Žemė – gyvas organizmas

Laikas jau kitaip suprasti gyvojo organizmo sąvoką, kuri suformuluota remiantis vien tik žmogaus psichologija. Kol kas mes gyvąja gamta, o juo labiau protinga, laikėme tik tas organizuotos materijos formas, kurios savo savybėmis panašios į žmonių ir gyvūnijos pasaulius.

Gamtos objektų, kurie žymiai skiriasi savo dydžiu, energijos vartojimu, gyvenimo trukme, apykaitos procesų greičiu, „gyvai ir protingai“ materijai nebuvome linkę priskirti. Toks „homocentrizmas“ atvedė mokslą į gamtos dėsnių pažinimo aklavietę.

Ši problema ypatingai aktuali žmonijos ir planetos tarpusavio ryšyje. Žmonija, kuri labiau linkusi rūpintis ne gyvenimu, o buitimi, gyvenanti „čia ir dabar“, beatodairiškai ir planingai naikina natūraliąją gamtą, planetos natūralios „anatomijos“ elementus keisdama jai nepriimtinais ir žalingais pakaitalais.

Laikas suprasti, kad pasaulis integralus, ir Žemė ne tik jaučia žmogaus egzistavimą savo paviršiuje bei savo jutimo organais „stebi“ jo elgesį, bet ir realiai valdo situaciją ne tik žemės paviršiuje, kuriame mes gyvename, bet ir veikia mūsų sąmonės procesus. Apie tokį valdymą kalba geopsichologijos mokslas, kurio požiūriu valdymo subjektas yra pati Žemė, o žmogus yra jos organizmo dalis.

Mums tai gali atrodyti paradoksalu, bet anksčiau ar vėliau suprasime, kad ne tik žemė, bet ir visa Visata gyvai reaguoja į žmonijos veiklą, o susidarius tam tikroms pavojingoms riboms, pavyzdžiui, žmonių skaičiui planetoje viršijus normą, žmogaus gamybinės veiklos produktais užteršus atmosferą, hidrosferą arba beatodairiškai naikinant negyvąją, augalinę gamtą bei gyvūnų populiacijas, gamta atitinkamai reaguoja ir įjungia pavojų jai keliančių esybių naikinimo programas: tai gali būti į žmonių pasąmonę atkeliaujantys susinaikinimo programos signalai, kurie lemia konfliktus, karus, arba greitai tarp žmonių plintančių virusų programos ir panašiai.

Žemė, kaip ir visi kiti realybės elementai, priklauso bendrai Visatos gyvybės ir Visatos valdymo, proto programai. Mūsų planeta nuolatos keičiasi informacija su mūsų Saule, Mėnuliu, galaktikos centru ir t. t. Ši informacija teka kanalais iš žemės centro į paviršių, taip pat tiesiogiai yra susijusi su mūsų pasąmone.

Atominiai sprogdinimai, gilūs gręžiniai, žemės žievėje laidojama chemija, radioaktyvios bei toksiškos medžiagos sukelia gyvosios planetos nerimą ir ji ima atitinkamai reaguoti į tokią nebrandaus žmogaus veiklą: vyksta žemės drebėjimai, uraganai, potvyniai, kiti gamtos kataklizmai – tai pirmieji mūsų planetos įspėjamieji veiksmai.

Žemė, kaip ir visa gamta, orientuota į pusiausvyrą, į visų gamtos elementų pozityvią, papildančią ir vystančią tarpusavio sąveiką. Gamta integrali, ir nėra joje jokios dalelės, nuo mikrokosmoso iki makrokosmoso, kuri galėtų funkcionuoti individualiai arba tęsti savo funkcionavimą kenkdama kitiems elementams, kitoms gamtos struktūroms.

