Burtininkai ir ekstrasensai iš krizės neišves

Nepamenu, kuris pranašas išpranašavo, o gal jų buvo net ne vienas, kad artėjant „paskutinėms dienoms“ suklestės įvairaus plauko dvasiniai spekuliantai: burtininkai ir burtininkės, magai, ekstrasensai ir pan.

Tai dėsninga, tik reikia suprasti frazės „paskutinės dienos“ reikšmę. Gamta yra išmintinga ir tikrai nėra sukūrusi programos, kuri vestų žmoniją į visišką pražūtį. Žmogaus misija yra pažinti gamtos harmoniją, susilieti su ja. Link šito ir veda mus Gamta.

Tam, kad galėtume pažinti, reikia turėti pažinimo norą – dėl to visą mūsų istoriją sudaro šio noro auginimo etapai: pirminiai norai – būtinieji maisto, būsto, giminės pratęsimo poreikiai. Toliau – turto siekis, po jo – valdžios, garbės troškimas, paskui – žinių poreikis ir galiausiai – noras pažinti.  Šių norų raida pagrįsta penkiais gamtoje esančiais lygmenimis: negyvuoju, augaliniu, gyvūno, žmogaus ir visų jų priežastimi.

Pirmieji keturi norai vystosi kaip egoistiniai, jų motyvas visada nukreiptas i save, ir tai nėra gerai ar blogai – toks sumanymas. Egoistinis mus valdančių jėgų, gamtos, priežasties pažinimas neįmanomas, nes jos savybės yra absoliučiai priešingos – absoliutus altruizmas, kai rezultatas nenukreiptas į save. „Paskutinė karta“ ir reiškia tai, kad mes pasiekėme galutinę egoistinės raidos stadiją ir esame ties gamtos pažinimo slenksčiu, nes mumyse jau subrendo vaisius – noras pažinti, kuris pasireiškia egoistinių norų vaikymosi beprasmiškumo suvokimu, kurį vainikuoja skausmingas klausimas „Kokia gyvenimo prasmė?“ Šitas slenkstis – tai sisteminė krizė.

Krizės, kai žmonės netikri rytdiena, nemato sprendimo, šviesos rytojuje, visais laikais buvo palankios pasipelnyti įvairiausiems „burtininkams“, o dabartinė sisteminė krizė jiems – tai aukso amžius.

Šio „verslo“ populiarumas stulbina. Codacons pranešimo duomenimis, 2013 m. vien Italijoje per pusmetį būrėjos ir ekstrasensai uždirbo 8,3 milijardo eurų. Ir tai tik oficiali statistika. Būrėjų ir ekstrasensų paslaugomis šiais laikais naudojasi ne tik eiliniai piliečiai, bet ir verslininkai bei aukščiausio lygio vadovai. Italijoje, kurioje gyvena apie 61 milijonas gyventojų, to paties šaltinio duomenimis, į būrėjus ir ekstrasensus 2013 metais kreipėsi 13 milijonų žmonių. Kitose šalyse situacija panaši, juk gyvename vienoje „valtyje“.

Dažniausia kreipimosi į „mistikus“ priežastis yra darbo netekimas, meilės reikalai, sveikatos problemos –apibendrinus visa tai galima pavadinti baime dėl savo ateities. Už šias paslaugas Europoje yra mokama nuo 50 iki 1000 eurų už seansą. Vien tik Italijoje šiame okultinių paslaugų sektoriuje dirba 160 000 žmonių.

Tai rodo, kad XXI amžiuje įvairiausio išsilavinimo žmonės niekuo nesiskiria nuo gyvenusiųjų prieš tūkstančius metų. Vidinis žmogaus pasaulis gamtos pažinimo atžvilgiu niekuo nepasikeitė, tik tapo mechaninis. Matome išsilavinusius žmones, pažįstančius aukštųjų mokslų klystkelius, bet tikinčius mistinėmis jėgomis ir atiduodančius savo likimą į mistikų rankas.

Tai suprantama, nes į aklavietę patekęs žmogus, nematydamas išeities, gyvenimo prasmės, negalėdamas pateisinti savo būvio, griebiasi šiaudo, nes instinktyviai ieško paguodos.

Turime suprasti, kad esame priėję naujos realybės slenkstį, ir būrėjų ar ekstrasensų suteikta motyvacija žengti dar vieną žingsnį pirmyn horizontale,  x ašies kryptimi, problemos neišspręs, o tik ją pagilins. Ši aklavietė yra mums duota tik tam, kad suprastume individulių interesų kulto baigtinumą, ribotumą, beprasmiškumą ir atsigręžtume į išorę, į kitus mus supančius žmones. Būtent juose, pozityviame ryšyje su į mus panašiais, slepiasi mūsų gyvenimai, savęs suvokimas, gyvenimo prasmė ir pilnatvė. Mūsų tarpusavio ryšiuose slepiasi Gamta, jos pažinimas, savęs suvokimo tobulinimas. Šio kelio neišburs jokios burtininkės ir nenuspės ekstrasensai, nes niekas nežino, kaip ir kada aš pasielgsiu, kaip nusiteiksiu kitų, aplinkos, joje vykstančių įvykių atžvilgiu. Viskas tik mano rankose. Čia prasideda savarankiškas žmogaus gyvenimas.

