Tag Archives: žmonija

Žemė – gyvas organizmas

Paveikslėlis

Laikas jau kitaip suprasti gyvojo organizmo sąvoką, kuri suformuluota remiantis vien tik žmogaus psichologija. Kol kas mes gyvąja gamta, o juo labiau protinga, laikėme tik tas organizuotos materijos formas, kurios savo savybėmis panašios į žmonių ir gyvūnijos pasaulius.

Gamtos objektų, kurie žymiai skiriasi savo dydžiu, energijos vartojimu, gyvenimo trukme, apykaitos procesų greičiu, „gyvai ir protingai“ materijai nebuvome linkę priskirti. Toks „homocentrizmas“ atvedė mokslą į gamtos dėsnių pažinimo aklavietę.

Ši problema ypatingai aktuali žmonijos ir planetos tarpusavio ryšyje. Žmonija, kuri labiau linkusi rūpintis ne gyvenimu, o buitimi, gyvenanti „čia ir dabar“, beatodairiškai ir planingai naikina natūraliąją gamtą, planetos natūralios „anatomijos“ elementus keisdama jai nepriimtinais ir žalingais pakaitalais.

Laikas suprasti, kad pasaulis integralus, ir Žemė ne tik jaučia žmogaus egzistavimą savo paviršiuje bei savo jutimo organais „stebi“ jo elgesį, bet ir realiai valdo situaciją ne tik žemės paviršiuje, kuriame mes gyvename, bet ir veikia mūsų sąmonės procesus. Apie tokį valdymą kalba geopsichologijos mokslas, kurio požiūriu valdymo subjektas yra pati Žemė, o žmogus yra jos organizmo dalis.

Mums tai gali atrodyti paradoksalu, bet anksčiau ar vėliau suprasime, kad ne tik žemė, bet ir visa Visata gyvai reaguoja į žmonijos veiklą, o susidarius tam tikroms pavojingoms riboms, pavyzdžiui, žmonių skaičiui planetoje viršijus normą, žmogaus gamybinės veiklos produktais užteršus atmosferą, hidrosferą arba beatodairiškai naikinant negyvąją, augalinę gamtą bei gyvūnų populiacijas, gamta atitinkamai reaguoja ir įjungia pavojų jai keliančių esybių naikinimo programas: tai gali būti į žmonių pasąmonę atkeliaujantys susinaikinimo programos signalai, kurie lemia konfliktus, karus, arba greitai tarp žmonių plintančių virusų programos ir panašiai.

Žemė, kaip ir visi kiti realybės elementai, priklauso bendrai Visatos gyvybės ir Visatos valdymo, proto programai. Mūsų planeta nuolatos keičiasi informacija su mūsų Saule, Mėnuliu, galaktikos centru ir t. t. Ši informacija teka kanalais iš žemės centro į paviršių, taip pat tiesiogiai yra susijusi su mūsų pasąmone.

Atominiai sprogdinimai, gilūs gręžiniai, žemės žievėje laidojama chemija, radioaktyvios bei toksiškos medžiagos sukelia gyvosios planetos nerimą ir ji ima atitinkamai reaguoti į tokią nebrandaus žmogaus veiklą: vyksta žemės drebėjimai, uraganai, potvyniai, kiti gamtos kataklizmai – tai pirmieji mūsų planetos įspėjamieji veiksmai.

Žemė, kaip ir visa gamta, orientuota į pusiausvyrą, į visų gamtos elementų pozityvią, papildančią ir vystančią tarpusavio sąveiką. Gamta integrali, ir nėra joje jokios dalelės, nuo mikrokosmoso iki makrokosmoso, kuri galėtų funkcionuoti individualiai arba tęsti savo funkcionavimą kenkdama kitiems elementams, kitoms gamtos struktūroms.

