Tag Archives: kolektyvas

Komandinio darbo esmė

Paveikslėlis

 

1. Mokėjimas dalytis informacija ir žiniomis

 

Mokėjimas dalytis informacija ir žiniomis visų pirma turi būti pagrįstas supratimu, kad esame vienos sistemos „Gamta“ dalis, vadinama „Žmogumi“. Tai, kad save suvokiame kaip individus, veikiančius atskirai nuo kitų, yra taip pat reikalinga sisteminė pozicija.

Gamta, tokia, kokią dabar matome, vystėsi keturiais etapais: pradžioje susiformavo visas negyvasis gamtos lygmuo, po to augalinis, gyvūno ir, galiausiai, žmogaus. Pagrindinis gamtos sistemos raidos instrumentas yra atskirų elementų jungimasis į vis naujas pavienių elementų sąveikos formas, žaidžiant vis kitokias galimas sąveikos pusiausvyras. Šis žaidimas atskleidžia tokias gamtos formas, kurių neturi nė vienas atskiras jos elementas. Būtent taip susiformavo visi gamtos lygmenys, visas materialusis Gamtą elementariausiame jos lygmenyje atspindintis tinklas, kurio aukščiausia kokybė yra žmogus.

Tačiau tik žmogui yra palikta galimybė pažinti, nes visi gamtos lygmenys tiesiogiai vykdo jos programą. Pažinti yra įmanoma tik iš pažinimui priešingos pozicijos, lygiai kaip šviesa gali reikštis tamsoje. Būtent tam mums yra skirtas individualumas, mūsų atskirumo nuo kitų iliuzija, manymas, kad mūsų veiksmai, mintys, poelgiai, gaunama informacija, žinios ir idėjos nepriklauso nuo kitų ir net yra grynai asmeniškos. Šioje pozicijoje mes esame tarytum pirminiai atskiri gamtos elementai žmogaus lygmenyje.

Neįmanoma mokėti kokybiškai dalytis informacija šito nesuprantant, vadinasi, siekiant grynai asmeniškų tikslų. Žmogus, dalydamasis informacija tik tiek, kiek jam savanaudiškai tai yra naudinga, uždaro save, pats to nesuprasdamas, nuo kitų, užveria ryšio kanalus su visa sistema, kurioje ta informacija ir cirkuliuoja. Suprantantis žmogus, atvirkščiai, gautą informaciją ar žinias stengiasi kuo greičiau atiduoti, perleisti jos reikalaujantiems lygmenims ir taip atverti kelią naujiems informacijos srautams. Šiuolaikinis mokslas ištyrė, kad mes suvokiame tik labai mažą dalelę pro mus pratekančios informacijos.

Vis dėlto vien tik noro perleisti informaciją nepakanka, nes tai irgi gali būti savanaudiškiems tikslams skirtas veiksmas. Dažnai stebime, kaip žmonės pyksta, kad jų niekas neklauso, tada, kai jie nori papasakoti, perteikti žinias, dalytis informacija ir nesvarbu, ar tai vyksta profesinėje, ar buitinėje aplinkoje. Tai būna labai panašu į situaciją, kai kas nors vegetarą bando „pavaišinti“ mėsa, arba atvirkščiai. Tam taip pat reikia suprasti, kad esame skirtingi, skirtingai matome, skirtingai girdime, per skirtingus norus pažįstame pasaulį. Juk vienintelis dalykas, kuris mus skiria, tai skirtingos tų pačių norų kombinacijos.

Nėra mūsų minčių, nėra mūsų žinių, idėjų – yra tik geresnė arba blogesnė mūsų tarpusavio sąveika. Kuo mūsų sąveikos geresnės – tuo sparčiau, intensyviau cirkuliuoja geresnės žinios, idėjos, mintys ir informacija.

 

2. Mokėjimas priimti informaciją ir žinias

 

Mokėjimui priimti informaciją ir žinias taip pat tinka visa tai, kas pasakyta apie mokėjimą teikti informaciją ir žinias. Juk mūsų sąveikoje yra tik „gauti“ ir „duoti“, ir tai, kaip ir šiluminiuose procesuose, yra toje pačioje sąveikoje, todėl ir dėsningumai tie patys.