Išminčiai jau prieš tūkstančius metų apie gamtą rašė kaip apie vieningą, integralų, protingą organizmą, sudarytą iš negyvojo, augalinio, gyvūno ir žmogaus lygmenų, kurie visi yra jos kūriniai ir visi būtinai reikalingi. Problema, kurią mes turime suprasti, yra tik ta, kad negyvasis, augalinis ir gyvūnų pasauliai laikosi gamtos pusiausvyros ir tarpusavio sąveikos dėsnių instinktyviai, vykdo juos automatiškai, ir tik žmogus absoliučiai visais savo veiksmais veikia priešingai, trikdydamas reikalingą pusiausvyrą.

Ar gamta suklydo kurdama aukščiausią savo lygmenį – žmogų? Tikrai ne, juk gamtoje, jos programoje nėra klaidų ir jų būti negali. Žmogui yra pačiam palikta atsigręžti į gamtą, į gamtoje veikiančius dėsnius visai ne tam, kad jis pasigamintų naują dulkių siurblį ar atominę bombą, o kad išstudijavęs ją, jos integralumo, vienybės, harmonijos, sąveikos dėsnius, imtų jų laikytis ir tokiu būdu pakiltų į Gamtos jam numatytą aukščiausios pusiausvyros, tobulo pažinimo lygmenį. Tuo žmogus ir skiriasi nuo gyvūno, kad viską turi padaryti pats.

Pasiremiant šaltiniu http://nazachot.ru/referat/astronomy/4607-zemlja-zhivojj-organizm.html

Vincas Andriušis

http://www.mintis.info/

Pasaulio elitas prieš žmones

Sakoma, kad pagrindinis išmintingo žmogaus bruožas – gebėjimas laiku užkirsti kelią galimoms nelaimėms. Mes dažniausiai gyvename šia diena ir nelabai rūpinamės ateitimi. O kol mes miegame, globalusis elitas sprendžia, kam šiame pasaulyje gyventi, kam neteks gimti, o kam laikas mirti. Pasaulis, kuriame šiuo metu gyvena apie 7 000 000 000 žmonių, pateko į sisteminę krizę, išėjimo iš kurios nematydami pasaulio galingieji svarsto būdus, kaip spręsti problemą mažinant žmonių populiaciją. Bus mažiau žmonių – gyvensime geriau. Nobelio premiją gavusi vartotojiška ekonomika baigia išsemti visus žemės resursus, o robotus lengviau maitinti nei žmones, be to, mechanizmai nestreikuoja ir nekelia kitokių problemų. Todėl elitas jau atvirai kalba apie tai, kad sunaikinus 90 proc. žmonijos bus sukurtas rojus žemėje. Štai keletas pasisakymų, paskelbtų tinklapyje KPRF.Se

1. „Microsoft“ steigėjas Bilas Geitsas (Bill Gates): „Pasaulyje šiandien gyvena 6,8 milijardo žmonių. Pasaulio gyventojų skaičius greitai artėja prie 9 milijardų. Jeigu mes dabar iš tikrųjų rimtai padirbėtume kurdami naujas vakcinas, gali būti, kad galėsime sumažinti šį skaičių 10–15 procentų.“

2. Džonas Holdrenas (John P. Holdren), Barako Obamos patarėjas mokslo klausimais: „Lengviau būtų įgyvendinti moterų, jau pagimdžiusių antrą vaiką, sterilizacijos programą, nei sterilizuoti vyrus. Ilgalaikės sterilizacijos kapsulių, kurias galima būtų įsiūti po oda ir pašalinti, jeigu gimdymas būtų pageidautinas, sukūrimas atveria naujas gimstamumo priverstinio reguliavimo galimybes. Kapsulės moterims būtų įsiūtos sulaukus pilnametystės ir išimtos gavus oficialų leidimą pagimdyti tam tikrą skaičių vaikų.“

3. Žiniasklaidos magnatas, CNN steigėjas Tedas Terneris (Ted Turner) (jis taip pat yra klubo „Good club“ narys, kurio nariai taip pat yra Bilas Geitsas, Vorenas Bafetas, Deividas Rokfeleris, Džordžas Sorošas, Maiklas Blimbergas ir Opra Vinfri): „Žmonių turėtų būti 250–300 milijonų. Visą populiaciją sumažinti 95-iais procentais nuo dabartinio skaičiaus būtų idealu.“

