Tag Archives: integralus

Žaidimas – naujos realybės kūrimas

ClickHandler.ashx_11

Mes visada žaidžiame tas formas, kurias matome savo kasdienybėje.

 

Ar gali žmogus integraliame pasaulyje pakilti virš savęs, savo ego, virš kultūros ir visuomenės, kurioje gyvena, vertybių ir išsiveržti iš įprastų gyvenimo suvokimo rėmų?

Antropologai žmogų mato kaip tam tikrą kultūros ir visuomenės darinį, tam tikrų kultūrinių standartų kvintesenciją, kurią kiekvienas individas savo elgesiu, nuostatomis bei vertybine orientacija atspindi tik šiek tiek skirtingai. Žinomo amerikiečių antropologo M. Mid požiūriu, kiekvienas visuomenės narys, nuoširdžiai tikintis savo unikalumu ir nepanašumu į kitus, iš tikrųjų, pats to nė neįtardamas, yra pats tikriausias kolektyvinių kultūrinių normų ir tikslų formuojamas didžiosios daugumos atstovas.

Dabartinio antropologijos mokslo požiūris į kultūros ir asmenybės problemą tapo sudėtingesnis. Paaiškėjo, kad kiekvienoje visuomenėje yra ne vienas, o mažų mažiausiai penki ar šeši skirtingi asmenybės tipai (modalinės asmenybės koncepcija), kurios dar įvairiai varijuoja skirtingose aplinkose: šeimoje, darbe, draugų rate ir t. t.

Mokslininkų dėmesį dabar traukia asmenybės kaip visą gyvenimą trunkančios žmogaus psichinių ypatybių bei socializacijos procese įsisavintų kultūrinių standartų sąveikos ir sintezės rezultatas.

Žmogus nėra pastovus, ir jo kaip socialinio individo vystymosi procesas tęsiasi. Žmogus yra nuolatiniame transformacijos procese, gali keistis ne tik dėl išorinės įtakos, bet ir dėl vidinių krizių, kurių esminė priežastis – individo sąveika su aplinka.

Socializacija ir kultūros įtaka, žinoma, atlieka savo vaidmenį – tai būtinos asmenybės tapsmo ir vystymosi sąlygos. Tačiau individas, įsisavinęs visuomenėje bendrai priimtas normas – praėjęs pirminės socializacijos etapą, – dažniausiai įžengia į savo individualaus vystymosi kelią, nuolatos ieško asmeninės pozicijos sociokultūrinėje aplinkoje.

Šis procesas, vadinamas transsocializacija, gana sudėtingas ir vyksta svyruodamas tarp savęs indentifikavimo su sociumu, prisitaikymo prie jo, noru „būti kaip visi“, ir atsiribojimo nuo viso pasaulio, siekio būti savimi, vadovautis savarankiško vystymosi logika. Tokiu atveju individas visada yra tarp dviejų kraštutinumų: arba visiško susiliejimo su socialine aplinka, arba atsiribojimo nuo jos. Žinoma, abu kraštutinumai yra ne tik nepageidaujami, bet ir neįmanomi, nes visi mus ribojantys kraštutinumai skirti tarp jų egzistuojančiam pažinimui.

Pirmasis kraštutinumas paverstų žmogų „socialiniu gyvūnu“ (E. Fromo terminas), nesugebančiu savarankiškai elgtis ir neturinčiu savo nuomonės. Antroji pozicija sukurtų antisocialią asmenybę, nepripažįstančią sociumo, kuriame gyvena, kultūros ir vertybių. Tokia pozicija daro žmogų atsiskyrėliu ir atima iš jo savęs suvokimo bazę, nes tikrasis savęs suvokimas yra tampriai susijęs su savo vietos sociume radimu.

Aukso vidurį galima rasti intuityvioje savęs pažinimo strategijoje, kurios bazė – žmogaus aplink save kuriama ypatinga mikroaplinka. Tai „gyvenimo aplinka“, kurioje individualūs elgesio šablonai bei vertybiniai orientyrai, neatmetant nestandartinių, inovacinių, bus pripažįstami ir netgi sveikintini. Tokiu būdu žmogui sudaromos galimybės ne tik turėti optimalią socialinę nišą, bet ir vystytis, nes tokia relevantinė aplinka, kuri jį palaiko ir stiprina, yra palanki terpė savajam „Aš“ atskleisti pozityvioje sąveikoje su aplinkiniais.

Todėl pirmoji integralaus auklėjimo programos užduotis yra sukurti mikroaplinką, kurioje būtų galima vystyti integralius santykius ir integralų pasaulio suvokimą. Be to, daugeliui žmonių, kurie yra priėję transocializacijos stadiją, galimybė išbandyti šią naują gyvenimo strategiją gali padėti rasti atgarsį savo asmeniniuose ieškojimuose.

Tokią aplinką galima pradėti formuoti vedant laisvai lankomus seminarus. Tokių seminarų nariai sudarytų mažas – nuo 5 iki 10 – žmonių grupes, optimalias betarpiškam bendravimui, artimo kontakto užmezgimui ir kuo intensyvesnio kitų žmonių pajutimui. Tai pirmasis integralumo suvokimo, pažinimo, įsisavinimo žingsnis.

