Tag Archives: realybė

Žaidimas – naujos realybės kūrimas

ClickHandler.ashx_11

Mes visada žaidžiame tas formas, kurias matome savo kasdienybėje.

 

Ar gali žmogus integraliame pasaulyje pakilti virš savęs, savo ego, virš kultūros ir visuomenės, kurioje gyvena, vertybių ir išsiveržti iš įprastų gyvenimo suvokimo rėmų?

Antropologai žmogų mato kaip tam tikrą kultūros ir visuomenės darinį, tam tikrų kultūrinių standartų kvintesenciją, kurią kiekvienas individas savo elgesiu, nuostatomis bei vertybine orientacija atspindi tik šiek tiek skirtingai. Žinomo amerikiečių antropologo M. Mid požiūriu, kiekvienas visuomenės narys, nuoširdžiai tikintis savo unikalumu ir nepanašumu į kitus, iš tikrųjų, pats to nė neįtardamas, yra pats tikriausias kolektyvinių kultūrinių normų ir tikslų formuojamas didžiosios daugumos atstovas.

Dabartinio antropologijos mokslo požiūris į kultūros ir asmenybės problemą tapo sudėtingesnis. Paaiškėjo, kad kiekvienoje visuomenėje yra ne vienas, o mažų mažiausiai penki ar šeši skirtingi asmenybės tipai (modalinės asmenybės koncepcija), kurios dar įvairiai varijuoja skirtingose aplinkose: šeimoje, darbe, draugų rate ir t. t.

Mokslininkų dėmesį dabar traukia asmenybės kaip visą gyvenimą trunkančios žmogaus psichinių ypatybių bei socializacijos procese įsisavintų kultūrinių standartų sąveikos ir sintezės rezultatas.

Žmogus nėra pastovus, ir jo kaip socialinio individo vystymosi procesas tęsiasi. Žmogus yra nuolatiniame transformacijos procese, gali keistis ne tik dėl išorinės įtakos, bet ir dėl vidinių krizių, kurių esminė priežastis – individo sąveika su aplinka.

Socializacija ir kultūros įtaka, žinoma, atlieka savo vaidmenį – tai būtinos asmenybės tapsmo ir vystymosi sąlygos. Tačiau individas, įsisavinęs visuomenėje bendrai priimtas normas – praėjęs pirminės socializacijos etapą, – dažniausiai įžengia į savo individualaus vystymosi kelią, nuolatos ieško asmeninės pozicijos sociokultūrinėje aplinkoje.

Šis procesas, vadinamas transsocializacija, gana sudėtingas ir vyksta svyruodamas tarp savęs indentifikavimo su sociumu, prisitaikymo prie jo, noru „būti kaip visi“, ir atsiribojimo nuo viso pasaulio, siekio būti savimi, vadovautis savarankiško vystymosi logika. Tokiu atveju individas visada yra tarp dviejų kraštutinumų: arba visiško susiliejimo su socialine aplinka, arba atsiribojimo nuo jos. Žinoma, abu kraštutinumai yra ne tik nepageidaujami, bet ir neįmanomi, nes visi mus ribojantys kraštutinumai skirti tarp jų egzistuojančiam pažinimui.

Pirmasis kraštutinumas paverstų žmogų „socialiniu gyvūnu“ (E. Fromo terminas), nesugebančiu savarankiškai elgtis ir neturinčiu savo nuomonės. Antroji pozicija sukurtų antisocialią asmenybę, nepripažįstančią sociumo, kuriame gyvena, kultūros ir vertybių. Tokia pozicija daro žmogų atsiskyrėliu ir atima iš jo savęs suvokimo bazę, nes tikrasis savęs suvokimas yra tampriai susijęs su savo vietos sociume radimu.

Aukso vidurį galima rasti intuityvioje savęs pažinimo strategijoje, kurios bazė – žmogaus aplink save kuriama ypatinga mikroaplinka. Tai „gyvenimo aplinka“, kurioje individualūs elgesio šablonai bei vertybiniai orientyrai, neatmetant nestandartinių, inovacinių, bus pripažįstami ir netgi sveikintini. Tokiu būdu žmogui sudaromos galimybės ne tik turėti optimalią socialinę nišą, bet ir vystytis, nes tokia relevantinė aplinka, kuri jį palaiko ir stiprina, yra palanki terpė savajam „Aš“ atskleisti pozityvioje sąveikoje su aplinkiniais.

