Tag Archives: visuomenė

Žaidimas – naujos realybės kūrimas

ClickHandler.ashx_11

Mes visada žaidžiame tas formas, kurias matome savo kasdienybėje.

 

Ar gali žmogus integraliame pasaulyje pakilti virš savęs, savo ego, virš kultūros ir visuomenės, kurioje gyvena, vertybių ir išsiveržti iš įprastų gyvenimo suvokimo rėmų?

Antropologai žmogų mato kaip tam tikrą kultūros ir visuomenės darinį, tam tikrų kultūrinių standartų kvintesenciją, kurią kiekvienas individas savo elgesiu, nuostatomis bei vertybine orientacija atspindi tik šiek tiek skirtingai. Žinomo amerikiečių antropologo M. Mid požiūriu, kiekvienas visuomenės narys, nuoširdžiai tikintis savo unikalumu ir nepanašumu į kitus, iš tikrųjų, pats to nė neįtardamas, yra pats tikriausias kolektyvinių kultūrinių normų ir tikslų formuojamas didžiosios daugumos atstovas.

Dabartinio antropologijos mokslo požiūris į kultūros ir asmenybės problemą tapo sudėtingesnis. Paaiškėjo, kad kiekvienoje visuomenėje yra ne vienas, o mažų mažiausiai penki ar šeši skirtingi asmenybės tipai (modalinės asmenybės koncepcija), kurios dar įvairiai varijuoja skirtingose aplinkose: šeimoje, darbe, draugų rate ir t. t.

Mokslininkų dėmesį dabar traukia asmenybės kaip visą gyvenimą trunkančios žmogaus psichinių ypatybių bei socializacijos procese įsisavintų kultūrinių standartų sąveikos ir sintezės rezultatas.

Žmogus nėra pastovus, ir jo kaip socialinio individo vystymosi procesas tęsiasi. Žmogus yra nuolatiniame transformacijos procese, gali keistis ne tik dėl išorinės įtakos, bet ir dėl vidinių krizių, kurių esminė priežastis – individo sąveika su aplinka.

Socializacija ir kultūros įtaka, žinoma, atlieka savo vaidmenį – tai būtinos asmenybės tapsmo ir vystymosi sąlygos. Tačiau individas, įsisavinęs visuomenėje bendrai priimtas normas – praėjęs pirminės socializacijos etapą, – dažniausiai įžengia į savo individualaus vystymosi kelią, nuolatos ieško asmeninės pozicijos sociokultūrinėje aplinkoje.

Šis procesas, vadinamas transsocializacija, gana sudėtingas ir vyksta svyruodamas tarp savęs indentifikavimo su sociumu, prisitaikymo prie jo, noru „būti kaip visi“, ir atsiribojimo nuo viso pasaulio, siekio būti savimi, vadovautis savarankiško vystymosi logika. Tokiu atveju individas visada yra tarp dviejų kraštutinumų: arba visiško susiliejimo su socialine aplinka, arba atsiribojimo nuo jos. Žinoma, abu kraštutinumai yra ne tik nepageidaujami, bet ir neįmanomi, nes visi mus ribojantys kraštutinumai skirti tarp jų egzistuojančiam pažinimui.

Pirmasis kraštutinumas paverstų žmogų „socialiniu gyvūnu“ (E. Fromo terminas), nesugebančiu savarankiškai elgtis ir neturinčiu savo nuomonės. Antroji pozicija sukurtų antisocialią asmenybę, nepripažįstančią sociumo, kuriame gyvena, kultūros ir vertybių. Tokia pozicija daro žmogų atsiskyrėliu ir atima iš jo savęs suvokimo bazę, nes tikrasis savęs suvokimas yra tampriai susijęs su savo vietos sociume radimu.

Aukso vidurį galima rasti intuityvioje savęs pažinimo strategijoje, kurios bazė – žmogaus aplink save kuriama ypatinga mikroaplinka. Tai „gyvenimo aplinka“, kurioje individualūs elgesio šablonai bei vertybiniai orientyrai, neatmetant nestandartinių, inovacinių, bus pripažįstami ir netgi sveikintini. Tokiu būdu žmogui sudaromos galimybės ne tik turėti optimalią socialinę nišą, bet ir vystytis, nes tokia relevantinė aplinka, kuri jį palaiko ir stiprina, yra palanki terpė savajam „Aš“ atskleisti pozityvioje sąveikoje su aplinkiniais.

Todėl pirmoji integralaus auklėjimo programos užduotis yra sukurti mikroaplinką, kurioje būtų galima vystyti integralius santykius ir integralų pasaulio suvokimą. Be to, daugeliui žmonių, kurie yra priėję transocializacijos stadiją, galimybė išbandyti šią naują gyvenimo strategiją gali padėti rasti atgarsį savo asmeniniuose ieškojimuose.

Tokią aplinką galima pradėti formuoti vedant laisvai lankomus seminarus. Tokių seminarų nariai sudarytų mažas – nuo 5 iki 10 – žmonių grupes, optimalias betarpiškam bendravimui, artimo kontakto užmezgimui ir kuo intensyvesnio kitų žmonių pajutimui. Tai pirmasis integralumo suvokimo, pažinimo, įsisavinimo žingsnis.

Pirminiame etape žmogus integralumą gali pajusti minimaliu, egoistinės sąmonės leidžiamu mikrolygiu. Būtent iš šio pradžios taško galimas kilimas ir perėjimas į makrolygmenį – visos integralios pasaulio sistemos ryšių pajutimo sferas.