Išminčiai jau prieš tūkstančius metų apie gamtą rašė kaip apie vieningą, integralų, protingą organizmą, sudarytą iš negyvojo, augalinio, gyvūno ir žmogaus lygmenų, kurie visi yra jos kūriniai ir visi būtinai reikalingi. Problema, kurią mes turime suprasti, yra tik ta, kad negyvasis, augalinis ir gyvūnų pasauliai laikosi gamtos pusiausvyros ir tarpusavio sąveikos dėsnių instinktyviai, vykdo juos automatiškai, ir tik žmogus absoliučiai visais savo veiksmais veikia priešingai, trikdydamas reikalingą pusiausvyrą.

Ar gamta suklydo kurdama aukščiausią savo lygmenį – žmogų? Tikrai ne, juk gamtoje, jos programoje nėra klaidų ir jų būti negali. Žmogui yra pačiam palikta atsigręžti į gamtą, į gamtoje veikiančius dėsnius visai ne tam, kad jis pasigamintų naują dulkių siurblį ar atominę bombą, o kad išstudijavęs ją, jos integralumo, vienybės, harmonijos, sąveikos dėsnius, imtų jų laikytis ir tokiu būdu pakiltų į Gamtos jam numatytą aukščiausios pusiausvyros, tobulo pažinimo lygmenį. Tuo žmogus ir skiriasi nuo gyvūno, kad viską turi padaryti pats.

Pasiremiant šaltiniu http://nazachot.ru/referat/astronomy/4607-zemlja-zhivojj-organizm.html

Vincas Andriušis

http://www.mintis.info/

Reklama

Komentarų: 1

Filed under Uncategorized

Baltas išėjimo iš krizės kelias

Paveikslėlis

Jeigu išmoksi kalbėtis su vienu žmogumi – išmoksi kalbėtis su visu pasauliu.

Gyvename nepaprastame amžiuje. Iš istorijos žinome, kad permainos vyko nuolatos ir vis didesniu tempu, kartu su augančiais žmogaus norais. Tačiau dabar tarytum viskas sustoja visose žmogaus veiklos sferose ir nebežinome, kaip gyventi toliau, nesame ramūs dėl ateities. Masės laukia sprendimų iš viršūnių, o jos neturi, ką pasiūlyti, nes visi žinomi metodai nebeveikia. Globali sisteminė krizė pasiglemžė ir pažadų iš jos išbristi sferą.

Žinome, kad krizės sprendimo reikia ieškoti svarbiausioje jos priežastyje: gamybos augimas sukėlė darbo jėgos krizę – vyko pramonės revoliucija, mašinų darbui reikalinga energija sukėlė energetinę revoliuciją, nepakankamas verslo ir politinės komunikacijos greitis – informacinę revoliuciją.

Kokia dabartinės, globalios, sisteminės krizės priežastis? Pasaulinė visų žmogaus veiklų sistemų integracija. Žmogaus sukurtos sistemos tapo globalios, integralios, o pati žmonija, jos mąstymas, pasaulėžiūra, santykiai – ne. Ko ir kokios revoliucijos reikalauja tokia situacija? Pačios žmonijos socialinio integralumo.

Tam, visų pirma, reikalinga žmonijos mąstymo, pasaulėžiūros revoliucija, o tokiai revoliucijai reikalingas integralaus pasaulio suvokimo švietimo iniciatyvos bei integralių tarpusavio santykių ugdymo metodas.

Iš karčios patirties žinome, kad „iš viršaus“, prievarta nuleisti metodai baigiasi skausmingomis pasekmėmis. Todėl iš viršūnių laukti sprendimo ne tik naivu, bet ir netikslinga. Netgi jeigu viršūnės ir turėtų bei pasiūlytų patį idealiausią visų mūsų problemų sprendimo variantą, tarkime, gautą iš Aukščiausiojo ar iš „aukštesnių civilizacijų“ rankų (kam kas arčiau prie širdies), o mes patys morališkai tam nebūtume pasiruošę, baigtųsi liūdnai.

