Tag Archives: žmogus

Žemė – gyvas organizmas

Paveikslėlis

Laikas jau kitaip suprasti gyvojo organizmo sąvoką, kuri suformuluota remiantis vien tik žmogaus psichologija. Kol kas mes gyvąja gamta, o juo labiau protinga, laikėme tik tas organizuotos materijos formas, kurios savo savybėmis panašios į žmonių ir gyvūnijos pasaulius.

Gamtos objektų, kurie žymiai skiriasi savo dydžiu, energijos vartojimu, gyvenimo trukme, apykaitos procesų greičiu, „gyvai ir protingai“ materijai nebuvome linkę priskirti. Toks „homocentrizmas“ atvedė mokslą į gamtos dėsnių pažinimo aklavietę.

Ši problema ypatingai aktuali žmonijos ir planetos tarpusavio ryšyje. Žmonija, kuri labiau linkusi rūpintis ne gyvenimu, o buitimi, gyvenanti „čia ir dabar“, beatodairiškai ir planingai naikina natūraliąją gamtą, planetos natūralios „anatomijos“ elementus keisdama jai nepriimtinais ir žalingais pakaitalais.

Laikas suprasti, kad pasaulis integralus, ir Žemė ne tik jaučia žmogaus egzistavimą savo paviršiuje bei savo jutimo organais „stebi“ jo elgesį, bet ir realiai valdo situaciją ne tik žemės paviršiuje, kuriame mes gyvename, bet ir veikia mūsų sąmonės procesus. Apie tokį valdymą kalba geopsichologijos mokslas, kurio požiūriu valdymo subjektas yra pati Žemė, o žmogus yra jos organizmo dalis.

Mums tai gali atrodyti paradoksalu, bet anksčiau ar vėliau suprasime, kad ne tik žemė, bet ir visa Visata gyvai reaguoja į žmonijos veiklą, o susidarius tam tikroms pavojingoms riboms, pavyzdžiui, žmonių skaičiui planetoje viršijus normą, žmogaus gamybinės veiklos produktais užteršus atmosferą, hidrosferą arba beatodairiškai naikinant negyvąją, augalinę gamtą bei gyvūnų populiacijas, gamta atitinkamai reaguoja ir įjungia pavojų jai keliančių esybių naikinimo programas: tai gali būti į žmonių pasąmonę atkeliaujantys susinaikinimo programos signalai, kurie lemia konfliktus, karus, arba greitai tarp žmonių plintančių virusų programos ir panašiai.

Žemė, kaip ir visi kiti realybės elementai, priklauso bendrai Visatos gyvybės ir Visatos valdymo, proto programai. Mūsų planeta nuolatos keičiasi informacija su mūsų Saule, Mėnuliu, galaktikos centru ir t. t. Ši informacija teka kanalais iš žemės centro į paviršių, taip pat tiesiogiai yra susijusi su mūsų pasąmone.

Atominiai sprogdinimai, gilūs gręžiniai, žemės žievėje laidojama chemija, radioaktyvios bei toksiškos medžiagos sukelia gyvosios planetos nerimą ir ji ima atitinkamai reaguoti į tokią nebrandaus žmogaus veiklą: vyksta žemės drebėjimai, uraganai, potvyniai, kiti gamtos kataklizmai – tai pirmieji mūsų planetos įspėjamieji veiksmai.

Žemė, kaip ir visa gamta, orientuota į pusiausvyrą, į visų gamtos elementų pozityvią, papildančią ir vystančią tarpusavio sąveiką. Gamta integrali, ir nėra joje jokios dalelės, nuo mikrokosmoso iki makrokosmoso, kuri galėtų funkcionuoti individualiai arba tęsti savo funkcionavimą kenkdama kitiems elementams, kitoms gamtos struktūroms.

Išminčiai jau prieš tūkstančius metų apie gamtą rašė kaip apie vieningą, integralų, protingą organizmą, sudarytą iš negyvojo, augalinio, gyvūno ir žmogaus lygmenų, kurie visi yra jos kūriniai ir visi būtinai reikalingi. Problema, kurią mes turime suprasti, yra tik ta, kad negyvasis, augalinis ir gyvūnų pasauliai laikosi gamtos pusiausvyros ir tarpusavio sąveikos dėsnių instinktyviai, vykdo juos automatiškai, ir tik žmogus absoliučiai visais savo veiksmais veikia priešingai, trikdydamas reikalingą pusiausvyrą.

Ar gamta suklydo kurdama aukščiausią savo lygmenį – žmogų? Tikrai ne, juk gamtoje, jos programoje nėra klaidų ir jų būti negali. Žmogui yra pačiam palikta atsigręžti į gamtą, į gamtoje veikiančius dėsnius visai ne tam, kad jis pasigamintų naują dulkių siurblį ar atominę bombą, o kad išstudijavęs ją, jos integralumo, vienybės, harmonijos, sąveikos dėsnius, imtų jų laikytis ir tokiu būdu pakiltų į Gamtos jam numatytą aukščiausios pusiausvyros, tobulo pažinimo lygmenį. Tuo žmogus ir skiriasi nuo gyvūno, kad viską turi padaryti pats.

