Tag Archives: psichologija

Žemė – gyvas organizmas

Paveikslėlis

Laikas jau kitaip suprasti gyvojo organizmo sąvoką, kuri suformuluota remiantis vien tik žmogaus psichologija. Kol kas mes gyvąja gamta, o juo labiau protinga, laikėme tik tas organizuotos materijos formas, kurios savo savybėmis panašios į žmonių ir gyvūnijos pasaulius.

Gamtos objektų, kurie žymiai skiriasi savo dydžiu, energijos vartojimu, gyvenimo trukme, apykaitos procesų greičiu, „gyvai ir protingai“ materijai nebuvome linkę priskirti. Toks „homocentrizmas“ atvedė mokslą į gamtos dėsnių pažinimo aklavietę.

Ši problema ypatingai aktuali žmonijos ir planetos tarpusavio ryšyje. Žmonija, kuri labiau linkusi rūpintis ne gyvenimu, o buitimi, gyvenanti „čia ir dabar“, beatodairiškai ir planingai naikina natūraliąją gamtą, planetos natūralios „anatomijos“ elementus keisdama jai nepriimtinais ir žalingais pakaitalais.

Laikas suprasti, kad pasaulis integralus, ir Žemė ne tik jaučia žmogaus egzistavimą savo paviršiuje bei savo jutimo organais „stebi“ jo elgesį, bet ir realiai valdo situaciją ne tik žemės paviršiuje, kuriame mes gyvename, bet ir veikia mūsų sąmonės procesus. Apie tokį valdymą kalba geopsichologijos mokslas, kurio požiūriu valdymo subjektas yra pati Žemė, o žmogus yra jos organizmo dalis.

Mums tai gali atrodyti paradoksalu, bet anksčiau ar vėliau suprasime, kad ne tik žemė, bet ir visa Visata gyvai reaguoja į žmonijos veiklą, o susidarius tam tikroms pavojingoms riboms, pavyzdžiui, žmonių skaičiui planetoje viršijus normą, žmogaus gamybinės veiklos produktais užteršus atmosferą, hidrosferą arba beatodairiškai naikinant negyvąją, augalinę gamtą bei gyvūnų populiacijas, gamta atitinkamai reaguoja ir įjungia pavojų jai keliančių esybių naikinimo programas: tai gali būti į žmonių pasąmonę atkeliaujantys susinaikinimo programos signalai, kurie lemia konfliktus, karus, arba greitai tarp žmonių plintančių virusų programos ir panašiai.

Žemė, kaip ir visi kiti realybės elementai, priklauso bendrai Visatos gyvybės ir Visatos valdymo, proto programai. Mūsų planeta nuolatos keičiasi informacija su mūsų Saule, Mėnuliu, galaktikos centru ir t. t. Ši informacija teka kanalais iš žemės centro į paviršių, taip pat tiesiogiai yra susijusi su mūsų pasąmone.

Atominiai sprogdinimai, gilūs gręžiniai, žemės žievėje laidojama chemija, radioaktyvios bei toksiškos medžiagos sukelia gyvosios planetos nerimą ir ji ima atitinkamai reaguoti į tokią nebrandaus žmogaus veiklą: vyksta žemės drebėjimai, uraganai, potvyniai, kiti gamtos kataklizmai – tai pirmieji mūsų planetos įspėjamieji veiksmai.

Žemė, kaip ir visa gamta, orientuota į pusiausvyrą, į visų gamtos elementų pozityvią, papildančią ir vystančią tarpusavio sąveiką. Gamta integrali, ir nėra joje jokios dalelės, nuo mikrokosmoso iki makrokosmoso, kuri galėtų funkcionuoti individualiai arba tęsti savo funkcionavimą kenkdama kitiems elementams, kitoms gamtos struktūroms.

Išminčiai jau prieš tūkstančius metų apie gamtą rašė kaip apie vieningą, integralų, protingą organizmą, sudarytą iš negyvojo, augalinio, gyvūno ir žmogaus lygmenų, kurie visi yra jos kūriniai ir visi būtinai reikalingi. Problema, kurią mes turime suprasti, yra tik ta, kad negyvasis, augalinis ir gyvūnų pasauliai laikosi gamtos pusiausvyros ir tarpusavio sąveikos dėsnių instinktyviai, vykdo juos automatiškai, ir tik žmogus absoliučiai visais savo veiksmais veikia priešingai, trikdydamas reikalingą pusiausvyrą.

Ar gamta suklydo kurdama aukščiausią savo lygmenį – žmogų? Tikrai ne, juk gamtoje, jos programoje nėra klaidų ir jų būti negali. Žmogui yra pačiam palikta atsigręžti į gamtą, į gamtoje veikiančius dėsnius visai ne tam, kad jis pasigamintų naują dulkių siurblį ar atominę bombą, o kad išstudijavęs ją, jos integralumo, vienybės, harmonijos, sąveikos dėsnius, imtų jų laikytis ir tokiu būdu pakiltų į Gamtos jam numatytą aukščiausios pusiausvyros, tobulo pažinimo lygmenį. Tuo žmogus ir skiriasi nuo gyvūno, kad viską turi padaryti pats.

