Tag Archives: ryšiai

Baltas išėjimo iš krizės kelias

Paveikslėlis

Jeigu išmoksi kalbėtis su vienu žmogumi – išmoksi kalbėtis su visu pasauliu.

Gyvename nepaprastame amžiuje. Iš istorijos žinome, kad permainos vyko nuolatos ir vis didesniu tempu, kartu su augančiais žmogaus norais. Tačiau dabar tarytum viskas sustoja visose žmogaus veiklos sferose ir nebežinome, kaip gyventi toliau, nesame ramūs dėl ateities. Masės laukia sprendimų iš viršūnių, o jos neturi, ką pasiūlyti, nes visi žinomi metodai nebeveikia. Globali sisteminė krizė pasiglemžė ir pažadų iš jos išbristi sferą.

Žinome, kad krizės sprendimo reikia ieškoti svarbiausioje jos priežastyje: gamybos augimas sukėlė darbo jėgos krizę – vyko pramonės revoliucija, mašinų darbui reikalinga energija sukėlė energetinę revoliuciją, nepakankamas verslo ir politinės komunikacijos greitis – informacinę revoliuciją.

Kokia dabartinės, globalios, sisteminės krizės priežastis? Pasaulinė visų žmogaus veiklų sistemų integracija. Žmogaus sukurtos sistemos tapo globalios, integralios, o pati žmonija, jos mąstymas, pasaulėžiūra, santykiai – ne. Ko ir kokios revoliucijos reikalauja tokia situacija? Pačios žmonijos socialinio integralumo.

Tam, visų pirma, reikalinga žmonijos mąstymo, pasaulėžiūros revoliucija, o tokiai revoliucijai reikalingas integralaus pasaulio suvokimo švietimo iniciatyvos bei integralių tarpusavio santykių ugdymo metodas.

Iš karčios patirties žinome, kad „iš viršaus“, prievarta nuleisti metodai baigiasi skausmingomis pasekmėmis. Todėl iš viršūnių laukti sprendimo ne tik naivu, bet ir netikslinga. Netgi jeigu viršūnės ir turėtų bei pasiūlytų patį idealiausią visų mūsų problemų sprendimo variantą, tarkime, gautą iš Aukščiausiojo ar iš „aukštesnių civilizacijų“ rankų (kam kas arčiau prie širdies), o mes patys morališkai tam nebūtume pasiruošę, baigtųsi liūdnai.

Todėl sprendimas yra tik mūsų pačių rankose. Turime savanoriškai keistis patys, keisti savo pasaulėžiūrą, požiūrį į gyvenimo vertybes, į tarpusavio ryšius, santykius, draugystę, sutarimą, tarpusavio sąveikas, laisvalaikį, laisvalaikio veiklas, požiūrį į artimą ir skleisti tai savo aplinkoje. Problemos suvokimas laiku ir sąmoningas jos sprendimas integraliomis priemonėmis, vienijantis savo, kad ir mažais, sąmoningumo taškais – tai baltas išėjimo iš krizės kelias.

Kas mūsų laukia priešingu atveju? Integrali Gamtos sistema atitinkamai reaguoja į vis didėjantį jos ir žmonijos socialinių ryšių integralumo neatitikimą ir savo arsenale turi paruošusi dar ne vieną „Maidaną“ – visiems, ir kur kas baisesnį. Toks scenarijus gal patrauklus filmuose, bet ne realybėje.

Vincas Andriušis

Reklama

Parašykite komentarą

Filed under Uncategorized

Dievas nežaidžia kauliukais

Paveikslėlis

„Dievas nežaidžia kauliukais“

Albertas Einšteinas

Šiuo metu mokslo pasaulyje susikerta dvi nuomonės: mūsų Visata – visiškas atsitiktinumas, mūsų Visata – tiksli ir tiksliai vykdoma gamtos programa su tiksliu galutiniu tikslu.

Astrofizikos mokslo požiūriu Visata sudaryta iš mums matomos visatos ir ją supančios tamsiosios materijos, kuri trukdo jai plėstis. Energija taip pat pasidalija tarp matomos ir nematomos realybės. Jeigu mūsų pusėje būtų daugiau energijos, nei turime dabar, tai mūsų visata plėstųsi greičiau – su didesniu pagreičiu, jei turėtume mažiau – procesas sulėtėtų.

Šitas požiūris visiškai logiškas, pagrįstas fizikos mokslo dėsningumais ir realus. Juk nė vienas procesas gamtoje neįmanomas, jeigu jo funkcijos kryptimi nesąveikauja dvi priešingų krypčių lygiagrečiai orientuotos jėgos. Jeigu yra progresuojanti jėga, tai turi būti ir ją stabdanti jėga, nes kitu atveju kieno atžvilgiu ji progresuotų? O jeigu vyksta plėtimasis, tai iš fizikos taip pat žinome, kad yra atliekamas darbas, o darbas – tai jėgos įveiktas kelias, poslinkis kitos, priešingos jėgos atžvilgiu. Todėl šitoje teorijoje viskas realu, tik kam tai skirta?