Seminaruose besiformuojančios grupės jokiu būdu neturi užsidaryti savo viduje, atsiriboti nuo išorinio pasaulio, kas būna įprasta mažose bendrijose. Atvirkščiai, ji turi būti maksimaliai atvira. Tuo tikslu grupes nuolatos reikia atnaujinti. Tai galima daryti įtraukiant naujų narių, nariams pereinant į kitas grupes ir pan. Šitaip galima išvengti įpročio efekto, vystyti narių mokėjimą formuoti integralią aplinką įvairiose gyvenimo situacijose ir bendravimo su įvairiais žmonėmis įgūdžius. Integralaus susivienijimo jėgos lauko efektą galima pajusti tik susivienijus tam tikrai žmonių, siekiančių integralumo, kritinei masei.

Seminarai pagal šią metodiką – tai tam tikros žaidimų aikštelės, kuriose galima laisvai ugdyti, treniruoti ir tobulinti integralų elgesį. Žaisti integralumą – pati efektyviausia priemonė grupėse pakilti į naujo lygmens atraktorių. Žaidimas padeda žmogui realiai išgyventi savyje integralią būseną, o toks išgyvenimas – tai jau atviri vartai į integralaus pasaulio pažinimą. Žinoma, individualūs, racionalūs tokios būsenos įsivaizdavimai taip pat svarbūs, tačiau jie negali suaktyvinti integralaus pasaulio pajutimo.

Kita priežastis yra susijusi su paties žaidimo, kaip vieno iš pagrindinių pasaulio pažinimo ir  išmokimo būdo, prigimtimi. Žaidimas – socialinės-kultūrinės realybės dalis, kuri, savo ruožtu, veikia žmonių žaidybinių tarpusavio sąveikų mechanizmų pagrindu. Tarp įsivaizduojamos žaidžiamos realybės ir „tikrosios“ realybės nėra neįveikiamos kliūties. Tai pabrėžia beveik visi žaidimo fenomeno tyrinėtojai: psichologai, filosofai, sociologai etc. Žaisdami žmonės įgyja tam tikrų elgesio įgūdžių, kurie po to gali lengvai virsti socialinio-kultūrinio elgesio šablonais. Garsus rusų psichologas S. L. Rubinšteinas rašė, kad žaidimas –  tai „veikla, kuria žmogus transformuoja tikrovę ir keičia pasaulį. Žmogiškojo žaidimo esmė – galėjimas atspindėti, transformuoti realybę“.

Žaidimas vyksta ypatingoje erdvėje, iš dalies izoliuotoje nuo įprastos socialinės-kultūrinės erdvės. Žaidimas išplečia improvizacijos lauką, išlaisvina žmogų, padeda jam psichologiškai pakilti. Neatsitiktinai J. Heizingas žaidimą vadino visų pirma laisva veikla. „Kadangi žaidimas nėra tikras gyvenimas, jis yra tiesioginio poreikių ir aistrų tenkinimo užribyje.“  Homo ludens, žaidžiantis žmogus, atkuria arba iš naujo kuria, modeliuoja tam tikrus socialinius santykius nuo griežtos utilitarinės praktinės veiklos laisvoje sferoje, laikinai gali nusimesti socialines kaukes, išsivaduoja nuo visuomenės primestų socialinių vaidmenų šarvų.

Labai svarbu tai, kad nauji elgesio modeliai, kurie atsiranda ir yra įgyjami žaidimo procese, žmogaus yra išgyvenami viduje koncentruotai ir dažniausiai žymiai intensyviau nei įprastame gyvenime. „Žaidėjas“ įsitraukia į jo paties modeliuojamą realybę, kuri kartu yra ir tikra, ir netikra, susidomi ja, įsitraukia į ją, paklūsta jos ypatingoms taisyklėms – ne tik iš anksto sugalvotomis, bet ir kylančioms spontaniškai, žaidimo eigoje.

Įsiliedamas į žaidimą žmogus – per žaidimo struktūrą – gali geriau pažinti save laisvai sąveikaudamas su kitais. Į šią specifinę žaidimo savybę dėmesį buvo atkreipęs M. Makliuen, kuris manė, kad svarbiausias žaidimo tikslas – generuoti maksimaliai aukštą komunikacijos lygmenį tarp žmonių, praplėsti tiek grupinės, tiek individualios sąmonės ribas.

Na ir galiausiai žaidimas, kaip integralumo pajutimo ir įsisavinimo priemonė, mus traukia tuo, kad tai yra vienas iš švelniausių būdų, padedančių abstrakčią idėją paversti elgesiu, veikla. Viena nuostabiausių žaidimo savybių ta, kad jo realybė, kuriama bendromis dalyvių pastangomis, materializuojasi ir tampa „tikros realybės“ elementu. Pasinaudojant D. Bomo terminologija galima sakyti, kad žaidimas žadina imlikatyvumą, žmoguje atsiskleidžia tam tikros implikatyvaus pasaulio savybės, kurios įsilieja į mūsų kasdienybę.

Vincas Andriušis

http://www.mintis.info/

Reklama

Parašykite komentarą

Filed under Uncategorized

Baltas išėjimo iš krizės kelias

Paveikslėlis

Jeigu išmoksi kalbėtis su vienu žmogumi – išmoksi kalbėtis su visu pasauliu.

Gyvename nepaprastame amžiuje. Iš istorijos žinome, kad permainos vyko nuolatos ir vis didesniu tempu, kartu su augančiais žmogaus norais. Tačiau dabar tarytum viskas sustoja visose žmogaus veiklos sferose ir nebežinome, kaip gyventi toliau, nesame ramūs dėl ateities. Masės laukia sprendimų iš viršūnių, o jos neturi, ką pasiūlyti, nes visi žinomi metodai nebeveikia. Globali sisteminė krizė pasiglemžė ir pažadų iš jos išbristi sferą.