Todėl pirmoji integralaus auklėjimo programos užduotis yra sukurti mikroaplinką, kurioje būtų galima vystyti integralius santykius ir integralų pasaulio suvokimą. Be to, daugeliui žmonių, kurie yra priėję transocializacijos stadiją, galimybė išbandyti šią naują gyvenimo strategiją gali padėti rasti atgarsį savo asmeniniuose ieškojimuose.

Tokią aplinką galima pradėti formuoti vedant laisvai lankomus seminarus. Tokių seminarų nariai sudarytų mažas – nuo 5 iki 10 – žmonių grupes, optimalias betarpiškam bendravimui, artimo kontakto užmezgimui ir kuo intensyvesnio kitų žmonių pajutimui. Tai pirmasis integralumo suvokimo, pažinimo, įsisavinimo žingsnis.

Pirminiame etape žmogus integralumą gali pajusti minimaliu, egoistinės sąmonės leidžiamu mikrolygiu. Būtent iš šio pradžios taško galimas kilimas ir perėjimas į makrolygmenį – visos integralios pasaulio sistemos ryšių pajutimo sferas.

Seminaruose besiformuojančios grupės jokiu būdu neturi užsidaryti savo viduje, atsiriboti nuo išorinio pasaulio, kas būna įprasta mažose bendrijose. Atvirkščiai, ji turi būti maksimaliai atvira. Tuo tikslu grupes nuolatos reikia atnaujinti. Tai galima daryti įtraukiant naujų narių, nariams pereinant į kitas grupes ir pan. Šitaip galima išvengti įpročio efekto, vystyti narių mokėjimą formuoti integralią aplinką įvairiose gyvenimo situacijose ir bendravimo su įvairiais žmonėmis įgūdžius. Integralaus susivienijimo jėgos lauko efektą galima pajusti tik susivienijus tam tikrai žmonių, siekiančių integralumo, kritinei masei.

Seminarai pagal šią metodiką – tai tam tikros žaidimų aikštelės, kuriose galima laisvai ugdyti, treniruoti ir tobulinti integralų elgesį. Žaisti integralumą – pati efektyviausia priemonė grupėse pakilti į naujo lygmens atraktorių. Žaidimas padeda žmogui realiai išgyventi savyje integralią būseną, o toks išgyvenimas – tai jau atviri vartai į integralaus pasaulio pažinimą. Žinoma, individualūs, racionalūs tokios būsenos įsivaizdavimai taip pat svarbūs, tačiau jie negali suaktyvinti integralaus pasaulio pajutimo.

Kita priežastis yra susijusi su paties žaidimo, kaip vieno iš pagrindinių pasaulio pažinimo ir  išmokimo būdo, prigimtimi. Žaidimas – socialinės-kultūrinės realybės dalis, kuri, savo ruožtu, veikia žmonių žaidybinių tarpusavio sąveikų mechanizmų pagrindu. Tarp įsivaizduojamos žaidžiamos realybės ir „tikrosios“ realybės nėra neįveikiamos kliūties. Tai pabrėžia beveik visi žaidimo fenomeno tyrinėtojai: psichologai, filosofai, sociologai etc. Žaisdami žmonės įgyja tam tikrų elgesio įgūdžių, kurie po to gali lengvai virsti socialinio-kultūrinio elgesio šablonais. Garsus rusų psichologas S. L. Rubinšteinas rašė, kad žaidimas –  tai „veikla, kuria žmogus transformuoja tikrovę ir keičia pasaulį. Žmogiškojo žaidimo esmė – galėjimas atspindėti, transformuoti realybę“.

Žaidimas vyksta ypatingoje erdvėje, iš dalies izoliuotoje nuo įprastos socialinės-kultūrinės erdvės. Žaidimas išplečia improvizacijos lauką, išlaisvina žmogų, padeda jam psichologiškai pakilti. Neatsitiktinai J. Heizingas žaidimą vadino visų pirma laisva veikla. „Kadangi žaidimas nėra tikras gyvenimas, jis yra tiesioginio poreikių ir aistrų tenkinimo užribyje.“  Homo ludens, žaidžiantis žmogus, atkuria arba iš naujo kuria, modeliuoja tam tikrus socialinius santykius nuo griežtos utilitarinės praktinės veiklos laisvoje sferoje, laikinai gali nusimesti socialines kaukes, išsivaduoja nuo visuomenės primestų socialinių vaidmenų šarvų.