Vincas Andriušis

http://www.mintis.info/burtininkai-ir-ekstrasensai-is-krizes-neisves/

Dievas nežaidžia kauliukais

„Dievas nežaidžia kauliukais“

Albertas Einšteinas

Šiuo metu mokslo pasaulyje susikerta dvi nuomonės: mūsų Visata – visiškas atsitiktinumas, mūsų Visata – tiksli ir tiksliai vykdoma gamtos programa su tiksliu galutiniu tikslu.

Astrofizikos mokslo požiūriu Visata sudaryta iš mums matomos visatos ir ją supančios tamsiosios materijos, kuri trukdo jai plėstis. Energija taip pat pasidalija tarp matomos ir nematomos realybės. Jeigu mūsų pusėje būtų daugiau energijos, nei turime dabar, tai mūsų visata plėstųsi greičiau – su didesniu pagreičiu, jei turėtume mažiau – procesas sulėtėtų.

Šitas požiūris visiškai logiškas, pagrįstas fizikos mokslo dėsningumais ir realus. Juk nė vienas procesas gamtoje neįmanomas, jeigu jo funkcijos kryptimi nesąveikauja dvi priešingų krypčių lygiagrečiai orientuotos jėgos. Jeigu yra progresuojanti jėga, tai turi būti ir ją stabdanti jėga, nes kitu atveju kieno atžvilgiu ji progresuotų? O jeigu vyksta plėtimasis, tai iš fizikos taip pat žinome, kad yra atliekamas darbas, o darbas – tai jėgos įveiktas kelias, poslinkis kitos, priešingos jėgos atžvilgiu. Todėl šitoje teorijoje viskas realu, tik kam tai skirta?

Gamtos dėsniai yra visuotiniai, o jeigu tai netinka viskam, vadinasi, tai ne dėsnis. Žinau, kad fizikos moksle yra niša, kurios tyrinėtojai taip nemano ir nemato, bet tik todėl, kad į tai nesiorientuoja, nenori šito matyti, o jeigu nenori, tai ir neranda ryšių bei atskaitos taško, kurį pasirinkus stebėjimo aikštelė patogesnė šiems ryšiams matyti.

Pažvelkime į save kaip vienintelius visaverčius gamtos stebėtojus. Ką turiu galvoje sakydamas „visaverčius“? Gamta sudaryta iš 5 lygmenų: tai negyvasis, augalinis, gyvūno lygmenys, žmogus ir jų priežastis. Jeigu augalinis lygmuo gali stebėti negyvąjį, gyvūnas – negyvąjį ir augalinį, tai žmogus – negyvąjį, augalinį ir gyvūno lygmenis. Tačiau žinome, kad gyvūnas taip pat jaučia žmogų. Pavyzdžiui, šuo vizgina uodegą vos mus pamatęs… Taip, jaučia, bet tik atitinkamuose savo lygmens lygmenyse, nes visi lygmenys savo lygmens kokybėje taip pat turi visus šiuos 5 lygmenis. Mes, kad ir kaip būtų gaila, kol kas taip pat nematome viso žmogaus paveikslo, todėl ir visi socialiniai reiškiniai mums kol kas viso labo tik filosofija ir didžiulė painiava, dabar pakrikštyta „krizės“ vardu.

Norint matyti žmogaus lygmenį reikia pakilti aukščiau, priežasties link. Mus, mūsų sąmonę, suvokimą, pajutimą, kaip ir regimą visatą, riboja „tamsioji materija“ – priežasčių pasaulis mūsų atžvilgiu. Mes vis geriau jį jaučiame – kaip tuštumą, kaip gyvenimo prasmės klausimą – O KAM VISA TAI? Pats klausimas nurodo priežastį. Taip pat dėsninga, kad aukštesnį lygmenį – „tamsiąją materiją“ – savo atžvilgiu jaučiame kaip negatyvią, mus spaudžiančią, ribojančią, tamsią jėgą.