Gamtos dėsniai yra visuotiniai, o jeigu tai netinka viskam, vadinasi, tai ne dėsnis. Žinau, kad fizikos moksle yra niša, kurios tyrinėtojai taip nemano ir nemato, bet tik todėl, kad į tai nesiorientuoja, nenori šito matyti, o jeigu nenori, tai ir neranda ryšių bei atskaitos taško, kurį pasirinkus stebėjimo aikštelė patogesnė šiems ryšiams matyti.

Pažvelkime į save kaip vienintelius visaverčius gamtos stebėtojus. Ką turiu galvoje sakydamas „visaverčius“? Gamta sudaryta iš 5 lygmenų: tai negyvasis, augalinis, gyvūno lygmenys, žmogus ir jų priežastis. Jeigu augalinis lygmuo gali stebėti negyvąjį, gyvūnas – negyvąjį ir augalinį, tai žmogus – negyvąjį, augalinį ir gyvūno lygmenis. Tačiau žinome, kad gyvūnas taip pat jaučia žmogų. Pavyzdžiui, šuo vizgina uodegą vos mus pamatęs… Taip, jaučia, bet tik atitinkamuose savo lygmens lygmenyse, nes visi lygmenys savo lygmens kokybėje taip pat turi visus šiuos 5 lygmenis. Mes, kad ir kaip būtų gaila, kol kas taip pat nematome viso žmogaus paveikslo, todėl ir visi socialiniai reiškiniai mums kol kas viso labo tik filosofija ir didžiulė painiava, dabar pakrikštyta „krizės“ vardu.

Norint matyti žmogaus lygmenį reikia pakilti aukščiau, priežasties link. Mus, mūsų sąmonę, suvokimą, pajutimą, kaip ir regimą visatą, riboja „tamsioji materija“ – priežasčių pasaulis mūsų atžvilgiu. Mes vis geriau jį jaučiame – kaip tuštumą, kaip gyvenimo prasmės klausimą – O KAM VISA TAI? Pats klausimas nurodo priežastį. Taip pat dėsninga, kad aukštesnį lygmenį – „tamsiąją materiją“ – savo atžvilgiu jaučiame kaip negatyvią, mus spaudžiančią, ribojančią, tamsią jėgą.

Apribojimų skonį žinome ir juos patiriame visose veiklose. Jie turi aiškią savo paskirtį – išsireikalauti teisingus veiksmus. Priežasties pagrindinė savybė – Vienis. Vienis – tai aukščiausia kokybė, absoliutus integralas. Todėl nuo aukštesnio pažinimo, nuo visiško Žmogaus lygmens pažinimo, mus skiria teisingi veiksmai aukštesnės pakopos atžvilgiu. Teisingi veiksmai – vienijimasis, pozityvių tarpusavio ryšių mezgimas visuose socialiniuose lygmenyse, perėjimas nuo egoistinės prigimties prie integralios. Tik nereikia bijoti, kad atomai „ištirps“ – jie taip pat turi savo įdomesnę, kitos kokybės formą. Juk išorėje stebime tik save, o galutinis tikslas – matyti visus.

Vincas Andriušis

http://www.mintis.info/dievas-nezaidzia-kauliukais/

Parašykite komentarą

Filed under Uncategorized

Euromaidano aikštėje kovėsi du sunkiasvoriai – Europa ir Amerika

Paveikslėlis

Kas įvyko Euromaidane ir kokios tikrosios šio įvykio priežastys? Tik išsiaiškinę blogio priežastis galime rasti instrumentus, padėsiančius jo išvengti ateityje.

Ukraina šiandien yra Europą ir Rusiją rišanti grandis. Tačiau Europos ir Rusijos susivienijimas labai nepatinka Amerikai, ir ji pasiruošusi viskam, kad tai neįvyktų.

Ukrainoje vykstantis procesas labai primena „Arabiškojo pavasario“ ir panašių įvykių scenarijų. Galime matyti tos pačios rankos braižą, ir gal ne tiek svarbu, kieno konkrečiai ši ranka, –  svarbiau tai, kad ją valdo žmonijos egoistinės raidos tendencijos. Kol mes nepamatysime šios pagrindinės priežasties, Ukrainos ir kiti to paties scenarijaus procesai ne sustos, o aštrės.