Todėl sprendimas yra tik mūsų pačių rankose. Turime savanoriškai keistis patys, keisti savo pasaulėžiūrą, požiūrį į gyvenimo vertybes, į tarpusavio ryšius, santykius, draugystę, sutarimą, tarpusavio sąveikas, laisvalaikį, laisvalaikio veiklas, požiūrį į artimą ir skleisti tai savo aplinkoje. Problemos suvokimas laiku ir sąmoningas jos sprendimas integraliomis priemonėmis, vienijantis savo, kad ir mažais, sąmoningumo taškais – tai baltas išėjimo iš krizės kelias.

Kas mūsų laukia priešingu atveju? Integrali Gamtos sistema atitinkamai reaguoja į vis didėjantį jos ir žmonijos socialinių ryšių integralumo neatitikimą ir savo arsenale turi paruošusi dar ne vieną „Maidaną“ – visiems, ir kur kas baisesnį. Toks scenarijus gal patrauklus filmuose, bet ne realybėje.

Vincas Andriušis

Parašykite komentarą

Filed under Uncategorized

Dievas nežaidžia kauliukais

Paveikslėlis

„Dievas nežaidžia kauliukais“

Albertas Einšteinas

Šiuo metu mokslo pasaulyje susikerta dvi nuomonės: mūsų Visata – visiškas atsitiktinumas, mūsų Visata – tiksli ir tiksliai vykdoma gamtos programa su tiksliu galutiniu tikslu.

Astrofizikos mokslo požiūriu Visata sudaryta iš mums matomos visatos ir ją supančios tamsiosios materijos, kuri trukdo jai plėstis. Energija taip pat pasidalija tarp matomos ir nematomos realybės. Jeigu mūsų pusėje būtų daugiau energijos, nei turime dabar, tai mūsų visata plėstųsi greičiau – su didesniu pagreičiu, jei turėtume mažiau – procesas sulėtėtų.

Šitas požiūris visiškai logiškas, pagrįstas fizikos mokslo dėsningumais ir realus. Juk nė vienas procesas gamtoje neįmanomas, jeigu jo funkcijos kryptimi nesąveikauja dvi priešingų krypčių lygiagrečiai orientuotos jėgos. Jeigu yra progresuojanti jėga, tai turi būti ir ją stabdanti jėga, nes kitu atveju kieno atžvilgiu ji progresuotų? O jeigu vyksta plėtimasis, tai iš fizikos taip pat žinome, kad yra atliekamas darbas, o darbas – tai jėgos įveiktas kelias, poslinkis kitos, priešingos jėgos atžvilgiu. Todėl šitoje teorijoje viskas realu, tik kam tai skirta?

Gamtos dėsniai yra visuotiniai, o jeigu tai netinka viskam, vadinasi, tai ne dėsnis. Žinau, kad fizikos moksle yra niša, kurios tyrinėtojai taip nemano ir nemato, bet tik todėl, kad į tai nesiorientuoja, nenori šito matyti, o jeigu nenori, tai ir neranda ryšių bei atskaitos taško, kurį pasirinkus stebėjimo aikštelė patogesnė šiems ryšiams matyti.

Pažvelkime į save kaip vienintelius visaverčius gamtos stebėtojus. Ką turiu galvoje sakydamas „visaverčius“? Gamta sudaryta iš 5 lygmenų: tai negyvasis, augalinis, gyvūno lygmenys, žmogus ir jų priežastis. Jeigu augalinis lygmuo gali stebėti negyvąjį, gyvūnas – negyvąjį ir augalinį, tai žmogus – negyvąjį, augalinį ir gyvūno lygmenis. Tačiau žinome, kad gyvūnas taip pat jaučia žmogų. Pavyzdžiui, šuo vizgina uodegą vos mus pamatęs… Taip, jaučia, bet tik atitinkamuose savo lygmens lygmenyse, nes visi lygmenys savo lygmens kokybėje taip pat turi visus šiuos 5 lygmenis. Mes, kad ir kaip būtų gaila, kol kas taip pat nematome viso žmogaus paveikslo, todėl ir visi socialiniai reiškiniai mums kol kas viso labo tik filosofija ir didžiulė painiava, dabar pakrikštyta „krizės“ vardu.