Pasiremiant šaltiniu http://nazachot.ru/referat/astronomy/4607-zemlja-zhivojj-organizm.html

Vincas Andriušis

http://www.mintis.info/

Reklama

Komentarų: 1

Filed under Uncategorized

Komandinio darbo esmė

Paveikslėlis

 

1. Mokėjimas dalytis informacija ir žiniomis

 

Mokėjimas dalytis informacija ir žiniomis visų pirma turi būti pagrįstas supratimu, kad esame vienos sistemos „Gamta“ dalis, vadinama „Žmogumi“. Tai, kad save suvokiame kaip individus, veikiančius atskirai nuo kitų, yra taip pat reikalinga sisteminė pozicija.

Gamta, tokia, kokią dabar matome, vystėsi keturiais etapais: pradžioje susiformavo visas negyvasis gamtos lygmuo, po to augalinis, gyvūno ir, galiausiai, žmogaus. Pagrindinis gamtos sistemos raidos instrumentas yra atskirų elementų jungimasis į vis naujas pavienių elementų sąveikos formas, žaidžiant vis kitokias galimas sąveikos pusiausvyras. Šis žaidimas atskleidžia tokias gamtos formas, kurių neturi nė vienas atskiras jos elementas. Būtent taip susiformavo visi gamtos lygmenys, visas materialusis Gamtą elementariausiame jos lygmenyje atspindintis tinklas, kurio aukščiausia kokybė yra žmogus.

Tačiau tik žmogui yra palikta galimybė pažinti, nes visi gamtos lygmenys tiesiogiai vykdo jos programą. Pažinti yra įmanoma tik iš pažinimui priešingos pozicijos, lygiai kaip šviesa gali reikštis tamsoje. Būtent tam mums yra skirtas individualumas, mūsų atskirumo nuo kitų iliuzija, manymas, kad mūsų veiksmai, mintys, poelgiai, gaunama informacija, žinios ir idėjos nepriklauso nuo kitų ir net yra grynai asmeniškos. Šioje pozicijoje mes esame tarytum pirminiai atskiri gamtos elementai žmogaus lygmenyje.

Neįmanoma mokėti kokybiškai dalytis informacija šito nesuprantant, vadinasi, siekiant grynai asmeniškų tikslų. Žmogus, dalydamasis informacija tik tiek, kiek jam savanaudiškai tai yra naudinga, uždaro save, pats to nesuprasdamas, nuo kitų, užveria ryšio kanalus su visa sistema, kurioje ta informacija ir cirkuliuoja. Suprantantis žmogus, atvirkščiai, gautą informaciją ar žinias stengiasi kuo greičiau atiduoti, perleisti jos reikalaujantiems lygmenims ir taip atverti kelią naujiems informacijos srautams. Šiuolaikinis mokslas ištyrė, kad mes suvokiame tik labai mažą dalelę pro mus pratekančios informacijos.

Vis dėlto vien tik noro perleisti informaciją nepakanka, nes tai irgi gali būti savanaudiškiems tikslams skirtas veiksmas. Dažnai stebime, kaip žmonės pyksta, kad jų niekas neklauso, tada, kai jie nori papasakoti, perteikti žinias, dalytis informacija ir nesvarbu, ar tai vyksta profesinėje, ar buitinėje aplinkoje. Tai būna labai panašu į situaciją, kai kas nors vegetarą bando „pavaišinti“ mėsa, arba atvirkščiai. Tam taip pat reikia suprasti, kad esame skirtingi, skirtingai matome, skirtingai girdime, per skirtingus norus pažįstame pasaulį. Juk vienintelis dalykas, kuris mus skiria, tai skirtingos tų pačių norų kombinacijos.

Nėra mūsų minčių, nėra mūsų žinių, idėjų – yra tik geresnė arba blogesnė mūsų tarpusavio sąveika. Kuo mūsų sąveikos geresnės – tuo sparčiau, intensyviau cirkuliuoja geresnės žinios, idėjos, mintys ir informacija.

 

2. Mokėjimas priimti informaciją ir žinias

 

Mokėjimui priimti informaciją ir žinias taip pat tinka visa tai, kas pasakyta apie mokėjimą teikti informaciją ir žinias. Juk mūsų sąveikoje yra tik „gauti“ ir „duoti“, ir tai, kaip ir šiluminiuose procesuose, yra toje pačioje sąveikoje, todėl ir dėsningumai tie patys.

Aišku, mes galime atskirai kalbėti apie mokėjimą klausytis ar pan., bet tam visų pirma reikalingas noras klausytis ir pozityvus gyvenimo troškimas, be kurio jokios teorijos nepadės. Šis troškimas slypi teigiamuose mūsų tarpusavio ryšiuose  – juk neapykantoje neįmanomas gyvenimas, neįmanomas vystymasis, gyvenimo dinamika, noras pažinti: visa tai veda į užsidarymą, gyvybinių kanalų blokavimą ir artėjimą prie mirties taško, nes atskiroje dalelėje nieko nėra.