Pasiremiant šaltiniu http://nazachot.ru/referat/astronomy/4607-zemlja-zhivojj-organizm.html

Vincas Andriušis

http://www.mintis.info/

Reklama

Komentarų: 1

Filed under Uncategorized

Pasaulio elitas prieš žmones

Paveikslėlis

Sakoma, kad pagrindinis išmintingo žmogaus bruožas – gebėjimas laiku užkirsti kelią galimoms nelaimėms. Mes dažniausiai gyvename šia diena ir nelabai rūpinamės ateitimi. O kol mes miegame, globalusis elitas sprendžia, kam šiame pasaulyje gyventi, kam neteks gimti, o kam laikas mirti. Pasaulis, kuriame šiuo metu gyvena apie 7 000 000 000 žmonių, pateko į sisteminę krizę, išėjimo iš kurios nematydami pasaulio galingieji svarsto būdus, kaip spręsti problemą mažinant žmonių populiaciją. Bus mažiau žmonių – gyvensime geriau. Nobelio premiją gavusi vartotojiška ekonomika baigia išsemti visus žemės resursus, o robotus lengviau maitinti nei žmones, be to, mechanizmai nestreikuoja ir nekelia kitokių problemų. Todėl elitas jau atvirai kalba apie tai, kad sunaikinus 90 proc. žmonijos bus sukurtas rojus žemėje. Štai keletas pasisakymų, paskelbtų tinklapyje KPRF.Se

1. „Microsoft“ steigėjas Bilas Geitsas (Bill Gates): „Pasaulyje šiandien gyvena 6,8 milijardo žmonių. Pasaulio gyventojų skaičius greitai artėja prie 9 milijardų. Jeigu mes dabar iš tikrųjų rimtai padirbėtume kurdami naujas vakcinas, gali būti, kad galėsime sumažinti šį skaičių 10–15 procentų.“

2. Džonas Holdrenas (John P. Holdren), Barako Obamos patarėjas mokslo klausimais: „Lengviau būtų įgyvendinti moterų, jau pagimdžiusių antrą vaiką, sterilizacijos programą, nei sterilizuoti vyrus. Ilgalaikės sterilizacijos kapsulių, kurias galima būtų įsiūti po oda ir pašalinti, jeigu gimdymas būtų pageidautinas, sukūrimas atveria naujas gimstamumo priverstinio reguliavimo galimybes. Kapsulės moterims būtų įsiūtos sulaukus pilnametystės ir išimtos gavus oficialų leidimą pagimdyti tam tikrą skaičių vaikų.“

3. Žiniasklaidos magnatas, CNN steigėjas Tedas Terneris (Ted Turner) (jis taip pat yra klubo „Good club“ narys, kurio nariai taip pat yra Bilas Geitsas, Vorenas Bafetas, Deividas Rokfeleris, Džordžas Sorošas, Maiklas Blimbergas ir Opra Vinfri): „Žmonių turėtų būti 250–300 milijonų. Visą populiaciją sumažinti 95-iais procentais nuo dabartinio skaičiaus būtų idealu.“

4. Princas Filipas (Prince Philip): „Jeigu aš reinkarnuočiausi, tai norėčiau į žemę grįžti kaip virusas žudikas, kad galėčiau sumažinti žmonių populiaciją.“

5. Deividas Braueris (David Brower), gamtos apsaugos organizacijos „Sierra Club“ direktorius: „Vaikų gimdymas turėtų būti laikomas nusikaltimu prieš visuomenę, už kurį baudžiama, jeigu tėvai tai daro neturėdami vyriausybės licencijos. Įpareigotume visus potencialius tėvus vartoti kontraceptinius cheminius preparatus, o vyriausybė išduotų priešnuodžius piliečiams, kurie būti atrinkti pagimdyti vaiką.“

6. Margareta Sendžer (Margaret Sanger), Amerikos šeimos planavimo federacijos steigėja: „Aukščiausias gailestingumas, kurį šeima gali suteikti vienam iš savo mažamečių vaikų, tai jį užmušti. Gimstamumo reguliavimo rezultatas turėtų būti švaresnė rasė.“

7. Prinstono universiteto profesorius Piteris Singeris (Peter Singer): „Kodėl gi mums netapus paskutine karta planetoje – galėtume švęsti mūsų kelią į išnykimą.“

8. Tomas Fergiusonas: „Yra tik viena viso mūsų darbo tema – mes turime sumažinti žmonių skaičių. Jeigu nebekontroliuojame žmonijos, tai reikalinga autoritarinė vyriausybė, netgi fašizmas, kad sumažintų žemės gyventojų skaičių…“

9. Džonas Gvilebodas (John Guillebaud), šeimos planavimo profesorius: „Žvelgiant visos planetos mastu, jeigu šeimose būtų vienu vaiku mažiau, tai būtų žymiai efektyviau už bet kokias ekonomines priemones.“

10. Žakas Kusto (Jacques Cousteau): „Tam, kad stabilizuoti pasaulio gyventojų skaičių, mes kasdien turime sunaikinti 350 tūkstančių žmonių“.