Norint matyti žmogaus lygmenį reikia pakilti aukščiau, priežasties link. Mus, mūsų sąmonę, suvokimą, pajutimą, kaip ir regimą visatą, riboja „tamsioji materija“ – priežasčių pasaulis mūsų atžvilgiu. Mes vis geriau jį jaučiame – kaip tuštumą, kaip gyvenimo prasmės klausimą – O KAM VISA TAI? Pats klausimas nurodo priežastį. Taip pat dėsninga, kad aukštesnį lygmenį – „tamsiąją materiją“ – savo atžvilgiu jaučiame kaip negatyvią, mus spaudžiančią, ribojančią, tamsią jėgą.

Apribojimų skonį žinome ir juos patiriame visose veiklose. Jie turi aiškią savo paskirtį – išsireikalauti teisingus veiksmus. Priežasties pagrindinė savybė – Vienis. Vienis – tai aukščiausia kokybė, absoliutus integralas. Todėl nuo aukštesnio pažinimo, nuo visiško Žmogaus lygmens pažinimo, mus skiria teisingi veiksmai aukštesnės pakopos atžvilgiu. Teisingi veiksmai – vienijimasis, pozityvių tarpusavio ryšių mezgimas visuose socialiniuose lygmenyse, perėjimas nuo egoistinės prigimties prie integralios. Tik nereikia bijoti, kad atomai „ištirps“ – jie taip pat turi savo įdomesnę, kitos kokybės formą. Juk išorėje stebime tik save, o galutinis tikslas – matyti visus.

Vincas Andriušis

http://www.mintis.info/dievas-nezaidzia-kauliukais/

Parašykite komentarą

Filed under Uncategorized

Visata – vienas integralus sisteminis tinklas

Paveikslėlis

Mokslininkai nustatė esant materijos tinklą, kuris persmelkia visą Visatą.

Pagal mokslo pripažintą kosmologinį Visatos formavimosi modelį, galaktikos Visatoje išsidėsčiusios materijos, kurios didžiąją dalį – 84 proc. – sudaro tamsioji materija, tinkle. Gravitacijos jėga verčia mums matomą materiją paklusti tamsiosios materijos struktūrai.

Tai patvirtina, kad gyvename pasekmių pasaulyje. Nauji mokslo atradimai vis aiškiau rodo, kad mūsų Visata, visa gamta ir visa jos negyvojo, augalinio, gyvūninio, žmogaus lygmenų sistema yra integrali ir visiškai tarpusavyje susijusi, persmelkta visapusių ryšių tinklo, ir nėra gamtoje jokios savarankiškos dalelės, jėgos ar veiksmo, o visa realybė pagrįsta absoliučiais tarpusavio ryšiais.

Mokslo nustatoma tamsiosios, mums nematomos, nesuvokiamos materijos procentinė dalis pagal dydį artėja prie liekanos, kuri priskiriama žmogaus proto galimybių išnaudojimo daliai. Žinome, kad jau seniai mokslas teigia, jog žmogus kol kas naudoja tik mažą dalį savo protinių galimybių – apie 5 proc. Tai perša logišką įžvalgą, kad tamsioji materija paslėpta mūsų nepanaudotų protinių galimybių dalyje.

Suprantant, kad gamta nemėgsta tuštumos, o tai reiškia, kad joje nėra jokio nereikalingo veiksmo ar sisteminio vieneto, kyla klausimas: kokiu tikslu tai nuo mūsų paslėpta?

Žmonija yra visos bendros sistemos, kurios sandara ir veikimas pagrįsti integralių, harmoningų ryšių evoliucija, dalis. Reikalas tas, kad nuo gamtos mus skiria jos mums duota užduotis pažinti, suvokti sistemą sąmoningai vykdant jos dėsnius. Todėl pradžioje esame atvesti į gamtos integralumui priešingą poziciją, kuri dabar mums demonstruojama per įvairiausias krizes. Visų krizių priežastis viena – negatyvūs, egocentriški, neintegralūs, integralių gamtos harmonijos dėsnių neatitinkantys tarpusavio ryšiai.