4. Princas Filipas (Prince Philip): „Jeigu aš reinkarnuočiausi, tai norėčiau į žemę grįžti kaip virusas žudikas, kad galėčiau sumažinti žmonių populiaciją.“

5. Deividas Braueris (David Brower), gamtos apsaugos organizacijos „Sierra Club“ direktorius: „Vaikų gimdymas turėtų būti laikomas nusikaltimu prieš visuomenę, už kurį baudžiama, jeigu tėvai tai daro neturėdami vyriausybės licencijos. Įpareigotume visus potencialius tėvus vartoti kontraceptinius cheminius preparatus, o vyriausybė išduotų priešnuodžius piliečiams, kurie būti atrinkti pagimdyti vaiką.“

6. Margareta Sendžer (Margaret Sanger), Amerikos šeimos planavimo federacijos steigėja: „Aukščiausias gailestingumas, kurį šeima gali suteikti vienam iš savo mažamečių vaikų, tai jį užmušti. Gimstamumo reguliavimo rezultatas turėtų būti švaresnė rasė.“

7. Prinstono universiteto profesorius Piteris Singeris (Peter Singer): „Kodėl gi mums netapus paskutine karta planetoje – galėtume švęsti mūsų kelią į išnykimą.“

8. Tomas Fergiusonas: „Yra tik viena viso mūsų darbo tema – mes turime sumažinti žmonių skaičių. Jeigu nebekontroliuojame žmonijos, tai reikalinga autoritarinė vyriausybė, netgi fašizmas, kad sumažintų žemės gyventojų skaičių…“

9. Džonas Gvilebodas (John Guillebaud), šeimos planavimo profesorius: „Žvelgiant visos planetos mastu, jeigu šeimose būtų vienu vaiku mažiau, tai būtų žymiai efektyviau už bet kokias ekonomines priemones.“

10. Žakas Kusto (Jacques Cousteau): „Tam, kad stabilizuoti pasaulio gyventojų skaičių, mes kasdien turime sunaikinti 350 tūkstančių žmonių“.

11. Deivas Formanas (Dave Foreman), organizacijos „Žemė svarbiau už viską!“ vienas iš įkūrėjų: „Mano trys svarbiausi tikslai būtų: sumažinti žmonių populiaciją iki 100 milijonų visoje Žemėje, sunaikinti pramoninę infrastruktūrą ir pamatyti dykumą su jos pilnu rūšių, sugrįžtančių visame pasaulyje, rinkiniu“.

12.  Tai, ką atvirai kalba šio pasaulio įtakingieji, tik kruopelė to, apie ką jie diskutuoja už uždarų politinių klubų durų, ir neaišku, kokiu lygmeniu šita programa jau veikia. Tai nėra nauja, bet mastelis kitoks. Žinoma, kad pirminė fašizmo idėja taip pat buvo sumanyta ne rasinės neapykantos pagrindu – buvo planuojama naikinti „paprastesnius“ žmones.

Matant tokias realijas nenuostabu, kad esame maitinami tiek intelektualiu šlamštu per žiniasklaidą, tiek nuodų prifarširuotu maistu ir nuostabiai atrodančiais vaisiais.

Ar barzdota belytė būtybė Conchita Wurst, laimėjusi šių metų „Eurovizijos“ dainų konkursą, yra vieno iš tokių projektų dalis, ar tik atspindi esamas realijas, galima pasvarstyti. Masių psichologijos specialistams, net esant skaidriai žiūrovų balsų kontrolei, tokį laimėjimą užprogramuoti vieni juokai. Aišku tik viena, kad masiškai reklamuojamas, ginamas ir plintantis homoseksualizmas, skiepijama belytiškumo idėja gali sumažinti gimstamumą.