Pirminiame etape žmogus integralumą gali pajusti minimaliu, egoistinės sąmonės leidžiamu mikrolygiu. Būtent iš šio pradžios taško galimas kilimas ir perėjimas į makrolygmenį – visos integralios pasaulio sistemos ryšių pajutimo sferas.

Seminaruose besiformuojančios grupės jokiu būdu neturi užsidaryti savo viduje, atsiriboti nuo išorinio pasaulio, kas būna įprasta mažose bendrijose. Atvirkščiai, ji turi būti maksimaliai atvira. Tuo tikslu grupes nuolatos reikia atnaujinti. Tai galima daryti įtraukiant naujų narių, nariams pereinant į kitas grupes ir pan. Šitaip galima išvengti įpročio efekto, vystyti narių mokėjimą formuoti integralią aplinką įvairiose gyvenimo situacijose ir bendravimo su įvairiais žmonėmis įgūdžius. Integralaus susivienijimo jėgos lauko efektą galima pajusti tik susivienijus tam tikrai žmonių, siekiančių integralumo, kritinei masei.

Seminarai pagal šią metodiką – tai tam tikros žaidimų aikštelės, kuriose galima laisvai ugdyti, treniruoti ir tobulinti integralų elgesį. Žaisti integralumą – pati efektyviausia priemonė grupėse pakilti į naujo lygmens atraktorių. Žaidimas padeda žmogui realiai išgyventi savyje integralią būseną, o toks išgyvenimas – tai jau atviri vartai į integralaus pasaulio pažinimą. Žinoma, individualūs, racionalūs tokios būsenos įsivaizdavimai taip pat svarbūs, tačiau jie negali suaktyvinti integralaus pasaulio pajutimo.

Kita priežastis yra susijusi su paties žaidimo, kaip vieno iš pagrindinių pasaulio pažinimo ir  išmokimo būdo, prigimtimi. Žaidimas – socialinės-kultūrinės realybės dalis, kuri, savo ruožtu, veikia žmonių žaidybinių tarpusavio sąveikų mechanizmų pagrindu. Tarp įsivaizduojamos žaidžiamos realybės ir „tikrosios“ realybės nėra neįveikiamos kliūties. Tai pabrėžia beveik visi žaidimo fenomeno tyrinėtojai: psichologai, filosofai, sociologai etc. Žaisdami žmonės įgyja tam tikrų elgesio įgūdžių, kurie po to gali lengvai virsti socialinio-kultūrinio elgesio šablonais. Garsus rusų psichologas S. L. Rubinšteinas rašė, kad žaidimas –  tai „veikla, kuria žmogus transformuoja tikrovę ir keičia pasaulį. Žmogiškojo žaidimo esmė – galėjimas atspindėti, transformuoti realybę“.

Žaidimas vyksta ypatingoje erdvėje, iš dalies izoliuotoje nuo įprastos socialinės-kultūrinės erdvės. Žaidimas išplečia improvizacijos lauką, išlaisvina žmogų, padeda jam psichologiškai pakilti. Neatsitiktinai J. Heizingas žaidimą vadino visų pirma laisva veikla. „Kadangi žaidimas nėra tikras gyvenimas, jis yra tiesioginio poreikių ir aistrų tenkinimo užribyje.“  Homo ludens, žaidžiantis žmogus, atkuria arba iš naujo kuria, modeliuoja tam tikrus socialinius santykius nuo griežtos utilitarinės praktinės veiklos laisvoje sferoje, laikinai gali nusimesti socialines kaukes, išsivaduoja nuo visuomenės primestų socialinių vaidmenų šarvų.

Labai svarbu tai, kad nauji elgesio modeliai, kurie atsiranda ir yra įgyjami žaidimo procese, žmogaus yra išgyvenami viduje koncentruotai ir dažniausiai žymiai intensyviau nei įprastame gyvenime. „Žaidėjas“ įsitraukia į jo paties modeliuojamą realybę, kuri kartu yra ir tikra, ir netikra, susidomi ja, įsitraukia į ją, paklūsta jos ypatingoms taisyklėms – ne tik iš anksto sugalvotomis, bet ir kylančioms spontaniškai, žaidimo eigoje.

Įsiliedamas į žaidimą žmogus – per žaidimo struktūrą – gali geriau pažinti save laisvai sąveikaudamas su kitais. Į šią specifinę žaidimo savybę dėmesį buvo atkreipęs M. Makliuen, kuris manė, kad svarbiausias žaidimo tikslas – generuoti maksimaliai aukštą komunikacijos lygmenį tarp žmonių, praplėsti tiek grupinės, tiek individualios sąmonės ribas.