Aišku, mes galime atskirai kalbėti apie mokėjimą klausytis ar pan., bet tam visų pirma reikalingas noras klausytis ir pozityvus gyvenimo troškimas, be kurio jokios teorijos nepadės. Šis troškimas slypi teigiamuose mūsų tarpusavio ryšiuose  – juk neapykantoje neįmanomas gyvenimas, neįmanomas vystymasis, gyvenimo dinamika, noras pažinti: visa tai veda į užsidarymą, gyvybinių kanalų blokavimą ir artėjimą prie mirties taško, nes atskiroje dalelėje nieko nėra.

 

3. Mokėjimas dalyvauti formuluojant tikslus

 

Formuojant tikslus grupėje, kolektyve, visuomenėje ar kokiame kitame žmonių junginyje, svarbiausia paveikti supratimą, kad visų pirma reikia rasti tokį bendrą visų tikslą, kuris būtų aukščiau už bet kurio nario asmeninius interesus. Žmonių grupė, turinti tokį visiems bendrą tikslą, lengvai susitvarkys ir su kitais vektoriais, t. y. su kitais kolektyvo veiklos sudėtiniais tikslais. Pavyzdžiui, šeimos pagrindas yra meilė, kurią jaučia visi, ir jeigu panorėsi nuo šeimos atsiskirti – jos neišsineši, nepavogsi, nes ji įmanoma, apčiuopiama tik būnant kartu ir veikiant kartu bendram visų labui.

 

4. Mokėjimas siekti bendrų tikslų

 

Mokėjimas siekti bendrų tikslų turi būti pagrįstas visiems gerai žinomu šūkiu „Visi už vieną ir vienas už visus.“ Savanaudiškumas yra didžiausias bendrų tikslų priešas. Būtent šiuo priešu reikia mokėti pasinaudoti. Suprantame, kad vienybėje slypi didžiulė jėga, tačiau taip pat žinome, kiek daug vienybės pasiekusių sistemų buvo pasmerktos žlugti. Kodėl? Vienybėje mums atsiskleidžia švari gamtos jėga, ir kuo kokybiškesnė vienybė – tuo aukštesnės kokybės šią jėgą galime jausti. Pati jėga yra konstanta, vadinasi, nekintanti, ir tik mes savo vienybės kokybe galime jausti jos daugiau ar mažiau. Nors vienybei reikalingas priešas, opozicija, nes be jų nėra, dėl ko vienytis, čia daroma viena klaida: viena komanda supriešinama su kita, viena kompanija nuteikiama prieš kitą, viena valstybė – prieš kitą, viena ideologija priešpastatoma kitai. Pavyzdžiui, vokiečių fašizmas ar sovietinė ideologija tikrai buvo pasiekusios šiokio tokio vieningumo, nes buvo kuriamas ryškaus išorinio priešo, ir žinome, kuo visa tai baigėsi.

Vienas pagrindinių gamtos dėsnių yra savybių panašumo dėsnis, vadinasi, jeigu vienybėje atsiskleidžianti gamtos jėga yra visiškai nesavanaudiška, tai bet koks savanaudiškumas atskiria mus nuo jos, paslepia ją, o turėti išorinį priešą – tai jau savanaudiškumas. Todėl vienintelis teisingas ir visiems bendras priešas siekiant bendrų tikslų yra SAVANAUDIŠKUMAS.

Vincas Andriušis

http://www.mintis.info/

Reklama

Parašykite komentarą

Filed under Uncategorized

Žaidimas – naujos realybės kūrimas

ClickHandler.ashx_11

Mes visada žaidžiame tas formas, kurias matome savo kasdienybėje.

 

Ar gali žmogus integraliame pasaulyje pakilti virš savęs, savo ego, virš kultūros ir visuomenės, kurioje gyvena, vertybių ir išsiveržti iš įprastų gyvenimo suvokimo rėmų?