 

3. Mokėjimas dalyvauti formuluojant tikslus

 

Formuojant tikslus grupėje, kolektyve, visuomenėje ar kokiame kitame žmonių junginyje, svarbiausia paveikti supratimą, kad visų pirma reikia rasti tokį bendrą visų tikslą, kuris būtų aukščiau už bet kurio nario asmeninius interesus. Žmonių grupė, turinti tokį visiems bendrą tikslą, lengvai susitvarkys ir su kitais vektoriais, t. y. su kitais kolektyvo veiklos sudėtiniais tikslais. Pavyzdžiui, šeimos pagrindas yra meilė, kurią jaučia visi, ir jeigu panorėsi nuo šeimos atsiskirti – jos neišsineši, nepavogsi, nes ji įmanoma, apčiuopiama tik būnant kartu ir veikiant kartu bendram visų labui.

 

4. Mokėjimas siekti bendrų tikslų

 

Mokėjimas siekti bendrų tikslų turi būti pagrįstas visiems gerai žinomu šūkiu „Visi už vieną ir vienas už visus.“ Savanaudiškumas yra didžiausias bendrų tikslų priešas. Būtent šiuo priešu reikia mokėti pasinaudoti. Suprantame, kad vienybėje slypi didžiulė jėga, tačiau taip pat žinome, kiek daug vienybės pasiekusių sistemų buvo pasmerktos žlugti. Kodėl? Vienybėje mums atsiskleidžia švari gamtos jėga, ir kuo kokybiškesnė vienybė – tuo aukštesnės kokybės šią jėgą galime jausti. Pati jėga yra konstanta, vadinasi, nekintanti, ir tik mes savo vienybės kokybe galime jausti jos daugiau ar mažiau. Nors vienybei reikalingas priešas, opozicija, nes be jų nėra, dėl ko vienytis, čia daroma viena klaida: viena komanda supriešinama su kita, viena kompanija nuteikiama prieš kitą, viena valstybė – prieš kitą, viena ideologija priešpastatoma kitai. Pavyzdžiui, vokiečių fašizmas ar sovietinė ideologija tikrai buvo pasiekusios šiokio tokio vieningumo, nes buvo kuriamas ryškaus išorinio priešo, ir žinome, kuo visa tai baigėsi.

Vienas pagrindinių gamtos dėsnių yra savybių panašumo dėsnis, vadinasi, jeigu vienybėje atsiskleidžianti gamtos jėga yra visiškai nesavanaudiška, tai bet koks savanaudiškumas atskiria mus nuo jos, paslepia ją, o turėti išorinį priešą – tai jau savanaudiškumas. Todėl vienintelis teisingas ir visiems bendras priešas siekiant bendrų tikslų yra SAVANAUDIŠKUMAS.

Vincas Andriušis

http://www.mintis.info/

Parašykite komentarą

Filed under Uncategorized

Žaidimas – naujos realybės kūrimas

ClickHandler.ashx_11

Mes visada žaidžiame tas formas, kurias matome savo kasdienybėje.

 

Ar gali žmogus integraliame pasaulyje pakilti virš savęs, savo ego, virš kultūros ir visuomenės, kurioje gyvena, vertybių ir išsiveržti iš įprastų gyvenimo suvokimo rėmų?

Antropologai žmogų mato kaip tam tikrą kultūros ir visuomenės darinį, tam tikrų kultūrinių standartų kvintesenciją, kurią kiekvienas individas savo elgesiu, nuostatomis bei vertybine orientacija atspindi tik šiek tiek skirtingai. Žinomo amerikiečių antropologo M. Mid požiūriu, kiekvienas visuomenės narys, nuoširdžiai tikintis savo unikalumu ir nepanašumu į kitus, iš tikrųjų, pats to nė neįtardamas, yra pats tikriausias kolektyvinių kultūrinių normų ir tikslų formuojamas didžiosios daugumos atstovas.

Dabartinio antropologijos mokslo požiūris į kultūros ir asmenybės problemą tapo sudėtingesnis. Paaiškėjo, kad kiekvienoje visuomenėje yra ne vienas, o mažų mažiausiai penki ar šeši skirtingi asmenybės tipai (modalinės asmenybės koncepcija), kurios dar įvairiai varijuoja skirtingose aplinkose: šeimoje, darbe, draugų rate ir t. t.

Mokslininkų dėmesį dabar traukia asmenybės kaip visą gyvenimą trunkančios žmogaus psichinių ypatybių bei socializacijos procese įsisavintų kultūrinių standartų sąveikos ir sintezės rezultatas.

Žmogus nėra pastovus, ir jo kaip socialinio individo vystymosi procesas tęsiasi. Žmogus yra nuolatiniame transformacijos procese, gali keistis ne tik dėl išorinės įtakos, bet ir dėl vidinių krizių, kurių esminė priežastis – individo sąveika su aplinka.