Na ir galiausiai žaidimas, kaip integralumo pajutimo ir įsisavinimo priemonė, mus traukia tuo, kad tai yra vienas iš švelniausių būdų, padedančių abstrakčią idėją paversti elgesiu, veikla. Viena nuostabiausių žaidimo savybių ta, kad jo realybė, kuriama bendromis dalyvių pastangomis, materializuojasi ir tampa „tikros realybės“ elementu. Pasinaudojant D. Bomo terminologija galima sakyti, kad žaidimas žadina imlikatyvumą, žmoguje atsiskleidžia tam tikros implikatyvaus pasaulio savybės, kurios įsilieja į mūsų kasdienybę.

Vincas Andriušis

http://www.mintis.info/

Reklama

Parašykite komentarą

Filed under Uncategorized

Euromaidano aikštėje kovėsi du sunkiasvoriai – Europa ir Amerika

Paveikslėlis

Kas įvyko Euromaidane ir kokios tikrosios šio įvykio priežastys? Tik išsiaiškinę blogio priežastis galime rasti instrumentus, padėsiančius jo išvengti ateityje.

Ukraina šiandien yra Europą ir Rusiją rišanti grandis. Tačiau Europos ir Rusijos susivienijimas labai nepatinka Amerikai, ir ji pasiruošusi viskam, kad tai neįvyktų.

Ukrainoje vykstantis procesas labai primena „Arabiškojo pavasario“ ir panašių įvykių scenarijų. Galime matyti tos pačios rankos braižą, ir gal ne tiek svarbu, kieno konkrečiai ši ranka, –  svarbiau tai, kad ją valdo žmonijos egoistinės raidos tendencijos. Kol mes nepamatysime šios pagrindinės priežasties, Ukrainos ir kiti to paties scenarijaus procesai ne sustos, o aštrės.

Iš esmės, kaip ir visur gamtoje, čia veikia dvi jėgos: viena veikia vienybės kryptimi, kita, priešingai, – susiskaldymo. Pirmoji jėga bando sukurti bendrą Europos, Rusijos, Kinijos ir netgi Japonijos aljansą, o tai prieštarauja Amerikos vyriausybės norams ir siekiams. Amerika negali su tuo sutikti ir visomis jėgomis stengsis, kad tai neįvyktų. Blogiausio scenarijaus atveju, tai gali pasibaigti pasauliniu karu.

Tai, kas vyksta Ukrainoje, nėra vien Ukrainos problema, nes tai bendrosios žmonijos egoistinės raidos tendencijos, ir procesus valdanti jėga siūlo du variantus: priežasties suvokimą ir jos ištaisymą arba chaosą su visomis skausmingomis pasekmėmis. Niekas nevyksta šiaip sau, o tai, kad Amerika veikia prieš Europą, kuri vienijosi prieš Ameriką, – tai tik išorinis kadras.

Ko bijo Amerika? Integraliosios jėgos mato būtinybę Europą ir Rusiją suvienyti per tarpinę grandį – Ukrainą. Todėl Ukraina tapo karštuoju tašku – be jos susivienyti neįmanoma. Tik ji, turinti tiek provakarietiškų, tiek prorusiškų bruožų, gali tapti šias stovyklas jungiančiu tilteliu.

Amerika šito labai bijo, nes tokio susivienijimo atveju priešais Ameriką atsiras vieninga ir labai stipri geopolitinė erdvė, kurios išeiviai sudaro didelę dalį Amerikos gyventojų populiacijos. Tokiu atveju Amerika praras visą pasaulį ir gal net save. Todėl jai žūtbūt reikia tam užkirsti kelią.

Šioje sferoje susiduria daugybė egoistinių jėgų, sklindančių iš visų pusių, kurios, kurstydamos vietinį egoizmą, be jokio fizinio išorinio įsikišimo siekia susprogdinti netgi galimo vienybės tilto pamatus. Amerika tai jau išmoko daryti. Jeigu Ukrainos tautą išjudino procesą valdančios jėgos, naivu tikėtis, kad Ukrainai bus lengva pasukti susivienijimo keliu.

Ką galime mes, kaip mes galime pasipriešinti tokiems procesams, tokioms manipuliacijomis, žmoniją vedančiomis į tamsą ir pražūtį?

Visų pirma turime tokiuose įvykiuose įžvelgti mūsų didžiausią priešą – egoizmą. Jis visų konfliktų kaltininkas. Dėl jo mes negalime sutarti nei buitiniame, nei valstybiniame lygmenyje. Egoizmas – mūsų prigimtyje, bet problema ne ta. Problema ta, kad mes leidžiamės egoizmo valdomi.

Egoizmas gamtos mums skirtas ne tam, kad jį puoselėtume, o kad išmoktume virš jo pakilti. Tik pakilę virš jo – o tam turime visus reikalingus instrumentus – galėsime išspręsti visas tiek asmenines, tiek buitines, tiek globalias problemas. Kad ir kada tai suvoksime – anksčiau ar vėliau, – bet kokiu atveju tai mūsų ateitis. Tik nežinia, kokia kaina to pasieksime.

Turime suprasti, kad ši problema, nežabojamo egoizmo daroma žala, yra ne išorėje, o mumyse, – kiekviename iš mūsų, tūnanti visuose septyniuose milijarduose žmonių, ir niekur kitur. Tik išmokę keistis, pakilti virš jo, pakilsime virš visų savo problemų, virš mūsų bendros bėdos.