Jeigu būsime vieni kitiems svetimi ir galvosime tik apie save, tai ir dviem pasaulio bus per maža. Mes jų nepakeisime, mes galime pasikeisti patys: pasikeisime mes – pasikeis ir jie.

Vincas Andriušis

http://www.mintis.info/

Komandinio darbo esmė

 

1. Mokėjimas dalytis informacija ir žiniomis

 

Mokėjimas dalytis informacija ir žiniomis visų pirma turi būti pagrįstas supratimu, kad esame vienos sistemos „Gamta“ dalis, vadinama „Žmogumi“. Tai, kad save suvokiame kaip individus, veikiančius atskirai nuo kitų, yra taip pat reikalinga sisteminė pozicija.

Gamta, tokia, kokią dabar matome, vystėsi keturiais etapais: pradžioje susiformavo visas negyvasis gamtos lygmuo, po to augalinis, gyvūno ir, galiausiai, žmogaus. Pagrindinis gamtos sistemos raidos instrumentas yra atskirų elementų jungimasis į vis naujas pavienių elementų sąveikos formas, žaidžiant vis kitokias galimas sąveikos pusiausvyras. Šis žaidimas atskleidžia tokias gamtos formas, kurių neturi nė vienas atskiras jos elementas. Būtent taip susiformavo visi gamtos lygmenys, visas materialusis Gamtą elementariausiame jos lygmenyje atspindintis tinklas, kurio aukščiausia kokybė yra žmogus.

Tačiau tik žmogui yra palikta galimybė pažinti, nes visi gamtos lygmenys tiesiogiai vykdo jos programą. Pažinti yra įmanoma tik iš pažinimui priešingos pozicijos, lygiai kaip šviesa gali reikštis tamsoje. Būtent tam mums yra skirtas individualumas, mūsų atskirumo nuo kitų iliuzija, manymas, kad mūsų veiksmai, mintys, poelgiai, gaunama informacija, žinios ir idėjos nepriklauso nuo kitų ir net yra grynai asmeniškos. Šioje pozicijoje mes esame tarytum pirminiai atskiri gamtos elementai žmogaus lygmenyje.

Neįmanoma mokėti kokybiškai dalytis informacija šito nesuprantant, vadinasi, siekiant grynai asmeniškų tikslų. Žmogus, dalydamasis informacija tik tiek, kiek jam savanaudiškai tai yra naudinga, uždaro save, pats to nesuprasdamas, nuo kitų, užveria ryšio kanalus su visa sistema, kurioje ta informacija ir cirkuliuoja. Suprantantis žmogus, atvirkščiai, gautą informaciją ar žinias stengiasi kuo greičiau atiduoti, perleisti jos reikalaujantiems lygmenims ir taip atverti kelią naujiems informacijos srautams. Šiuolaikinis mokslas ištyrė, kad mes suvokiame tik labai mažą dalelę pro mus pratekančios informacijos.

Vis dėlto vien tik noro perleisti informaciją nepakanka, nes tai irgi gali būti savanaudiškiems tikslams skirtas veiksmas. Dažnai stebime, kaip žmonės pyksta, kad jų niekas neklauso, tada, kai jie nori papasakoti, perteikti žinias, dalytis informacija ir nesvarbu, ar tai vyksta profesinėje, ar buitinėje aplinkoje. Tai būna labai panašu į situaciją, kai kas nors vegetarą bando „pavaišinti“ mėsa, arba atvirkščiai. Tam taip pat reikia suprasti, kad esame skirtingi, skirtingai matome, skirtingai girdime, per skirtingus norus pažįstame pasaulį. Juk vienintelis dalykas, kuris mus skiria, tai skirtingos tų pačių norų kombinacijos.

Nėra mūsų minčių, nėra mūsų žinių, idėjų – yra tik geresnė arba blogesnė mūsų tarpusavio sąveika. Kuo mūsų sąveikos geresnės – tuo sparčiau, intensyviau cirkuliuoja geresnės žinios, idėjos, mintys ir informacija.