Apribojimų skonį žinome ir juos patiriame visose veiklose. Jie turi aiškią savo paskirtį – išsireikalauti teisingus veiksmus. Priežasties pagrindinė savybė – Vienis. Vienis – tai aukščiausia kokybė, absoliutus integralas. Todėl nuo aukštesnio pažinimo, nuo visiško Žmogaus lygmens pažinimo, mus skiria teisingi veiksmai aukštesnės pakopos atžvilgiu. Teisingi veiksmai – vienijimasis, pozityvių tarpusavio ryšių mezgimas visuose socialiniuose lygmenyse, perėjimas nuo egoistinės prigimties prie integralios. Tik nereikia bijoti, kad atomai „ištirps“ – jie taip pat turi savo įdomesnę, kitos kokybės formą. Juk išorėje stebime tik save, o galutinis tikslas – matyti visus.

Vincas Andriušis

http://www.mintis.info/dievas-nezaidzia-kauliukais/

Euromaidano aikštėje kovėsi du sunkiasvoriai – Europa ir Amerika

Kas įvyko Euromaidane ir kokios tikrosios šio įvykio priežastys? Tik išsiaiškinę blogio priežastis galime rasti instrumentus, padėsiančius jo išvengti ateityje.

Ukraina šiandien yra Europą ir Rusiją rišanti grandis. Tačiau Europos ir Rusijos susivienijimas labai nepatinka Amerikai, ir ji pasiruošusi viskam, kad tai neįvyktų.

Ukrainoje vykstantis procesas labai primena „Arabiškojo pavasario“ ir panašių įvykių scenarijų. Galime matyti tos pačios rankos braižą, ir gal ne tiek svarbu, kieno konkrečiai ši ranka, –  svarbiau tai, kad ją valdo žmonijos egoistinės raidos tendencijos. Kol mes nepamatysime šios pagrindinės priežasties, Ukrainos ir kiti to paties scenarijaus procesai ne sustos, o aštrės.

Iš esmės, kaip ir visur gamtoje, čia veikia dvi jėgos: viena veikia vienybės kryptimi, kita, priešingai, – susiskaldymo. Pirmoji jėga bando sukurti bendrą Europos, Rusijos, Kinijos ir netgi Japonijos aljansą, o tai prieštarauja Amerikos vyriausybės norams ir siekiams. Amerika negali su tuo sutikti ir visomis jėgomis stengsis, kad tai neįvyktų. Blogiausio scenarijaus atveju, tai gali pasibaigti pasauliniu karu.

Tai, kas vyksta Ukrainoje, nėra vien Ukrainos problema, nes tai bendrosios žmonijos egoistinės raidos tendencijos, ir procesus valdanti jėga siūlo du variantus: priežasties suvokimą ir jos ištaisymą arba chaosą su visomis skausmingomis pasekmėmis. Niekas nevyksta šiaip sau, o tai, kad Amerika veikia prieš Europą, kuri vienijosi prieš Ameriką, – tai tik išorinis kadras.

Ko bijo Amerika? Integraliosios jėgos mato būtinybę Europą ir Rusiją suvienyti per tarpinę grandį – Ukrainą. Todėl Ukraina tapo karštuoju tašku – be jos susivienyti neįmanoma. Tik ji, turinti tiek provakarietiškų, tiek prorusiškų bruožų, gali tapti šias stovyklas jungiančiu tilteliu.

Amerika šito labai bijo, nes tokio susivienijimo atveju priešais Ameriką atsiras vieninga ir labai stipri geopolitinė erdvė, kurios išeiviai sudaro didelę dalį Amerikos gyventojų populiacijos. Tokiu atveju Amerika praras visą pasaulį ir gal net save. Todėl jai žūtbūt reikia tam užkirsti kelią.

Šioje sferoje susiduria daugybė egoistinių jėgų, sklindančių iš visų pusių, kurios, kurstydamos vietinį egoizmą, be jokio fizinio išorinio įsikišimo siekia susprogdinti netgi galimo vienybės tilto pamatus. Amerika tai jau išmoko daryti. Jeigu Ukrainos tautą išjudino procesą valdančios jėgos, naivu tikėtis, kad Ukrainai bus lengva pasukti susivienijimo keliu.

Ką galime mes, kaip mes galime pasipriešinti tokiems procesams, tokioms manipuliacijomis, žmoniją vedančiomis į tamsą ir pražūtį?

Visų pirma turime tokiuose įvykiuose įžvelgti mūsų didžiausią priešą – egoizmą. Jis visų konfliktų kaltininkas. Dėl jo mes negalime sutarti nei buitiniame, nei valstybiniame lygmenyje. Egoizmas – mūsų prigimtyje, bet problema ne ta. Problema ta, kad mes leidžiamės egoizmo valdomi.

Egoizmas gamtos mums skirtas ne tam, kad jį puoselėtume, o kad išmoktume virš jo pakilti. Tik pakilę virš jo – o tam turime visus reikalingus instrumentus – galėsime išspręsti visas tiek asmenines, tiek buitines, tiek globalias problemas. Kad ir kada tai suvoksime – anksčiau ar vėliau, – bet kokiu atveju tai mūsų ateitis. Tik nežinia, kokia kaina to pasieksime.