Žinome, kad norint laimėti reikia susivienyti, o norint susivienyti reikia turėti  bendrą priešą. Tas bendras priešas ir yra mūsų visų egoizmas. Todėl tik paskelbę jam karą, kaip pikčiausiam visų mūsų bendram priešui, galėsime pakeisti pasaulį.

Bendra problema reikalauja ir bendrų sprendimų. Bendri sprendimai lengvai nepasiekiami – reikalingas metodas. Būtų tinkamas efektyvus aptarimų, bendrų sprendimų paieškos būdas, kai prie stalo, pamiršusios praeitį, senas nuoskaudas ir pretenzijas, galėtų susėsti visos pusės.

Pavadinkime tai apskritojo stalo metodu, kai visi dalyviai yra lygūs ir ieškoma ne protingiausio ar stipriausio, o iš vienybės taško kylančio sprendimo. Pagal šį metodą svarbiausias yra net ne sprendimas, kuris nėra konstanta, o mus visus kartu kelianti jėga, kuri kyla iš vienybės taško.

Tai milžiniška jėga, prieš kurią bejėgės bet kokios juodosios jėgos su visomis jų jėgos ir manipuliacinėmis struktūromis. Tai jėga, kuri mus pakelia virš egoizmo lygmens, ir žemiau esančios jėgos tampa bejėgės.

Gyvename integraliame pasaulyje, uždaroje integralioje sferoje, kuri savo vienybės jėga veikia mus iš visų pusių, ir esame absoliučiai surišti tarpusavyje. Todėl kad ir kiek mes priešintumės vienybei, integralumui, kad ir kiek žaistume įvairiausius egoistinius žaidimus, gamta mūsų nepaleis, o dėl vis didėjančios priešpriešos jai spaus mus vis naujomis asmeninėmis, buitinėmis, ekologinėmis, politinėmis ar kitomis problemomis – ves integracijos link griežtomis priemonėmis, jei nepanorėsime to siekti patys.

Egocentrizmo era baigėsi. Geri tarpusavio ryšiai šiandien – tai ne gražūs žodžiai, o gyvenimo būtinybė, kurią demonstruoja faktai. Pasaulis integralus, o mes – ne. Pasaulio nepakeisime, vadinasi, reikia keistis patiems.

Vincas Andriušis

http://www.mintis.info/euromaidano-aiksteje-kovesi-du-sunkiasvoriai-europa-ir-amerika/

Parašykite komentarą

Filed under Uncategorized

Integralaus ugdymo principų pristatymas LEU Tarptautinėje mokslinėje – praktinėje konferencijoje “Nuo atskirties – įtraukties link“

Image

 

Image

Esminiai augančio žmogaus integralaus ugdymo principai

 

1. Aplinka formuoja žmogų.  Aplinka – esminis žmogui poveikį darantis veiksnys. Todėl turime sukurti vaikams mažą visuomenę, nedidelę šeimą, kurioje visi rūpinasi visais. Tokioje alinkoje augantis vaikas ne tik klestės ir ras kaip išreikšti savo kūrybinį potencialą, bet ir išeis į gyvenimą, jausdamas pripažinimą ir atsakomybę kurti tokią pat visuomenę už mokyklos sienų.

2. Pavyzdys. Vaikai mokosi iš pavyzdžių, kuriuos rodo suaugusieji, įskaitant ugdytojus, tėvus, taip pat medijos resursus, žiniasklaidą bei kitus vienokio ar kitokio turinio šaltinius.

3. Lygybė. Ugdymo procesą kontroliuoja ne mokytojas, o auklėtojas, ir nors jis yra vyresnis už vaikus, tačiau jų turi būti priimamas kaip „savas“. Taip jis galės palaipsniui visus kelti vis aukščiau. Tai būdinga visiems užsiėmimų aspektams. Štai viena pavyzdys, iliustruojantis šį principą: per pamoką vaikai ir auklėtojai sėdi ratu ir šnekasi kaip lygūs. Žinoma, vaikai nesinaudoja kokiomis nors kitiems neprieinamomis „privilegijomis“.

4. Mokymo stilius. Vaikus domina jų prigimtis. Mokytojo užduotis – skatinti šį smalsumą, o ne užgniaužti. Užuot demonstravęs savo viršenybę ir „kibirais“ liejęs žinias, kurių išmokimas (tokiomis sąlygomis) labai abejotinas, mokytojas nukreipiančiais klausimais ir aptarimais turi padėti vaikams drauge nagrinėti įvairias temas. Tik taip vaikai iš tikrųjų išmoks.

5. Stipriosios pusės. Kiekvienas vaikas turi stiprių pusių, savų talentų ar gebėjimų. Aplinka turi skatinti jį realizuoti savo unikalius bruožus visuomenės labui. Tada jis iš tikrųjų sužydės ir pasieks sėkmę.

6. Nedidelės mokymosi grupės su keliais ugdytojais. Klasė iš 30-40 mokinių – jau per didelė. Vaikus reikia padalyti po 10-15 žmonių. Kiekvieną tokią grupę lydės du mokymo kokybe besirūpinantys ugdytojai, taip pat psichologinės ir socialinės raidos aspektus išmanantis specialistas.