Iš esmės, kaip ir visur gamtoje, čia veikia dvi jėgos: viena veikia vienybės kryptimi, kita, priešingai, – susiskaldymo. Pirmoji jėga bando sukurti bendrą Europos, Rusijos, Kinijos ir netgi Japonijos aljansą, o tai prieštarauja Amerikos vyriausybės norams ir siekiams. Amerika negali su tuo sutikti ir visomis jėgomis stengsis, kad tai neįvyktų. Blogiausio scenarijaus atveju, tai gali pasibaigti pasauliniu karu.

Tai, kas vyksta Ukrainoje, nėra vien Ukrainos problema, nes tai bendrosios žmonijos egoistinės raidos tendencijos, ir procesus valdanti jėga siūlo du variantus: priežasties suvokimą ir jos ištaisymą arba chaosą su visomis skausmingomis pasekmėmis. Niekas nevyksta šiaip sau, o tai, kad Amerika veikia prieš Europą, kuri vienijosi prieš Ameriką, – tai tik išorinis kadras.

Ko bijo Amerika? Integraliosios jėgos mato būtinybę Europą ir Rusiją suvienyti per tarpinę grandį – Ukrainą. Todėl Ukraina tapo karštuoju tašku – be jos susivienyti neįmanoma. Tik ji, turinti tiek provakarietiškų, tiek prorusiškų bruožų, gali tapti šias stovyklas jungiančiu tilteliu.

Amerika šito labai bijo, nes tokio susivienijimo atveju priešais Ameriką atsiras vieninga ir labai stipri geopolitinė erdvė, kurios išeiviai sudaro didelę dalį Amerikos gyventojų populiacijos. Tokiu atveju Amerika praras visą pasaulį ir gal net save. Todėl jai žūtbūt reikia tam užkirsti kelią.

Šioje sferoje susiduria daugybė egoistinių jėgų, sklindančių iš visų pusių, kurios, kurstydamos vietinį egoizmą, be jokio fizinio išorinio įsikišimo siekia susprogdinti netgi galimo vienybės tilto pamatus. Amerika tai jau išmoko daryti. Jeigu Ukrainos tautą išjudino procesą valdančios jėgos, naivu tikėtis, kad Ukrainai bus lengva pasukti susivienijimo keliu.

Ką galime mes, kaip mes galime pasipriešinti tokiems procesams, tokioms manipuliacijomis, žmoniją vedančiomis į tamsą ir pražūtį?

Visų pirma turime tokiuose įvykiuose įžvelgti mūsų didžiausią priešą – egoizmą. Jis visų konfliktų kaltininkas. Dėl jo mes negalime sutarti nei buitiniame, nei valstybiniame lygmenyje. Egoizmas – mūsų prigimtyje, bet problema ne ta. Problema ta, kad mes leidžiamės egoizmo valdomi.

Egoizmas gamtos mums skirtas ne tam, kad jį puoselėtume, o kad išmoktume virš jo pakilti. Tik pakilę virš jo – o tam turime visus reikalingus instrumentus – galėsime išspręsti visas tiek asmenines, tiek buitines, tiek globalias problemas. Kad ir kada tai suvoksime – anksčiau ar vėliau, – bet kokiu atveju tai mūsų ateitis. Tik nežinia, kokia kaina to pasieksime.

Turime suprasti, kad ši problema, nežabojamo egoizmo daroma žala, yra ne išorėje, o mumyse, – kiekviename iš mūsų, tūnanti visuose septyniuose milijarduose žmonių, ir niekur kitur. Tik išmokę keistis, pakilti virš jo, pakilsime virš visų savo problemų, virš mūsų bendros bėdos.

Žinome, kad norint laimėti reikia susivienyti, o norint susivienyti reikia turėti  bendrą priešą. Tas bendras priešas ir yra mūsų visų egoizmas. Todėl tik paskelbę jam karą, kaip pikčiausiam visų mūsų bendram priešui, galėsime pakeisti pasaulį.

Bendra problema reikalauja ir bendrų sprendimų. Bendri sprendimai lengvai nepasiekiami – reikalingas metodas. Būtų tinkamas efektyvus aptarimų, bendrų sprendimų paieškos būdas, kai prie stalo, pamiršusios praeitį, senas nuoskaudas ir pretenzijas, galėtų susėsti visos pusės.

Pavadinkime tai apskritojo stalo metodu, kai visi dalyviai yra lygūs ir ieškoma ne protingiausio ar stipriausio, o iš vienybės taško kylančio sprendimo. Pagal šį metodą svarbiausias yra net ne sprendimas, kuris nėra konstanta, o mus visus kartu kelianti jėga, kuri kyla iš vienybės taško.