Žinome, kad krizės sprendimo reikia ieškoti svarbiausioje jos priežastyje: gamybos augimas sukėlė darbo jėgos krizę – vyko pramonės revoliucija, mašinų darbui reikalinga energija sukėlė energetinę revoliuciją, nepakankamas verslo ir politinės komunikacijos greitis – informacinę revoliuciją.

Kokia dabartinės, globalios, sisteminės krizės priežastis? Pasaulinė visų žmogaus veiklų sistemų integracija. Žmogaus sukurtos sistemos tapo globalios, integralios, o pati žmonija, jos mąstymas, pasaulėžiūra, santykiai – ne. Ko ir kokios revoliucijos reikalauja tokia situacija? Pačios žmonijos socialinio integralumo.

Tam, visų pirma, reikalinga žmonijos mąstymo, pasaulėžiūros revoliucija, o tokiai revoliucijai reikalingas integralaus pasaulio suvokimo švietimo iniciatyvos bei integralių tarpusavio santykių ugdymo metodas.

Iš karčios patirties žinome, kad „iš viršaus“, prievarta nuleisti metodai baigiasi skausmingomis pasekmėmis. Todėl iš viršūnių laukti sprendimo ne tik naivu, bet ir netikslinga. Netgi jeigu viršūnės ir turėtų bei pasiūlytų patį idealiausią visų mūsų problemų sprendimo variantą, tarkime, gautą iš Aukščiausiojo ar iš „aukštesnių civilizacijų“ rankų (kam kas arčiau prie širdies), o mes patys morališkai tam nebūtume pasiruošę, baigtųsi liūdnai.

Todėl sprendimas yra tik mūsų pačių rankose. Turime savanoriškai keistis patys, keisti savo pasaulėžiūrą, požiūrį į gyvenimo vertybes, į tarpusavio ryšius, santykius, draugystę, sutarimą, tarpusavio sąveikas, laisvalaikį, laisvalaikio veiklas, požiūrį į artimą ir skleisti tai savo aplinkoje. Problemos suvokimas laiku ir sąmoningas jos sprendimas integraliomis priemonėmis, vienijantis savo, kad ir mažais, sąmoningumo taškais – tai baltas išėjimo iš krizės kelias.

Kas mūsų laukia priešingu atveju? Integrali Gamtos sistema atitinkamai reaguoja į vis didėjantį jos ir žmonijos socialinių ryšių integralumo neatitikimą ir savo arsenale turi paruošusi dar ne vieną „Maidaną“ – visiems, ir kur kas baisesnį. Toks scenarijus gal patrauklus filmuose, bet ne realybėje.

Vincas Andriušis

Parašykite komentarą

Filed under Uncategorized

Dievas nežaidžia kauliukais

Paveikslėlis

„Dievas nežaidžia kauliukais“

Albertas Einšteinas

Šiuo metu mokslo pasaulyje susikerta dvi nuomonės: mūsų Visata – visiškas atsitiktinumas, mūsų Visata – tiksli ir tiksliai vykdoma gamtos programa su tiksliu galutiniu tikslu.

Astrofizikos mokslo požiūriu Visata sudaryta iš mums matomos visatos ir ją supančios tamsiosios materijos, kuri trukdo jai plėstis. Energija taip pat pasidalija tarp matomos ir nematomos realybės. Jeigu mūsų pusėje būtų daugiau energijos, nei turime dabar, tai mūsų visata plėstųsi greičiau – su didesniu pagreičiu, jei turėtume mažiau – procesas sulėtėtų.

Šitas požiūris visiškai logiškas, pagrįstas fizikos mokslo dėsningumais ir realus. Juk nė vienas procesas gamtoje neįmanomas, jeigu jo funkcijos kryptimi nesąveikauja dvi priešingų krypčių lygiagrečiai orientuotos jėgos. Jeigu yra progresuojanti jėga, tai turi būti ir ją stabdanti jėga, nes kitu atveju kieno atžvilgiu ji progresuotų? O jeigu vyksta plėtimasis, tai iš fizikos taip pat žinome, kad yra atliekamas darbas, o darbas – tai jėgos įveiktas kelias, poslinkis kitos, priešingos jėgos atžvilgiu. Todėl šitoje teorijoje viskas realu, tik kam tai skirta?

Gamtos dėsniai yra visuotiniai, o jeigu tai netinka viskam, vadinasi, tai ne dėsnis. Žinau, kad fizikos moksle yra niša, kurios tyrinėtojai taip nemano ir nemato, bet tik todėl, kad į tai nesiorientuoja, nenori šito matyti, o jeigu nenori, tai ir neranda ryšių bei atskaitos taško, kurį pasirinkus stebėjimo aikštelė patogesnė šiems ryšiams matyti.

Pažvelkime į save kaip vienintelius visaverčius gamtos stebėtojus. Ką turiu galvoje sakydamas „visaverčius“? Gamta sudaryta iš 5 lygmenų: tai negyvasis, augalinis, gyvūno lygmenys, žmogus ir jų priežastis. Jeigu augalinis lygmuo gali stebėti negyvąjį, gyvūnas – negyvąjį ir augalinį, tai žmogus – negyvąjį, augalinį ir gyvūno lygmenis. Tačiau žinome, kad gyvūnas taip pat jaučia žmogų. Pavyzdžiui, šuo vizgina uodegą vos mus pamatęs… Taip, jaučia, bet tik atitinkamuose savo lygmens lygmenyse, nes visi lygmenys savo lygmens kokybėje taip pat turi visus šiuos 5 lygmenis. Mes, kad ir kaip būtų gaila, kol kas taip pat nematome viso žmogaus paveikslo, todėl ir visi socialiniai reiškiniai mums kol kas viso labo tik filosofija ir didžiulė painiava, dabar pakrikštyta „krizės“ vardu.