7. Lyčių atskyrimas. Kad ir kaip stengsimės, vyrai ir moterys vis tieks liks skirtingi, ir ne tik išore. Tad dėl mūsų vaikų gerovės neignoruokime šio fakto. Pagal naujausių tyrimų duomenis, dauguma ikimokyklinukų greriau vystosi ir mokosi vienos lyties aplinkoje. Tyrimai taip pat patvirtina, kad šiuolaikinė švietimo sistema, kur berniukus daugiausia ugdo moterys, sustiprina jų „moteriškus elgesio modelius“ (dažniausiai pasąmoniniu lygmeniu) ir sukelia įvairių problemų, tarp jų ir lytinės raidos.

8. Ilga mokymosi diena. Mokymosi diena tęsiasi iki vakaro. Visą tą laiką vaikai mokosi, ilsisi, valgo, žaidžia, šnekasi – visa tai drauge.

9. Gyvenimo įgūdžiai. Kartą per savaitę verta su vaikais palikti mokyklos sienas ir išvykti į gamtą, nueiti į zoologijos sodą ar parką, nuvažiuoti į gamyklą ar kaimo teritoriją, kino studiją ar teatrą, operacinę, ligoninę, gimdymo palatą, valstybines įstaigas, muziejus, senelių namus ir t.t. – atsižvelgiant į ugdymo amžių. Apskritai, į įvairias vietas, kuriose galima vaikams atskleisti mūsų gyvenime vykstančius procesus. Ekskursiją turi lydėti paaiškinimai ir baigtis visų bendru aptarimu to, kas pamatyta.

10.Vyresnieji moko jaunesniuosius. Vyresniųjų vaikų grupės imasi šefuoti jaunesniuosius, o šie – dar mažesnius vaikus ir t.t. Per tai visi pasijaus partneriais, dirbančiais bendram reikalui, apimančiam visą gyvenimą ir sudarančiam vieną iš gamtos pagrindų.

11. Mokymasis per aptarimus ir vaidmenų žaidimus. Mokymosi proceso dalimi taps įvairių situacijų, su kuriomis vaikai kas dieną susiduria, vaidinimai. Po žaidimo – bendra diskusija. „Įsijautimas“ į kitus vaidmenis, situacijų iš kitų gyvenimo nagrinėjimas moko vaiką, jog kiekvienas žmogus ir kiekviena nuomonė turi teisę gyvuoti, ir kad su visais reikia kantriai ir tolerantiškai elgtis.

12. Užsiėmimų filmavimas. Vaikai filmuoja tai, kas vyksta klasėje ir už jos ribų, kad paskui galėtų pažvelgti į save iš šalies. Taip jie išmoks analizuoti save ir su jais vykstančius dalykus.

13. Mokymas per žaidimus. Žaidimas – tai priemonė, kurios padedamas vaikas auga, vystosi ir pažįsta pasaulį. Todėl bendradarbiavimo mokančius žaidimus reikia paversti esminiu darbo su vaikais metodu.

14. Pasirengimas gyvenimui šeimoje nuo ankstyvo amžiaus. Nuo 11 metų mokykloje reikia ruošti vaikus šeimos gyvenimui, neaplenkiant visų būtinų paaiškinimų, leidžiančių prisiliesti prie vidinės priešingos lyties psichologijos, taip kuriant pagrindą tarpusavio supratimui ir lygiavertiškumo suvokimui.

15. Tėvų palaikymas ir bendras darbas su jais. Mokykla turi įtraukti tėvus į ugdymo procesą ir nuolatos juos informuoti, kuo užsiima jų vaikai: ko mokosi, su kokiais sunkumais susiduria. Tėvai savo ruožtu turi palaikyti auklėjimo procesą: kalbėtis su vaikais apie šių vertybių bei principų svarbą, skatinti juos, rodyti gerą pavyzdį, kaip laikytis šių principų, ir, savaime suprantama, neskleisti su jais nesutampančio supratimo. Be to, tėvams vertėtų praeiti instruktažą, kad sustiprintume trikampio „vaikas-tėvai-mokykla“ sąveiką.

 