Socializacija ir kultūros įtaka, žinoma, atlieka savo vaidmenį – tai būtinos asmenybės tapsmo ir vystymosi sąlygos. Tačiau individas, įsisavinęs visuomenėje bendrai priimtas normas – praėjęs pirminės socializacijos etapą, – dažniausiai įžengia į savo individualaus vystymosi kelią, nuolatos ieško asmeninės pozicijos sociokultūrinėje aplinkoje.

Šis procesas, vadinamas transsocializacija, gana sudėtingas ir vyksta svyruodamas tarp savęs indentifikavimo su sociumu, prisitaikymo prie jo, noru „būti kaip visi“, ir atsiribojimo nuo viso pasaulio, siekio būti savimi, vadovautis savarankiško vystymosi logika. Tokiu atveju individas visada yra tarp dviejų kraštutinumų: arba visiško susiliejimo su socialine aplinka, arba atsiribojimo nuo jos. Žinoma, abu kraštutinumai yra ne tik nepageidaujami, bet ir neįmanomi, nes visi mus ribojantys kraštutinumai skirti tarp jų egzistuojančiam pažinimui.

Pirmasis kraštutinumas paverstų žmogų „socialiniu gyvūnu“ (E. Fromo terminas), nesugebančiu savarankiškai elgtis ir neturinčiu savo nuomonės. Antroji pozicija sukurtų antisocialią asmenybę, nepripažįstančią sociumo, kuriame gyvena, kultūros ir vertybių. Tokia pozicija daro žmogų atsiskyrėliu ir atima iš jo savęs suvokimo bazę, nes tikrasis savęs suvokimas yra tampriai susijęs su savo vietos sociume radimu.

Aukso vidurį galima rasti intuityvioje savęs pažinimo strategijoje, kurios bazė – žmogaus aplink save kuriama ypatinga mikroaplinka. Tai „gyvenimo aplinka“, kurioje individualūs elgesio šablonai bei vertybiniai orientyrai, neatmetant nestandartinių, inovacinių, bus pripažįstami ir netgi sveikintini. Tokiu būdu žmogui sudaromos galimybės ne tik turėti optimalią socialinę nišą, bet ir vystytis, nes tokia relevantinė aplinka, kuri jį palaiko ir stiprina, yra palanki terpė savajam „Aš“ atskleisti pozityvioje sąveikoje su aplinkiniais.

Todėl pirmoji integralaus auklėjimo programos užduotis yra sukurti mikroaplinką, kurioje būtų galima vystyti integralius santykius ir integralų pasaulio suvokimą. Be to, daugeliui žmonių, kurie yra priėję transocializacijos stadiją, galimybė išbandyti šią naują gyvenimo strategiją gali padėti rasti atgarsį savo asmeniniuose ieškojimuose.

Tokią aplinką galima pradėti formuoti vedant laisvai lankomus seminarus. Tokių seminarų nariai sudarytų mažas – nuo 5 iki 10 – žmonių grupes, optimalias betarpiškam bendravimui, artimo kontakto užmezgimui ir kuo intensyvesnio kitų žmonių pajutimui. Tai pirmasis integralumo suvokimo, pažinimo, įsisavinimo žingsnis.

Pirminiame etape žmogus integralumą gali pajusti minimaliu, egoistinės sąmonės leidžiamu mikrolygiu. Būtent iš šio pradžios taško galimas kilimas ir perėjimas į makrolygmenį – visos integralios pasaulio sistemos ryšių pajutimo sferas.

Seminaruose besiformuojančios grupės jokiu būdu neturi užsidaryti savo viduje, atsiriboti nuo išorinio pasaulio, kas būna įprasta mažose bendrijose. Atvirkščiai, ji turi būti maksimaliai atvira. Tuo tikslu grupes nuolatos reikia atnaujinti. Tai galima daryti įtraukiant naujų narių, nariams pereinant į kitas grupes ir pan. Šitaip galima išvengti įpročio efekto, vystyti narių mokėjimą formuoti integralią aplinką įvairiose gyvenimo situacijose ir bendravimo su įvairiais žmonėmis įgūdžius. Integralaus susivienijimo jėgos lauko efektą galima pajusti tik susivienijus tam tikrai žmonių, siekiančių integralumo, kritinei masei.

Seminarai pagal šią metodiką – tai tam tikros žaidimų aikštelės, kuriose galima laisvai ugdyti, treniruoti ir tobulinti integralų elgesį. Žaisti integralumą – pati efektyviausia priemonė grupėse pakilti į naujo lygmens atraktorių. Žaidimas padeda žmogui realiai išgyventi savyje integralią būseną, o toks išgyvenimas – tai jau atviri vartai į integralaus pasaulio pažinimą. Žinoma, individualūs, racionalūs tokios būsenos įsivaizdavimai taip pat svarbūs, tačiau jie negali suaktyvinti integralaus pasaulio pajutimo.