Norint matyti žmogaus lygmenį reikia pakilti aukščiau, priežasties link. Mus, mūsų sąmonę, suvokimą, pajutimą, kaip ir regimą visatą, riboja „tamsioji materija“ – priežasčių pasaulis mūsų atžvilgiu. Mes vis geriau jį jaučiame – kaip tuštumą, kaip gyvenimo prasmės klausimą – O KAM VISA TAI? Pats klausimas nurodo priežastį. Taip pat dėsninga, kad aukštesnį lygmenį – „tamsiąją materiją“ – savo atžvilgiu jaučiame kaip negatyvią, mus spaudžiančią, ribojančią, tamsią jėgą.

Apribojimų skonį žinome ir juos patiriame visose veiklose. Jie turi aiškią savo paskirtį – išsireikalauti teisingus veiksmus. Priežasties pagrindinė savybė – Vienis. Vienis – tai aukščiausia kokybė, absoliutus integralas. Todėl nuo aukštesnio pažinimo, nuo visiško Žmogaus lygmens pažinimo, mus skiria teisingi veiksmai aukštesnės pakopos atžvilgiu. Teisingi veiksmai – vienijimasis, pozityvių tarpusavio ryšių mezgimas visuose socialiniuose lygmenyse, perėjimas nuo egoistinės prigimties prie integralios. Tik nereikia bijoti, kad atomai „ištirps“ – jie taip pat turi savo įdomesnę, kitos kokybės formą. Juk išorėje stebime tik save, o galutinis tikslas – matyti visus.

Vincas Andriušis

http://www.mintis.info/dievas-nezaidzia-kauliukais/

Parašykite komentarą

Filed under Uncategorized

Integralaus ugdymo principų pristatymas LEU Tarptautinėje mokslinėje – praktinėje konferencijoje “Nuo atskirties – įtraukties link“

Image

 

Image

Esminiai augančio žmogaus integralaus ugdymo principai

 

1. Aplinka formuoja žmogų.  Aplinka – esminis žmogui poveikį darantis veiksnys. Todėl turime sukurti vaikams mažą visuomenę, nedidelę šeimą, kurioje visi rūpinasi visais. Tokioje alinkoje augantis vaikas ne tik klestės ir ras kaip išreikšti savo kūrybinį potencialą, bet ir išeis į gyvenimą, jausdamas pripažinimą ir atsakomybę kurti tokią pat visuomenę už mokyklos sienų.

2. Pavyzdys. Vaikai mokosi iš pavyzdžių, kuriuos rodo suaugusieji, įskaitant ugdytojus, tėvus, taip pat medijos resursus, žiniasklaidą bei kitus vienokio ar kitokio turinio šaltinius.

3. Lygybė. Ugdymo procesą kontroliuoja ne mokytojas, o auklėtojas, ir nors jis yra vyresnis už vaikus, tačiau jų turi būti priimamas kaip „savas“. Taip jis galės palaipsniui visus kelti vis aukščiau. Tai būdinga visiems užsiėmimų aspektams. Štai viena pavyzdys, iliustruojantis šį principą: per pamoką vaikai ir auklėtojai sėdi ratu ir šnekasi kaip lygūs. Žinoma, vaikai nesinaudoja kokiomis nors kitiems neprieinamomis „privilegijomis“.

4. Mokymo stilius. Vaikus domina jų prigimtis. Mokytojo užduotis – skatinti šį smalsumą, o ne užgniaužti. Užuot demonstravęs savo viršenybę ir „kibirais“ liejęs žinias, kurių išmokimas (tokiomis sąlygomis) labai abejotinas, mokytojas nukreipiančiais klausimais ir aptarimais turi padėti vaikams drauge nagrinėti įvairias temas. Tik taip vaikai iš tikrųjų išmoks.

5. Stipriosios pusės. Kiekvienas vaikas turi stiprių pusių, savų talentų ar gebėjimų. Aplinka turi skatinti jį realizuoti savo unikalius bruožus visuomenės labui. Tada jis iš tikrųjų sužydės ir pasieks sėkmę.

6. Nedidelės mokymosi grupės su keliais ugdytojais. Klasė iš 30-40 mokinių – jau per didelė. Vaikus reikia padalyti po 10-15 žmonių. Kiekvieną tokią grupę lydės du mokymo kokybe besirūpinantys ugdytojai, taip pat psichologinės ir socialinės raidos aspektus išmanantis specialistas.

7. Lyčių atskyrimas. Kad ir kaip stengsimės, vyrai ir moterys vis tieks liks skirtingi, ir ne tik išore. Tad dėl mūsų vaikų gerovės neignoruokime šio fakto. Pagal naujausių tyrimų duomenis, dauguma ikimokyklinukų greriau vystosi ir mokosi vienos lyties aplinkoje. Tyrimai taip pat patvirtina, kad šiuolaikinė švietimo sistema, kur berniukus daugiausia ugdo moterys, sustiprina jų „moteriškus elgesio modelius“ (dažniausiai pasąmoniniu lygmeniu) ir sukelia įvairių problemų, tarp jų ir lytinės raidos.

8. Ilga mokymosi diena. Mokymosi diena tęsiasi iki vakaro. Visą tą laiką vaikai mokosi, ilsisi, valgo, žaidžia, šnekasi – visa tai drauge.