Labai svarbu tai, kad nauji elgesio modeliai, kurie atsiranda ir yra įgyjami žaidimo procese, žmogaus yra išgyvenami viduje koncentruotai ir dažniausiai žymiai intensyviau nei įprastame gyvenime. „Žaidėjas“ įsitraukia į jo paties modeliuojamą realybę, kuri kartu yra ir tikra, ir netikra, susidomi ja, įsitraukia į ją, paklūsta jos ypatingoms taisyklėms – ne tik iš anksto sugalvotomis, bet ir kylančioms spontaniškai, žaidimo eigoje.

Įsiliedamas į žaidimą žmogus – per žaidimo struktūrą – gali geriau pažinti save laisvai sąveikaudamas su kitais. Į šią specifinę žaidimo savybę dėmesį buvo atkreipęs M. Makliuen, kuris manė, kad svarbiausias žaidimo tikslas – generuoti maksimaliai aukštą komunikacijos lygmenį tarp žmonių, praplėsti tiek grupinės, tiek individualios sąmonės ribas.

Na ir galiausiai žaidimas, kaip integralumo pajutimo ir įsisavinimo priemonė, mus traukia tuo, kad tai yra vienas iš švelniausių būdų, padedančių abstrakčią idėją paversti elgesiu, veikla. Viena nuostabiausių žaidimo savybių ta, kad jo realybė, kuriama bendromis dalyvių pastangomis, materializuojasi ir tampa „tikros realybės“ elementu. Pasinaudojant D. Bomo terminologija galima sakyti, kad žaidimas žadina imlikatyvumą, žmoguje atsiskleidžia tam tikros implikatyvaus pasaulio savybės, kurios įsilieja į mūsų kasdienybę.

Vincas Andriušis

http://www.mintis.info/

Reklama

Parašykite komentarą

Filed under Uncategorized

Baltas išėjimo iš krizės kelias

Paveikslėlis

Jeigu išmoksi kalbėtis su vienu žmogumi – išmoksi kalbėtis su visu pasauliu.

Gyvename nepaprastame amžiuje. Iš istorijos žinome, kad permainos vyko nuolatos ir vis didesniu tempu, kartu su augančiais žmogaus norais. Tačiau dabar tarytum viskas sustoja visose žmogaus veiklos sferose ir nebežinome, kaip gyventi toliau, nesame ramūs dėl ateities. Masės laukia sprendimų iš viršūnių, o jos neturi, ką pasiūlyti, nes visi žinomi metodai nebeveikia. Globali sisteminė krizė pasiglemžė ir pažadų iš jos išbristi sferą.

Žinome, kad krizės sprendimo reikia ieškoti svarbiausioje jos priežastyje: gamybos augimas sukėlė darbo jėgos krizę – vyko pramonės revoliucija, mašinų darbui reikalinga energija sukėlė energetinę revoliuciją, nepakankamas verslo ir politinės komunikacijos greitis – informacinę revoliuciją.

Kokia dabartinės, globalios, sisteminės krizės priežastis? Pasaulinė visų žmogaus veiklų sistemų integracija. Žmogaus sukurtos sistemos tapo globalios, integralios, o pati žmonija, jos mąstymas, pasaulėžiūra, santykiai – ne. Ko ir kokios revoliucijos reikalauja tokia situacija? Pačios žmonijos socialinio integralumo.

Tam, visų pirma, reikalinga žmonijos mąstymo, pasaulėžiūros revoliucija, o tokiai revoliucijai reikalingas integralaus pasaulio suvokimo švietimo iniciatyvos bei integralių tarpusavio santykių ugdymo metodas.

Iš karčios patirties žinome, kad „iš viršaus“, prievarta nuleisti metodai baigiasi skausmingomis pasekmėmis. Todėl iš viršūnių laukti sprendimo ne tik naivu, bet ir netikslinga. Netgi jeigu viršūnės ir turėtų bei pasiūlytų patį idealiausią visų mūsų problemų sprendimo variantą, tarkime, gautą iš Aukščiausiojo ar iš „aukštesnių civilizacijų“ rankų (kam kas arčiau prie širdies), o mes patys morališkai tam nebūtume pasiruošę, baigtųsi liūdnai.

Todėl sprendimas yra tik mūsų pačių rankose. Turime savanoriškai keistis patys, keisti savo pasaulėžiūrą, požiūrį į gyvenimo vertybes, į tarpusavio ryšius, santykius, draugystę, sutarimą, tarpusavio sąveikas, laisvalaikį, laisvalaikio veiklas, požiūrį į artimą ir skleisti tai savo aplinkoje. Problemos suvokimas laiku ir sąmoningas jos sprendimas integraliomis priemonėmis, vienijantis savo, kad ir mažais, sąmoningumo taškais – tai baltas išėjimo iš krizės kelias.

