Pusiausvyros rūšys

Turbūt sunku būtų rasti žmogų, kuris netrokštų gyvenimo pusiausvyros, harmonijos, o jei kas mano kitaip, tai tiktai todėl, kad nepagalvojo, jog pusiausvyros poziciją galima pajusti tiktai iš jos opozicijos – „Šviesos privalumai pasireiškia tamsoje“.

Daug apie žmogaus harmoniją, ar harmoniją žmoguje, prifilosofuota, prikurta visokiausių metodikų, kurios panašios tuo, jog mano kad disbalanso priežastis yra per dideli norai. Bet ne norų dydyje problema, o jų taikyme. Kad išsiaiškintume visa tai, pasitelkime gamtos dėsnius.

Jeigu žmogaus norą prilygintumėme fizikoje vartojamam terminui „masės centras“, o terminą „sukimosi ašis“ – tikslui (keičia vektoriaus kryptį), tai galėtume daug ką sužinoti apie savo vidinių būsenų ar santykių su aplinka, kas yra vienas ir tas pats, pusiausvyros buvimą arba ne.

Yra trys pusiausvyros rūšys: pastovioji, nepastovioji ir beskirtė. Ką tai reiškia? Pastovioji yra tada, kai masės centras (noras) yra žemiau sukimosi ašies (tikslo). Jeigu, pavyzdžiui, paimtumėte liniuotę ir pervertumėte ją aukščiau masės centro, kuris yra ties viduriu, tai kaip ją bejudintumėte, ji visada grįžtų į tą pačią pusiausvyros padėtį. Dabar prilyginkime kūno masės centrą žmoguje dominuojančiam norui, o sukimosi ašį – tikslui. Tarkime, žmogui formuojamas tikslas būti turtingam, bet jis nelabai nori ir kaip jį bejudink, vietoje to, kad laisvesnį laiką skirtų šios problemos sprendimui, krenta priešais TV į lovą, sakydamas – rytoj. Ir taip kas dieną ir pastoviai į tą pačią padėtį – pastovioji pusiausvyra. Čia noras mažesnis už tikslą.

Nepastovioji pusiausvyra yra tada, kai masės centras (noras) yra aukščiau pusiausvyros ašies (tikslo). Pavyzdžiui, aš noriu žmonai nupirkti kailinius ir einu jų pirkti, bet pamatau gerą daiktą sau ir žmona lieka be kailinių. Noras pirkti liko įgyvendintas, bet tikslas, „lengvam vėjeliui papūtus“, neatlaikė.

Ir, galiausiai, beskirtė. Beskirtė pusiausvyra yra tada, kai ir masės centras (noras) ir sukimosi ašis (tikslas) sutampa. Tada visos galimos padėtys yra pusiausvyros, nes tarnauja vienam ir tam pačiam tikslui, kuriam nesvarbu nei noro dydis nei forma. Kaip tai suprasti? Na, pavyzdžiui, jeigu aš noriu gauti, ką nors konkretaus, tai gavęs ką kitą, nesijausiu gavęs. Čia labai rimtas psichologinis momentas: jeigu žmogus nori iš kišenės išsitraukti litą, o ištraukia šimtą, tai jaučia nepasitenkinimą. Kitas atvejis, jeigu mano noras būtų duoti tai, ko iš manęs prašo ir man teiktų malonumą ne tai, ką duodu, o tai, kad duodu, tai visos padėtys būtų pusiausvyros.

Vincas Andriušis

Mintis

Kas yra mintis ir ar galima jas valdyti? Mes dažnai galvojame apie tai, apie ką nenorėtume galvoti, dažnai stengiamės pažaboti savo mintis, atsikratyti negatyvių minčių, pakeisti jų kryptį arba apkeisti į kitas. Kai negalime šito padaryti, jaučiamės esą silpni, kvaili, negalintys savęs kontroliuoti. Tai kas gi yra mintis ir ar galima jas valdyti?