9. Gyvenimo įgūdžiai. Kartą per savaitę verta su vaikais palikti mokyklos sienas ir išvykti į gamtą, nueiti į zoologijos sodą ar parką, nuvažiuoti į gamyklą ar kaimo teritoriją, kino studiją ar teatrą, operacinę, ligoninę, gimdymo palatą, valstybines įstaigas, muziejus, senelių namus ir t.t. – atsižvelgiant į ugdymo amžių. Apskritai, į įvairias vietas, kuriose galima vaikams atskleisti mūsų gyvenime vykstančius procesus. Ekskursiją turi lydėti paaiškinimai ir baigtis visų bendru aptarimu to, kas pamatyta.

10.Vyresnieji moko jaunesniuosius. Vyresniųjų vaikų grupės imasi šefuoti jaunesniuosius, o šie – dar mažesnius vaikus ir t.t. Per tai visi pasijaus partneriais, dirbančiais bendram reikalui, apimančiam visą gyvenimą ir sudarančiam vieną iš gamtos pagrindų.

11. Mokymasis per aptarimus ir vaidmenų žaidimus. Mokymosi proceso dalimi taps įvairių situacijų, su kuriomis vaikai kas dieną susiduria, vaidinimai. Po žaidimo – bendra diskusija. „Įsijautimas“ į kitus vaidmenis, situacijų iš kitų gyvenimo nagrinėjimas moko vaiką, jog kiekvienas žmogus ir kiekviena nuomonė turi teisę gyvuoti, ir kad su visais reikia kantriai ir tolerantiškai elgtis.

12. Užsiėmimų filmavimas. Vaikai filmuoja tai, kas vyksta klasėje ir už jos ribų, kad paskui galėtų pažvelgti į save iš šalies. Taip jie išmoks analizuoti save ir su jais vykstančius dalykus.

13. Mokymas per žaidimus. Žaidimas – tai priemonė, kurios padedamas vaikas auga, vystosi ir pažįsta pasaulį. Todėl bendradarbiavimo mokančius žaidimus reikia paversti esminiu darbo su vaikais metodu.

14. Pasirengimas gyvenimui šeimoje nuo ankstyvo amžiaus. Nuo 11 metų mokykloje reikia ruošti vaikus šeimos gyvenimui, neaplenkiant visų būtinų paaiškinimų, leidžiančių prisiliesti prie vidinės priešingos lyties psichologijos, taip kuriant pagrindą tarpusavio supratimui ir lygiavertiškumo suvokimui.

15. Tėvų palaikymas ir bendras darbas su jais. Mokykla turi įtraukti tėvus į ugdymo procesą ir nuolatos juos informuoti, kuo užsiima jų vaikai: ko mokosi, su kokiais sunkumais susiduria. Tėvai savo ruožtu turi palaikyti auklėjimo procesą: kalbėtis su vaikais apie šių vertybių bei principų svarbą, skatinti juos, rodyti gerą pavyzdį, kaip laikytis šių principų, ir, savaime suprantama, neskleisti su jais nesutampančio supratimo. Be to, tėvams vertėtų praeiti instruktažą, kad sustiprintume trikampio „vaikas-tėvai-mokykla“ sąveiką.

 

Sentencijos

  • „Tikroji švietimo sistemos užduotis šiandien – ne perduoti žinias, o suteikti vaikams socialinius įgūdžius, kurie padėtų jiems įveikti visuomenės susiskaldymą, įtarumą ir nepasitikėjimą.“ (Knygos „Laiminga vaikystė“ autoriai)
  • Integralūs ugdymo principai ne tik teigiamai veikia vaikų savijautą bei santykius su aplinkiniais, bet ir pagerina jų pažangumą. (Knygos „Laiminga vaikystė“ autoriai)
  • „Ištaisyti pasaulį, reiškia ištaisyti ugdymo sistemą“ (Lordas Richardas Layarda)
  • „Mumyse viešpatauja beribis noras mėgautis – mėgautis kuo daugiau, netgi svetima sąskaita. Būtent jis skatino mus sukurti kultūrą, kurios pagrindas – pavydas ir konkurencija. Jeigu turiu daugiau nei kiti – džiaugiuosi, jeigu ne – malonumas blėsta“ (Knygos „Laiminga vaikystė“ autoriai)
  • „Norint išsaugoti dviejų puselių ryšį, būtina jį pakelti aukščiau asmeninių malonumų“ (Knygos „Laiminga vaikystė“ autoriai)
  • „Tikrovė yra žmogaus suvokimo rezultatas, todėl pakeitę suvokimą, paskatinsime savo elgesio ir vidinės esmės pokyčius“ (Knygos „Laiminga vaikystė“ autoriai)
  • „Integralaus ugdymo principais grįsta metodika palieka labai daug vietos optimizmui: kelias atviras, ir jie žmogus yra teisingoje aplinkoje, jis gali be perstojo mokytis ir tobulėti“ (Knygos „Laiminga vaikystė“ autoriai)
  • „Santykiai tarp lygių grupėje nuo šiol tampa centrine raidos arena, kurioje atsiskleidžia nauji gebėjimai“ (L.A. Sroufe, R. Cooperis, G. DeHartas)
  • Būtent šiandien, kai mokslas pastebi, kaip svarbu stiprinti santykius, žmonių tarpusavio santykiai primena vis labiau stiprėjančią blokadą“ (Dr. Danielis Golemanas)
  • „Žaidimai – tai natūralus būdas mokytis“ (Knygos „Laiminga vaikystė“ autoriai)
  • „Mokymosi kartu metodikos, grįstos socialiniais tarpusavio santykiais, taikymas yra vienas sėkmingiausių socialinės ir pedagoginės psichologijos sumanymų.“ (Knygos „Laiminga vaikystė“ autoriai)
  • „Teisingą požiūrį į vaikų auklėjimą galima apibūdinti dviem žodžiais: asmeninis pavyzdys“ (Knygos „Laiminga vaikystė“ autoriai)
  • „Nesijaudinkite dėl to, kad kad vaikai niekada neklauso jūsų, – jaudinkitės dėl to, kad jie nuolatos jus stebi“ (Robertas Fulghlumas)
  • „Negalima skatinti vaikų konkurencijos – priešingai, reikia parodyti jiems, kad jie nepatirs jokio malonumo pavydėdami vienas kitam.“  (Knygos „Laiminga vaikystė“ autoriai)
  • „Svarbiausiu dalyku mokykloje turėtų tapti „žmogotyra“ – mokslas, kaip tapti žmogumi.“ (Knygos „Laiminga vaikystė“ autoriai)
  • „Išsilavinimas – tai kelias. Žmogus – tikslas“ (A.Gordonas)
  • „Dar vaikystėje žmogui būtina suprasti, kad egoizmas (noras mėgautis kitų sąskaita) – svarbiausia kančių suaugusiųjų pasaulyje priežastis.“ (Knygos „Laiminga vaikystė“ autoriai)
  • „Pamokų tikslas turi būti suformuoti žmogų, o ne parengti kvalifikuotą robotą.“ (Knygos „Laiminga vaikystė“ autoriai)
  • „Viena didžiausių klaidų – manyti,  jog pedagogika, tai mokslas apie vaiką, o ne apie žmogų.“ (Januzsas Korczakas)
  • Ugdymą reikia suderinti su vidine vaiko raida, su jo amžiumi ir lytimi. Nepakanka prigrūsti jį žinių – kur kas svarbiau išmokyti jį būti žmogumi ir parengti gyvenimui“ (Knygos „Laiminga vaikystė“ autoriai)
  • „Ugdytojas – tai žmogus, jaučiantis kad valdžia turi priklausyti ne jam, o meilei.“ 