Antropologai žmogų mato kaip tam tikrą kultūros ir visuomenės darinį, tam tikrų kultūrinių standartų kvintesenciją, kurią kiekvienas individas savo elgesiu, nuostatomis bei vertybine orientacija atspindi tik šiek tiek skirtingai. Žinomo amerikiečių antropologo M. Mid požiūriu, kiekvienas visuomenės narys, nuoširdžiai tikintis savo unikalumu ir nepanašumu į kitus, iš tikrųjų, pats to nė neįtardamas, yra pats tikriausias kolektyvinių kultūrinių normų ir tikslų formuojamas didžiosios daugumos atstovas.

Dabartinio antropologijos mokslo požiūris į kultūros ir asmenybės problemą tapo sudėtingesnis. Paaiškėjo, kad kiekvienoje visuomenėje yra ne vienas, o mažų mažiausiai penki ar šeši skirtingi asmenybės tipai (modalinės asmenybės koncepcija), kurios dar įvairiai varijuoja skirtingose aplinkose: šeimoje, darbe, draugų rate ir t. t.

Mokslininkų dėmesį dabar traukia asmenybės kaip visą gyvenimą trunkančios žmogaus psichinių ypatybių bei socializacijos procese įsisavintų kultūrinių standartų sąveikos ir sintezės rezultatas.

Žmogus nėra pastovus, ir jo kaip socialinio individo vystymosi procesas tęsiasi. Žmogus yra nuolatiniame transformacijos procese, gali keistis ne tik dėl išorinės įtakos, bet ir dėl vidinių krizių, kurių esminė priežastis – individo sąveika su aplinka.

Socializacija ir kultūros įtaka, žinoma, atlieka savo vaidmenį – tai būtinos asmenybės tapsmo ir vystymosi sąlygos. Tačiau individas, įsisavinęs visuomenėje bendrai priimtas normas – praėjęs pirminės socializacijos etapą, – dažniausiai įžengia į savo individualaus vystymosi kelią, nuolatos ieško asmeninės pozicijos sociokultūrinėje aplinkoje.

Šis procesas, vadinamas transsocializacija, gana sudėtingas ir vyksta svyruodamas tarp savęs indentifikavimo su sociumu, prisitaikymo prie jo, noru „būti kaip visi“, ir atsiribojimo nuo viso pasaulio, siekio būti savimi, vadovautis savarankiško vystymosi logika. Tokiu atveju individas visada yra tarp dviejų kraštutinumų: arba visiško susiliejimo su socialine aplinka, arba atsiribojimo nuo jos. Žinoma, abu kraštutinumai yra ne tik nepageidaujami, bet ir neįmanomi, nes visi mus ribojantys kraštutinumai skirti tarp jų egzistuojančiam pažinimui.

Pirmasis kraštutinumas paverstų žmogų „socialiniu gyvūnu“ (E. Fromo terminas), nesugebančiu savarankiškai elgtis ir neturinčiu savo nuomonės. Antroji pozicija sukurtų antisocialią asmenybę, nepripažįstančią sociumo, kuriame gyvena, kultūros ir vertybių. Tokia pozicija daro žmogų atsiskyrėliu ir atima iš jo savęs suvokimo bazę, nes tikrasis savęs suvokimas yra tampriai susijęs su savo vietos sociume radimu.

Aukso vidurį galima rasti intuityvioje savęs pažinimo strategijoje, kurios bazė – žmogaus aplink save kuriama ypatinga mikroaplinka. Tai „gyvenimo aplinka“, kurioje individualūs elgesio šablonai bei vertybiniai orientyrai, neatmetant nestandartinių, inovacinių, bus pripažįstami ir netgi sveikintini. Tokiu būdu žmogui sudaromos galimybės ne tik turėti optimalią socialinę nišą, bet ir vystytis, nes tokia relevantinė aplinka, kuri jį palaiko ir stiprina, yra palanki terpė savajam „Aš“ atskleisti pozityvioje sąveikoje su aplinkiniais.

Todėl pirmoji integralaus auklėjimo programos užduotis yra sukurti mikroaplinką, kurioje būtų galima vystyti integralius santykius ir integralų pasaulio suvokimą. Be to, daugeliui žmonių, kurie yra priėję transocializacijos stadiją, galimybė išbandyti šią naują gyvenimo strategiją gali padėti rasti atgarsį savo asmeniniuose ieškojimuose.