Iš tikrųjų mintys neatsiranda šiaip sau iš nieko. Mintys – tai mūsų norų palydovai, tarytum atomo branduolį – norą, supantys elektronai. Jos aptarnauja ir kartu atspindi mums mūsų norus. Pirma kyla noras, o tiktai po to mintis. Būtent noras yra pirminis, minties priežastis. Mūsų mintys yra skaičiavimo, ieškojimo funkcijų produktas – ieško optimaliausio noro įgyvendinimo kelio. Norėdami tuo įsitikinti, paimkime paprasčiausią pavyzdį: jeigu man kyla noras įsigyti tam tikrą produktą, tai mintys mane informuos ką reikia rasti, ką aš turiu, ko man trūksta šio produkto įgijimui, kur yra tas produktas ir tam tikrą jo įgijimo planą.

Vadinasi, jeigu noras yra minčių pagrindas, tai norėdami keisti mintis mes turime mokėti keisti norus. Pati mano mintis noro pakeisti negali, o gali tiktai jį padidinti arba sumažinti – kuo ilgiau žmogus galvoja apie vieną ir tą patį dalyką, tuo šis noras didesnis išauga. Norus mums diktuoja aplinka. Aš negaliu užsimanyti tokio dalyko, kurio nėra, kurio nevartoja mano aplinka. Pavyzdžiui, jeigu aš gyvenčiau aplinkoje, kurioje niekas nieko nežino apie coca-colą, ir neturi ryšio su ta visuomene, kuri galėtų apie ją informuoti, tai aš niekada jos nenorėčiau. Kaip aplinka keičia mūsų mintis, mes galime ryškiau pamatyti pasirinkę dviejų skirtingų moralinių lygių aplinkas ir staigiai jas pakeisdami, t.y. pereidami iš vienos į kitą.

Valdyti mintis mes galime tiktai valdydami norus, o valdyti norus galime tiktai mokėdami keisti aplinką. Keisti nereiškia susikrauti lagaminus ir išvažiuoti į tyrus. Mūsų aplinką sudaro ne tik mūsų artimieji, kaimynai, bendradarbiai, bet ir knygos, kurias mes skaitome, filmai kuriuos mes žiūrime, įvairiausi informacijos šaltiniai ir t.t.

Taigi, norėdami pozityvių permainų gyvenime mes turime išmokti pozityviai mastyti, o norint pozityviai mastyti, turime išmokti pozityviai keisti aplinką, kuri, savo ruožtu, pozityviai keistų mus pačius . Tai yra minčių valdymo kelias, kuriame vienintelis ieškovas ir atsakovas esi tiktai tu pats.

Vincas Andriušis

Išvirkščias pasaulis

Džordžas M. Stretonas 1987 metais, Kalifornijos universitete, pirmą kartą atliko eksperimentą su vaizdą apverčiančiais akiniais. Tokių eksperimentų metu grupė savanorių užsideda specialius vaizdą apverčiančius akinius, kuriuos turi nešioti visą savaitę, matydami apverstą pasaulį. Tačiau po savaitės organizmas suprata apgaulę ir bandomieji netgi su akiniais vėl pradeda matyti normalų vaizdą. O akinius nuėmus, eksperimento dalyviai vėl, bet jau plika akimi, visą savaitę mato apverstą pasaulį.

Šiuo metu aukštasis mokslas atskleidžia dar daugiau – jog mes matome ne tik apverstą, bet ir išvirkščią vaizdą. Tai reiškia, kad mūsų matoma realybė iš tiesų yra ne išorėje, o viduje. Vadinasi mes pastoviai stebime pačius save. Ir būtent tai yra tikroji realybė. Kaip man ją pamatyti?

Visų pirma aš turiu pastebėti ir suvokti, kad visa mano realybė pagrįsta mano noru! Ir jeigu aš noriu pamatyti tikrąją realybę, aš neturiu kreipti dėmesio į nieką daugiau, kaip į tai, kas, tarytum, vyksta mano noro išorėje, kurioje mūsų manymu šitas „kino filmas“ sukasi.

Kaip visiems skirta suaugti atliekant tam tikrus veiksmus, taip ir čia mums teks pakovoti ir pamažu, vėl ir vėl įsitikinti tuo, jog tai vyksta mūsų norų viduje. Tai neanuliuoja tikrovės, nes noras ir yra  tikrovė.  Viskas, su kuo man tenka susidurti, kas vyksta aplink mane – tai irgi norai, tam tikru būdu sugrupuotos jėgos – norų mozaika.