 

Parašykite komentarą

Filed under Uncategorized

Holografijos principas pasakoja ir apie mus

Paveikslėlis

Teorija apie tai, kad Visata yra holograma, pagrįsta prielaida, kad erdvė ir laikas Visatoje nėra ištisiniai (nenutrūkstami), o sudaryti iš atskirų taškų, pikselių. Dėl to negalima Visatos vaizdo didinti iki begalybės, praninkant vis giliau ir giliau į dalykų esmę. Pasiekus tam tikrą mastelį, Visatos skaitmeninis vaizdas pasidaro blogos kokybės – neryškus, išplaukęs, subyra į taškus. Iš to galime daryti išvadą, kad nėra objektyvios tikrovės viename lygmenyje. Visata – gigantiška, detalizuota holograma.

Priminsime, kad holograma – tai trimatė fotografija, kuri gaunama fotografuojamą objektą apšvietus vienu lazerio spinduliu, o po to kitu, kuris, interferuodamas su atspindėta šviesa, sukuria interferencinį vaizdą (spindulių susikirtimo minimumų ir maksimumų seką), kurią galima užfiksuoti fotoplėvelėje. Gauta nuotrauka atrodo kaip šviesių ir tamsių linijų sankloda. O apšvietus nuotrauką kitu lazerio spinduliu, iš karto atsiranda nufotografuoto daikto atvaizdas.

Trimatiškumas – ne vienintelė nuostabi hologramos savybė. Jeigu medį vaizduojančią hologramą perpjautume pusiau ir apšviestumėme lazeriu, tai kiekvienoje puselėje matytųsi visas to paties medžio vaizdas ir visu savo dydžiu. Jeigu toliau pjaustytume hologramą į mažesnius fragmentus, kiekviename iš jų vėl pamatytume viso objekto vaizdą. Skirtingai nei paprastoje fotografijoje, kiekviename hologramos lopinėlyje yra informacija apie visą objektą, tačiau su atitinkamai mažesne ryškumo galimybe.

Lygiai taip pat mes, nors ir atrodome sau tokie skirtingi, bet sudaryti lygiai taip pat, pagal tuos pačius dėsnius, su tuo pačiu savybių rinkiniu, iš tų pačių detalių, išsivystom pagal tą pačią programą ir kiekvienas atskirai jaučiame mums duotos tos pačios tikrovės vaizdą.

Hologramos principas „viskas kiekvienoje dalelėje“ leidžia mums visiškai naujai pažvelgti į organizuotumo klausimą. Mokslas vystėsi laikydamasis idėjos, kad geriausias pažinimo būdas– tai sudedamųjų dalelių studijavimas. Holograma parodė, kad, dalydami į dalis tai, kas padaryta pagal holografinį principą, mes negausime atskirų dalių, o tą patį, tik žemesnės kokybės.

Šiuos principus sujungę į vieną galime matyti tokį vaizdą, kokį, naudodamiesi šiuolaikinėmis priemonėmis, matome stebėdami vaisių jo vystymosi etapuose, kai kiekvienas mūsų būsimas organas yra sukuriamas atskiroje ląstelėje, atskirame skyriuje, bet jos visos kartu konstruoja visą mūsų tobulą organizmą, kuris iš anksto numatytas pagal gamtos programą. Lygiai taip pat mes augame, vystomės kaip individai, kiekvienas savyje brandindami kažką savito, tik mūsų kol kas aklas individualumas neleidžia matyti to, kad tai vyksta viename organizme ir vieno organizmo labui, pilnai jo rezoliucijai gauti.