Tai milžiniška jėga, prieš kurią bejėgės bet kokios juodosios jėgos su visomis jų jėgos ir manipuliacinėmis struktūromis. Tai jėga, kuri mus pakelia virš egoizmo lygmens, ir žemiau esančios jėgos tampa bejėgės.

Gyvename integraliame pasaulyje, uždaroje integralioje sferoje, kuri savo vienybės jėga veikia mus iš visų pusių, ir esame absoliučiai surišti tarpusavyje. Todėl kad ir kiek mes priešintumės vienybei, integralumui, kad ir kiek žaistume įvairiausius egoistinius žaidimus, gamta mūsų nepaleis, o dėl vis didėjančios priešpriešos jai spaus mus vis naujomis asmeninėmis, buitinėmis, ekologinėmis, politinėmis ar kitomis problemomis – ves integracijos link griežtomis priemonėmis, jei nepanorėsime to siekti patys.

Egocentrizmo era baigėsi. Geri tarpusavio ryšiai šiandien – tai ne gražūs žodžiai, o gyvenimo būtinybė, kurią demonstruoja faktai. Pasaulis integralus, o mes – ne. Pasaulio nepakeisime, vadinasi, reikia keistis patiems.

Vincas Andriušis

http://www.mintis.info/euromaidano-aiksteje-kovesi-du-sunkiasvoriai-europa-ir-amerika/

Parašykite komentarą

Filed under Uncategorized

Integralaus ugdymo principų pristatymas LEU Tarptautinėje mokslinėje – praktinėje konferencijoje “Nuo atskirties – įtraukties link“

Image

 

Image

Esminiai augančio žmogaus integralaus ugdymo principai

 

1. Aplinka formuoja žmogų.  Aplinka – esminis žmogui poveikį darantis veiksnys. Todėl turime sukurti vaikams mažą visuomenę, nedidelę šeimą, kurioje visi rūpinasi visais. Tokioje alinkoje augantis vaikas ne tik klestės ir ras kaip išreikšti savo kūrybinį potencialą, bet ir išeis į gyvenimą, jausdamas pripažinimą ir atsakomybę kurti tokią pat visuomenę už mokyklos sienų.

2. Pavyzdys. Vaikai mokosi iš pavyzdžių, kuriuos rodo suaugusieji, įskaitant ugdytojus, tėvus, taip pat medijos resursus, žiniasklaidą bei kitus vienokio ar kitokio turinio šaltinius.

3. Lygybė. Ugdymo procesą kontroliuoja ne mokytojas, o auklėtojas, ir nors jis yra vyresnis už vaikus, tačiau jų turi būti priimamas kaip „savas“. Taip jis galės palaipsniui visus kelti vis aukščiau. Tai būdinga visiems užsiėmimų aspektams. Štai viena pavyzdys, iliustruojantis šį principą: per pamoką vaikai ir auklėtojai sėdi ratu ir šnekasi kaip lygūs. Žinoma, vaikai nesinaudoja kokiomis nors kitiems neprieinamomis „privilegijomis“.

4. Mokymo stilius. Vaikus domina jų prigimtis. Mokytojo užduotis – skatinti šį smalsumą, o ne užgniaužti. Užuot demonstravęs savo viršenybę ir „kibirais“ liejęs žinias, kurių išmokimas (tokiomis sąlygomis) labai abejotinas, mokytojas nukreipiančiais klausimais ir aptarimais turi padėti vaikams drauge nagrinėti įvairias temas. Tik taip vaikai iš tikrųjų išmoks.

5. Stipriosios pusės. Kiekvienas vaikas turi stiprių pusių, savų talentų ar gebėjimų. Aplinka turi skatinti jį realizuoti savo unikalius bruožus visuomenės labui. Tada jis iš tikrųjų sužydės ir pasieks sėkmę.

6. Nedidelės mokymosi grupės su keliais ugdytojais. Klasė iš 30-40 mokinių – jau per didelė. Vaikus reikia padalyti po 10-15 žmonių. Kiekvieną tokią grupę lydės du mokymo kokybe besirūpinantys ugdytojai, taip pat psichologinės ir socialinės raidos aspektus išmanantis specialistas.

7. Lyčių atskyrimas. Kad ir kaip stengsimės, vyrai ir moterys vis tieks liks skirtingi, ir ne tik išore. Tad dėl mūsų vaikų gerovės neignoruokime šio fakto. Pagal naujausių tyrimų duomenis, dauguma ikimokyklinukų greriau vystosi ir mokosi vienos lyties aplinkoje. Tyrimai taip pat patvirtina, kad šiuolaikinė švietimo sistema, kur berniukus daugiausia ugdo moterys, sustiprina jų „moteriškus elgesio modelius“ (dažniausiai pasąmoniniu lygmeniu) ir sukelia įvairių problemų, tarp jų ir lytinės raidos.