Kodėl, žiūrėdami į kompiuterio ekraną negalvojame, kad viduje sėdi kažkokios figūros? Todėl, kad žinome, jog tai elektrinės jėgos formuoja vaizdus ekrane. O mūsų pasaulio atžvilgiu mes šito nesuvokiame, nes nematome mūsų viduje esančio ekrano. Ir todėl mums atrodo, kad mūsų matomas pasaulis yra išorėje.

Žinoma, iš pradžių tai atrodo nerealu, bet jeigu mes apie tai pradėsime galvoti, tam tikru būdu stengsimės tai suvokti, tai pamažu taps realu. Mes artėsime prie teisingo suvokimo, teisingo matymo. Pamatysime, kad viskas vyksta mūsų viduje. Kam to reikia? Tai padės mums suprasti, kad visa mūsų tariama aplinka su visa jos negyvaja gamta, augalija, gyvunija ir, galiausiai, žmonija – tai mes patys, vieninteliai, kuriuos iš tiesų mylime, o meilė taiso pasaulį.

Vincas Andriušis

Visas pasaulis skirtas mums

Žmogus praeina įvairius periodus. Būna toks laikas, kai jam norisi turtų, valdžios, žinių. O būna ir toks, kai neduoda ramybės svarbiausias  – gyvenimo prasmės klausimas, ir žmogus nori skirti jam visą savo laisvą laiką…

Po to ateina toks laikotarpis, kai jis nuo to atitolsta ir vėl grįžta į pilką gyvenimo rutiną. Kodėl taip yra? Kas ir kodėl taip žaidžia mumis?

Visa tai skirta tam, kad žmogus pamatytų, jog visas pasaulis yra nuostabiai sumanytas ir paruoštas būtent jam. Kad visos gyvenimo problemos, visi įvykiai, visi norai, visos mintys yra jam skirtos tik tam, kad jis anksčiau ar vėliau surastų tikrąjį savo aš – teisingą savo santykį su visa jį supančia aplinka ir šiame santykyje visiškai save realizuotų – atvertų visą nuostabų, begalinį, tobulą pasaulį.

Tai kodėl mums siunčiamos viso šios problemos, kodėl mes turime tiek vargti, kankintis, patirti begalę nesėkmių ir nusivylimų gyvenime? Kodėl mums negali iš karto duoti tokio pasaulio? Kodėl reikia su mumis šitaip žiauriai žaisti? Kam tai naudinga?

Pasaulis reiškiasi priešingybių dėka: šviesą mes pažįstame tamsoje, garsą – tyloje, skonį – alkyje… Visas tas nuostabus pasaulis yra čia ir dabar, mumyse, visai šalia, bet nuo mūsų paslėptas. Tam, kad jį atvertum, reikalingas instrumentas – noras, alkis jam, nes viską patiriame tik savo norais – koks noras, toks ir patyrimas. Noras – tamsa (trūkumas), patyrimas – šviesa, malonumas (užpildymas).

Tam ir skirtas visas šis žaidimas, kad suformuotų mumyse instrumentą – norą pažinti tai, kas nuo mūsų paslėpta.

Vincas Andriušis

Visada lygūs draugai

Du draugai nusprendė būti patys geriausi, neišskiriami draugai. Vienas iš jų buvo gera galva aukštesnis.

– Kaip mes būsime lygūs draugai, jeigu tu visa galva arčiau dangaus, – sako žemesnysis.
– Nieko, – sako aukštesnysis, – pasilipk ant kėdutės ir būsime lygūs.

Kaip tarė, taip ir padarė.

– Bet tu dabar aukščiau už mane pakilęs nuo žemės, – sako aukštesnysis.
– Tai ką daryt? – klausia žemesnysis.
– Eime, gal sutiksime kokį išmintingą žmogų ir jis mums patars, kaip elgtis, – pasiūlė aukštesnysis.