11. Deivas Formanas (Dave Foreman), organizacijos „Žemė svarbiau už viską!“ vienas iš įkūrėjų: „Mano trys svarbiausi tikslai būtų: sumažinti žmonių populiaciją iki 100 milijonų visoje Žemėje, sunaikinti pramoninę infrastruktūrą ir pamatyti dykumą su jos pilnu rūšių, sugrįžtančių visame pasaulyje, rinkiniu“.

12.  Tai, ką atvirai kalba šio pasaulio įtakingieji, tik kruopelė to, apie ką jie diskutuoja už uždarų politinių klubų durų, ir neaišku, kokiu lygmeniu šita programa jau veikia. Tai nėra nauja, bet mastelis kitoks. Žinoma, kad pirminė fašizmo idėja taip pat buvo sumanyta ne rasinės neapykantos pagrindu – buvo planuojama naikinti „paprastesnius“ žmones.

Matant tokias realijas nenuostabu, kad esame maitinami tiek intelektualiu šlamštu per žiniasklaidą, tiek nuodų prifarširuotu maistu ir nuostabiai atrodančiais vaisiais.

Ar barzdota belytė būtybė Conchita Wurst, laimėjusi šių metų „Eurovizijos“ dainų konkursą, yra vieno iš tokių projektų dalis, ar tik atspindi esamas realijas, galima pasvarstyti. Masių psichologijos specialistams, net esant skaidriai žiūrovų balsų kontrolei, tokį laimėjimą užprogramuoti vieni juokai. Aišku tik viena, kad masiškai reklamuojamas, ginamas ir plintantis homoseksualizmas, skiepijama belytiškumo idėja gali sumažinti gimstamumą.

Jeigu būsime vieni kitiems svetimi ir galvosime tik apie save, tai ir dviem pasaulio bus per maža. Mes jų nepakeisime, mes galime pasikeisti patys: pasikeisime mes – pasikeis ir jie.

Vincas Andriušis

http://www.mintis.info/

Parašykite komentarą

Filed under Uncategorized

Komandinio darbo esmė

Paveikslėlis

 

1. Mokėjimas dalytis informacija ir žiniomis

 

Mokėjimas dalytis informacija ir žiniomis visų pirma turi būti pagrįstas supratimu, kad esame vienos sistemos „Gamta“ dalis, vadinama „Žmogumi“. Tai, kad save suvokiame kaip individus, veikiančius atskirai nuo kitų, yra taip pat reikalinga sisteminė pozicija.

Gamta, tokia, kokią dabar matome, vystėsi keturiais etapais: pradžioje susiformavo visas negyvasis gamtos lygmuo, po to augalinis, gyvūno ir, galiausiai, žmogaus. Pagrindinis gamtos sistemos raidos instrumentas yra atskirų elementų jungimasis į vis naujas pavienių elementų sąveikos formas, žaidžiant vis kitokias galimas sąveikos pusiausvyras. Šis žaidimas atskleidžia tokias gamtos formas, kurių neturi nė vienas atskiras jos elementas. Būtent taip susiformavo visi gamtos lygmenys, visas materialusis Gamtą elementariausiame jos lygmenyje atspindintis tinklas, kurio aukščiausia kokybė yra žmogus.

Tačiau tik žmogui yra palikta galimybė pažinti, nes visi gamtos lygmenys tiesiogiai vykdo jos programą. Pažinti yra įmanoma tik iš pažinimui priešingos pozicijos, lygiai kaip šviesa gali reikštis tamsoje. Būtent tam mums yra skirtas individualumas, mūsų atskirumo nuo kitų iliuzija, manymas, kad mūsų veiksmai, mintys, poelgiai, gaunama informacija, žinios ir idėjos nepriklauso nuo kitų ir net yra grynai asmeniškos. Šioje pozicijoje mes esame tarytum pirminiai atskiri gamtos elementai žmogaus lygmenyje.

Neįmanoma mokėti kokybiškai dalytis informacija šito nesuprantant, vadinasi, siekiant grynai asmeniškų tikslų. Žmogus, dalydamasis informacija tik tiek, kiek jam savanaudiškai tai yra naudinga, uždaro save, pats to nesuprasdamas, nuo kitų, užveria ryšio kanalus su visa sistema, kurioje ta informacija ir cirkuliuoja. Suprantantis žmogus, atvirkščiai, gautą informaciją ar žinias stengiasi kuo greičiau atiduoti, perleisti jos reikalaujantiems lygmenims ir taip atverti kelią naujiems informacijos srautams. Šiuolaikinis mokslas ištyrė, kad mes suvokiame tik labai mažą dalelę pro mus pratekančios informacijos.