Tokią aplinką galima pradėti formuoti vedant laisvai lankomus seminarus. Tokių seminarų nariai sudarytų mažas – nuo 5 iki 10 – žmonių grupes, optimalias betarpiškam bendravimui, artimo kontakto užmezgimui ir kuo intensyvesnio kitų žmonių pajutimui. Tai pirmasis integralumo suvokimo, pažinimo, įsisavinimo žingsnis.

Pirminiame etape žmogus integralumą gali pajusti minimaliu, egoistinės sąmonės leidžiamu mikrolygiu. Būtent iš šio pradžios taško galimas kilimas ir perėjimas į makrolygmenį – visos integralios pasaulio sistemos ryšių pajutimo sferas.

Seminaruose besiformuojančios grupės jokiu būdu neturi užsidaryti savo viduje, atsiriboti nuo išorinio pasaulio, kas būna įprasta mažose bendrijose. Atvirkščiai, ji turi būti maksimaliai atvira. Tuo tikslu grupes nuolatos reikia atnaujinti. Tai galima daryti įtraukiant naujų narių, nariams pereinant į kitas grupes ir pan. Šitaip galima išvengti įpročio efekto, vystyti narių mokėjimą formuoti integralią aplinką įvairiose gyvenimo situacijose ir bendravimo su įvairiais žmonėmis įgūdžius. Integralaus susivienijimo jėgos lauko efektą galima pajusti tik susivienijus tam tikrai žmonių, siekiančių integralumo, kritinei masei.

Seminarai pagal šią metodiką – tai tam tikros žaidimų aikštelės, kuriose galima laisvai ugdyti, treniruoti ir tobulinti integralų elgesį. Žaisti integralumą – pati efektyviausia priemonė grupėse pakilti į naujo lygmens atraktorių. Žaidimas padeda žmogui realiai išgyventi savyje integralią būseną, o toks išgyvenimas – tai jau atviri vartai į integralaus pasaulio pažinimą. Žinoma, individualūs, racionalūs tokios būsenos įsivaizdavimai taip pat svarbūs, tačiau jie negali suaktyvinti integralaus pasaulio pajutimo.

Kita priežastis yra susijusi su paties žaidimo, kaip vieno iš pagrindinių pasaulio pažinimo ir  išmokimo būdo, prigimtimi. Žaidimas – socialinės-kultūrinės realybės dalis, kuri, savo ruožtu, veikia žmonių žaidybinių tarpusavio sąveikų mechanizmų pagrindu. Tarp įsivaizduojamos žaidžiamos realybės ir „tikrosios“ realybės nėra neįveikiamos kliūties. Tai pabrėžia beveik visi žaidimo fenomeno tyrinėtojai: psichologai, filosofai, sociologai etc. Žaisdami žmonės įgyja tam tikrų elgesio įgūdžių, kurie po to gali lengvai virsti socialinio-kultūrinio elgesio šablonais. Garsus rusų psichologas S. L. Rubinšteinas rašė, kad žaidimas –  tai „veikla, kuria žmogus transformuoja tikrovę ir keičia pasaulį. Žmogiškojo žaidimo esmė – galėjimas atspindėti, transformuoti realybę“.

Žaidimas vyksta ypatingoje erdvėje, iš dalies izoliuotoje nuo įprastos socialinės-kultūrinės erdvės. Žaidimas išplečia improvizacijos lauką, išlaisvina žmogų, padeda jam psichologiškai pakilti. Neatsitiktinai J. Heizingas žaidimą vadino visų pirma laisva veikla. „Kadangi žaidimas nėra tikras gyvenimas, jis yra tiesioginio poreikių ir aistrų tenkinimo užribyje.“  Homo ludens, žaidžiantis žmogus, atkuria arba iš naujo kuria, modeliuoja tam tikrus socialinius santykius nuo griežtos utilitarinės praktinės veiklos laisvoje sferoje, laikinai gali nusimesti socialines kaukes, išsivaduoja nuo visuomenės primestų socialinių vaidmenų šarvų.