Kas mūsų laukia priešingu atveju? Integrali Gamtos sistema atitinkamai reaguoja į vis didėjantį jos ir žmonijos socialinių ryšių integralumo neatitikimą ir savo arsenale turi paruošusi dar ne vieną „Maidaną“ – visiems, ir kur kas baisesnį. Toks scenarijus gal patrauklus filmuose, bet ne realybėje.

Vincas Andriušis

Parašykite komentarą

Filed under Uncategorized

Burtininkai ir ekstrasensai iš krizės neišves

Paveikslėlis

Nepamenu, kuris pranašas išpranašavo, o gal jų buvo net ne vienas, kad artėjant „paskutinėms dienoms“ suklestės įvairaus plauko dvasiniai spekuliantai: burtininkai ir burtininkės, magai, ekstrasensai ir pan.

Tai dėsninga, tik reikia suprasti frazės „paskutinės dienos“ reikšmę. Gamta yra išmintinga ir tikrai nėra sukūrusi programos, kuri vestų žmoniją į visišką pražūtį. Žmogaus misija yra pažinti gamtos harmoniją, susilieti su ja. Link šito ir veda mus Gamta.

Tam, kad galėtume pažinti, reikia turėti pažinimo norą – dėl to visą mūsų istoriją sudaro šio noro auginimo etapai: pirminiai norai – būtinieji maisto, būsto, giminės pratęsimo poreikiai. Toliau – turto siekis, po jo – valdžios, garbės troškimas, paskui – žinių poreikis ir galiausiai – noras pažinti.  Šių norų raida pagrįsta penkiais gamtoje esančiais lygmenimis: negyvuoju, augaliniu, gyvūno, žmogaus ir visų jų priežastimi.

Pirmieji keturi norai vystosi kaip egoistiniai, jų motyvas visada nukreiptas i save, ir tai nėra gerai ar blogai – toks sumanymas. Egoistinis mus valdančių jėgų, gamtos, priežasties pažinimas neįmanomas, nes jos savybės yra absoliučiai priešingos – absoliutus altruizmas, kai rezultatas nenukreiptas į save. „Paskutinė karta“ ir reiškia tai, kad mes pasiekėme galutinę egoistinės raidos stadiją ir esame ties gamtos pažinimo slenksčiu, nes mumyse jau subrendo vaisius – noras pažinti, kuris pasireiškia egoistinių norų vaikymosi beprasmiškumo suvokimu, kurį vainikuoja skausmingas klausimas „Kokia gyvenimo prasmė?“ Šitas slenkstis – tai sisteminė krizė.

Krizės, kai žmonės netikri rytdiena, nemato sprendimo, šviesos rytojuje, visais laikais buvo palankios pasipelnyti įvairiausiems „burtininkams“, o dabartinė sisteminė krizė jiems – tai aukso amžius.

Šio „verslo“ populiarumas stulbina. Codacons pranešimo duomenimis, 2013 m. vien Italijoje per pusmetį būrėjos ir ekstrasensai uždirbo 8,3 milijardo eurų. Ir tai tik oficiali statistika. Būrėjų ir ekstrasensų paslaugomis šiais laikais naudojasi ne tik eiliniai piliečiai, bet ir verslininkai bei aukščiausio lygio vadovai. Italijoje, kurioje gyvena apie 61 milijonas gyventojų, to paties šaltinio duomenimis, į būrėjus ir ekstrasensus 2013 metais kreipėsi 13 milijonų žmonių. Kitose šalyse situacija panaši, juk gyvename vienoje „valtyje“.

Dažniausia kreipimosi į „mistikus“ priežastis yra darbo netekimas, meilės reikalai, sveikatos problemos –apibendrinus visa tai galima pavadinti baime dėl savo ateities. Už šias paslaugas Europoje yra mokama nuo 50 iki 1000 eurų už seansą. Vien tik Italijoje šiame okultinių paslaugų sektoriuje dirba 160 000 žmonių.

Tai rodo, kad XXI amžiuje įvairiausio išsilavinimo žmonės niekuo nesiskiria nuo gyvenusiųjų prieš tūkstančius metų. Vidinis žmogaus pasaulis gamtos pažinimo atžvilgiu niekuo nepasikeitė, tik tapo mechaninis. Matome išsilavinusius žmones, pažįstančius aukštųjų mokslų klystkelius, bet tikinčius mistinėmis jėgomis ir atiduodančius savo likimą į mistikų rankas.

