Tag Archives: tikslas

Komandinio darbo esmė

Paveikslėlis

 

1. Mokėjimas dalytis informacija ir žiniomis

 

Mokėjimas dalytis informacija ir žiniomis visų pirma turi būti pagrįstas supratimu, kad esame vienos sistemos „Gamta“ dalis, vadinama „Žmogumi“. Tai, kad save suvokiame kaip individus, veikiančius atskirai nuo kitų, yra taip pat reikalinga sisteminė pozicija.

Gamta, tokia, kokią dabar matome, vystėsi keturiais etapais: pradžioje susiformavo visas negyvasis gamtos lygmuo, po to augalinis, gyvūno ir, galiausiai, žmogaus. Pagrindinis gamtos sistemos raidos instrumentas yra atskirų elementų jungimasis į vis naujas pavienių elementų sąveikos formas, žaidžiant vis kitokias galimas sąveikos pusiausvyras. Šis žaidimas atskleidžia tokias gamtos formas, kurių neturi nė vienas atskiras jos elementas. Būtent taip susiformavo visi gamtos lygmenys, visas materialusis Gamtą elementariausiame jos lygmenyje atspindintis tinklas, kurio aukščiausia kokybė yra žmogus.

Tačiau tik žmogui yra palikta galimybė pažinti, nes visi gamtos lygmenys tiesiogiai vykdo jos programą. Pažinti yra įmanoma tik iš pažinimui priešingos pozicijos, lygiai kaip šviesa gali reikštis tamsoje. Būtent tam mums yra skirtas individualumas, mūsų atskirumo nuo kitų iliuzija, manymas, kad mūsų veiksmai, mintys, poelgiai, gaunama informacija, žinios ir idėjos nepriklauso nuo kitų ir net yra grynai asmeniškos. Šioje pozicijoje mes esame tarytum pirminiai atskiri gamtos elementai žmogaus lygmenyje.

Neįmanoma mokėti kokybiškai dalytis informacija šito nesuprantant, vadinasi, siekiant grynai asmeniškų tikslų. Žmogus, dalydamasis informacija tik tiek, kiek jam savanaudiškai tai yra naudinga, uždaro save, pats to nesuprasdamas, nuo kitų, užveria ryšio kanalus su visa sistema, kurioje ta informacija ir cirkuliuoja. Suprantantis žmogus, atvirkščiai, gautą informaciją ar žinias stengiasi kuo greičiau atiduoti, perleisti jos reikalaujantiems lygmenims ir taip atverti kelią naujiems informacijos srautams. Šiuolaikinis mokslas ištyrė, kad mes suvokiame tik labai mažą dalelę pro mus pratekančios informacijos.

Vis dėlto vien tik noro perleisti informaciją nepakanka, nes tai irgi gali būti savanaudiškiems tikslams skirtas veiksmas. Dažnai stebime, kaip žmonės pyksta, kad jų niekas neklauso, tada, kai jie nori papasakoti, perteikti žinias, dalytis informacija ir nesvarbu, ar tai vyksta profesinėje, ar buitinėje aplinkoje. Tai būna labai panašu į situaciją, kai kas nors vegetarą bando „pavaišinti“ mėsa, arba atvirkščiai. Tam taip pat reikia suprasti, kad esame skirtingi, skirtingai matome, skirtingai girdime, per skirtingus norus pažįstame pasaulį. Juk vienintelis dalykas, kuris mus skiria, tai skirtingos tų pačių norų kombinacijos.

Nėra mūsų minčių, nėra mūsų žinių, idėjų – yra tik geresnė arba blogesnė mūsų tarpusavio sąveika. Kuo mūsų sąveikos geresnės – tuo sparčiau, intensyviau cirkuliuoja geresnės žinios, idėjos, mintys ir informacija.

 

2. Mokėjimas priimti informaciją ir žinias

 

Mokėjimui priimti informaciją ir žinias taip pat tinka visa tai, kas pasakyta apie mokėjimą teikti informaciją ir žinias. Juk mūsų sąveikoje yra tik „gauti“ ir „duoti“, ir tai, kaip ir šiluminiuose procesuose, yra toje pačioje sąveikoje, todėl ir dėsningumai tie patys.

Aišku, mes galime atskirai kalbėti apie mokėjimą klausytis ar pan., bet tam visų pirma reikalingas noras klausytis ir pozityvus gyvenimo troškimas, be kurio jokios teorijos nepadės. Šis troškimas slypi teigiamuose mūsų tarpusavio ryšiuose  – juk neapykantoje neįmanomas gyvenimas, neįmanomas vystymasis, gyvenimo dinamika, noras pažinti: visa tai veda į užsidarymą, gyvybinių kanalų blokavimą ir artėjimą prie mirties taško, nes atskiroje dalelėje nieko nėra.