Labai svarbu tai, kad nauji elgesio modeliai, kurie atsiranda ir yra įgyjami žaidimo procese, žmogaus yra išgyvenami viduje koncentruotai ir dažniausiai žymiai intensyviau nei įprastame gyvenime. „Žaidėjas“ įsitraukia į jo paties modeliuojamą realybę, kuri kartu yra ir tikra, ir netikra, susidomi ja, įsitraukia į ją, paklūsta jos ypatingoms taisyklėms – ne tik iš anksto sugalvotomis, bet ir kylančioms spontaniškai, žaidimo eigoje.

Įsiliedamas į žaidimą žmogus – per žaidimo struktūrą – gali geriau pažinti save laisvai sąveikaudamas su kitais. Į šią specifinę žaidimo savybę dėmesį buvo atkreipęs M. Makliuen, kuris manė, kad svarbiausias žaidimo tikslas – generuoti maksimaliai aukštą komunikacijos lygmenį tarp žmonių, praplėsti tiek grupinės, tiek individualios sąmonės ribas.

Na ir galiausiai žaidimas, kaip integralumo pajutimo ir įsisavinimo priemonė, mus traukia tuo, kad tai yra vienas iš švelniausių būdų, padedančių abstrakčią idėją paversti elgesiu, veikla. Viena nuostabiausių žaidimo savybių ta, kad jo realybė, kuriama bendromis dalyvių pastangomis, materializuojasi ir tampa „tikros realybės“ elementu. Pasinaudojant D. Bomo terminologija galima sakyti, kad žaidimas žadina imlikatyvumą, žmoguje atsiskleidžia tam tikros implikatyvaus pasaulio savybės, kurios įsilieja į mūsų kasdienybę.

Vincas Andriušis

http://www.mintis.info/

Parašykite komentarą

Filed under Uncategorized

Kolektyvinio proto pranašumas

Image

Kuo toliau, tuo sunkiau mums sutarti: šeimoje, darbe, su draugais. Dar sunkiau, kai bandome rasti bendrą sprendimą kolektyve.

Vis dėlto tam tikromis sąlygomis grupė, kurios dauguma narių nėra ypatingo intelekto, randa teisingesnį sprendimą nei protingiausi tos grupės nariai kiekvienas atskirai. Dėl atskirų grupės narių nuomonių sąveikos viena klaida anuliuoja kitą ir lieka teisingas sprendimas ar bent jau sprendimas, artimas teisingam. Norint tinkamai pasinaudoti kolektyviniu protu ir rasti teisingą sprendimą būtina laikytis šių taisyklių:

–      Grupės narių nuomonė turi būti įvairi ir viena kitos neginčyti, o tik papildyti. Kiekvienas grupės narys turi tam tikrą savo asmeninę informaciją ir nuomonę apie diskutuojamą ar sprendžiamą dalyką ir net nesvarbu, kad ji gali būti netiksli tikrų faktų interpretacija.

–      Grupės narių nuomonės turi būti nepriklausomos, laisvos nuo kitų grupės narių nuomonių. Tam turi būti sudarytos sąlygos, kad nariai nejaustų vienas kitam daromo nei žodinio, nei psichologinio spaudimo. Visi grupės nariai pasisako absoliučiai lygiomis teisėmis.

–      Grupė turi būti decentralizuota. Tai reiškia kad joje nėra autoriteto, kurio nuomonė užgožtų visas kitas. Taip pat išsakant savo nuomonę reikia vengti reikšti pritarimą vienam ar kitam grupės nariui – išsakoma nuomonė yra tik tam tikro asmens ir neutrali.

–      Reikalingas mechanizmas, kuris fiksuotų bendrą sprendimą. Tai gali buti žmogus, kuris imasi apibendrinimo funkcijos.

–      Visus turi sieti vienas tikslas ir tas tikslas turi būti aukščiau už kiekvieno nario asmeninius tikslus bei ambicijas.

Komentarų: 1

Filed under Uncategorized