8. Ilga mokymosi diena. Mokymosi diena tęsiasi iki vakaro. Visą tą laiką vaikai mokosi, ilsisi, valgo, žaidžia, šnekasi – visa tai drauge.

9. Gyvenimo įgūdžiai. Kartą per savaitę verta su vaikais palikti mokyklos sienas ir išvykti į gamtą, nueiti į zoologijos sodą ar parką, nuvažiuoti į gamyklą ar kaimo teritoriją, kino studiją ar teatrą, operacinę, ligoninę, gimdymo palatą, valstybines įstaigas, muziejus, senelių namus ir t.t. – atsižvelgiant į ugdymo amžių. Apskritai, į įvairias vietas, kuriose galima vaikams atskleisti mūsų gyvenime vykstančius procesus. Ekskursiją turi lydėti paaiškinimai ir baigtis visų bendru aptarimu to, kas pamatyta.

10.Vyresnieji moko jaunesniuosius. Vyresniųjų vaikų grupės imasi šefuoti jaunesniuosius, o šie – dar mažesnius vaikus ir t.t. Per tai visi pasijaus partneriais, dirbančiais bendram reikalui, apimančiam visą gyvenimą ir sudarančiam vieną iš gamtos pagrindų.

11. Mokymasis per aptarimus ir vaidmenų žaidimus. Mokymosi proceso dalimi taps įvairių situacijų, su kuriomis vaikai kas dieną susiduria, vaidinimai. Po žaidimo – bendra diskusija. „Įsijautimas“ į kitus vaidmenis, situacijų iš kitų gyvenimo nagrinėjimas moko vaiką, jog kiekvienas žmogus ir kiekviena nuomonė turi teisę gyvuoti, ir kad su visais reikia kantriai ir tolerantiškai elgtis.

12. Užsiėmimų filmavimas. Vaikai filmuoja tai, kas vyksta klasėje ir už jos ribų, kad paskui galėtų pažvelgti į save iš šalies. Taip jie išmoks analizuoti save ir su jais vykstančius dalykus.

13. Mokymas per žaidimus. Žaidimas – tai priemonė, kurios padedamas vaikas auga, vystosi ir pažįsta pasaulį. Todėl bendradarbiavimo mokančius žaidimus reikia paversti esminiu darbo su vaikais metodu.

14. Pasirengimas gyvenimui šeimoje nuo ankstyvo amžiaus. Nuo 11 metų mokykloje reikia ruošti vaikus šeimos gyvenimui, neaplenkiant visų būtinų paaiškinimų, leidžiančių prisiliesti prie vidinės priešingos lyties psichologijos, taip kuriant pagrindą tarpusavio supratimui ir lygiavertiškumo suvokimui.

15. Tėvų palaikymas ir bendras darbas su jais. Mokykla turi įtraukti tėvus į ugdymo procesą ir nuolatos juos informuoti, kuo užsiima jų vaikai: ko mokosi, su kokiais sunkumais susiduria. Tėvai savo ruožtu turi palaikyti auklėjimo procesą: kalbėtis su vaikais apie šių vertybių bei principų svarbą, skatinti juos, rodyti gerą pavyzdį, kaip laikytis šių principų, ir, savaime suprantama, neskleisti su jais nesutampančio supratimo. Be to, tėvams vertėtų praeiti instruktažą, kad sustiprintume trikampio „vaikas-tėvai-mokykla“ sąveiką.

 

