Tag Archives: žmogus

Kodėl antibiotikai tampa neveiksmingi

Image

Blogis triumfuoja tada, kai gėris ilsisi.

Penicilino išradėjas Aleksandras Flemingas neslėpė ir įspėjo, kad jo atrastų antibiotikų efektas nebus amžinas, nes mikrobai moka adaptuotis prie vaistų. Kuo plačiau antibiotikai naudojami, tuo greičiau mikrobai randa būdų apsisaugoti nuo jų.

Mūsų dienomis antibiotikai praranda savo savybes taip greitai, kad farmacijos įmonėms vis mažiau apsimoka juos gaminti. Vienos rūšies vaistų sukūrimas kainuoja apie milijardą dolerių ir šios išlaidos nespėja atsipirkti per tuos keletą metų, per kuriuos mikrobai prie vaistų prisitaiko.

Kuo tai gresia? Visų pirma tuo, kad net pačios mažiausios infekcijos taptų mirtinai pavojingos. Antibiotikams praradus veiksmingumą, žmonės praras galimybę gydyti vėžį, atlikti organų persodinimo operacijas bei visas kitas, kurios reikalauja įsiskverbimo į žmogaus kūną. Reikėtų pamiršti ne tik širdies vožtuvų ir panašias operacijas, bet ir implantus bei grožio chirurgiją apskritai.

Galime ramintis tuo, kad mes jų iš viso nevartojame arba vartojame tik kraštutiniais atvejais, tad mums šie pavojai negresia. Problema ta, kad šiuolaikinė maisto pramonė be mūsų atsiklausimo antibiotikus gausiai naudoja tiek augalinės kilmės maistui apdoroti, tiek mėsiniams galvijams auginti ir pan. Su dabartinės maisto pramonės tiekiamu maistu mes gauname milžiniškus kiekius žalingų medžiagų, tarp jų ir antibiotikų. O ką daryti, valgyti gi reikia, nemirsime juk badu!

Todėl, nežinodami, kaip išspręsti šią situaciją, nelabai norime apie tai galvoti, nors informacijos apie maiste esančius nuodus tikrai pakanka. O ką mes galime pakeisti? Juk nemesime savo darbų, kad galėtume viską patys išsiauginti. Ekologiškas maistas taip pat ne mūsų kišenei, nes tapo prabangos dalyku, kaip kad apnuodytas maistas tapo norma. Į teismą nepaduosi, nes viskas įteisinta. Parduotuvių neboikotuosim, nes valgyt reikia. Kur išeitis?

Iš tikro, visos šios priemonės nepadės, nes ne juose slypi problemos esmė. Problema mūsų požiūryje į vienas kitą, mūsų savanaudiškuose tarpusavio santykiuose. Būtent ši sritis kelia mums šią bei panašias problemas, yra problemų židinys, ir todėl būtent ją reikia taisyti. Esame tarpusavyje surišti, nors ne visada ir ne visi apie tai pagalvojame arba norime taip galvoti, ir kiekvienas poelgis, kad ir kiek mes būtume apsišarvavę morale, tampa kiekvieno iš mūsų elgesio dalimi.

Todėl utopiška galvoti, kad šių problemų sprendimas yra ne mano, o kitų žmonių ar organizacijų rankose, o didžiausia utopija iš visų galimų utopijų yra manyti, kad kas nors pasikeis nieko nedarant. Todėl tik patys atsigręžę į save, išdrįsę rasti problemos dalelę savyje, supratę jos žąlą, galime pradėti keisti požiūrį į artimą ir bendravimo kriterijus savo aplinkoje. Kadangi esame surišti vienu tinklu, tai galime būti tikri, kad šis naujas požiūris persiduos ir kitiems, pasklis po visą žmogaus sistemą ir tai bus tas „antibiotikas“, prieš kurį bakterijos bus bejėgės.

Jeigu, pradėję nuo savęs, nuo savo aplinkos, paskleisime madą rūpintis ne tik savimi, tai ji pasieks ir tuos, kurių rankose yra maisto pramonė. Pakeitę požiūrį, pamatysime, kad normaliam gyvenimui nereikia tokios maisto įvairovės – dešimčių duonos rūšių, šimtų rūšių sūrių, dešrų, kitų produktų. Šis didžiulis pasirinkimas lemia ne tik mūsų sveikatą, bet ir milžinišką maisto kiekio išmetimą. Sureguliavus paskirstymą, atkris būtinybė auginti gyvulius bei augalus naudojant antibiotikus ir pesticidus.

Vincas Andriušis

http://www.mintis.info/

Reklama

Parašykite komentarą

Filed under Uncategorized

Analogijos gamtoje

Paveikslėlis

Europoje bei JAV atliekant intensyvius žmogaus smegenų tyrimus nustatyta, kad žmogaus galvos smegenų neuronų organizacija primena Visatos galaktikų organizaciją.

Pastebėta, kad materijos tarpusavio sąveika įvairiose galaktikose yra panaši į žmogaus smegenų neuronų tinklo sąveikas. Šis atradimas parodo, kad egzistuoja fundamentalus šį reiškinį nagrinėjantis dėsnis.

Visatos ir galvos smegenų panašumo tyrimai taip pat buvo aprašyti žurnale Physical Sciences: mokslininkai tvirtina, kad juodoji skylė primena ląstelės branduolį. Įvykiai, vykstantys aplink juodąsias skyles, – negrįžtamumo taškas, kuriame gravitacinė traukos jėga įsiurbia objektus į juodąją skylę, – primena branduolio membraną.