Kita priežastis yra susijusi su paties žaidimo, kaip vieno iš pagrindinių pasaulio pažinimo ir  išmokimo būdo, prigimtimi. Žaidimas – socialinės-kultūrinės realybės dalis, kuri, savo ruožtu, veikia žmonių žaidybinių tarpusavio sąveikų mechanizmų pagrindu. Tarp įsivaizduojamos žaidžiamos realybės ir „tikrosios“ realybės nėra neįveikiamos kliūties. Tai pabrėžia beveik visi žaidimo fenomeno tyrinėtojai: psichologai, filosofai, sociologai etc. Žaisdami žmonės įgyja tam tikrų elgesio įgūdžių, kurie po to gali lengvai virsti socialinio-kultūrinio elgesio šablonais. Garsus rusų psichologas S. L. Rubinšteinas rašė, kad žaidimas –  tai „veikla, kuria žmogus transformuoja tikrovę ir keičia pasaulį. Žmogiškojo žaidimo esmė – galėjimas atspindėti, transformuoti realybę“.

Žaidimas vyksta ypatingoje erdvėje, iš dalies izoliuotoje nuo įprastos socialinės-kultūrinės erdvės. Žaidimas išplečia improvizacijos lauką, išlaisvina žmogų, padeda jam psichologiškai pakilti. Neatsitiktinai J. Heizingas žaidimą vadino visų pirma laisva veikla. „Kadangi žaidimas nėra tikras gyvenimas, jis yra tiesioginio poreikių ir aistrų tenkinimo užribyje.“  Homo ludens, žaidžiantis žmogus, atkuria arba iš naujo kuria, modeliuoja tam tikrus socialinius santykius nuo griežtos utilitarinės praktinės veiklos laisvoje sferoje, laikinai gali nusimesti socialines kaukes, išsivaduoja nuo visuomenės primestų socialinių vaidmenų šarvų.

Labai svarbu tai, kad nauji elgesio modeliai, kurie atsiranda ir yra įgyjami žaidimo procese, žmogaus yra išgyvenami viduje koncentruotai ir dažniausiai žymiai intensyviau nei įprastame gyvenime. „Žaidėjas“ įsitraukia į jo paties modeliuojamą realybę, kuri kartu yra ir tikra, ir netikra, susidomi ja, įsitraukia į ją, paklūsta jos ypatingoms taisyklėms – ne tik iš anksto sugalvotomis, bet ir kylančioms spontaniškai, žaidimo eigoje.

Įsiliedamas į žaidimą žmogus – per žaidimo struktūrą – gali geriau pažinti save laisvai sąveikaudamas su kitais. Į šią specifinę žaidimo savybę dėmesį buvo atkreipęs M. Makliuen, kuris manė, kad svarbiausias žaidimo tikslas – generuoti maksimaliai aukštą komunikacijos lygmenį tarp žmonių, praplėsti tiek grupinės, tiek individualios sąmonės ribas.

Na ir galiausiai žaidimas, kaip integralumo pajutimo ir įsisavinimo priemonė, mus traukia tuo, kad tai yra vienas iš švelniausių būdų, padedančių abstrakčią idėją paversti elgesiu, veikla. Viena nuostabiausių žaidimo savybių ta, kad jo realybė, kuriama bendromis dalyvių pastangomis, materializuojasi ir tampa „tikros realybės“ elementu. Pasinaudojant D. Bomo terminologija galima sakyti, kad žaidimas žadina imlikatyvumą, žmoguje atsiskleidžia tam tikros implikatyvaus pasaulio savybės, kurios įsilieja į mūsų kasdienybę.

Vincas Andriušis

http://www.mintis.info/

Parašykite komentarą

Filed under Uncategorized

Baltas išėjimo iš krizės kelias

Paveikslėlis

Jeigu išmoksi kalbėtis su vienu žmogumi – išmoksi kalbėtis su visu pasauliu.

Gyvename nepaprastame amžiuje. Iš istorijos žinome, kad permainos vyko nuolatos ir vis didesniu tempu, kartu su augančiais žmogaus norais. Tačiau dabar tarytum viskas sustoja visose žmogaus veiklos sferose ir nebežinome, kaip gyventi toliau, nesame ramūs dėl ateities. Masės laukia sprendimų iš viršūnių, o jos neturi, ką pasiūlyti, nes visi žinomi metodai nebeveikia. Globali sisteminė krizė pasiglemžė ir pažadų iš jos išbristi sferą.

Žinome, kad krizės sprendimo reikia ieškoti svarbiausioje jos priežastyje: gamybos augimas sukėlė darbo jėgos krizę – vyko pramonės revoliucija, mašinų darbui reikalinga energija sukėlė energetinę revoliuciją, nepakankamas verslo ir politinės komunikacijos greitis – informacinę revoliuciją.

Kokia dabartinės, globalios, sisteminės krizės priežastis? Pasaulinė visų žmogaus veiklų sistemų integracija. Žmogaus sukurtos sistemos tapo globalios, integralios, o pati žmonija, jos mąstymas, pasaulėžiūra, santykiai – ne. Ko ir kokios revoliucijos reikalauja tokia situacija? Pačios žmonijos socialinio integralumo.