Vis dėlto vien tik noro perleisti informaciją nepakanka, nes tai irgi gali būti savanaudiškiems tikslams skirtas veiksmas. Dažnai stebime, kaip žmonės pyksta, kad jų niekas neklauso, tada, kai jie nori papasakoti, perteikti žinias, dalytis informacija ir nesvarbu, ar tai vyksta profesinėje, ar buitinėje aplinkoje. Tai būna labai panašu į situaciją, kai kas nors vegetarą bando „pavaišinti“ mėsa, arba atvirkščiai. Tam taip pat reikia suprasti, kad esame skirtingi, skirtingai matome, skirtingai girdime, per skirtingus norus pažįstame pasaulį. Juk vienintelis dalykas, kuris mus skiria, tai skirtingos tų pačių norų kombinacijos.

Nėra mūsų minčių, nėra mūsų žinių, idėjų – yra tik geresnė arba blogesnė mūsų tarpusavio sąveika. Kuo mūsų sąveikos geresnės – tuo sparčiau, intensyviau cirkuliuoja geresnės žinios, idėjos, mintys ir informacija.

 

2. Mokėjimas priimti informaciją ir žinias

 

Mokėjimui priimti informaciją ir žinias taip pat tinka visa tai, kas pasakyta apie mokėjimą teikti informaciją ir žinias. Juk mūsų sąveikoje yra tik „gauti“ ir „duoti“, ir tai, kaip ir šiluminiuose procesuose, yra toje pačioje sąveikoje, todėl ir dėsningumai tie patys.

Aišku, mes galime atskirai kalbėti apie mokėjimą klausytis ar pan., bet tam visų pirma reikalingas noras klausytis ir pozityvus gyvenimo troškimas, be kurio jokios teorijos nepadės. Šis troškimas slypi teigiamuose mūsų tarpusavio ryšiuose  – juk neapykantoje neįmanomas gyvenimas, neįmanomas vystymasis, gyvenimo dinamika, noras pažinti: visa tai veda į užsidarymą, gyvybinių kanalų blokavimą ir artėjimą prie mirties taško, nes atskiroje dalelėje nieko nėra.

 

3. Mokėjimas dalyvauti formuluojant tikslus

 

Formuojant tikslus grupėje, kolektyve, visuomenėje ar kokiame kitame žmonių junginyje, svarbiausia paveikti supratimą, kad visų pirma reikia rasti tokį bendrą visų tikslą, kuris būtų aukščiau už bet kurio nario asmeninius interesus. Žmonių grupė, turinti tokį visiems bendrą tikslą, lengvai susitvarkys ir su kitais vektoriais, t. y. su kitais kolektyvo veiklos sudėtiniais tikslais. Pavyzdžiui, šeimos pagrindas yra meilė, kurią jaučia visi, ir jeigu panorėsi nuo šeimos atsiskirti – jos neišsineši, nepavogsi, nes ji įmanoma, apčiuopiama tik būnant kartu ir veikiant kartu bendram visų labui.

 

4. Mokėjimas siekti bendrų tikslų

 

Mokėjimas siekti bendrų tikslų turi būti pagrįstas visiems gerai žinomu šūkiu „Visi už vieną ir vienas už visus.“ Savanaudiškumas yra didžiausias bendrų tikslų priešas. Būtent šiuo priešu reikia mokėti pasinaudoti. Suprantame, kad vienybėje slypi didžiulė jėga, tačiau taip pat žinome, kiek daug vienybės pasiekusių sistemų buvo pasmerktos žlugti. Kodėl? Vienybėje mums atsiskleidžia švari gamtos jėga, ir kuo kokybiškesnė vienybė – tuo aukštesnės kokybės šią jėgą galime jausti. Pati jėga yra konstanta, vadinasi, nekintanti, ir tik mes savo vienybės kokybe galime jausti jos daugiau ar mažiau. Nors vienybei reikalingas priešas, opozicija, nes be jų nėra, dėl ko vienytis, čia daroma viena klaida: viena komanda supriešinama su kita, viena kompanija nuteikiama prieš kitą, viena valstybė – prieš kitą, viena ideologija priešpastatoma kitai. Pavyzdžiui, vokiečių fašizmas ar sovietinė ideologija tikrai buvo pasiekusios šiokio tokio vieningumo, nes buvo kuriamas ryškaus išorinio priešo, ir žinome, kuo visa tai baigėsi.

Vienas pagrindinių gamtos dėsnių yra savybių panašumo dėsnis, vadinasi, jeigu vienybėje atsiskleidžianti gamtos jėga yra visiškai nesavanaudiška, tai bet koks savanaudiškumas atskiria mus nuo jos, paslepia ją, o turėti išorinį priešą – tai jau savanaudiškumas. Todėl vienintelis teisingas ir visiems bendras priešas siekiant bendrų tikslų yra SAVANAUDIŠKUMAS.

