Vyrų vaidmuo pedagogikoje

 

Ateitis – mokyklos mokytojo rankose. 
V. Hugo

Dabartinės realijos rodo, kad pedagogika tampa grynai moteriška specialybe, vyrų dalyvavimas joje artėja prie nulio. Lietuvoje, 2010–2012 m. duomenimis, visose mokymo įstaigose dirbančių vyrų pedagogų skaičius vidutiniškai sudarė 22,2 proc., bendrojo lavinimo mokyklose jis tesiekė 13,1 proc. Tai nėra vien Lietuvos problema, o bendra pasaulinė tendencija.

Norint ištirti problemos priežastį ir rasti sprendimą, jos negalima atskirti nuo visų kitų pasaulyje vykstančių krizių, kurių priežastis viena – ryšių disharmonija. Ne tik žmonės, bet ir visa gamta sudaryta iš dviejų ryškiai atskirtų dalių – neigiamos ir teigiamos, vyriškojo ir moteriškojo pradų. Analizė, kuris iš jų turi dominuoti, neturi prasmės, kaip ir analizė, kuri dalelė, teigiama ar neigiama, svarbesnė fizikos pasaulyje, nes dominuoti turi jų bendros funkcijos tikslas, kurio fone yra absoliuti jų tarpusavio pusiausvyra ir kiekvienas vykdo jam skirtą funkciją.

Kalbant archajiškai, vyras – medžiotojas, moteris – namų saugotoja. Žiūrint psichologiškai, moteris atstovauja norui, vyras – jo įgyvendinimui. Vadinasi, vyrų vieta socialinėje-ekonominėje sferoje priklauso nuo žmonijoje dominuojančio noro lygmens, kuris, panašiai kaip Maslou piramidėje, turi savo raidos pakopas: negyvąją, kurią atitinka būtinieji poreikiai, augalinę, gyvūno ir žmogaus – tai turtas, valdžia ir žinios, bei psichologinę (dvasinę) – tai tarpusavio ryšiai.

Taigi visas žmonijos ekonomines, socialines, šeimos instituto, vyro ir moters santykių, švietimo bei ugdymo problemas reikia nagrinėti tik šiame esminiame kontekste, ir ne atskirai, o integraliai. Kol žmonijoje dominuos ne aukščiausias norų hierarchinės piramidės noras su bendru visiems tikslu, viršijančiu kiekvieno atskirus asmeninius interesus, tol visoje bendroje sistemoje stebėsime disharmoniją, pasireiškiančią visų žmonijos veiklų sferų krizėmis.

Pasaulio magnatai diktuoja mums norus ir gyvenimo tikslus naudodamiesi visomis žiniasklaidos priemonėmis. Jie daro tai grynai dėl savo asmeninių interesų, stengdamiesi juos nukreipti ir išlaikyti pačiame žemiausiame ir primityviausiame lygmenyje. Visuomenės dėmesys nukreiptas į verslo sektorių taip stipriai, kad auklėjimo ir ugdymo dalykams jo lieka mažiausiai – tiek vyriausybėse, tiek šeimose bei mokymo įstaigose, kuriose jis taip pat sutelktas ne į žmogų ugdančią tarpusavio ryšių psichologiją, o į egocentrinių tendencijų diktuojamus reikalavimus.

Problemos sprendimas turi prasidėti nuo visuomenės vertybių sistemos keitimo, integralaus visuomenės švietimo visomis įmanomomis priemonėmis, žadinant diskusijas ir iniciatyvas pačioje visuomenėje, o ypatingai pedagoginiame sektoriuje, kurio atstovai visada yra kartų santykių fronto piešakyje, aukštosiose mokyklose bei kitose mokymo įstaigose, darbo biržose su didėjančiomis bedarbių gretomis. Būtina išnaudoti ir dar komercijos galutinai neuzurpuotos internetinės erdvės galimybes.

Tik tokioje visuomenėje, kurios vertybės bus bendros visiems žmonėms ir tarnaus visų bendrai gerovei, kai moterys vyrus labiausiai vertins už jų visuomenei teikiamą naudą, moterų nepasigesime namuose prižiūrinčių vaikus, o vyrų mokymo įstaigose, mergaites auklės moterys, o berniukus vyrai. Tai ir yra pagrindinis vyrų vaidmuo pedagogikoje.

Vincas Andriušis