Sentencijos

  • „Tikroji švietimo sistemos užduotis šiandien – ne perduoti žinias, o suteikti vaikams socialinius įgūdžius, kurie padėtų jiems įveikti visuomenės susiskaldymą, įtarumą ir nepasitikėjimą.“ (Knygos „Laiminga vaikystė“ autoriai)
  • Integralūs ugdymo principai ne tik teigiamai veikia vaikų savijautą bei santykius su aplinkiniais, bet ir pagerina jų pažangumą. (Knygos „Laiminga vaikystė“ autoriai)
  • „Ištaisyti pasaulį, reiškia ištaisyti ugdymo sistemą“ (Lordas Richardas Layarda)
  • „Mumyse viešpatauja beribis noras mėgautis – mėgautis kuo daugiau, netgi svetima sąskaita. Būtent jis skatino mus sukurti kultūrą, kurios pagrindas – pavydas ir konkurencija. Jeigu turiu daugiau nei kiti – džiaugiuosi, jeigu ne – malonumas blėsta“ (Knygos „Laiminga vaikystė“ autoriai)
  • „Norint išsaugoti dviejų puselių ryšį, būtina jį pakelti aukščiau asmeninių malonumų“ (Knygos „Laiminga vaikystė“ autoriai)
  • „Tikrovė yra žmogaus suvokimo rezultatas, todėl pakeitę suvokimą, paskatinsime savo elgesio ir vidinės esmės pokyčius“ (Knygos „Laiminga vaikystė“ autoriai)
  • „Integralaus ugdymo principais grįsta metodika palieka labai daug vietos optimizmui: kelias atviras, ir jie žmogus yra teisingoje aplinkoje, jis gali be perstojo mokytis ir tobulėti“ (Knygos „Laiminga vaikystė“ autoriai)
  • „Santykiai tarp lygių grupėje nuo šiol tampa centrine raidos arena, kurioje atsiskleidžia nauji gebėjimai“ (L.A. Sroufe, R. Cooperis, G. DeHartas)
  • Būtent šiandien, kai mokslas pastebi, kaip svarbu stiprinti santykius, žmonių tarpusavio santykiai primena vis labiau stiprėjančią blokadą“ (Dr. Danielis Golemanas)
  • „Žaidimai – tai natūralus būdas mokytis“ (Knygos „Laiminga vaikystė“ autoriai)
  • „Mokymosi kartu metodikos, grįstos socialiniais tarpusavio santykiais, taikymas yra vienas sėkmingiausių socialinės ir pedagoginės psichologijos sumanymų.“ (Knygos „Laiminga vaikystė“ autoriai)
  • „Teisingą požiūrį į vaikų auklėjimą galima apibūdinti dviem žodžiais: asmeninis pavyzdys“ (Knygos „Laiminga vaikystė“ autoriai)
  • „Nesijaudinkite dėl to, kad kad vaikai niekada neklauso jūsų, – jaudinkitės dėl to, kad jie nuolatos jus stebi“ (Robertas Fulghlumas)
  • „Negalima skatinti vaikų konkurencijos – priešingai, reikia parodyti jiems, kad jie nepatirs jokio malonumo pavydėdami vienas kitam.“  (Knygos „Laiminga vaikystė“ autoriai)
  • „Svarbiausiu dalyku mokykloje turėtų tapti „žmogotyra“ – mokslas, kaip tapti žmogumi.“ (Knygos „Laiminga vaikystė“ autoriai)
  • „Išsilavinimas – tai kelias. Žmogus – tikslas“ (A.Gordonas)
  • „Dar vaikystėje žmogui būtina suprasti, kad egoizmas (noras mėgautis kitų sąskaita) – svarbiausia kančių suaugusiųjų pasaulyje priežastis.“ (Knygos „Laiminga vaikystė“ autoriai)
  • „Pamokų tikslas turi būti suformuoti žmogų, o ne parengti kvalifikuotą robotą.“ (Knygos „Laiminga vaikystė“ autoriai)
  • „Viena didžiausių klaidų – manyti,  jog pedagogika, tai mokslas apie vaiką, o ne apie žmogų.“ (Januzsas Korczakas)
  • Ugdymą reikia suderinti su vidine vaiko raida, su jo amžiumi ir lytimi. Nepakanka prigrūsti jį žinių – kur kas svarbiau išmokyti jį būti žmogumi ir parengti gyvenimui“ (Knygos „Laiminga vaikystė“ autoriai)
  • „Ugdytojas – tai žmogus, jaučiantis kad valdžia turi priklausyti ne jam, o meilei.“ 

 

Parašykite komentarą

Filed under Uncategorized

Holografijos principas pasakoja ir apie mus

Paveikslėlis

Teorija apie tai, kad Visata yra holograma, pagrįsta prielaida, kad erdvė ir laikas Visatoje nėra ištisiniai (nenutrūkstami), o sudaryti iš atskirų taškų, pikselių. Dėl to negalima Visatos vaizdo didinti iki begalybės, praninkant vis giliau ir giliau į dalykų esmę. Pasiekus tam tikrą mastelį, Visatos skaitmeninis vaizdas pasidaro blogos kokybės – neryškus, išplaukęs, subyra į taškus. Iš to galime daryti išvadą, kad nėra objektyvios tikrovės viename lygmenyje. Visata – gigantiška, detalizuota holograma.

Priminsime, kad holograma – tai trimatė fotografija, kuri gaunama fotografuojamą objektą apšvietus vienu lazerio spinduliu, o po to kitu, kuris, interferuodamas su atspindėta šviesa, sukuria interferencinį vaizdą (spindulių susikirtimo minimumų ir maksimumų seką), kurią galima užfiksuoti fotoplėvelėje. Gauta nuotrauka atrodo kaip šviesių ir tamsių linijų sankloda. O apšvietus nuotrauką kitu lazerio spinduliu, iš karto atsiranda nufotografuoto daikto atvaizdas.