Vincas Andriušis

http://www.mintis.info/

Parašykite komentarą

Filed under Uncategorized

Žaidimas – naujos realybės kūrimas

ClickHandler.ashx_11

Mes visada žaidžiame tas formas, kurias matome savo kasdienybėje.

 

Ar gali žmogus integraliame pasaulyje pakilti virš savęs, savo ego, virš kultūros ir visuomenės, kurioje gyvena, vertybių ir išsiveržti iš įprastų gyvenimo suvokimo rėmų?

Antropologai žmogų mato kaip tam tikrą kultūros ir visuomenės darinį, tam tikrų kultūrinių standartų kvintesenciją, kurią kiekvienas individas savo elgesiu, nuostatomis bei vertybine orientacija atspindi tik šiek tiek skirtingai. Žinomo amerikiečių antropologo M. Mid požiūriu, kiekvienas visuomenės narys, nuoširdžiai tikintis savo unikalumu ir nepanašumu į kitus, iš tikrųjų, pats to nė neįtardamas, yra pats tikriausias kolektyvinių kultūrinių normų ir tikslų formuojamas didžiosios daugumos atstovas.

Dabartinio antropologijos mokslo požiūris į kultūros ir asmenybės problemą tapo sudėtingesnis. Paaiškėjo, kad kiekvienoje visuomenėje yra ne vienas, o mažų mažiausiai penki ar šeši skirtingi asmenybės tipai (modalinės asmenybės koncepcija), kurios dar įvairiai varijuoja skirtingose aplinkose: šeimoje, darbe, draugų rate ir t. t.

Mokslininkų dėmesį dabar traukia asmenybės kaip visą gyvenimą trunkančios žmogaus psichinių ypatybių bei socializacijos procese įsisavintų kultūrinių standartų sąveikos ir sintezės rezultatas.

Žmogus nėra pastovus, ir jo kaip socialinio individo vystymosi procesas tęsiasi. Žmogus yra nuolatiniame transformacijos procese, gali keistis ne tik dėl išorinės įtakos, bet ir dėl vidinių krizių, kurių esminė priežastis – individo sąveika su aplinka.

Socializacija ir kultūros įtaka, žinoma, atlieka savo vaidmenį – tai būtinos asmenybės tapsmo ir vystymosi sąlygos. Tačiau individas, įsisavinęs visuomenėje bendrai priimtas normas – praėjęs pirminės socializacijos etapą, – dažniausiai įžengia į savo individualaus vystymosi kelią, nuolatos ieško asmeninės pozicijos sociokultūrinėje aplinkoje.

Šis procesas, vadinamas transsocializacija, gana sudėtingas ir vyksta svyruodamas tarp savęs indentifikavimo su sociumu, prisitaikymo prie jo, noru „būti kaip visi“, ir atsiribojimo nuo viso pasaulio, siekio būti savimi, vadovautis savarankiško vystymosi logika. Tokiu atveju individas visada yra tarp dviejų kraštutinumų: arba visiško susiliejimo su socialine aplinka, arba atsiribojimo nuo jos. Žinoma, abu kraštutinumai yra ne tik nepageidaujami, bet ir neįmanomi, nes visi mus ribojantys kraštutinumai skirti tarp jų egzistuojančiam pažinimui.

Pirmasis kraštutinumas paverstų žmogų „socialiniu gyvūnu“ (E. Fromo terminas), nesugebančiu savarankiškai elgtis ir neturinčiu savo nuomonės. Antroji pozicija sukurtų antisocialią asmenybę, nepripažįstančią sociumo, kuriame gyvena, kultūros ir vertybių. Tokia pozicija daro žmogų atsiskyrėliu ir atima iš jo savęs suvokimo bazę, nes tikrasis savęs suvokimas yra tampriai susijęs su savo vietos sociume radimu.

Aukso vidurį galima rasti intuityvioje savęs pažinimo strategijoje, kurios bazė – žmogaus aplink save kuriama ypatinga mikroaplinka. Tai „gyvenimo aplinka“, kurioje individualūs elgesio šablonai bei vertybiniai orientyrai, neatmetant nestandartinių, inovacinių, bus pripažįstami ir netgi sveikintini. Tokiu būdu žmogui sudaromos galimybės ne tik turėti optimalią socialinę nišą, bet ir vystytis, nes tokia relevantinė aplinka, kuri jį palaiko ir stiprina, yra palanki terpė savajam „Aš“ atskleisti pozityvioje sąveikoje su aplinkiniais.

Todėl pirmoji integralaus auklėjimo programos užduotis yra sukurti mikroaplinką, kurioje būtų galima vystyti integralius santykius ir integralų pasaulio suvokimą. Be to, daugeliui žmonių, kurie yra priėję transocializacijos stadiją, galimybė išbandyti šią naują gyvenimo strategiją gali padėti rasti atgarsį savo asmeniniuose ieškojimuose.