Sentencijos

  • „Tikroji švietimo sistemos užduotis šiandien – ne perduoti žinias, o suteikti vaikams socialinius įgūdžius, kurie padėtų jiems įveikti visuomenės susiskaldymą, įtarumą ir nepasitikėjimą.“ (Knygos „Laiminga vaikystė“ autoriai)
  • Integralūs ugdymo principai ne tik teigiamai veikia vaikų savijautą bei santykius su aplinkiniais, bet ir pagerina jų pažangumą. (Knygos „Laiminga vaikystė“ autoriai)
  • „Ištaisyti pasaulį, reiškia ištaisyti ugdymo sistemą“ (Lordas Richardas Layarda)
  • „Mumyse viešpatauja beribis noras mėgautis – mėgautis kuo daugiau, netgi svetima sąskaita. Būtent jis skatino mus sukurti kultūrą, kurios pagrindas – pavydas ir konkurencija. Jeigu turiu daugiau nei kiti – džiaugiuosi, jeigu ne – malonumas blėsta“ (Knygos „Laiminga vaikystė“ autoriai)
  • „Norint išsaugoti dviejų puselių ryšį, būtina jį pakelti aukščiau asmeninių malonumų“ (Knygos „Laiminga vaikystė“ autoriai)
  • „Tikrovė yra žmogaus suvokimo rezultatas, todėl pakeitę suvokimą, paskatinsime savo elgesio ir vidinės esmės pokyčius“ (Knygos „Laiminga vaikystė“ autoriai)
  • „Integralaus ugdymo principais grįsta metodika palieka labai daug vietos optimizmui: kelias atviras, ir jie žmogus yra teisingoje aplinkoje, jis gali be perstojo mokytis ir tobulėti“ (Knygos „Laiminga vaikystė“ autoriai)
  • „Santykiai tarp lygių grupėje nuo šiol tampa centrine raidos arena, kurioje atsiskleidžia nauji gebėjimai“ (L.A. Sroufe, R. Cooperis, G. DeHartas)
  • Būtent šiandien, kai mokslas pastebi, kaip svarbu stiprinti santykius, žmonių tarpusavio santykiai primena vis labiau stiprėjančią blokadą“ (Dr. Danielis Golemanas)
  • „Žaidimai – tai natūralus būdas mokytis“ (Knygos „Laiminga vaikystė“ autoriai)
  • „Mokymosi kartu metodikos, grįstos socialiniais tarpusavio santykiais, taikymas yra vienas sėkmingiausių socialinės ir pedagoginės psichologijos sumanymų.“ (Knygos „Laiminga vaikystė“ autoriai)
  • „Teisingą požiūrį į vaikų auklėjimą galima apibūdinti dviem žodžiais: asmeninis pavyzdys“ (Knygos „Laiminga vaikystė“ autoriai)
  • „Nesijaudinkite dėl to, kad kad vaikai niekada neklauso jūsų, – jaudinkitės dėl to, kad jie nuolatos jus stebi“ (Robertas Fulghlumas)
  • „Negalima skatinti vaikų konkurencijos – priešingai, reikia parodyti jiems, kad jie nepatirs jokio malonumo pavydėdami vienas kitam.“  (Knygos „Laiminga vaikystė“ autoriai)
  • „Svarbiausiu dalyku mokykloje turėtų tapti „žmogotyra“ – mokslas, kaip tapti žmogumi.“ (Knygos „Laiminga vaikystė“ autoriai)
  • „Išsilavinimas – tai kelias. Žmogus – tikslas“ (A.Gordonas)
  • „Dar vaikystėje žmogui būtina suprasti, kad egoizmas (noras mėgautis kitų sąskaita) – svarbiausia kančių suaugusiųjų pasaulyje priežastis.“ (Knygos „Laiminga vaikystė“ autoriai)
  • „Pamokų tikslas turi būti suformuoti žmogų, o ne parengti kvalifikuotą robotą.“ (Knygos „Laiminga vaikystė“ autoriai)
  • „Viena didžiausių klaidų – manyti,  jog pedagogika, tai mokslas apie vaiką, o ne apie žmogų.“ (Januzsas Korczakas)
  • Ugdymą reikia suderinti su vidine vaiko raida, su jo amžiumi ir lytimi. Nepakanka prigrūsti jį žinių – kur kas svarbiau išmokyti jį būti žmogumi ir parengti gyvenimui“ (Knygos „Laiminga vaikystė“ autoriai)
  • „Ugdytojas – tai žmogus, jaučiantis kad valdžia turi priklausyti ne jam, o meilei.“ 

 

Parašykite komentarą

Filed under Uncategorized

Kodėl antibiotikai tampa neveiksmingi

Image

Blogis triumfuoja tada, kai gėris ilsisi.

Penicilino išradėjas Aleksandras Flemingas neslėpė ir įspėjo, kad jo atrastų antibiotikų efektas nebus amžinas, nes mikrobai moka adaptuotis prie vaistų. Kuo plačiau antibiotikai naudojami, tuo greičiau mikrobai randa būdų apsisaugoti nuo jų.

Mūsų dienomis antibiotikai praranda savo savybes taip greitai, kad farmacijos įmonėms vis mažiau apsimoka juos gaminti. Vienos rūšies vaistų sukūrimas kainuoja apie milijardą dolerių ir šios išlaidos nespėja atsipirkti per tuos keletą metų, per kuriuos mikrobai prie vaistų prisitaiko.

Kuo tai gresia? Visų pirma tuo, kad net pačios mažiausios infekcijos taptų mirtinai pavojingos. Antibiotikams praradus veiksmingumą, žmonės praras galimybę gydyti vėžį, atlikti organų persodinimo operacijas bei visas kitas, kurios reikalauja įsiskverbimo į žmogaus kūną. Reikėtų pamiršti ne tik širdies vožtuvų ir panašias operacijas, bet ir implantus bei grožio chirurgiją apskritai.

