Bangos

Tinginystės nauda

Viskas, ką žmogus daro daugiau, nei būtina jo gyvenimui, – ne tik nereikalinga, bet visada žalinga.

Michaelis Laitmanas

 

Musės, tingiai tupinčios ant stalo, kol virš jų „nepakimba“ ranka su laikraščiu, elgiasi visiškai teisingai. Matematikai įrodė, kad gyvūnams pati tingiausia iš visų galimų apsisaugojimo nuo plėšrūnų užpuolimo strategija yra pati efektyviausia. Šios teorijos pagrindu tiriamos cheminės reakcijos, molekulių judėjimas, maistinių medžiagų apykaita, fondų rinkos dinamika…

Taigi tinginystė – gera ar bloga savybė? Ar ji, kaip ir visos kitos savybės, – nei gera, nei bloga, o viskas priklauso nuo to, ar mokame ja naudotis? 

Tinginystė yra natūrali savybė. Yra tokia patarlė: „Tinginystė atsirado anksčiau už žmogų“. Jei sutiksime su teiginiu, kad tikslas formuoja žmogų, ši patarlė skamba visiškai teisingai.

Panagrinėkime tingėjimo anatomiją. Noro gauti prigimtis yra patirti malonumą. Mėgautis ir stengtis – tai dvi priešingos būsenos: kai norime ko nors – tuštumos būsena, ir pilnatvės būsena, kai nieko nenorime.

Pilnatvės būsena visada yra mūsų sąmoningas arba nesąmoningas siekis. Tuštumos būsenoje žmogus turi dvi elgesio galimybes: arba dirbti dėl to, kad gautų tai, ko nori, arba tingėti. Ką reiškia tingėti? Tingime tada, kai pastangos mums atrodo sunkesnės už tuštumos teikiamą kančią. Kam tuomet stengtis?

Tai normali mūsų noro būsena ir negalime jos vadinti nei bloga, nei gera – tik teisingas noro įvertinimas, kai tuštumos kančia per maža stumti pirmyn, o motyvacija, tikslas per silpni traukti pirmyn. Tai žmogaus formavimąsi skatinantis taškas. Jame žmogui paliktas laisvas pasirinkimas, kaip elgtis – prisiversti judėti pirmyn ar tingėti toliau.

Tinginystė ir darbštumas nėra atskirų žmonių bruožas, o to paties žmogaus būsenų pavadinimai. Jeigu tingiu, vadinasi, man trūksta tikslo svarbos pojūčio arba dabartinės savo būsenos bevertiškumo suvokimo. Taip pat gali būti, kad aš suvokiu iki šiol mane vedusių tikslų menkavertiškumą, pradedu matyti juos kaip blogus arba iš viso susipainioju juose. Bet kokiu atveju tai žmogaus veiksmų, kelio korekcijos taškas.

Todėl galimi keli žmogaus veikimo, tingėjimo savybės pozityvaus panaudojimo variantai. Jeigu žmogus mato, kad jo tikslas nėra geras, ir suvokia, kad jo neverta siekti, žmogus gali pasitelkti vaizduotę ir talkinti tingėjimui, įsivaizduodamas, prie kokių kančių ateityje gali jį atvesti šis tikslas. Tai padės jam sustoti einant blogu keliu ir sudaryti sąlygas įsivyrauti geresniam tikslui.

Ir atvirkščiai, jeigu žmogui trūksta tikslo svarbos, jam reikia įsivaizduoti, kokioje apgailėtinoje būsenoje jis pasiliks, jeigu nepradės veikti. Šiuo atveju vaizduotė gali man padėti sustiprinti tiek vieną, tiek kitą – dabartinės būsenos mankavertiškumą ir pasiekto tikslo vertę. Tai sustiprins stūmos ir traukos jėgas, kurių padedamas pajudėsiu pirmyn.

Jeigu žmogus neturi tikslo arba yra susipainiojęs juose, tai tingėjimu kaip vaistu pasinaudoti labai paprasta: reikia tiksliai juo vadovautis – iš viso nieko nedaryti – ir tai anksčiau ar vėliau prives prie naudingo užsiėmimo. Juk tai žymiai geriau nei tai, ko mes pridarome iš neturėjimo ką veikti.

Tingėjimas skirtas žmogaus tikslams koreguoti iki jis atitiks gamtos jam iškeltą tikslą.

Vincas Andriušis

Gyvenimo tikslas

Namai

Filmas “Namai“ – spauskit ant paveiksliuko

Jeigu po šio filmo peržiūros gyvenu toliau, kaip gyvenau, tai reiškia kad filmo nemačiau. Vadinasi nemačiau, kad mūsų namai tapo „Titaniku“, kuris jau skęsta ir laikas gelbėtis!