Tam, visų pirma, reikalinga žmonijos mąstymo, pasaulėžiūros revoliucija, o tokiai revoliucijai reikalingas integralaus pasaulio suvokimo švietimo iniciatyvos bei integralių tarpusavio santykių ugdymo metodas.

Iš karčios patirties žinome, kad „iš viršaus“, prievarta nuleisti metodai baigiasi skausmingomis pasekmėmis. Todėl iš viršūnių laukti sprendimo ne tik naivu, bet ir netikslinga. Netgi jeigu viršūnės ir turėtų bei pasiūlytų patį idealiausią visų mūsų problemų sprendimo variantą, tarkime, gautą iš Aukščiausiojo ar iš „aukštesnių civilizacijų“ rankų (kam kas arčiau prie širdies), o mes patys morališkai tam nebūtume pasiruošę, baigtųsi liūdnai.

Todėl sprendimas yra tik mūsų pačių rankose. Turime savanoriškai keistis patys, keisti savo pasaulėžiūrą, požiūrį į gyvenimo vertybes, į tarpusavio ryšius, santykius, draugystę, sutarimą, tarpusavio sąveikas, laisvalaikį, laisvalaikio veiklas, požiūrį į artimą ir skleisti tai savo aplinkoje. Problemos suvokimas laiku ir sąmoningas jos sprendimas integraliomis priemonėmis, vienijantis savo, kad ir mažais, sąmoningumo taškais – tai baltas išėjimo iš krizės kelias.

Kas mūsų laukia priešingu atveju? Integrali Gamtos sistema atitinkamai reaguoja į vis didėjantį jos ir žmonijos socialinių ryšių integralumo neatitikimą ir savo arsenale turi paruošusi dar ne vieną „Maidaną“ – visiems, ir kur kas baisesnį. Toks scenarijus gal patrauklus filmuose, bet ne realybėje.

Vincas Andriušis

Parašykite komentarą

Filed under Uncategorized

Burtininkai ir ekstrasensai iš krizės neišves

Paveikslėlis

Nepamenu, kuris pranašas išpranašavo, o gal jų buvo net ne vienas, kad artėjant „paskutinėms dienoms“ suklestės įvairaus plauko dvasiniai spekuliantai: burtininkai ir burtininkės, magai, ekstrasensai ir pan.

Tai dėsninga, tik reikia suprasti frazės „paskutinės dienos“ reikšmę. Gamta yra išmintinga ir tikrai nėra sukūrusi programos, kuri vestų žmoniją į visišką pražūtį. Žmogaus misija yra pažinti gamtos harmoniją, susilieti su ja. Link šito ir veda mus Gamta.

Tam, kad galėtume pažinti, reikia turėti pažinimo norą – dėl to visą mūsų istoriją sudaro šio noro auginimo etapai: pirminiai norai – būtinieji maisto, būsto, giminės pratęsimo poreikiai. Toliau – turto siekis, po jo – valdžios, garbės troškimas, paskui – žinių poreikis ir galiausiai – noras pažinti.  Šių norų raida pagrįsta penkiais gamtoje esančiais lygmenimis: negyvuoju, augaliniu, gyvūno, žmogaus ir visų jų priežastimi.

Pirmieji keturi norai vystosi kaip egoistiniai, jų motyvas visada nukreiptas i save, ir tai nėra gerai ar blogai – toks sumanymas. Egoistinis mus valdančių jėgų, gamtos, priežasties pažinimas neįmanomas, nes jos savybės yra absoliučiai priešingos – absoliutus altruizmas, kai rezultatas nenukreiptas į save. „Paskutinė karta“ ir reiškia tai, kad mes pasiekėme galutinę egoistinės raidos stadiją ir esame ties gamtos pažinimo slenksčiu, nes mumyse jau subrendo vaisius – noras pažinti, kuris pasireiškia egoistinių norų vaikymosi beprasmiškumo suvokimu, kurį vainikuoja skausmingas klausimas „Kokia gyvenimo prasmė?“ Šitas slenkstis – tai sisteminė krizė.

Krizės, kai žmonės netikri rytdiena, nemato sprendimo, šviesos rytojuje, visais laikais buvo palankios pasipelnyti įvairiausiems „burtininkams“, o dabartinė sisteminė krizė jiems – tai aukso amžius.

Šio „verslo“ populiarumas stulbina. Codacons pranešimo duomenimis, 2013 m. vien Italijoje per pusmetį būrėjos ir ekstrasensai uždirbo 8,3 milijardo eurų. Ir tai tik oficiali statistika. Būrėjų ir ekstrasensų paslaugomis šiais laikais naudojasi ne tik eiliniai piliečiai, bet ir verslininkai bei aukščiausio lygio vadovai. Italijoje, kurioje gyvena apie 61 milijonas gyventojų, to paties šaltinio duomenimis, į būrėjus ir ekstrasensus 2013 metais kreipėsi 13 milijonų žmonių. Kitose šalyse situacija panaši, juk gyvename vienoje „valtyje“.

