinti nei savimi, nei kitais – visi turi rūpintis jais. Vėliau jie išmoksta pasirūpinti savimi, o dar vėliau ir kitais, ir kuo geriau išmoksta pasirūpinti kitais – tuo tvirtesnę poziciją užima visuomenėje.

Mūsų vidinio “Aš” raida atrodo panašiai: pradžioje esame patalpinti į visiškai egoistinę poziciją, kuri leidžia rūpintis tik savimi ir dėl to matyti tik kelis procentus tikrovės, nes visa likusioji – paslėpta kituose.  Yra riba, kai žmogaus “Aš” nebetenkina šita ribota pozicija ir spaudžia jį išsiveržti. Tada ateina laikas žmogui rasti kaip savojo “Aš” dėmesį nukreipti nuo savęs į išorę, į ryšį su kitais, gyvenimą kituose, ne savo, o kitų norais. Tokiu būdu, mūsų “Aš” palaipsniui integruojasi į Žmonijos “Mes” ir taip artėjame prie savo tobulojo “Aš”, atverdami vis didesnę ir didesnę dalį realybės, paslėptos mūsų tarpusavio ryšiuose.

Vincas Andriušis

5 Komentaras

Filed under Psichologija, Visuomenė