 

3. Mokėjimas dalyvauti formuluojant tikslus

 

Formuojant tikslus grupėje, kolektyve, visuomenėje ar kokiame kitame žmonių junginyje, svarbiausia paveikti supratimą, kad visų pirma reikia rasti tokį bendrą visų tikslą, kuris būtų aukščiau už bet kurio nario asmeninius interesus. Žmonių grupė, turinti tokį visiems bendrą tikslą, lengvai susitvarkys ir su kitais vektoriais, t. y. su kitais kolektyvo veiklos sudėtiniais tikslais. Pavyzdžiui, šeimos pagrindas yra meilė, kurią jaučia visi, ir jeigu panorėsi nuo šeimos atsiskirti – jos neišsineši, nepavogsi, nes ji įmanoma, apčiuopiama tik būnant kartu ir veikiant kartu bendram visų labui.

 

4. Mokėjimas siekti bendrų tikslų

 

Mokėjimas siekti bendrų tikslų turi būti pagrįstas visiems gerai žinomu šūkiu „Visi už vieną ir vienas už visus.“ Savanaudiškumas yra didžiausias bendrų tikslų priešas. Būtent šiuo priešu reikia mokėti pasinaudoti. Suprantame, kad vienybėje slypi didžiulė jėga, tačiau taip pat žinome, kiek daug vienybės pasiekusių sistemų buvo pasmerktos žlugti. Kodėl? Vienybėje mums atsiskleidžia švari gamtos jėga, ir kuo kokybiškesnė vienybė – tuo aukštesnės kokybės šią jėgą galime jausti. Pati jėga yra konstanta, vadinasi, nekintanti, ir tik mes savo vienybės kokybe galime jausti jos daugiau ar mažiau. Nors vienybei reikalingas priešas, opozicija, nes be jų nėra, dėl ko vienytis, čia daroma viena klaida: viena komanda supriešinama su kita, viena kompanija nuteikiama prieš kitą, viena valstybė – prieš kitą, viena ideologija priešpastatoma kitai. Pavyzdžiui, vokiečių fašizmas ar sovietinė ideologija tikrai buvo pasiekusios šiokio tokio vieningumo, nes buvo kuriamas ryškaus išorinio priešo, ir žinome, kuo visa tai baigėsi.

Vienas pagrindinių gamtos dėsnių yra savybių panašumo dėsnis, vadinasi, jeigu vienybėje atsiskleidžianti gamtos jėga yra visiškai nesavanaudiška, tai bet koks savanaudiškumas atskiria mus nuo jos, paslepia ją, o turėti išorinį priešą – tai jau savanaudiškumas. Todėl vienintelis teisingas ir visiems bendras priešas siekiant bendrų tikslų yra SAVANAUDIŠKUMAS.

Vincas Andriušis

http://www.mintis.info/

Reklama

Parašykite komentarą

Filed under Uncategorized

Komentaras DELFI straipsniui “Išsiaiškinta dar viena priežastis, skatinanti depresiją“

Komentuojamo straipsnio nuoroda – http://gyvenimas.delfi.lt/grozis_ir_sveikata/issiaiskinta-dar-viena-priezastis-skatinanti-depresija.d?id=61983069

Paveikslėlis

Vincas Andriušis

2013-08-07 17:38
 
Depresija – XXI a. epidemija. Taip, pagrindinė priežastis tikslo, motyvacijos trūkumas. Bet kokia šios priežasties priežastis. Kodėl didėja visuomenėje šis trūkumas?

Žmogaus atskirai, ir žmonijos kartu, ego – norų visuma – auga. Kas skatina formuoti tikslus? Tikslus formuoti skatina poreikis patenkinti savo norus. Kuo žmogaus ego, žmogaus norai didesni – tuo didesni ir jo tikslai. Problema ta, kad egoistiniai norai, egoistiniai tikslai prieina aklavietę patirdami, kad jie, nepriklausomai nuo galimo išoriškai pavykusio rezultato, lieka tušti – vadinasi neįgyvendinti. Nuolatinis ir vis didėjantis tuštumos jausmas žmoguje ir yra depresijos priežastis. Kuo didesnė tuštuma – tuo didesnio užpildymo reikalauja, bet ego patirtis vis aiškiau rodo kad turimi “instrumentai“ neefektyvūs. Tokiu atveju, kadangi visų norų, kokie jie bebūtų, vardiklis vienas – noras patirti malonumą, o vietoje to auga tik jo deficitas, tai ir tikslai tampa beprasmiai. Taigi, “depreshion“ – nėra spaudimo.

Koks tada sprendimas? Anti-depresantas yra negęstantis tikslas. Tam reikia kad visuomenėje, žmogaus aplinkoje būtų demonstruojamos, reklamuojamos bendros ir visiems vienodai svarbios vertybės. Kadangi individas, patinka jam tai ar ne, jaučiasi kaip sociumo dalis, tai priima ir sociume reklamuojamas vertybes bei tikslus kaip savo ir yra dėl ko gyventi. Be to ir pats tikslas – nukreiptas ne į save, o į visuomenę – tampa nuolatos rezultatyvus, nes su tokiu tikslu atliekamas veiksmas ir noro tenkinamas veikia lygiagrečiai, t.y. norui nereikia laukti egoistinio rezultato, nes pats veiksmas tampa rezultatu. 