Mums skirta pereiti prie naujo žmogaus evoliucijos – harmonijos su gamta – etapo. Tik pradėję vykdyti visuotinį gamtos integralumo dėsnį – perėję nuo egoistinių prie integralių sąveikų – ne tik išspręsime visas krizių problemas, bet ir atskleisime visus nuo mūsų paslėptus pasaulius – tamsiosios materijos lygmenis iki pat jų pamato – priežasties.

Vincas Andriušis

Parašykite komentarą

Filed under Uncategorized

Namai

NamaiFilmas “Namai“ – spauskit ant paveiksliuko

Jeigu po šio filmo peržiūros gyvenu toliau, kaip gyvenau, tai reiškia kad filmo nemačiau. Vadinasi nemačiau, kad mūsų namai tapo „Titaniku“, kuris jau skęsta ir laikas gelbėtis!

Gelbėtis kaip? Mes turime suprasti pagrindinę tokios padėties priežastį – mūsų egoizmą. Ne tą, kuris reiškiasi tarp mūsų ir kalnų ar koralų, tarp mūsų ir pievų bei miškų, tarp mūsų ir gyvūnų, o tą, kuris reiškiasi tarp mūsų – žmonių, ir kad tai yra visos destrukcijos gamtoje židinys.

Mes turime suprasti, kad pasaulis yra integrali sistema, kurioje nėra destrukcijos, išskyrus tą, kuri reiškiasi tik tarp mūsų – žmonių, mūsų tarpusavio santykiuose, mūsų vartotojiškame egoizme, kai mums nesvarbus net ir milijonų likimas, jeigu mano sprendimas, veiksmas žada bent akimirką gerumo man ir kad tokio gerumo akimirka yra kaip liežuvį prilietęs saldus nuodo skonis, vėliau virstantis karčia kančia ir viso organizmo sunaikinimu.

Ir jeigu tai supratęs nuleidžiu rankas, galvodamas, kad esu bejėgis prieš milijardus, prieš pasaulio didybę, vadinasi dar nesuprantu kas yra pasaulio integralumas ir jo didybė. Nesuprantu, jog net menkas mano pozityvus pasikeitimas kitų atžvilgiu  – jau yra gelbėjimosi ratas integralioje sistemoje, užpildantis savo vietą bendrame gelbėjimosi rate.

Vincas Andriušis

Komentarų: 1

Filed under Pasaulis, Visuomenė

Kada tapsime savimi?

Paveikslėlis

Savimi esame visada ir būsime visada – niekas šito neatims, tai neįmanoma, kaip ir neįmanomi du vienodi pirštų antspaudai. Klausimą kelčiau “Kada būsime savo tobulumo viršūnėje?”.

Pažiūrėkime kaip auga vaikai: vystymosi pradžioje jie patys negali pasirūpinti nei savimi, nei kitais – visi turi rūpintis jais. Vėliau jie išmoksta pasirūpinti savimi, o dar vėliau ir kitais, ir kuo geriau išmoksta pasirūpinti kitais – tuo tvirtesnę poziciją užima visuomenėje.

Mūsų vidinio “Aš” raida atrodo panašiai: pradžioje esame patalpinti į visiškai egoistinę poziciją, kuri leidžia rūpintis tik savimi ir dėl to matyti tik kelis procentus tikrovės, nes visa likusioji – paslėpta kituose.  Yra riba, kai žmogaus “Aš” nebetenkina šita ribota pozicija ir spaudžia jį išsiveržti. Tada ateina laikas žmogui rasti kaip savojo “Aš” dėmesį nukreipti nuo savęs į išorę, į ryšį su kitais, gyvenimą kituose, ne savo, o kitų norais. Tokiu būdu, mūsų “Aš” palaipsniui integruojasi į Žmonijos “Mes” ir taip artėjame prie savo tobulojo “Aš”, atverdami vis didesnę ir didesnę dalį realybės, paslėptos mūsų tarpusavio ryšiuose.

Vincas Andriušis

5 Komentaras

Filed under Psichologija, Visuomenė