Tokią aplinką galima pradėti formuoti vedant laisvai lankomus seminarus. Tokių seminarų nariai sudarytų mažas – nuo 5 iki 10 – žmonių grupes, optimalias betarpiškam bendravimui, artimo kontakto užmezgimui ir kuo intensyvesnio kitų žmonių pajutimui. Tai pirmasis integralumo suvokimo, pažinimo, įsisavinimo žingsnis.

Pirminiame etape žmogus integralumą gali pajusti minimaliu, egoistinės sąmonės leidžiamu mikrolygiu. Būtent iš šio pradžios taško galimas kilimas ir perėjimas į makrolygmenį – visos integralios pasaulio sistemos ryšių pajutimo sferas.

Seminaruose besiformuojančios grupės jokiu būdu neturi užsidaryti savo viduje, atsiriboti nuo išorinio pasaulio, kas būna įprasta mažose bendrijose. Atvirkščiai, ji turi būti maksimaliai atvira. Tuo tikslu grupes nuolatos reikia atnaujinti. Tai galima daryti įtraukiant naujų narių, nariams pereinant į kitas grupes ir pan. Šitaip galima išvengti įpročio efekto, vystyti narių mokėjimą formuoti integralią aplinką įvairiose gyvenimo situacijose ir bendravimo su įvairiais žmonėmis įgūdžius. Integralaus susivienijimo jėgos lauko efektą galima pajusti tik susivienijus tam tikrai žmonių, siekiančių integralumo, kritinei masei.

Seminarai pagal šią metodiką – tai tam tikros žaidimų aikštelės, kuriose galima laisvai ugdyti, treniruoti ir tobulinti integralų elgesį. Žaisti integralumą – pati efektyviausia priemonė grupėse pakilti į naujo lygmens atraktorių. Žaidimas padeda žmogui realiai išgyventi savyje integralią būseną, o toks išgyvenimas – tai jau atviri vartai į integralaus pasaulio pažinimą. Žinoma, individualūs, racionalūs tokios būsenos įsivaizdavimai taip pat svarbūs, tačiau jie negali suaktyvinti integralaus pasaulio pajutimo.

Kita priežastis yra susijusi su paties žaidimo, kaip vieno iš pagrindinių pasaulio pažinimo ir  išmokimo būdo, prigimtimi. Žaidimas – socialinės-kultūrinės realybės dalis, kuri, savo ruožtu, veikia žmonių žaidybinių tarpusavio sąveikų mechanizmų pagrindu. Tarp įsivaizduojamos žaidžiamos realybės ir „tikrosios“ realybės nėra neįveikiamos kliūties. Tai pabrėžia beveik visi žaidimo fenomeno tyrinėtojai: psichologai, filosofai, sociologai etc. Žaisdami žmonės įgyja tam tikrų elgesio įgūdžių, kurie po to gali lengvai virsti socialinio-kultūrinio elgesio šablonais. Garsus rusų psichologas S. L. Rubinšteinas rašė, kad žaidimas –  tai „veikla, kuria žmogus transformuoja tikrovę ir keičia pasaulį. Žmogiškojo žaidimo esmė – galėjimas atspindėti, transformuoti realybę“.

Žaidimas vyksta ypatingoje erdvėje, iš dalies izoliuotoje nuo įprastos socialinės-kultūrinės erdvės. Žaidimas išplečia improvizacijos lauką, išlaisvina žmogų, padeda jam psichologiškai pakilti. Neatsitiktinai J. Heizingas žaidimą vadino visų pirma laisva veikla. „Kadangi žaidimas nėra tikras gyvenimas, jis yra tiesioginio poreikių ir aistrų tenkinimo užribyje.“  Homo ludens, žaidžiantis žmogus, atkuria arba iš naujo kuria, modeliuoja tam tikrus socialinius santykius nuo griežtos utilitarinės praktinės veiklos laisvoje sferoje, laikinai gali nusimesti socialines kaukes, išsivaduoja nuo visuomenės primestų socialinių vaidmenų šarvų.

Labai svarbu tai, kad nauji elgesio modeliai, kurie atsiranda ir yra įgyjami žaidimo procese, žmogaus yra išgyvenami viduje koncentruotai ir dažniausiai žymiai intensyviau nei įprastame gyvenime. „Žaidėjas“ įsitraukia į jo paties modeliuojamą realybę, kuri kartu yra ir tikra, ir netikra, susidomi ja, įsitraukia į ją, paklūsta jos ypatingoms taisyklėms – ne tik iš anksto sugalvotomis, bet ir kylančioms spontaniškai, žaidimo eigoje.

Įsiliedamas į žaidimą žmogus – per žaidimo struktūrą – gali geriau pažinti save laisvai sąveikaudamas su kitais. Į šią specifinę žaidimo savybę dėmesį buvo atkreipęs M. Makliuen, kuris manė, kad svarbiausias žaidimo tikslas – generuoti maksimaliai aukštą komunikacijos lygmenį tarp žmonių, praplėsti tiek grupinės, tiek individualios sąmonės ribas.