Galime ramintis tuo, kad mes jų iš viso nevartojame arba vartojame tik kraštutiniais atvejais, tad mums šie pavojai negresia. Problema ta, kad šiuolaikinė maisto pramonė be mūsų atsiklausimo antibiotikus gausiai naudoja tiek augalinės kilmės maistui apdoroti, tiek mėsiniams galvijams auginti ir pan. Su dabartinės maisto pramonės tiekiamu maistu mes gauname milžiniškus kiekius žalingų medžiagų, tarp jų ir antibiotikų. O ką daryti, valgyti gi reikia, nemirsime juk badu!

Todėl, nežinodami, kaip išspręsti šią situaciją, nelabai norime apie tai galvoti, nors informacijos apie maiste esančius nuodus tikrai pakanka. O ką mes galime pakeisti? Juk nemesime savo darbų, kad galėtume viską patys išsiauginti. Ekologiškas maistas taip pat ne mūsų kišenei, nes tapo prabangos dalyku, kaip kad apnuodytas maistas tapo norma. Į teismą nepaduosi, nes viskas įteisinta. Parduotuvių neboikotuosim, nes valgyt reikia. Kur išeitis?

Iš tikro, visos šios priemonės nepadės, nes ne juose slypi problemos esmė. Problema mūsų požiūryje į vienas kitą, mūsų savanaudiškuose tarpusavio santykiuose. Būtent ši sritis kelia mums šią bei panašias problemas, yra problemų židinys, ir todėl būtent ją reikia taisyti. Esame tarpusavyje surišti, nors ne visada ir ne visi apie tai pagalvojame arba norime taip galvoti, ir kiekvienas poelgis, kad ir kiek mes būtume apsišarvavę morale, tampa kiekvieno iš mūsų elgesio dalimi.

Todėl utopiška galvoti, kad šių problemų sprendimas yra ne mano, o kitų žmonių ar organizacijų rankose, o didžiausia utopija iš visų galimų utopijų yra manyti, kad kas nors pasikeis nieko nedarant. Todėl tik patys atsigręžę į save, išdrįsę rasti problemos dalelę savyje, supratę jos žąlą, galime pradėti keisti požiūrį į artimą ir bendravimo kriterijus savo aplinkoje. Kadangi esame surišti vienu tinklu, tai galime būti tikri, kad šis naujas požiūris persiduos ir kitiems, pasklis po visą žmogaus sistemą ir tai bus tas „antibiotikas“, prieš kurį bakterijos bus bejėgės.

Jeigu, pradėję nuo savęs, nuo savo aplinkos, paskleisime madą rūpintis ne tik savimi, tai ji pasieks ir tuos, kurių rankose yra maisto pramonė. Pakeitę požiūrį, pamatysime, kad normaliam gyvenimui nereikia tokios maisto įvairovės – dešimčių duonos rūšių, šimtų rūšių sūrių, dešrų, kitų produktų. Šis didžiulis pasirinkimas lemia ne tik mūsų sveikatą, bet ir milžinišką maisto kiekio išmetimą. Sureguliavus paskirstymą, atkris būtinybė auginti gyvulius bei augalus naudojant antibiotikus ir pesticidus.

Vincas Andriušis

http://www.mintis.info/

Parašykite komentarą

Filed under Uncategorized

Vaistai nuo depresijos – visuomenės rankose

Paveikslėlis

„Ar ne geriau būtų, užuot smerkus blogį, skleisti gėrį.

Antuanas de Sent Egziuperi

Jeigu XX a psichologai buvo pavadinę baimių amžiumi, tai vos teprasidėjęs XXI a. jau yra vadinamas depresijos amžiumi. Žmonės pavargo bijoti ekstremistų, teroristų, gamtos kataklizmų, krizių, atominio karo, pasaulio pabaigos… Visos šios baimės nugrimzdo į tylią depresiją, vis sparčiau pildančią farmacijos įmonių sąskaitas.

Norint tuo įsitikinti, tereikia atidžiau pažvelgti į vaistinių lentynas: daugiau nei pusė pasaulyje dabar gaminamų vaistų – tai antidepresantai ir psichotropiniai preparatai. Reikia nepamiršti, kad dar daug yra tokių žmonių, kurie gydosi savomis priemonėmis, o tai paprastai būna narkotikai.

Statistika įspūdinga: nedarbingais dėl depresijos pasaulyje per metus tampa 200 milijonų specialistų. Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, depresijos sukeltų invalidumo atvejų skaičius yra pats didžiausias. Prognozuojama, kad depresija bus dažniausia ankstyvos mirties priežastis po širdies ir kraujagyslių sistemos ligų. Pagal statistiką depresija kankina apie 15 proc. daugelio išsivysčiusių šalių gyventojų. Klinikine depresija sergančių vaikų skaičius per metus išauga 23 proc.! Tai tik oficiali statistika.