Dažniausia kreipimosi į „mistikus“ priežastis yra darbo netekimas, meilės reikalai, sveikatos problemos –apibendrinus visa tai galima pavadinti baime dėl savo ateities. Už šias paslaugas Europoje yra mokama nuo 50 iki 1000 eurų už seansą. Vien tik Italijoje šiame okultinių paslaugų sektoriuje dirba 160 000 žmonių.

Tai rodo, kad XXI amžiuje įvairiausio išsilavinimo žmonės niekuo nesiskiria nuo gyvenusiųjų prieš tūkstančius metų. Vidinis žmogaus pasaulis gamtos pažinimo atžvilgiu niekuo nepasikeitė, tik tapo mechaninis. Matome išsilavinusius žmones, pažįstančius aukštųjų mokslų klystkelius, bet tikinčius mistinėmis jėgomis ir atiduodančius savo likimą į mistikų rankas.

Tai suprantama, nes į aklavietę patekęs žmogus, nematydamas išeities, gyvenimo prasmės, negalėdamas pateisinti savo būvio, griebiasi šiaudo, nes instinktyviai ieško paguodos.

Turime suprasti, kad esame priėję naujos realybės slenkstį, ir būrėjų ar ekstrasensų suteikta motyvacija žengti dar vieną žingsnį pirmyn horizontale,  x ašies kryptimi, problemos neišspręs, o tik ją pagilins. Ši aklavietė yra mums duota tik tam, kad suprastume individulių interesų kulto baigtinumą, ribotumą, beprasmiškumą ir atsigręžtume į išorę, į kitus mus supančius žmones. Būtent juose, pozityviame ryšyje su į mus panašiais, slepiasi mūsų gyvenimai, savęs suvokimas, gyvenimo prasmė ir pilnatvė. Mūsų tarpusavio ryšiuose slepiasi Gamta, jos pažinimas, savęs suvokimo tobulinimas. Šio kelio neišburs jokios burtininkės ir nenuspės ekstrasensai, nes niekas nežino, kaip ir kada aš pasielgsiu, kaip nusiteiksiu kitų, aplinkos, joje vykstančių įvykių atžvilgiu. Viskas tik mano rankose. Čia prasideda savarankiškas žmogaus gyvenimas.

Vincas Andriušis

http://www.mintis.info/burtininkai-ir-ekstrasensai-is-krizes-neisves/

Parašykite komentarą

Filed under Uncategorized

Dievas nežaidžia kauliukais

Paveikslėlis

„Dievas nežaidžia kauliukais“

Albertas Einšteinas

Šiuo metu mokslo pasaulyje susikerta dvi nuomonės: mūsų Visata – visiškas atsitiktinumas, mūsų Visata – tiksli ir tiksliai vykdoma gamtos programa su tiksliu galutiniu tikslu.

Astrofizikos mokslo požiūriu Visata sudaryta iš mums matomos visatos ir ją supančios tamsiosios materijos, kuri trukdo jai plėstis. Energija taip pat pasidalija tarp matomos ir nematomos realybės. Jeigu mūsų pusėje būtų daugiau energijos, nei turime dabar, tai mūsų visata plėstųsi greičiau – su didesniu pagreičiu, jei turėtume mažiau – procesas sulėtėtų.

Šitas požiūris visiškai logiškas, pagrįstas fizikos mokslo dėsningumais ir realus. Juk nė vienas procesas gamtoje neįmanomas, jeigu jo funkcijos kryptimi nesąveikauja dvi priešingų krypčių lygiagrečiai orientuotos jėgos. Jeigu yra progresuojanti jėga, tai turi būti ir ją stabdanti jėga, nes kitu atveju kieno atžvilgiu ji progresuotų? O jeigu vyksta plėtimasis, tai iš fizikos taip pat žinome, kad yra atliekamas darbas, o darbas – tai jėgos įveiktas kelias, poslinkis kitos, priešingos jėgos atžvilgiu. Todėl šitoje teorijoje viskas realu, tik kam tai skirta?

Gamtos dėsniai yra visuotiniai, o jeigu tai netinka viskam, vadinasi, tai ne dėsnis. Žinau, kad fizikos moksle yra niša, kurios tyrinėtojai taip nemano ir nemato, bet tik todėl, kad į tai nesiorientuoja, nenori šito matyti, o jeigu nenori, tai ir neranda ryšių bei atskaitos taško, kurį pasirinkus stebėjimo aikštelė patogesnė šiems ryšiams matyti.

Pažvelkime į save kaip vienintelius visaverčius gamtos stebėtojus. Ką turiu galvoje sakydamas „visaverčius“? Gamta sudaryta iš 5 lygmenų: tai negyvasis, augalinis, gyvūno lygmenys, žmogus ir jų priežastis. Jeigu augalinis lygmuo gali stebėti negyvąjį, gyvūnas – negyvąjį ir augalinį, tai žmogus – negyvąjį, augalinį ir gyvūno lygmenis. Tačiau žinome, kad gyvūnas taip pat jaučia žmogų. Pavyzdžiui, šuo vizgina uodegą vos mus pamatęs… Taip, jaučia, bet tik atitinkamuose savo lygmens lygmenyse, nes visi lygmenys savo lygmens kokybėje taip pat turi visus šiuos 5 lygmenis. Mes, kad ir kaip būtų gaila, kol kas taip pat nematome viso žmogaus paveikslo, todėl ir visi socialiniai reiškiniai mums kol kas viso labo tik filosofija ir didžiulė painiava, dabar pakrikštyta „krizės“ vardu.