Trimatiškumas – ne vienintelė nuostabi hologramos savybė. Jeigu medį vaizduojančią hologramą perpjautume pusiau ir apšviestumėme lazeriu, tai kiekvienoje puselėje matytųsi visas to paties medžio vaizdas ir visu savo dydžiu. Jeigu toliau pjaustytume hologramą į mažesnius fragmentus, kiekviename iš jų vėl pamatytume viso objekto vaizdą. Skirtingai nei paprastoje fotografijoje, kiekviename hologramos lopinėlyje yra informacija apie visą objektą, tačiau su atitinkamai mažesne ryškumo galimybe.

Lygiai taip pat mes, nors ir atrodome sau tokie skirtingi, bet sudaryti lygiai taip pat, pagal tuos pačius dėsnius, su tuo pačiu savybių rinkiniu, iš tų pačių detalių, išsivystom pagal tą pačią programą ir kiekvienas atskirai jaučiame mums duotos tos pačios tikrovės vaizdą.

Hologramos principas „viskas kiekvienoje dalelėje“ leidžia mums visiškai naujai pažvelgti į organizuotumo klausimą. Mokslas vystėsi laikydamasis idėjos, kad geriausias pažinimo būdas– tai sudedamųjų dalelių studijavimas. Holograma parodė, kad, dalydami į dalis tai, kas padaryta pagal holografinį principą, mes negausime atskirų dalių, o tą patį, tik žemesnės kokybės.

Šiuos principus sujungę į vieną galime matyti tokį vaizdą, kokį, naudodamiesi šiuolaikinėmis priemonėmis, matome stebėdami vaisių jo vystymosi etapuose, kai kiekvienas mūsų būsimas organas yra sukuriamas atskiroje ląstelėje, atskirame skyriuje, bet jos visos kartu konstruoja visą mūsų tobulą organizmą, kuris iš anksto numatytas pagal gamtos programą. Lygiai taip pat mes augame, vystomės kaip individai, kiekvienas savyje brandindami kažką savito, tik mūsų kol kas aklas individualumas neleidžia matyti to, kad tai vyksta viename organizme ir vieno organizmo labui, pilnai jo rezoliucijai gauti.

Vėliau buvo atrasta, kad esant tam tikroms sąlygoms elektronai pademonstruoja gebėjimą akimirksniu susirišti tarpusavyje, nepriklausomai nuo atstumo tarp jų. Tai parodo, kad atskirumas tėra iliuzija. Įsivaizduokite akvariumą su žuvytėmis, kurias stebime dviem kameromis filmuojamame vaizde: viena kamera filmuoja akvariumo šoną, kita – galą. Žiūrėdami į ekranus matome dvi žuvytes ir, žinoma, ryšį tarp jų: kai viena žuvytė pasisuka, kita taip pat, ir visada kartu. Jeigu akvariumas būtų nuo mūsų paslėptas, tai galvotume, kad tai dvi žuvytės, ir stebintų jų judesių ryšys, gal net laikytumėm jį atsitiktiniu.

Mes, apriboti trimatės erdvės, taip pat matome savyje pasikeitimus, įvairiausius įvykius, kuriuos lemia dviejų – vidinės ir išorinės – jėgų sąveikos įvairovė, tos pačios vienybės, tarytum balto popieriaus lapo, atžvilgiu. Mes irgi esame absoliučiai susieti tarpusavyje, bet dar netenkiname tokių sąlygų, kad tai aiškiai matytume, ir todėl mums atrodo, kad tai ne viena ir ta pati, o daug žuvyčių.

Šviesos greitį viršijanti dalelių tarpusavio sąveika mums parodo, kad egzistuoja gilesnis tikrovės sluoksnis, kol kas paslėptas nuo mūsų akių, esantis aukštesniame matavime – kaip pavyzdyje su akvariumu. Šias daleles matome kaip atskiras tik todėl, kad didžioji dalis tikrovės kol kas nuo mūsų paslėpta. Mūsų stebima Visata – tai viena iš galimų projekcijų, hologramos dalis, viena iš begalinės evoliucijos pakopų.

Holografinis principas parodo, kad erdvėlaikis nėra ištisinėje linijoje, o yra integrali mikrozonų, erdvėlaikio kvantų visuma.

Tirdami fizikinį pasaulį pamatome visos gamtos programos dėsningumus. Jeigu išmoktume žvelgti į savo vidų, pamatytume, kad ir mūsų pasaulio vaizdas su visa nuostabia gamtos įvairove, begaliniu nepasikartojančių įvykių srautu, taip pat yra tik viena iš daugybės galimų pasaulėjautos kokybės zonų, sluoksnių, kad yra ir kiti, žymiai aukštesni pasaulėjautos lygmenys, paslėpti mumyse naudojantis egoizmu, tarytum matrioška matrioškoje.