Na ir galiausiai žaidimas, kaip integralumo pajutimo ir įsisavinimo priemonė, mus traukia tuo, kad tai yra vienas iš švelniausių būdų, padedančių abstrakčią idėją paversti elgesiu, veikla. Viena nuostabiausių žaidimo savybių ta, kad jo realybė, kuriama bendromis dalyvių pastangomis, materializuojasi ir tampa „tikros realybės“ elementu. Pasinaudojant D. Bomo terminologija galima sakyti, kad žaidimas žadina imlikatyvumą, žmoguje atsiskleidžia tam tikros implikatyvaus pasaulio savybės, kurios įsilieja į mūsų kasdienybę.

Vincas Andriušis

http://www.mintis.info/

Parašykite komentarą

Filed under Uncategorized

Vaistai nuo depresijos – visuomenės rankose

Paveikslėlis

„Ar ne geriau būtų, užuot smerkus blogį, skleisti gėrį.

Antuanas de Sent Egziuperi

Jeigu XX a psichologai buvo pavadinę baimių amžiumi, tai vos teprasidėjęs XXI a. jau yra vadinamas depresijos amžiumi. Žmonės pavargo bijoti ekstremistų, teroristų, gamtos kataklizmų, krizių, atominio karo, pasaulio pabaigos… Visos šios baimės nugrimzdo į tylią depresiją, vis sparčiau pildančią farmacijos įmonių sąskaitas.

Norint tuo įsitikinti, tereikia atidžiau pažvelgti į vaistinių lentynas: daugiau nei pusė pasaulyje dabar gaminamų vaistų – tai antidepresantai ir psichotropiniai preparatai. Reikia nepamiršti, kad dar daug yra tokių žmonių, kurie gydosi savomis priemonėmis, o tai paprastai būna narkotikai.

Statistika įspūdinga: nedarbingais dėl depresijos pasaulyje per metus tampa 200 milijonų specialistų. Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, depresijos sukeltų invalidumo atvejų skaičius yra pats didžiausias. Prognozuojama, kad depresija bus dažniausia ankstyvos mirties priežastis po širdies ir kraujagyslių sistemos ligų. Pagal statistiką depresija kankina apie 15 proc. daugelio išsivysčiusių šalių gyventojų. Klinikine depresija sergančių vaikų skaičius per metus išauga 23 proc.! Tai tik oficiali statistika.

Be to, ši liga plinta kaip epidemija, t. y. iš žmogaus žmogui persiduoda kaip infekcija. Depresijai charakteringas žmogaus mąstymo būdas, kurio pagrindas – egocentrizmas, plinta aplinkiniams ir persiduoda ne tik žmonėms, o ir kitiems gamtos lygmenims, integraliai tarpusavyje susijusiems ir visiškai priklausomiems nuo žmogaus, o ne atvirkščiai. Pastaruoju metu vis daugiau naminių gyvūnų serga depresija, kurią jiems perduoda jų šeimininkai.

Tyrimai rodo, kad žmogaus kognityvinis pažeidžiamumas priklauso nuo jį supančios aplinkos. Kadangi visi esame susiję visuotiniu ryšių tinklu ne tik tarpusavyje, bet ir su visu negyvuoju, augaliniu bei gyvūnų pasauliu, tai būtent mes užkrečiame pasaulį savo emocijomis. Depresija, kaip ir visas kitas mums per šiuos ryšius sugrįžtantis poveikis aplinkai, sklinda mums nematomomis „virusinėmis“ bangomis.

Kokia esminė depresijos priežastis? Norą pavadinkime materija, o jo užpildymą – šviesa. Mūsų visų norų bendras vardiklis – siekis patirti malonumą. Į savo egoistinius norus mes gauname tik mikroskopiškai mažus šviesos kiekius. Šią porciją gauname tik pirminiame kontakte su malonumo objektu, tam tikra noro išorine forma, nes po to neišvengiamai pats užpildymas anuliuoja norą – malonumo jutimo pagrindą. Kai noras išauga, o jo gaunamos dozės lieka tokios pačios, kyla depresija, o mūsų norai vis auga. Savo egoistinio noro formoje mes negalime patirti daugiau, nei tokiam procese įmanomos minimalios šviesos dozės. Padidinti šią šviesos porciją galima tik per pozityvius ryšius su kitais ir atitinkamu ketinimu.

Vis daugiau tyrimų rodo ir vis daugiau psichologų pritaria, kad tik „sveikame“ kolektyve, aplinkoje, visuomenėje žmogus gali pajusti laimę, o tai reiškia, kad ji priklauso nuo mūsų tarpusavio ryšių pozityvumo ir bendro mūsų nusiteikimo laimei. Vadinasi, gydyti reikia ne atskirą žmogų, o socialinius tarpusavio santykius, mūsų tarpusavio ryšius. Depresija išnyks tik visuomenėje sukūrus šiltų santykių, pasitikėjimo ir pozityvumo atmosferą. Tai priklauso nuo kiekvieno iš mūsų, tad vaistai nuo depresijos – mūsų rankose.