Norint matyti žmogaus lygmenį reikia pakilti aukščiau, priežasties link. Mus, mūsų sąmonę, suvokimą, pajutimą, kaip ir regimą visatą, riboja „tamsioji materija“ – priežasčių pasaulis mūsų atžvilgiu. Mes vis geriau jį jaučiame – kaip tuštumą, kaip gyvenimo prasmės klausimą – O KAM VISA TAI? Pats klausimas nurodo priežastį. Taip pat dėsninga, kad aukštesnį lygmenį – „tamsiąją materiją“ – savo atžvilgiu jaučiame kaip negatyvią, mus spaudžiančią, ribojančią, tamsią jėgą.

Apribojimų skonį žinome ir juos patiriame visose veiklose. Jie turi aiškią savo paskirtį – išsireikalauti teisingus veiksmus. Priežasties pagrindinė savybė – Vienis. Vienis – tai aukščiausia kokybė, absoliutus integralas. Todėl nuo aukštesnio pažinimo, nuo visiško Žmogaus lygmens pažinimo, mus skiria teisingi veiksmai aukštesnės pakopos atžvilgiu. Teisingi veiksmai – vienijimasis, pozityvių tarpusavio ryšių mezgimas visuose socialiniuose lygmenyse, perėjimas nuo egoistinės prigimties prie integralios. Tik nereikia bijoti, kad atomai „ištirps“ – jie taip pat turi savo įdomesnę, kitos kokybės formą. Juk išorėje stebime tik save, o galutinis tikslas – matyti visus.

Vincas Andriušis

http://www.mintis.info/dievas-nezaidzia-kauliukais/

Parašykite komentarą

Filed under Uncategorized

Visata – vienas integralus sisteminis tinklas

Paveikslėlis

Mokslininkai nustatė esant materijos tinklą, kuris persmelkia visą Visatą.

Pagal mokslo pripažintą kosmologinį Visatos formavimosi modelį, galaktikos Visatoje išsidėsčiusios materijos, kurios didžiąją dalį – 84 proc. – sudaro tamsioji materija, tinkle. Gravitacijos jėga verčia mums matomą materiją paklusti tamsiosios materijos struktūrai.

Tai patvirtina, kad gyvename pasekmių pasaulyje. Nauji mokslo atradimai vis aiškiau rodo, kad mūsų Visata, visa gamta ir visa jos negyvojo, augalinio, gyvūninio, žmogaus lygmenų sistema yra integrali ir visiškai tarpusavyje susijusi, persmelkta visapusių ryšių tinklo, ir nėra gamtoje jokios savarankiškos dalelės, jėgos ar veiksmo, o visa realybė pagrįsta absoliučiais tarpusavio ryšiais.

Mokslo nustatoma tamsiosios, mums nematomos, nesuvokiamos materijos procentinė dalis pagal dydį artėja prie liekanos, kuri priskiriama žmogaus proto galimybių išnaudojimo daliai. Žinome, kad jau seniai mokslas teigia, jog žmogus kol kas naudoja tik mažą dalį savo protinių galimybių – apie 5 proc. Tai perša logišką įžvalgą, kad tamsioji materija paslėpta mūsų nepanaudotų protinių galimybių dalyje.

Suprantant, kad gamta nemėgsta tuštumos, o tai reiškia, kad joje nėra jokio nereikalingo veiksmo ar sisteminio vieneto, kyla klausimas: kokiu tikslu tai nuo mūsų paslėpta?

Žmonija yra visos bendros sistemos, kurios sandara ir veikimas pagrįsti integralių, harmoningų ryšių evoliucija, dalis. Reikalas tas, kad nuo gamtos mus skiria jos mums duota užduotis pažinti, suvokti sistemą sąmoningai vykdant jos dėsnius. Todėl pradžioje esame atvesti į gamtos integralumui priešingą poziciją, kuri dabar mums demonstruojama per įvairiausias krizes. Visų krizių priežastis viena – negatyvūs, egocentriški, neintegralūs, integralių gamtos harmonijos dėsnių neatitinkantys tarpusavio ryšiai.

Mums skirta pereiti prie naujo žmogaus evoliucijos – harmonijos su gamta – etapo. Tik pradėję vykdyti visuotinį gamtos integralumo dėsnį – perėję nuo egoistinių prie integralių sąveikų – ne tik išspręsime visas krizių problemas, bet ir atskleisime visus nuo mūsų paslėptus pasaulius – tamsiosios materijos lygmenis iki pat jų pamato – priežasties.

Vincas Andriušis

Parašykite komentarą

Filed under Uncategorized