Lygiai taip pat, kaip tirdami šios zonos fizikinius dėsningumus, skverbdamiesi vis giliau pajuntame gamtos programos vienybės alsavimą, taip pat ir pasauliai, kurie mumyse – kuo giliau, tuo didesnėje vienybėje. Didesnėje vienybėje – reiškia aukštesnės kokybės, nes susiskaidymas gamtoje visada demonstruoja žemą kokybę, ir atvirkščiai. Todėl vienintelis bilietas į juos – mūsų integralumas, mūsų pozityvūs ryšiai, atskirų individų vienybė, nes vienas iš pagrindinių gamtos dėsnių – savybių panašumo dėsnis – neleidžia matyti, jausti to, ko neturime savyje.

Vincas Andriušis

Parašykite komentarą

Filed under Uncategorized

Vyrų vaidmuo pedagogikoje

 Paveikslėlis

Ateitis – mokyklos mokytojo rankose. 
V. Hugo

Dabartinės realijos rodo, kad pedagogika tampa grynai moteriška specialybe, vyrų dalyvavimas joje artėja prie nulio. Lietuvoje, 2010–2012 m. duomenimis, visose mokymo įstaigose dirbančių vyrų pedagogų skaičius vidutiniškai sudarė 22,2 proc., bendrojo lavinimo mokyklose jis tesiekė 13,1 proc. Tai nėra vien Lietuvos problema, o bendra pasaulinė tendencija.

Norint ištirti problemos priežastį ir rasti sprendimą, jos negalima atskirti nuo visų kitų pasaulyje vykstančių krizių, kurių priežastis viena – ryšių disharmonija. Ne tik žmonės, bet ir visa gamta sudaryta iš dviejų ryškiai atskirtų dalių – neigiamos ir teigiamos, vyriškojo ir moteriškojo pradų. Analizė, kuris iš jų turi dominuoti, neturi prasmės, kaip ir analizė, kuri dalelė, teigiama ar neigiama, svarbesnė fizikos pasaulyje, nes dominuoti turi jų bendros funkcijos tikslas, kurio fone yra absoliuti jų tarpusavio pusiausvyra ir kiekvienas vykdo jam skirtą funkciją.

Kalbant archajiškai, vyras – medžiotojas, moteris – namų saugotoja. Žiūrint psichologiškai, moteris atstovauja norui, vyras – jo įgyvendinimui. Vadinasi, vyrų vieta socialinėje-ekonominėje sferoje priklauso nuo žmonijoje dominuojančio noro lygmens, kuris, panašiai kaip Maslou piramidėje, turi savo raidos pakopas: negyvąją, kurią atitinka būtinieji poreikiai, augalinę, gyvūno ir žmogaus – tai turtas, valdžia ir žinios, bei psichologinę (dvasinę) – tai tarpusavio ryšiai.

Taigi visas žmonijos ekonomines, socialines, šeimos instituto, vyro ir moters santykių, švietimo bei ugdymo problemas reikia nagrinėti tik šiame esminiame kontekste, ir ne atskirai, o integraliai. Kol žmonijoje dominuos ne aukščiausias norų hierarchinės piramidės noras su bendru visiems tikslu, viršijančiu kiekvieno atskirus asmeninius interesus, tol visoje bendroje sistemoje stebėsime disharmoniją, pasireiškiančią visų žmonijos veiklų sferų krizėmis.

Pasaulio magnatai diktuoja mums norus ir gyvenimo tikslus naudodamiesi visomis žiniasklaidos priemonėmis. Jie daro tai grynai dėl savo asmeninių interesų, stengdamiesi juos nukreipti ir išlaikyti pačiame žemiausiame ir primityviausiame lygmenyje. Visuomenės dėmesys nukreiptas į verslo sektorių taip stipriai, kad auklėjimo ir ugdymo dalykams jo lieka mažiausiai – tiek vyriausybėse, tiek šeimose bei mokymo įstaigose, kuriose jis taip pat sutelktas ne į žmogų ugdančią tarpusavio ryšių psichologiją, o į egocentrinių tendencijų diktuojamus reikalavimus.

Problemos sprendimas turi prasidėti nuo visuomenės vertybių sistemos keitimo, integralaus visuomenės švietimo visomis įmanomomis priemonėmis, žadinant diskusijas ir iniciatyvas pačioje visuomenėje, o ypatingai pedagoginiame sektoriuje, kurio atstovai visada yra kartų santykių fronto piešakyje, aukštosiose mokyklose bei kitose mokymo įstaigose, darbo biržose su didėjančiomis bedarbių gretomis. Būtina išnaudoti ir dar komercijos galutinai neuzurpuotos internetinės erdvės galimybes.

Tik tokioje visuomenėje, kurios vertybės bus bendros visiems žmonėms ir tarnaus visų bendrai gerovei, kai moterys vyrus labiausiai vertins už jų visuomenei teikiamą naudą, moterų nepasigesime namuose prižiūrinčių vaikus, o vyrų mokymo įstaigose, mergaites auklės moterys, o berniukus vyrai. Tai ir yra pagrindinis vyrų vaidmuo pedagogikoje.

Vincas Andriušis

Parašykite komentarą

Filed under Švietimas ir ugdymas

Integralumo dėsnis

Integralumo dėsnis

Parašykite komentarą

vasario 3, 2013 · 5:15 am