Išeitis – kurti integralią visuomenę.

http://gyvenimas.delfi.lt/grozis_ir_sveikata/issiaiskinta-dar-viena-priezastis-skatinanti-depresija.d?id=61983069#ixzz2bIKlbY9b

Parašykite komentarą

Filed under Uncategorized

Tinginystės nauda

Paveikslėlis

Viskas, ką žmogus daro daugiau, nei būtina jo gyvenimui, – ne tik nereikalinga, bet visada žalinga.

Michaelis Laitmanas

 

Musės, tingiai tupinčios ant stalo, kol virš jų „nepakimba“ ranka su laikraščiu, elgiasi visiškai teisingai. Matematikai įrodė, kad gyvūnams pati tingiausia iš visų galimų apsisaugojimo nuo plėšrūnų užpuolimo strategija yra pati efektyviausia. Šios teorijos pagrindu tiriamos cheminės reakcijos, molekulių judėjimas, maistinių medžiagų apykaita, fondų rinkos dinamika…

Taigi tinginystė – gera ar bloga savybė? Ar ji, kaip ir visos kitos savybės, – nei gera, nei bloga, o viskas priklauso nuo to, ar mokame ja naudotis? 

Tinginystė yra natūrali savybė. Yra tokia patarlė: „Tinginystė atsirado anksčiau už žmogų“. Jei sutiksime su teiginiu, kad tikslas formuoja žmogų, ši patarlė skamba visiškai teisingai.

Panagrinėkime tingėjimo anatomiją. Noro gauti prigimtis yra patirti malonumą. Mėgautis ir stengtis – tai dvi priešingos būsenos: kai norime ko nors – tuštumos būsena, ir pilnatvės būsena, kai nieko nenorime.

Pilnatvės būsena visada yra mūsų sąmoningas arba nesąmoningas siekis. Tuštumos būsenoje žmogus turi dvi elgesio galimybes: arba dirbti dėl to, kad gautų tai, ko nori, arba tingėti. Ką reiškia tingėti? Tingime tada, kai pastangos mums atrodo sunkesnės už tuštumos teikiamą kančią. Kam tuomet stengtis?

Tai normali mūsų noro būsena ir negalime jos vadinti nei bloga, nei gera – tik teisingas noro įvertinimas, kai tuštumos kančia per maža stumti pirmyn, o motyvacija, tikslas per silpni traukti pirmyn. Tai žmogaus formavimąsi skatinantis taškas. Jame žmogui paliktas laisvas pasirinkimas, kaip elgtis – prisiversti judėti pirmyn ar tingėti toliau.

Tinginystė ir darbštumas nėra atskirų žmonių bruožas, o to paties žmogaus būsenų pavadinimai. Jeigu tingiu, vadinasi, man trūksta tikslo svarbos pojūčio arba dabartinės savo būsenos bevertiškumo suvokimo. Taip pat gali būti, kad aš suvokiu iki šiol mane vedusių tikslų menkavertiškumą, pradedu matyti juos kaip blogus arba iš viso susipainioju juose. Bet kokiu atveju tai žmogaus veiksmų, kelio korekcijos taškas.

Todėl galimi keli žmogaus veikimo, tingėjimo savybės pozityvaus panaudojimo variantai. Jeigu žmogus mato, kad jo tikslas nėra geras, ir suvokia, kad jo neverta siekti, žmogus gali pasitelkti vaizduotę ir talkinti tingėjimui, įsivaizduodamas, prie kokių kančių ateityje gali jį atvesti šis tikslas. Tai padės jam sustoti einant blogu keliu ir sudaryti sąlygas įsivyrauti geresniam tikslui.

Ir atvirkščiai, jeigu žmogui trūksta tikslo svarbos, jam reikia įsivaizduoti, kokioje apgailėtinoje būsenoje jis pasiliks, jeigu nepradės veikti. Šiuo atveju vaizduotė gali man padėti sustiprinti tiek vieną, tiek kitą – dabartinės būsenos mankavertiškumą ir pasiekto tikslo vertę. Tai sustiprins stūmos ir traukos jėgas, kurių padedamas pajudėsiu pirmyn.

Jeigu žmogus neturi tikslo arba yra susipainiojęs juose, tai tingėjimu kaip vaistu pasinaudoti labai paprasta: reikia tiksliai juo vadovautis – iš viso nieko nedaryti – ir tai anksčiau ar vėliau prives prie naudingo užsiėmimo. Juk tai žymiai geriau nei tai, ko mes pridarome iš neturėjimo ką veikti.

Tingėjimas skirtas žmogaus tikslams koreguoti iki jis atitiks gamtos jam iškeltą tikslą.

Vincas Andriušis

Parašykite komentarą

Filed under Psichologija

Gyvenimo tikslas

Gyvenimo tikslas

Parašykite komentarą

vasario 14, 2013 · 7:26 am