Vėliau buvo atrasta, kad esant tam tikroms sąlygoms elektronai pademonstruoja gebėjimą akimirksniu susirišti tarpusavyje, nepriklausomai nuo atstumo tarp jų. Tai parodo, kad atskirumas tėra iliuzija. Įsivaizduokite akvariumą su žuvytėmis, kurias stebime dviem kameromis filmuojamame vaizde: viena kamera filmuoja akvariumo šoną, kita – galą. Žiūrėdami į ekranus matome dvi žuvytes ir, žinoma, ryšį tarp jų: kai viena žuvytė pasisuka, kita taip pat, ir visada kartu. Jeigu akvariumas būtų nuo mūsų paslėptas, tai galvotume, kad tai dvi žuvytės, ir stebintų jų judesių ryšys, gal net laikytumėm jį atsitiktiniu.

Mes, apriboti trimatės erdvės, taip pat matome savyje pasikeitimus, įvairiausius įvykius, kuriuos lemia dviejų – vidinės ir išorinės – jėgų sąveikos įvairovė, tos pačios vienybės, tarytum balto popieriaus lapo, atžvilgiu. Mes irgi esame absoliučiai susieti tarpusavyje, bet dar netenkiname tokių sąlygų, kad tai aiškiai matytume, ir todėl mums atrodo, kad tai ne viena ir ta pati, o daug žuvyčių.

Šviesos greitį viršijanti dalelių tarpusavio sąveika mums parodo, kad egzistuoja gilesnis tikrovės sluoksnis, kol kas paslėptas nuo mūsų akių, esantis aukštesniame matavime – kaip pavyzdyje su akvariumu. Šias daleles matome kaip atskiras tik todėl, kad didžioji dalis tikrovės kol kas nuo mūsų paslėpta. Mūsų stebima Visata – tai viena iš galimų projekcijų, hologramos dalis, viena iš begalinės evoliucijos pakopų.

Holografinis principas parodo, kad erdvėlaikis nėra ištisinėje linijoje, o yra integrali mikrozonų, erdvėlaikio kvantų visuma.

Tirdami fizikinį pasaulį pamatome visos gamtos programos dėsningumus. Jeigu išmoktume žvelgti į savo vidų, pamatytume, kad ir mūsų pasaulio vaizdas su visa nuostabia gamtos įvairove, begaliniu nepasikartojančių įvykių srautu, taip pat yra tik viena iš daugybės galimų pasaulėjautos kokybės zonų, sluoksnių, kad yra ir kiti, žymiai aukštesni pasaulėjautos lygmenys, paslėpti mumyse naudojantis egoizmu, tarytum matrioška matrioškoje.

Lygiai taip pat, kaip tirdami šios zonos fizikinius dėsningumus, skverbdamiesi vis giliau pajuntame gamtos programos vienybės alsavimą, taip pat ir pasauliai, kurie mumyse – kuo giliau, tuo didesnėje vienybėje. Didesnėje vienybėje – reiškia aukštesnės kokybės, nes susiskaidymas gamtoje visada demonstruoja žemą kokybę, ir atvirkščiai. Todėl vienintelis bilietas į juos – mūsų integralumas, mūsų pozityvūs ryšiai, atskirų individų vienybė, nes vienas iš pagrindinių gamtos dėsnių – savybių panašumo dėsnis – neleidžia matyti, jausti to, ko neturime savyje.

Vincas Andriušis

Parašykite komentarą

Filed under Uncategorized

Sveikatingumo metai

???????????????????????????????????????

 

2013-ieji metai Seimo yra paskelbti Sveikatingumo metais. Ar tapsime dėl to bent kiek sveikesni?

Žinoma, kad sveikatos apsaugos kuruojamos sritys šiais laikais yra labiausiai korumpuotos dėl iš medicinos ir farmacijos bendrovių uždirbamų didžiausių pelnų. Europos Sąjungos rinkoje šiuo metu suskaičiuojama daugiau nei 12 000 pavadinimų vaistų, kai, specialistų nuomone, visoms ligoms gydyti pakanka 200. Taigi naivu tikėtis, kad „Sveikatingumo metai“ yra skirti sergantiesiems, o ne sveikatos srities atstovams veikti palankesnėmis sąlygomis.

Medicinos ir farmacijos įmonės mūsų dienomis neturi nieko bendra su Hipokrato priesaika ir veikia pagal nuožmius savanaudiškumo principus. Kuriami ne tik vaistai, bet ir ligos, kurioms gydyti reikia naujų vaistų, vyksta masinė manipuliacija žmonių sąmone, vaistai kuriami ne ligoms gydyti, o sveikatai palaikyti, nes geriausias klientas – kuo ilgiau gyvenantis amžinas ligonis. Ši pelninga sritis yra didžiausių pasaulio korporacijų rankose ir savo moralumu niekuo nesiskiria nuo narkotikų verslo. Kas gali paneigti, kad tokios gražiai atrodančios kampanijos kaip „kova prieš rūkymą“ nėra gerai apgalvotas verslo žingsnis siekiant nikotino badui pakeisti stipresnių narkotikų badu? Todėl į egocentrizmą orientuotoje visuomenėje ir ateityje galima tikėtis tik dar geriau ir gražiau apgalvotos priklausomybės. Taigi ar yra išeitis?

Turime suprasti, kad mūsų gyvenime nėra jokios kitos tokios griaunančios, destruktyvios jėgos, kaip savanaudiškumas (egoizmas), ir visi destruktyvūs veiksmai kyla iš šios jėgos diktuojamų sprendimų. Taip pat turime suprasti, kad pasaulis yra integrali sistema, o mes – šios sistemos dalis. Veiksmai, įvykiai – tai tik ledkalnio viršūnė, jau priimtų sprendimų pasekmės, kurios priklauso nuo mūsų tarpusavio ryšių harmonijos. Kad ir kaip tai atrodytų paradoksalu, visų ligų šaltinis – mūsų visuomeninių ryšių pusiausvyros pažeidimas.