Turime suprasti, kad ši problema, nežabojamo egoizmo daroma žala, yra ne išorėje, o mumyse, – kiekviename iš mūsų, tūnanti visuose septyniuose milijarduose žmonių, ir niekur kitur. Tik išmokę keistis, pakilti virš jo, pakilsime virš visų savo problemų, virš mūsų bendros bėdos.

Žinome, kad norint laimėti reikia susivienyti, o norint susivienyti reikia turėti  bendrą priešą. Tas bendras priešas ir yra mūsų visų egoizmas. Todėl tik paskelbę jam karą, kaip pikčiausiam visų mūsų bendram priešui, galėsime pakeisti pasaulį.

Bendra problema reikalauja ir bendrų sprendimų. Bendri sprendimai lengvai nepasiekiami – reikalingas metodas. Būtų tinkamas efektyvus aptarimų, bendrų sprendimų paieškos būdas, kai prie stalo, pamiršusios praeitį, senas nuoskaudas ir pretenzijas, galėtų susėsti visos pusės.

Pavadinkime tai apskritojo stalo metodu, kai visi dalyviai yra lygūs ir ieškoma ne protingiausio ar stipriausio, o iš vienybės taško kylančio sprendimo. Pagal šį metodą svarbiausias yra net ne sprendimas, kuris nėra konstanta, o mus visus kartu kelianti jėga, kuri kyla iš vienybės taško.

Tai milžiniška jėga, prieš kurią bejėgės bet kokios juodosios jėgos su visomis jų jėgos ir manipuliacinėmis struktūromis. Tai jėga, kuri mus pakelia virš egoizmo lygmens, ir žemiau esančios jėgos tampa bejėgės.

Gyvename integraliame pasaulyje, uždaroje integralioje sferoje, kuri savo vienybės jėga veikia mus iš visų pusių, ir esame absoliučiai surišti tarpusavyje. Todėl kad ir kiek mes priešintumės vienybei, integralumui, kad ir kiek žaistume įvairiausius egoistinius žaidimus, gamta mūsų nepaleis, o dėl vis didėjančios priešpriešos jai spaus mus vis naujomis asmeninėmis, buitinėmis, ekologinėmis, politinėmis ar kitomis problemomis – ves integracijos link griežtomis priemonėmis, jei nepanorėsime to siekti patys.

Egocentrizmo era baigėsi. Geri tarpusavio ryšiai šiandien – tai ne gražūs žodžiai, o gyvenimo būtinybė, kurią demonstruoja faktai. Pasaulis integralus, o mes – ne. Pasaulio nepakeisime, vadinasi, reikia keistis patiems.

Vincas Andriušis

http://www.mintis.info/euromaidano-aiksteje-kovesi-du-sunkiasvoriai-europa-ir-amerika/

Šardeno filosofija apie susiliejimą su Absoliutu

Pjeras Tejaras de Šardenas (Pierre Teilhard de Chardin, 1881—1955) — prancūzų teologas ir filosofas, jėzuitų dvasininkas, vienas iš noosferos teorijos kūrėjų. Jo sukurta noosferos koncepcija ne tik padarė didžiulę įtaką šiuolaikinio mokslo raidai, bet ir tampa vis aktualesnė dabartinių pasaulinių krizių išryškintos integralumo problemos fone.

Jo teorija yra pagrįsta antikos filosofo Plotino (205—270), kuris laikė save Platono mokiniu, supratimu apie Vienio (nepažinios Pirminės esmės, Absoliutaus gėrio) emanaciją į protą ir pasaulinę Sielą, kuri galiausiai vėl turi transformuotis į Vienį.

Pagal Plotiną, pradžioje Vienis (Absoliutas) išskiria iš savęs pasaulinį Protą, sudarytą iš idėjų pasaulio, po to Protas kildina iš savęs pasaulinę Sielą, kuri susiskaldo į atskiras sielas ir formuoja jutiminį pasaulį. Materija atsiranda kaip žemiausia emanacijos pakopa. Susiskaldžiusios sielos nešiotojai (mes), pasiekę tam tikrą vystymosi pakopą, turi suvokti savo padėties tuštybę ir imti siekti bendrystės kaip susiliejimo su Vieniu priemonės.

P. T. Šardenas teigė, kad žmogui skirta siekti grįžti į Proto, išminties sferą ir galiausiai susilieti su Absoliutu. Evoliucija nesibaigė žmogaus kaip individo sutvėrimu, ji tęsiasi žmonijos vienijimosi, integralumo sferoje, kurioje vis didėjanti individualių funkcijų diferenciacija didina tarpusavio ryšių problematiką, potencialą ir poreikį.

Vincas Andriušis