Be to, ši liga plinta kaip epidemija, t. y. iš žmogaus žmogui persiduoda kaip infekcija. Depresijai charakteringas žmogaus mąstymo būdas, kurio pagrindas – egocentrizmas, plinta aplinkiniams ir persiduoda ne tik žmonėms, o ir kitiems gamtos lygmenims, integraliai tarpusavyje susijusiems ir visiškai priklausomiems nuo žmogaus, o ne atvirkščiai. Pastaruoju metu vis daugiau naminių gyvūnų serga depresija, kurią jiems perduoda jų šeimininkai.

Tyrimai rodo, kad žmogaus kognityvinis pažeidžiamumas priklauso nuo jį supančios aplinkos. Kadangi visi esame susiję visuotiniu ryšių tinklu ne tik tarpusavyje, bet ir su visu negyvuoju, augaliniu bei gyvūnų pasauliu, tai būtent mes užkrečiame pasaulį savo emocijomis. Depresija, kaip ir visas kitas mums per šiuos ryšius sugrįžtantis poveikis aplinkai, sklinda mums nematomomis „virusinėmis“ bangomis.

Kokia esminė depresijos priežastis? Norą pavadinkime materija, o jo užpildymą – šviesa. Mūsų visų norų bendras vardiklis – siekis patirti malonumą. Į savo egoistinius norus mes gauname tik mikroskopiškai mažus šviesos kiekius. Šią porciją gauname tik pirminiame kontakte su malonumo objektu, tam tikra noro išorine forma, nes po to neišvengiamai pats užpildymas anuliuoja norą – malonumo jutimo pagrindą. Kai noras išauga, o jo gaunamos dozės lieka tokios pačios, kyla depresija, o mūsų norai vis auga. Savo egoistinio noro formoje mes negalime patirti daugiau, nei tokiam procese įmanomos minimalios šviesos dozės. Padidinti šią šviesos porciją galima tik per pozityvius ryšius su kitais ir atitinkamu ketinimu.

Vis daugiau tyrimų rodo ir vis daugiau psichologų pritaria, kad tik „sveikame“ kolektyve, aplinkoje, visuomenėje žmogus gali pajusti laimę, o tai reiškia, kad ji priklauso nuo mūsų tarpusavio ryšių pozityvumo ir bendro mūsų nusiteikimo laimei. Vadinasi, gydyti reikia ne atskirą žmogų, o socialinius tarpusavio santykius, mūsų tarpusavio ryšius. Depresija išnyks tik visuomenėje sukūrus šiltų santykių, pasitikėjimo ir pozityvumo atmosferą. Tai priklauso nuo kiekvieno iš mūsų, tad vaistai nuo depresijos – mūsų rankose.

Vincas Andriušis

Parašykite komentarą

Filed under Uncategorized

Komentaras DELFI straipsniui “Ar žinote, kaip veikia hipnozė?“

nuoroda į straipsnį – http://gyvenimas.delfi.lt/grozis_ir_sveikata/ar-zinote-kaip-veikia-hipnoze.d?id=61383477

Paveikslėlis

Vincas Andriušis

2013-08-07 23:04
Hipnozės reiškinys tik patvirtina, kad yra ryšiai tarp žmonių, kuriais galima įtakoti kitų norus. Yra begalė spec. tarnybų darbuotojų, kurie yra daugiau ar mažiau įvaldę hipnozę, net tokių, kurie gali vien pirštu parodę pargriauti žmogų, ir net daugiau. Aišku, kad norus diktuoti gali stipresnis – silpnesniam. Šie ryšiai, matome tai ar ne, – visada veikia tarp mūsų. Sąmoningai juos įvaldžius – tai didžiulė jėga. Pasaulio vyriausybės tai žino ir todėl laikosi tarpusavio susitarimų dėl šios jėgos panaudojimo, nes supranta, kokią griaunančią visiems žalą gali atnešti negatyvus tokių galių panaudojimas.
Tokie hipnozės seansai tik paryškina, kas ir taip nuolatos vyksta ryšiuose tarp mūsų ir kaip mes savo norais įtakojame vienas kitų, o kadangi ryšys yra tarp visų, tai ir bendrą visiems gyvenimą, jo kokybę. Esame visi toje pačioje valtyje, vadinasi ne tas pats ką galvojame, ko savo viduje linkime vienas kitam. Neįmanoma žala kitam, kuri sistemos ryšių kanalais su dar didesne jėga negrįžtu man.

http://gyvenimas.delfi.lt/grozis_ir_sveikata/ar-zinote-kaip-veikia-hipnoze.d?id=61383477#ixzz2bJdInZSc

Parašykite komentarą

Filed under Uncategorized