Todėl jokie daliniai sprendimai nepadės, o tik tie, kurie nukreipti į problemos židinį, kuris yra visiems bendras, ir atsakomybė už bendrą organizmo – visos žmonijos – būseną, nuo kurios tiesiogiai priklauso ir mano asmeninė gerovė, tenka visiems vienoda, kiekvienam pagal individualaus savanaudiškumo laipsnį. Natūralu, kad didesnių norų savininkuose – valdančiųjų klasėje, verslo klasėje – egoizmo pasireiškimą matome ypatingai ryškiai, ko visiškai nepastebime savyje, pavyzdžiui, nesisveikindami su kaimynu.

Ar galime tai sustabdyti, ar galime pakeisti? Taip, galime, bet keisdami ne kitus, o keisdami save, savo aplinką, požiūrį į aplinkinius. Sistema yra integrali ir būtent tai suteikia tokią galimybę. Taisydami savo savanaudiškumą, koks didelis ar mažas jis būtų, taisome visą sistemą. Gal mano veiksmas ir atrodo kaip drugelio sparno mostelėjimas, bet jo sukelta banga nuvilnija per visą sisteminę grandinėlę, pasiekdama net didžiausių egoistų smegenis. Plasnokime!

Vincas Andriušis

Parašykite komentarą

rugpjūčio 22, 2013 · 8:12 pm

Vaistai nuo depresijos – visuomenės rankose

Paveikslėlis

„Ar ne geriau būtų, užuot smerkus blogį, skleisti gėrį.

Antuanas de Sent Egziuperi

Jeigu XX a psichologai buvo pavadinę baimių amžiumi, tai vos teprasidėjęs XXI a. jau yra vadinamas depresijos amžiumi. Žmonės pavargo bijoti ekstremistų, teroristų, gamtos kataklizmų, krizių, atominio karo, pasaulio pabaigos… Visos šios baimės nugrimzdo į tylią depresiją, vis sparčiau pildančią farmacijos įmonių sąskaitas.

Norint tuo įsitikinti, tereikia atidžiau pažvelgti į vaistinių lentynas: daugiau nei pusė pasaulyje dabar gaminamų vaistų – tai antidepresantai ir psichotropiniai preparatai. Reikia nepamiršti, kad dar daug yra tokių žmonių, kurie gydosi savomis priemonėmis, o tai paprastai būna narkotikai.

Statistika įspūdinga: nedarbingais dėl depresijos pasaulyje per metus tampa 200 milijonų specialistų. Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, depresijos sukeltų invalidumo atvejų skaičius yra pats didžiausias. Prognozuojama, kad depresija bus dažniausia ankstyvos mirties priežastis po širdies ir kraujagyslių sistemos ligų. Pagal statistiką depresija kankina apie 15 proc. daugelio išsivysčiusių šalių gyventojų. Klinikine depresija sergančių vaikų skaičius per metus išauga 23 proc.! Tai tik oficiali statistika.

Be to, ši liga plinta kaip epidemija, t. y. iš žmogaus žmogui persiduoda kaip infekcija. Depresijai charakteringas žmogaus mąstymo būdas, kurio pagrindas – egocentrizmas, plinta aplinkiniams ir persiduoda ne tik žmonėms, o ir kitiems gamtos lygmenims, integraliai tarpusavyje susijusiems ir visiškai priklausomiems nuo žmogaus, o ne atvirkščiai. Pastaruoju metu vis daugiau naminių gyvūnų serga depresija, kurią jiems perduoda jų šeimininkai.

Tyrimai rodo, kad žmogaus kognityvinis pažeidžiamumas priklauso nuo jį supančios aplinkos. Kadangi visi esame susiję visuotiniu ryšių tinklu ne tik tarpusavyje, bet ir su visu negyvuoju, augaliniu bei gyvūnų pasauliu, tai būtent mes užkrečiame pasaulį savo emocijomis. Depresija, kaip ir visas kitas mums per šiuos ryšius sugrįžtantis poveikis aplinkai, sklinda mums nematomomis „virusinėmis“ bangomis.

Kokia esminė depresijos priežastis? Norą pavadinkime materija, o jo užpildymą – šviesa. Mūsų visų norų bendras vardiklis – siekis patirti malonumą. Į savo egoistinius norus mes gauname tik mikroskopiškai mažus šviesos kiekius. Šią porciją gauname tik pirminiame kontakte su malonumo objektu, tam tikra noro išorine forma, nes po to neišvengiamai pats užpildymas anuliuoja norą – malonumo jutimo pagrindą. Kai noras išauga, o jo gaunamos dozės lieka tokios pačios, kyla depresija, o mūsų norai vis auga. Savo egoistinio noro formoje mes negalime patirti daugiau, nei tokiam procese įmanomos minimalios šviesos dozės. Padidinti šią šviesos porciją galima tik per pozityvius ryšius su kitais ir atitinkamu ketinimu.

Vis daugiau tyrimų rodo ir vis daugiau psichologų pritaria, kad tik „sveikame“ kolektyve, aplinkoje, visuomenėje žmogus gali pajusti laimę, o tai reiškia, kad ji priklauso nuo mūsų tarpusavio ryšių pozityvumo ir bendro mūsų nusiteikimo laimei. Vadinasi, gydyti reikia ne atskirą žmogų, o socialinius tarpusavio santykius, mūsų tarpusavio ryšius. Depresija išnyks tik visuomenėje sukūrus šiltų santykių, pasitikėjimo ir pozityvumo atmosferą. Tai priklauso nuo kiekvieno iš mūsų, tad vaistai nuo depresijos – mūsų rankose.

Vincas Andriušis

Parašykite komentarą

Filed under Uncategorized