Įvykių horizontas yra dviejų sluoksnių, kaip ir branduolio membrana. Taip pat, kaip ir įvykių horizontas, kuris neleidžia niekam, kas pateko į skylės vidų, išeiti iš jos, branduolio membrana saugo ląstelę ir reguliuoja medžiagų apykaitą tarp jos branduolio ir jo aplinkos. Dar viena bendra savybė yra ta, kad juodosios skylės ir organizmo ląstelės sukuria elektromagnetinę spinduliuotę.

Vis daugiau mokslo atradimų rodo, kad viskas, kas egzistuoja makropasaulyje, atsispindi ir biologinėje ląstelėje – mikropasaulyje. Stebėdami ląstelę mes tarytum  stebime Visatos modelį.

Mokslo pasaulyje vis aiškiau stebimas visumos ir atskirų jos dalelių panašumo dėsnis. Belieka laukti vienos visų reiškinių ir jų sąlygojamos materijos formulės, kuri ne tik paaiškintų visų egzistuojančių objektų, nuo mažiausio iki didžiausio, įvykių bendrą kilmę bei struktūrinį pamatą, bet ir padėtų suprasti „tinklą Žmogus“ bei jo paskirtį.

Vincas Andriušis

Parašykite komentarą

Filed under Uncategorized

Jeigu žmogus myli

Jeigu žmogus myli

Parašykite komentarą

balandžio 2, 2013 · 3:16 am

Tinginystės nauda

Paveikslėlis

Viskas, ką žmogus daro daugiau, nei būtina jo gyvenimui, – ne tik nereikalinga, bet visada žalinga.

Michaelis Laitmanas

 

Musės, tingiai tupinčios ant stalo, kol virš jų „nepakimba“ ranka su laikraščiu, elgiasi visiškai teisingai. Matematikai įrodė, kad gyvūnams pati tingiausia iš visų galimų apsisaugojimo nuo plėšrūnų užpuolimo strategija yra pati efektyviausia. Šios teorijos pagrindu tiriamos cheminės reakcijos, molekulių judėjimas, maistinių medžiagų apykaita, fondų rinkos dinamika…

Taigi tinginystė – gera ar bloga savybė? Ar ji, kaip ir visos kitos savybės, – nei gera, nei bloga, o viskas priklauso nuo to, ar mokame ja naudotis? 

Tinginystė yra natūrali savybė. Yra tokia patarlė: „Tinginystė atsirado anksčiau už žmogų“. Jei sutiksime su teiginiu, kad tikslas formuoja žmogų, ši patarlė skamba visiškai teisingai.

Panagrinėkime tingėjimo anatomiją. Noro gauti prigimtis yra patirti malonumą. Mėgautis ir stengtis – tai dvi priešingos būsenos: kai norime ko nors – tuštumos būsena, ir pilnatvės būsena, kai nieko nenorime.

Pilnatvės būsena visada yra mūsų sąmoningas arba nesąmoningas siekis. Tuštumos būsenoje žmogus turi dvi elgesio galimybes: arba dirbti dėl to, kad gautų tai, ko nori, arba tingėti. Ką reiškia tingėti? Tingime tada, kai pastangos mums atrodo sunkesnės už tuštumos teikiamą kančią. Kam tuomet stengtis?

Tai normali mūsų noro būsena ir negalime jos vadinti nei bloga, nei gera – tik teisingas noro įvertinimas, kai tuštumos kančia per maža stumti pirmyn, o motyvacija, tikslas per silpni traukti pirmyn. Tai žmogaus formavimąsi skatinantis taškas. Jame žmogui paliktas laisvas pasirinkimas, kaip elgtis – prisiversti judėti pirmyn ar tingėti toliau.

Tinginystė ir darbštumas nėra atskirų žmonių bruožas, o to paties žmogaus būsenų pavadinimai. Jeigu tingiu, vadinasi, man trūksta tikslo svarbos pojūčio arba dabartinės savo būsenos bevertiškumo suvokimo. Taip pat gali būti, kad aš suvokiu iki šiol mane vedusių tikslų menkavertiškumą, pradedu matyti juos kaip blogus arba iš viso susipainioju juose. Bet kokiu atveju tai žmogaus veiksmų, kelio korekcijos taškas.

Todėl galimi keli žmogaus veikimo, tingėjimo savybės pozityvaus panaudojimo variantai. Jeigu žmogus mato, kad jo tikslas nėra geras, ir suvokia, kad jo neverta siekti, žmogus gali pasitelkti vaizduotę ir talkinti tingėjimui, įsivaizduodamas, prie kokių kančių ateityje gali jį atvesti šis tikslas. Tai padės jam sustoti einant blogu keliu ir sudaryti sąlygas įsivyrauti geresniam tikslui.

Ir atvirkščiai, jeigu žmogui trūksta tikslo svarbos, jam reikia įsivaizduoti, kokioje apgailėtinoje būsenoje jis pasiliks, jeigu nepradės veikti. Šiuo atveju vaizduotė gali man padėti sustiprinti tiek vieną, tiek kitą – dabartinės būsenos mankavertiškumą ir pasiekto tikslo vertę. Tai sustiprins stūmos ir traukos jėgas, kurių padedamas pajudėsiu pirmyn.

Jeigu žmogus neturi tikslo arba yra susipainiojęs juose, tai tingėjimu kaip vaistu pasinaudoti labai paprasta: reikia tiksliai juo vadovautis – iš viso nieko nedaryti – ir tai anksčiau ar vėliau prives prie naudingo užsiėmimo. Juk tai žymiai geriau nei tai, ko mes pridarome iš neturėjimo ką veikti.

Tingėjimas skirtas žmogaus tikslams koreguoti iki jis atitiks gamtos jam iškeltą tikslą.

Vincas Andriušis

Parašykite komentarą

Filed under Psichologija