Abu sutarė ir iškeliavo. Beeinant žemesnysis sako:

– Tavo ilgesnės kojos ir tau lengviau eiti, mažiau žingsnių negu man reikia daryti.
– Bet tau kojų nereikia taip aukštai kelti kaip man ir gal taip mes tampame lygūs, – sako aukštesnysis.
– Bet tavo pėdos didesnės ir ne taip giliai klimpsta į purvą, – sako mažasis.
– O tu arčiau žemės ir ant kelio pamestus pinigėlius geriau matai, jų daugiau gali rasti, – atsako kitas.
– O tu aukštesnis ir iš aukščiau matydamas kelią, man visada vadovauji, – sako žemesnysis.
– O tu labai gudrus, – sako ilgšis.
– Tai ką daryti? – paklausė abu ir labai nuliūdo, negalėdami rasti išeities. Tada pamatė ateinantį žmogų. Tas priėjęs klausia:
– Ko liūdite?

Draugai paaiškino, jog liūdi dėl to, kad, nusprendę būti patys geriausi ir visada lygūs draugai, pamatė, jog tai neįmanoma ir paaiškino kodėl.

– Tai skirkitės, – patarė žmogus.
– Negalime, – atsakė draugai.
– Kodėl? – paklausė žmogus.
– Kad abu jau susidraugavome ir pamilome vienas kitą, prisipažino draugai.
– O ar labai vienas kitą mylite? – paklausė žmogus.
– Labai labai, – sujudo šie.
– Na, jeigu labai labai, vadinasi, be galo, tiek vienas, tiek kitas, o tai reiškia, kad čia jūs abu visada esate lygūs.

Apsidžiaugė abu draugai radę tokį sprendimą ir elgėsi kiekvienas taip, kaip kiekvienam geriausiai tiko, ir darė, kas kiekvienam labiausiai tiko ir niekada nesiskyrė, o prie jų jungėsi vis daugiau ir daugiau draugų…

Vincas Andriušis

Atrasti save

Kiekvieną rytą, atversdami laikraštį, klausydami žinių per radiją ar per televiziją, mes nepastebimai nugrimztame į neigiamos informacijos jūrą. Kuo toliau, tuo labiau mums yra peršamas nepatrauklus ir tamsus pasaulio vaizdas, kuris sudarytas iš begalės prievartos, kovos dėl pinigų ir valdžios. Mums nuolatos į galvą kemšamos naujienos apie nesibaigiančias avarijas, katastrofas ir žmogžudystes, kol tai tampa nebepakeliama ir tuomet, jau nebesitikėdami sulaukti gerų permainų klausiame savęs – „Nejaugi pasaulyje nėra nieko gero?“.

Mes nuolatos ieškome gyvenime ko nors už ko galėtume užsikabinti, tarsi „Ariadnės siūlo galo“ (Ariadnės siūlas – išeitis iš sunkios padėties. Frazeologizmas kilo iš senovės graikų mito apie Kretos valdovo Mino dukterį Ariadnę, davusią Atėnų didvyriui Tesėjui siūlų kamuolį, kuris padėjo jam išeiti iš Labirinto ), kuris išvestų mus iš šio labirinto, ieškome viso to prasmės, kuri pateisintų tokį mūsų egzistavimą, tačiau nerandame. O viso to pasekoje kyla depresija, kuri sieloje palieka vien tik tuštumą.

Tačiau dienos bėgyje mums pavyksta iš dalies atsitraukti nuo tokių minčių: darbas, šeima, draugai, hobis. Vakare taip pat galime pasirinkti įvairias pramogas, kurias mums gali pasiūlyti mūsų industrija. Visa tai mums tarsi padeda laikinai negalvoti apie tai kas iš tikrųjų vyksta pasaulyje ir užsimiršti. Bet ir vėl išaušta rytas ir vėl tas pats tuštumo ir nesaugumo jausmas. Kai kurie žmonės nebegalėdami kęsti nuolat pasikartojančios tokios būsenos bando pabėgti nuo šio jausmo pasinerdami į alkoholizmą, narkotikus, kai kurie suserga psichinėmis ligomis. Kiti bando save „laikinai nuraminti“ užsiimdami meditacijomis, joga ar kitomis psichologinėmis praktikomis. Visa tai žmogų laikinai nuramina, tačiau problema išlieka neišspręsta, o toks „raminamųjų“ poveikis anksčiau ar vėliau baigiasi. O kas toliau ? Kokias dar panašias būsenas mums dar reiks iškęsti ? Ar visa tai kas vyksta su mumis tėra tik atsitiktinumas ? Ir kas gali mus nuo viso to išvaduoti ?