Tai suprantama, nes į aklavietę patekęs žmogus, nematydamas išeities, gyvenimo prasmės, negalėdamas pateisinti savo būvio, griebiasi šiaudo, nes instinktyviai ieško paguodos.

Turime suprasti, kad esame priėję naujos realybės slenkstį, ir būrėjų ar ekstrasensų suteikta motyvacija žengti dar vieną žingsnį pirmyn horizontale,  x ašies kryptimi, problemos neišspręs, o tik ją pagilins. Ši aklavietė yra mums duota tik tam, kad suprastume individulių interesų kulto baigtinumą, ribotumą, beprasmiškumą ir atsigręžtume į išorę, į kitus mus supančius žmones. Būtent juose, pozityviame ryšyje su į mus panašiais, slepiasi mūsų gyvenimai, savęs suvokimas, gyvenimo prasmė ir pilnatvė. Mūsų tarpusavio ryšiuose slepiasi Gamta, jos pažinimas, savęs suvokimo tobulinimas. Šio kelio neišburs jokios burtininkės ir nenuspės ekstrasensai, nes niekas nežino, kaip ir kada aš pasielgsiu, kaip nusiteiksiu kitų, aplinkos, joje vykstančių įvykių atžvilgiu. Viskas tik mano rankose. Čia prasideda savarankiškas žmogaus gyvenimas.

Vincas Andriušis

http://www.mintis.info/burtininkai-ir-ekstrasensai-is-krizes-neisves/

Parašykite komentarą

Filed under Uncategorized

Visata – vienas integralus sisteminis tinklas

Paveikslėlis

Mokslininkai nustatė esant materijos tinklą, kuris persmelkia visą Visatą.

Pagal mokslo pripažintą kosmologinį Visatos formavimosi modelį, galaktikos Visatoje išsidėsčiusios materijos, kurios didžiąją dalį – 84 proc. – sudaro tamsioji materija, tinkle. Gravitacijos jėga verčia mums matomą materiją paklusti tamsiosios materijos struktūrai.

Tai patvirtina, kad gyvename pasekmių pasaulyje. Nauji mokslo atradimai vis aiškiau rodo, kad mūsų Visata, visa gamta ir visa jos negyvojo, augalinio, gyvūninio, žmogaus lygmenų sistema yra integrali ir visiškai tarpusavyje susijusi, persmelkta visapusių ryšių tinklo, ir nėra gamtoje jokios savarankiškos dalelės, jėgos ar veiksmo, o visa realybė pagrįsta absoliučiais tarpusavio ryšiais.

Mokslo nustatoma tamsiosios, mums nematomos, nesuvokiamos materijos procentinė dalis pagal dydį artėja prie liekanos, kuri priskiriama žmogaus proto galimybių išnaudojimo daliai. Žinome, kad jau seniai mokslas teigia, jog žmogus kol kas naudoja tik mažą dalį savo protinių galimybių – apie 5 proc. Tai perša logišką įžvalgą, kad tamsioji materija paslėpta mūsų nepanaudotų protinių galimybių dalyje.

Suprantant, kad gamta nemėgsta tuštumos, o tai reiškia, kad joje nėra jokio nereikalingo veiksmo ar sisteminio vieneto, kyla klausimas: kokiu tikslu tai nuo mūsų paslėpta?

Žmonija yra visos bendros sistemos, kurios sandara ir veikimas pagrįsti integralių, harmoningų ryšių evoliucija, dalis. Reikalas tas, kad nuo gamtos mus skiria jos mums duota užduotis pažinti, suvokti sistemą sąmoningai vykdant jos dėsnius. Todėl pradžioje esame atvesti į gamtos integralumui priešingą poziciją, kuri dabar mums demonstruojama per įvairiausias krizes. Visų krizių priežastis viena – negatyvūs, egocentriški, neintegralūs, integralių gamtos harmonijos dėsnių neatitinkantys tarpusavio ryšiai.

Mums skirta pereiti prie naujo žmogaus evoliucijos – harmonijos su gamta – etapo. Tik pradėję vykdyti visuotinį gamtos integralumo dėsnį – perėję nuo egoistinių prie integralių sąveikų – ne tik išspręsime visas krizių problemas, bet ir atskleisime visus nuo mūsų paslėptus pasaulius – tamsiosios materijos lygmenis iki pat jų pamato – priežasties.

Vincas Andriušis

Parašykite komentarą

Filed under Uncategorized