 

2. Mokėjimas priimti informaciją ir žinias

 

Mokėjimui priimti informaciją ir žinias taip pat tinka visa tai, kas pasakyta apie mokėjimą teikti informaciją ir žinias. Juk mūsų sąveikoje yra tik „gauti“ ir „duoti“, ir tai, kaip ir šiluminiuose procesuose, yra toje pačioje sąveikoje, todėl ir dėsningumai tie patys.

Aišku, mes galime atskirai kalbėti apie mokėjimą klausytis ar pan., bet tam visų pirma reikalingas noras klausytis ir pozityvus gyvenimo troškimas, be kurio jokios teorijos nepadės. Šis troškimas slypi teigiamuose mūsų tarpusavio ryšiuose  – juk neapykantoje neįmanomas gyvenimas, neįmanomas vystymasis, gyvenimo dinamika, noras pažinti: visa tai veda į užsidarymą, gyvybinių kanalų blokavimą ir artėjimą prie mirties taško, nes atskiroje dalelėje nieko nėra.

 

3. Mokėjimas dalyvauti formuluojant tikslus

 

Formuojant tikslus grupėje, kolektyve, visuomenėje ar kokiame kitame žmonių junginyje, svarbiausia paveikti supratimą, kad visų pirma reikia rasti tokį bendrą visų tikslą, kuris būtų aukščiau už bet kurio nario asmeninius interesus. Žmonių grupė, turinti tokį visiems bendrą tikslą, lengvai susitvarkys ir su kitais vektoriais, t. y. su kitais kolektyvo veiklos sudėtiniais tikslais. Pavyzdžiui, šeimos pagrindas yra meilė, kurią jaučia visi, ir jeigu panorėsi nuo šeimos atsiskirti – jos neišsineši, nepavogsi, nes ji įmanoma, apčiuopiama tik būnant kartu ir veikiant kartu bendram visų labui.

 

4. Mokėjimas siekti bendrų tikslų

 

Mokėjimas siekti bendrų tikslų turi būti pagrįstas visiems gerai žinomu šūkiu „Visi už vieną ir vienas už visus.“ Savanaudiškumas yra didžiausias bendrų tikslų priešas. Būtent šiuo priešu reikia mokėti pasinaudoti. Suprantame, kad vienybėje slypi didžiulė jėga, tačiau taip pat žinome, kiek daug vienybės pasiekusių sistemų buvo pasmerktos žlugti. Kodėl? Vienybėje mums atsiskleidžia švari gamtos jėga, ir kuo kokybiškesnė vienybė – tuo aukštesnės kokybės šią jėgą galime jausti. Pati jėga yra konstanta, vadinasi, nekintanti, ir tik mes savo vienybės kokybe galime jausti jos daugiau ar mažiau. Nors vienybei reikalingas priešas, opozicija, nes be jų nėra, dėl ko vienytis, čia daroma viena klaida: viena komanda supriešinama su kita, viena kompanija nuteikiama prieš kitą, viena valstybė – prieš kitą, viena ideologija priešpastatoma kitai. Pavyzdžiui, vokiečių fašizmas ar sovietinė ideologija tikrai buvo pasiekusios šiokio tokio vieningumo, nes buvo kuriamas ryškaus išorinio priešo, ir žinome, kuo visa tai baigėsi.

Vienas pagrindinių gamtos dėsnių yra savybių panašumo dėsnis, vadinasi, jeigu vienybėje atsiskleidžianti gamtos jėga yra visiškai nesavanaudiška, tai bet koks savanaudiškumas atskiria mus nuo jos, paslepia ją, o turėti išorinį priešą – tai jau savanaudiškumas. Todėl vienintelis teisingas ir visiems bendras priešas siekiant bendrų tikslų yra SAVANAUDIŠKUMAS.

Vincas Andriušis

http://www.mintis.info/