„Na kodėl gi mane turi „kasyti“ tai, jog kažkas ten Amerikoje bankrutavo? Svarbiausia, kad aš turėčiau ką paryt, gerą „tačką“ garaže, teliką krepšiniui žiūrėti, na, dar turėčiau su kuo ir už ką į kokį barą ar tūsą savaitgaliais nueiti. O ką ten Amerika – kitas pasaulio kampas. Man sako: tau gi reiks šiame pasaulyje gyventi ir tavo vaikams – nu ir kas? Aš juk net negaliu suprasti iš ko ir kaip šitas pasaulis sulipdytas. Tai ko man jaudintis dėl to, kas vis tiek nuo manęs nepriklauso? Na, net jei ir norėčiau, ką aš galiu padaryti prieš ekonominę krizę? Krizė yra krizė – stichinis reiškinys. Tai geriau nekišti nosies į tuos reikalus, džiaugtis tuo ką turiu ir negadinti sau nervų dėl visokių man nesuprantamų nesąmonių. „
Maždaug taip mes svarstome per TV žinias išgirdę apie plintančią ekonominę krizę ir amerikos bankų bankrotą. Ir iš pirmo žvilgsnio, mes teisūs – ką gali vienas žmogus čia padaryti? Geriau slėptis kuo toliau nuo šių absurdų ir nesikišti. Tačiau ne viskas taip paprasta.
Pavyzdžiui paimkime tipinį mūsų jaunuolį vardu Rička. Rička Paskola buvo kietas ir norėjo kietai gyventi. Ekonominis pakilimas šalyje pasiūlė gerą darbą, nekilnojamo turto agentūra naują ir modernų butą, autosalonas prestižinį automobilį, Amūras gerą žmoną, žmona vaikus, o BANKAS PASKOLĄ PALANKIOMIS SĄLYGOMIS.
Bet štai visai ne į temą amerikos bankų sistemą užklupo krizė. Anksčiau Ričkai į galvą net nešovė mintis, kad įvykiai tolimoje Amerikoje gali supainioti jo asmeninius planus. Tačiau amerikos bankų krizę lydintis paskolos brangimas, butų pigimas, pinigų nuvertėjimas, kadrų mažinimas priverčia Ričką palikti brangią žmoną, mylimus vaikus ir Anglijoje įsidarbinus žuvies perdirbimo įmonėje už ten numatytą minimumą, kartu su likimo draugais nuomuojamame ne ypatingai moderniame bute, trumpomis laisvalaikio akimirkomis stebėti žinias ir tolimiems bei nepažystamiems amerikiečiams visa savo širdimi linkėti kuo geriausios kloties kovojant su ten kilusia krize, laikant už juos kumščius, kaip už mylimiausią savo krepšinio komandą.
Ričkos Paskolos istorija gerai iliustruoja faktą, jog šiuolaikinėje pasaulio visuomenėje mes esame labai tampriai tarpusavyje susiję. Tai parodo, kad visa žmonija yra vienas bendras organizmas. Šiuolaikiniai mokslinnkų tyrimai patvirtina, jog pasaulio visuomenė yra sudėtinga dinaminė sistema. Šiuolaikinis matematinis modelis, pavadintas chaoso teorija, teigia, jog tokio tipo sistema yra labai priklausoma nuo pirminių sąlygų ir menkiausi aplinkoje vykstantys pakitimai lemia atitinkamas pasekmes. Vienas iš chaoso teorijos pradininkų, matematikas E. Lorencas, šį reiškinį pavadino „Drugelio efektu“: net ir nežymus drugelio sparnų plastelėjimas viename pasaulio krašte gali sukelti milžiniškus pokyčius kitame pasaulio žemyne…
Kokią tai turi reikšmę eiliniam žmogui? O tokią, kad jis, būdamas mažu milžiniškos sistemos elementu, gali būti kaip tas drugelis, kurio mostelėjimas sparnais paskatins globalinius pasikeitimus pasaulio visuomenėje. Reikia tiktai žinoti teisingą veikimo kryptį, kuri duotų teigiamą efektą. O tokios rekomendacijos jau egzistuoja.
Šias rekomendacijas teikia pažangiausi pasaulio mokslininkai, kurie teigia, jog šiuolaikinę ekonomiką griaunanti krizė yra neatsitiktinė. Ji yra iki šiol vykusio visos žmonijos egoistinio vystymosi pasekmė, kurio metu asmeniniai individo interesai visada viršijo kiekvieno sociumo nario atskirai, bei viso sociumo bendrus interesus.
Tačiau visa žmonija yra vienas organizmas, kurios kiekviena ląstelė yra tampriai susijusi su visomis likusiomis. Jos gerovė priklauso nuo harmoningos visų ląstelių tarpusavio sąveikos, nepagrįstos egoistine tarpusavio konkurencija.
Vadinasi, svarbiausias šios dienos uždavinys – suprasti, jog kiekvienas iš mūsų tiesiogiai yra atsakingas už visus, už pasaulio gerovę kartu ir kad išbristi iš krizės mes galėsime tiktai tada, kai kritinė žmonijos masė įgis „planetinį mąstymą“ – gebėjimą žmonijos interesus iškelti virš savanaudiškų tikslų. Kiekevienas iš mūsų turime suprasti, jog mano asmeninis poreikis gali būti realizuotas tiktai tada, kai visa socialinė-ekonominė sistema įgis sveiką ir nespekuliatyvią formą.
Savaime suprantama, kad pirmiausia atsibus tie, kurie nėra abejingi pasaulio ateičiai, kurie neramina savęs nuvalkiota fraze „po manęs nors ir tvanas“. Ką konkrečiai gali nuveikti kiekvienas iš mūsų užkertant kelią globalinei krizei, apėmusiai visą žmoniją?
Rička Paskola – ne vienintelis, kurį neramina dėl bankų sistemos krizės augančios kredito palūkanos. Jei tokių neabejingų bus daug, tai savo bendru rūpesčiu jie kiekvieną individą savaime paskatins atkreipti dėmesį į būtinybę spręsti didžiules pasaulio problemas kartu. Juk negali būti nei vienam gerai, kai aplinkui viskas griūna.
O tada, kai suvoksime savo atsakomybę už visus ir sąmoningai eisime šios atsakomybės keliu, pamiršę tai, kad globalinės problemos mums buvo tokios tolimos, nebeužkibsime ant savanaudiškumo kabliuko ir galėsime pilnai realizuoti visus savo sugebėjimus vieno bendro tikslo labui.
Ir būtent šios krizės dėka išryškėja individualių interesų griaunanti jėga bei akivaizdi globalinio mąstymo nauda. Vadinasi, šią krizę galima laikyti vaistais – nors ir karčiais, bet naudingais.
Vincas Andriušis
Rytas - Vinco Andriušio BLOG'as 