Vincas Andriušis

Parašykite komentarą

Filed under Uncategorized

Komentaras DELFI straipsniui “Ar žinote, kaip veikia hipnozė?“

nuoroda į straipsnį – http://gyvenimas.delfi.lt/grozis_ir_sveikata/ar-zinote-kaip-veikia-hipnoze.d?id=61383477

Paveikslėlis

Vincas Andriušis

2013-08-07 23:04
Hipnozės reiškinys tik patvirtina, kad yra ryšiai tarp žmonių, kuriais galima įtakoti kitų norus. Yra begalė spec. tarnybų darbuotojų, kurie yra daugiau ar mažiau įvaldę hipnozę, net tokių, kurie gali vien pirštu parodę pargriauti žmogų, ir net daugiau. Aišku, kad norus diktuoti gali stipresnis – silpnesniam. Šie ryšiai, matome tai ar ne, – visada veikia tarp mūsų. Sąmoningai juos įvaldžius – tai didžiulė jėga. Pasaulio vyriausybės tai žino ir todėl laikosi tarpusavio susitarimų dėl šios jėgos panaudojimo, nes supranta, kokią griaunančią visiems žalą gali atnešti negatyvus tokių galių panaudojimas.
Tokie hipnozės seansai tik paryškina, kas ir taip nuolatos vyksta ryšiuose tarp mūsų ir kaip mes savo norais įtakojame vienas kitų, o kadangi ryšys yra tarp visų, tai ir bendrą visiems gyvenimą, jo kokybę. Esame visi toje pačioje valtyje, vadinasi ne tas pats ką galvojame, ko savo viduje linkime vienas kitam. Neįmanoma žala kitam, kuri sistemos ryšių kanalais su dar didesne jėga negrįžtu man.

http://gyvenimas.delfi.lt/grozis_ir_sveikata/ar-zinote-kaip-veikia-hipnoze.d?id=61383477#ixzz2bJdInZSc

Parašykite komentarą

Filed under Uncategorized

Komentaras DELFI straipsniui “Išsiaiškinta dar viena priežastis, skatinanti depresiją“

Komentuojamo straipsnio nuoroda – http://gyvenimas.delfi.lt/grozis_ir_sveikata/issiaiskinta-dar-viena-priezastis-skatinanti-depresija.d?id=61983069

Paveikslėlis

Vincas Andriušis

2013-08-07 17:38
 
Depresija – XXI a. epidemija. Taip, pagrindinė priežastis tikslo, motyvacijos trūkumas. Bet kokia šios priežasties priežastis. Kodėl didėja visuomenėje šis trūkumas?

Žmogaus atskirai, ir žmonijos kartu, ego – norų visuma – auga. Kas skatina formuoti tikslus? Tikslus formuoti skatina poreikis patenkinti savo norus. Kuo žmogaus ego, žmogaus norai didesni – tuo didesni ir jo tikslai. Problema ta, kad egoistiniai norai, egoistiniai tikslai prieina aklavietę patirdami, kad jie, nepriklausomai nuo galimo išoriškai pavykusio rezultato, lieka tušti – vadinasi neįgyvendinti. Nuolatinis ir vis didėjantis tuštumos jausmas žmoguje ir yra depresijos priežastis. Kuo didesnė tuštuma – tuo didesnio užpildymo reikalauja, bet ego patirtis vis aiškiau rodo kad turimi “instrumentai“ neefektyvūs. Tokiu atveju, kadangi visų norų, kokie jie bebūtų, vardiklis vienas – noras patirti malonumą, o vietoje to auga tik jo deficitas, tai ir tikslai tampa beprasmiai. Taigi, “depreshion“ – nėra spaudimo.

Koks tada sprendimas? Anti-depresantas yra negęstantis tikslas. Tam reikia kad visuomenėje, žmogaus aplinkoje būtų demonstruojamos, reklamuojamos bendros ir visiems vienodai svarbios vertybės. Kadangi individas, patinka jam tai ar ne, jaučiasi kaip sociumo dalis, tai priima ir sociume reklamuojamas vertybes bei tikslus kaip savo ir yra dėl ko gyventi. Be to ir pats tikslas – nukreiptas ne į save, o į visuomenę – tampa nuolatos rezultatyvus, nes su tokiu tikslu atliekamas veiksmas ir noro tenkinamas veikia lygiagrečiai, t.y. norui nereikia laukti egoistinio rezultato, nes pats veiksmas tampa rezultatu. 

Išeitis – kurti integralią visuomenę.

http://gyvenimas.delfi.lt/grozis_ir_sveikata/issiaiskinta-dar-viena-priezastis-skatinanti-depresija.d?id=61983069#ixzz2bIKlbY9b

Parašykite komentarą

Filed under Uncategorized