Gelbėtis kaip? Mes turime suprasti pagrindinę tokios padėties priežastį – mūsų egoizmą. Ne tą, kuris reiškiasi tarp mūsų ir kalnų ar koralų, tarp mūsų ir pievų bei miškų, tarp mūsų ir gyvūnų, o tą, kuris reiškiasi tarp mūsų – žmonių, ir kad tai yra visos destrukcijos gamtoje židinys.

Mes turime suprasti, kad pasaulis yra integrali sistema, kurioje nėra destrukcijos, išskyrus tą, kuri reiškiasi tik tarp mūsų – žmonių, mūsų tarpusavio santykiuose, mūsų vartotojiškame egoizme, kai mums nesvarbus net ir milijonų likimas, jeigu mano sprendimas, veiksmas žada bent akimirką gerumo man ir kad tokio gerumo akimirka yra kaip liežuvį prilietęs saldus nuodo skonis, vėliau virstantis karčia kančia ir viso organizmo sunaikinimu.

Ir jeigu tai supratęs nuleidžiu rankas, galvodamas, kad esu bejėgis prieš milijardus, prieš pasaulio didybę, vadinasi dar nesuprantu kas yra pasaulio integralumas ir jo didybė. Nesuprantu, jog net menkas mano pozityvus pasikeitimas kitų atžvilgiu  – jau yra gelbėjimosi ratas integralioje sistemoje, užpildantis savo vietą bendrame gelbėjimosi rate.

Vincas Andriušis

Ketinimas

Dialogas su gamta

Minčių lego

Mūsų mintys įvairios, tarytum skirtingi veidai (plaukai). Tik išmintis, pusiausvyra tarp gero ir blogo (ūsai) jas surikiuoja į harmoningas eiles (barzda).

Integralumo dėsnis

Kaip tapti turtingu ir laimingu

Jeigu turiu tiek, kad galiu dalintis, tai nesu jau toks beviltiškas.

M.Nortonas

Kaip beatrodytų paradoksalu, bet tiek senovės išmintis, tiek šiuolaikiniai psichologiniai tyrimai byloja, kad pinigai nedaro žmogaus laimingu, o štai dosnumas – taip, net kai žmogus nėra turtingas.

Tokias savo naujausių tyrimų išvadas padarė ir mokslininkų grupė, vadovaujama Harvardo universiteto profesoriaus Maiklo Nortono (Michael Norton), kurios buvo pristatytos Individualiosios ir socialinės psichologijos bendrijos konferencijoje (SPSP).

Nortono nuomone, pinigų aukojimas yra ne tik visuomenės palaikomas ir sveikintinas būdas pademonstruoti savo  finansinę gerovę. Jam su kolegomis pavyko pademonstruoti, kad paremdamas kitus, žmogus žymiai sustiprina savo subjektyvų gerovės, savo vertės jausmą, o kartu pasijunta laimingesnis, labiau patenkitas gyvenimu.

Savo darbe mokslininkai naudojosi pasaulinių tyrimų  Gallup World Poll  duomenimis. Įvairių šalių, įvairaus amžiaus, skirtingų pažiūrų savanoriai iš skirtingų socialinių sluoksnių atsakinėjo į klausimus kaip jie panaudoja atsitiktinai gautus pinigus, kokią dalį skiria labdarai ir kaip patys vertina savo finansinę padėtį. Tie iš jų, kurie bent dalį pinigų skyrė labdarai, iš tikro jautėsi turtingesni ir laimingesni. Vadinasi, altruistinio veiksmo signalas keičia ne tik aplinkos požiūrį į mus, bet ir mūsų subjektyvią savijautą. Nors turimų pinigų suma sumažėja, asmeninės gerovės jausmas – auga.

Mokslininkai paskaičiavo, kad 500 paaukotų dolerių asmeninės gerovės jausmą sustiprina tiek pat, kaip 10 000 dolerių metinių pajamų.

Įdomu tai, kad atlikęs eksperimentą su savanoriais, kurie aukojo savo laiką bei jėgas slaugydami ligonius, ar dalyvaudami kitose labdaringose veiklose, Nortonas su kolegomis gavo analogiškus rezultatus. Tie, kurie aukojo savo laiką labadringiems veiksmams, jautėsi turintys jo žymiai daugiau už tuos, kurie rūpinasi tik savimi.

Panagrinėkime tai iš norų psichologijos pozicijos. Kas duoda energiją mūsų veiksmams? Noras patirti malonumą! Nuo jo talpos (dydžio) priklauso ir patiriamo malonumo dydis. Egoistinis noras ribotas savimi, todėl yra ir jo patiriamo malonumo riba. Kai mūsų noras tenkina kitų norus – egoistinio noro riba išnyksta, atitinkamai padidėja ir jaučiamo malonumo, gyvenimo pilnatvės pajutimo ribos. Tačiau ir tokia mūsų noro pozicija ribota galimybėmis. Ketinimas savo veiksmais teikti malonumą kitiems – niekuo neribotas!

Vincas Andriušis