Tag Archives: psichologija

Kaip tapti turtingu ir laimingu

Jeigu turiu tiek, kad galiu dalintis, tai nesu jau toks beviltiškas.

M.Nortonas

Paveikslėlis

Kaip beatrodytų paradoksalu, bet tiek senovės išmintis, tiek šiuolaikiniai psichologiniai tyrimai byloja, kad pinigai nedaro žmogaus laimingu, o štai dosnumas – taip, net kai žmogus nėra turtingas.

Tokias savo naujausių tyrimų išvadas padarė ir mokslininkų grupė, vadovaujama Harvardo universiteto profesoriaus Maiklo Nortono (Michael Norton), kurios buvo pristatytos Individualiosios ir socialinės psichologijos bendrijos konferencijoje (SPSP).

Nortono nuomone, pinigų aukojimas yra ne tik visuomenės palaikomas ir sveikintinas būdas pademonstruoti savo  finansinę gerovę. Jam su kolegomis pavyko pademonstruoti, kad paremdamas kitus, žmogus žymiai sustiprina savo subjektyvų gerovės, savo vertės jausmą, o kartu pasijunta laimingesnis, labiau patenkitas gyvenimu.

Savo darbe mokslininkai naudojosi pasaulinių tyrimų  Gallup World Poll  duomenimis. Įvairių šalių, įvairaus amžiaus, skirtingų pažiūrų savanoriai iš skirtingų socialinių sluoksnių atsakinėjo į klausimus kaip jie panaudoja atsitiktinai gautus pinigus, kokią dalį skiria labdarai ir kaip patys vertina savo finansinę padėtį. Tie iš jų, kurie bent dalį pinigų skyrė labdarai, iš tikro jautėsi turtingesni ir laimingesni. Vadinasi, altruistinio veiksmo signalas keičia ne tik aplinkos požiūrį į mus, bet ir mūsų subjektyvią savijautą. Nors turimų pinigų suma sumažėja, asmeninės gerovės jausmas – auga.

Mokslininkai paskaičiavo, kad 500 paaukotų dolerių asmeninės gerovės jausmą sustiprina tiek pat, kaip 10 000 dolerių metinių pajamų.

Įdomu tai, kad atlikęs eksperimentą su savanoriais, kurie aukojo savo laiką bei jėgas slaugydami ligonius, ar dalyvaudami kitose labdaringose veiklose, Nortonas su kolegomis gavo analogiškus rezultatus. Tie, kurie aukojo savo laiką labadringiems veiksmams, jautėsi turintys jo žymiai daugiau už tuos, kurie rūpinasi tik savimi.

Panagrinėkime tai iš norų psichologijos pozicijos. Kas duoda energiją mūsų veiksmams? Noras patirti malonumą! Nuo jo talpos (dydžio) priklauso ir patiriamo malonumo dydis. Egoistinis noras ribotas savimi, todėl yra ir jo patiriamo malonumo riba. Kai mūsų noras tenkina kitų norus – egoistinio noro riba išnyksta, atitinkamai padidėja ir jaučiamo malonumo, gyvenimo pilnatvės pajutimo ribos. Tačiau ir tokia mūsų noro pozicija ribota galimybėmis. Ketinimas savo veiksmais teikti malonumą kitiems – niekuo neribotas!

Vincas Andriušis

Parašykite komentarą

Filed under Psichologija

Kada tapsime savimi?

Paveikslėlis

Savimi esame visada ir būsime visada – niekas šito neatims, tai neįmanoma, kaip ir neįmanomi du vienodi pirštų antspaudai. Klausimą kelčiau “Kada būsime savo tobulumo viršūnėje?”.

Pažiūrėkime kaip auga vaikai: vystymosi pradžioje jie patys negali pasirūpinti nei savimi, nei kitais – visi turi rūpintis jais. Vėliau jie išmoksta pasirūpinti savimi, o dar vėliau ir kitais, ir kuo geriau išmoksta pasirūpinti kitais – tuo tvirtesnę poziciją užima visuomenėje.

Mūsų vidinio “Aš” raida atrodo panašiai: pradžioje esame patalpinti į visiškai egoistinę poziciją, kuri leidžia rūpintis tik savimi ir dėl to matyti tik kelis procentus tikrovės, nes visa likusioji – paslėpta kituose.  Yra riba, kai žmogaus “Aš” nebetenkina šita ribota pozicija ir spaudžia jį išsiveržti. Tada ateina laikas žmogui rasti kaip savojo “Aš” dėmesį nukreipti nuo savęs į išorę, į ryšį su kitais, gyvenimą kituose, ne savo, o kitų norais. Tokiu būdu, mūsų “Aš” palaipsniui integruojasi į Žmonijos “Mes” ir taip artėjame prie savo tobulojo “Aš”, atverdami vis didesnę ir didesnę dalį realybės, paslėptos mūsų tarpusavio ryšiuose.

Vincas Andriušis

5 Komentaras

Filed under Psichologija, Visuomenė

Meilės varžybos

Meiles_varzybos

http://vimeo.com/33698394

Valentino dienos proga DVD žurnalas Wholphin išleido trumpą filmuką apie Stanfordo neurobiologinės tomografijos ir pažinimo centro neurologų eksperimentą, siekiantį nustatyti ar gali vienas asmuo mylėti stipriau nei kitas.

Septynių savanorių smegenų aktyvumui, galvojant apie meilę, nustatyti  buvo naudojamas funkcinis magnetinis rezonansas (fMRI). Eksperimentu buvo nustatyta, kad tam tikrą objektą vienas asmuo gali myleti stipriau nei kitas.

Įdomus eksperimentas, bet ar tikrai juo buvo matuojama meilė? O gal tik meilė sau? Pažvelgę giliau, galime suprasti, kad emociniai centrai ir su jais susijusios sistemos tampa aktyvesni kai mes iš tam tikro objekto tikimės malonumo sau, ir kuo daugiau tikimės – tuo „gilesnę meilę matuojame“. Lygiai tas pats vyskta galvojant apie savo išrinktąjį, apie savo pasirinktą „meilės objektą“ – kuo didesnio malonumo, geresnio gyvenimo, savo svajonių išsipildymo tikimės santykyje su juo, tuo daugiau energijos aktyvuojama. Kol kas taip mes suprantame meilę.

Būtų įdomu kokius rezultatus parodydų panašūs eksperimentai, galvojant apie tai, kiek aš turėsiu savęs atsisakyti, peržengti per savo ego, laužyti savo įsitikinimus bei nusistatymus vien tam, kad išlaikyčiau ryšį su pasirinktu žmogumi, jau nekalbant apie tai, kad tame ryšyje jis laimėtų daugiau negu aš, nes tik tokiu atveju laukiamas rezultatas nebūtų savanaudiškas, ko reikalauja meilės sąvoka.

Gamta nuo meilės lauko mus atskyrė egoistiniu jėgos lauku, todėl į meilės lauką galima patekti tik pakilus virš jo keičiant savo egositines nuostatas į absoliučiai priešingas. Įdomu, kokiu būdu galima būtų pamatuoti šį darbą ir jo rezultatus?

Vincas Andriušis

Parašykite komentarą

Filed under Psichologija, Vyras ir moteris