„950 milijonų afrikiečių ir arabų galutinai palaidos Europą iki XXI amžiaus vidurio“, – išpranašavo garsus vokiečių sociologas Gunaras Heinzohas (Gunnar Heinsohn).
Heinzohas – 72 metų vokiečių sociologas, ekonomistas, demografas, nepriklausomas publicistas, Brėmeno universiteto profesorius, daugiau nei 700 knygų ir mokslinių straipsnių autorius, Rafaelio Lemkino instituto, tiriančio žydų genocido problemas, steigėjas ir ilgametis vadovas. Daugiausiai dėmesio profesorius skyrė pasaulio civilizacijų iškilimo ir žlugimo istorijai.
Dar 2003 metais, kai Artimuosiuose Rytuose buvo sąlyginai ramu, o IGIL organizacija nebuvo gimusi, savo pranašiškoje knygoje „Sūnūs ir pasaulinis viešpatavimas: teroro vaidmuo nacijų iškilime ir žlugime“ G. Heinzohas išpranašavo masinį pabėgėlių iš Afrikos ir Artimųjų Rytų įsiveržimą į Europą, mažai kuo besiskiriantį nuo karinio konflikto. Tai buvo daugiau nei pranašystė: mokslininkas savo viziją knygoje pagrindė daugybe statistinių duomenų ir istorinių faktų.
Jo skaičiavimais, iki 2050 metų Europą užplūs 950 milijonų arabų ir afrikiečių. Į paskutinę emigracijos į Europą bangą mokslininkas siūlo žiūrėti kaip į „karo demografiją“.
Europa, pagal G. Heinzoho apibrėžimą, tampa „senstančios pūslės“ zona: visuomenė senėja, krikščionybė nesustabdomai praranda savo pozicijas.
Sausi statistiniai duomenys taip pat rodo, kad Senojo žemyno perspektyvos liūdnos. 2012 metais į Vokietiją emigravo 1,1 milijono žmonių, o 2013 – jau 1,2 milijono. Per 2 metus šalį paliko 1,5 milijono žmonių, kurių dauguma jaunimas. Šiuo metu Vokietijoje gyvena 82 milijonai gyventojų. Išplėtus šias proporcijas visos Europos Sąjungos, kurioje yra 507 milijonai gyventojų, mastu, galima numanyti, jog per artimiausius 35 metus į Europą teoriškai turėtų persikelti 250 milijonų ekonominių migrantų.
Vis dėlto tai pasitvirtintų tik tokiu atveju, jeigu migrantų skaičius nedidėtų kiekvienais metais. Remiantis Gepalo instituto atliktos apklausos duomenimis, iki 2050 metų Europoje norės apsigyventi iki 950 milijonų žmonių iš Afrikos ir Arabų šalių, kas yra beveik keturis kartus daugiau nei nurodyta pirmoje prognozėje.
Prognozės taip pat rodo, kad iki šio amžiaus Vidurio Afrikos gyventojų skaičius padidės dvigubai – iki 2,4 milijardo. Jau 2040 metais pusę iki 25 metų amžiaus grupės žemės gyventojų sudarys afrikiečiai. Turbūt aišku, kur jie patrauks, nes nepanašu, jog gyvenimas jų gimtinėse bent kiek pagerės. Ar galės tai atlaikyti Europa ir kas jos klaus?
Neišvengiamos Europos kapituliacijos įrodymui G. Heinzonas naudoja „demografinio gedimo“ terminą. Toks „gedimas“ prasideda tada, kai 100 suaugusių 40–44 metų vyrų tenka mažiau nei 80 nuo 0 iki 4 metų amžiaus berniukų. Vokietijoje dabar šis santykis lygus 100 ir 50, o Gazos ruože, kuriame gyvena arabai palestiniečiai – 100 ir 464, Afganistane – 100 ir 403, Irake – 100 ir 351, Somalyje – 100 ir 364…
Kas galės tam pasipriešinti? Juo labiau kai Senosios Europos jaunimas masiškai iškeliauja į sunkiai arabų ir afrikiečių migrantams pasiekiamas anglosaksiškas šalis – Australiją, Kanadą, Naująją Zelandiją. Beje, išvažiuoja patys talentingiausi, išsilavinę specialistai.
Taigi, šimtui pagyvenusių Vokietijos ir Austrijos gyventojų teks 700 įsiutusių afrikiečių ir arabų – be išsilavinimo, perspektyvų ir aiškių gyvenimo tikslų, kas palanku jais manipuliuojančioms jėgoms, turinčioms savo tikslų. Dalis naštos teks ir mums, nes ES, kurios lokomotyvas yra Vokietija, nenusileis – išsireikalaus, kad mes, kaip ir kitos ES narės, prisiimtumėme dalį „svečių“.
Akivaizdu, kad tautų maišymosi procesas nesustabdomas. Todėl galimi du ateities scenarijai. Pirmasis – vedantis į katastrofą. Europos Sąjungos valstybėse narėse, ir ne tik jose, sustiprės ultradešiniosios krypties judėjimai, kviečiantys užsidaryti nuo imigrantų, kad europiečiai išliktų „kuo baltesni“. Tai suskaldys ir supriešins Europos tautas, sukels naujos rūšies fašizmą ir režimus, kuriuos vienys šūkis „Visi prieš visus“.
Antrasis variantas – pasaulio žmonių visuomenės bendrumo ir integralumo, kaip neišvengiamos, pačios gamtos programos diktuojamos būtinybės, suvokimas ir atitinkamai žmones vienijančios integralios ugdymo metodikos sukūrimas, jos strategiškas masinis taikymas. Metodikos esmė – vienyti žmones pakylant virš visų neišvengiamai konfliktinių skirtumų, nuostatų, dogmų, interesų: tautybės, rasių, religijų, ideologinių įsitikinimų, socialinių sluoksnių ir t. t., siekiant pakilti į aukštesnį žmonijos visuotinės santarvės egzistencinį lygį.
Parengė Vincas Andriušis
Rytas - Vinco Andriušio BLOG'as 