Jeigu žmogus žinotų kokias būsenas jam reikės išgyventi kol jis pasieks tą „posūkio tašką“ nuo kurio prasidės jo progresuojantis teigiamas vystymasis ir tobulėjimas, tai, be abejo, žmogaus požiūris į gyvenimą būtų visiškai kitoks.

Tuomet žmogus nepultų į narkotikus, savižudybę ar depresiją, o į savo egzistavimą žiūrėtų visiškai kitaip, labiau viską suprasdamas, jį supančią realybę performuotų kitaip. Juk pasaulis aplink mus keičiasi įtakojamas mūsų minčių. Kaip sakoma, teisinga ligos diagnozė – pusė sėkmingo gydymo.

Taigi, žmogaus įtaka pasauliui priklauso nuo jo minčių. Todėl teisingas realybės suvokimas jau yra vaistas. Juk vien tik nuo mūsų supratimo kas iš tikrųjų su mumis vyksta, nuo mūsų ryšio su aplinka, suvokimo kas ir kodėl su mumis taip elgiasi, priklauso mūsų elgesys, dėl ko keičiasi mūsų realybė, kas verčia mus toliau vystytis ir pereiti į aukštesnį mūsų egzistavimo lygmenį.

Jeigu mes nors dalinai suprastume žmogaus ryšio su kitu žmogumi svarbą, visos žmonijos ryšį su gamta, bei žinotume kiekvienas savo rolę tokioje vieningoje sistemoje, tuomet tikrai galėtume pakeisti pasaulį. Nepastebimai išsispręstų visos žmonijos problemos, tiek išorinės (tirpstantys ledynai ir didėjančios ozono skylės), tiek vidinės (depresija, narkotikai, terorizmas bei karai). Visa realybė galėtų pasikeisti į gerąją pusę vien tik mūsų suvokimo dėka.

Vincas Andriušis

Pasimokykime iš grybų

Hokaido universiteto (Japonija) biologas ir fizikas profesorius T. Nakagaki atskleidė pasauliui nuostabią grybų savybę: jie artimi gyvūnų pasauliui, jų elgsena panaši į sąmoningą, o ne instinktyvią.

Grybai gali sukurti optimalų komunikacijų tinklą tarp numatytų mazgų geriau ir greičiau už specialistus. Grybai lengvai atkartojo Tokijo geležinkelio tinklo, Anglijos bei Ispanijos geležinkelio tinklų, JAV transporto komunikacijų schemas.

Taigi kyla klausimas: jeigu grybai yra toks sudėtingas ir protingas organizmas, tai kur yra jų protas? Kur renkami duomenys ir priimami sprendimai?

Tai primena klausimą „kas valdo pasaulį?“ Žmonės linkę ieškoti operacinės sistemos – tam tikros centrinės sankryžos, į kurią viskas sueina ir iš kurios viskas išeina. Matyt, mes genetiškai užprogramuoti ieškoti sprendimus priimančio valdytojo. Biologijos ir fizikos pasaulyje, kaip ir daugelyje kitų sričių, viskas vyksta kitaip. Ar turi smegenis internetas? O protaujama skruzdėlynuose ir bičių aviliuose? Kas valdo tūkstančius pėsčiųjų Niujorko gatvėse? Kur priimami sprendimai?

Pastarąjį dešimtmetį atliekami gyvūnų bandų, vabzdžių spiečių, žuvų pulkų bei pėsčiųjų sausakimšuose šaligatviuose darnaus elgesio tyrimai. Visos šios grupės demonstruoja darnų, beveik kaip vieno gyvo organizmo elgesį, nepaisant bendros koordinacijos, ketinimų ar taisyklių juose nebuvimo. Šis reiškinys tapo „masių išminties“ teorijos pagrindu, kuri aiškina, kad daugybės atskirų atsakymų vidurkis žymiai tikslesnis ir gilesnis nei vieno specialisto atsakymas.

Pagal šią teoriją bei jos gamtinius analogus, „masių išmintis“, arba „bandos protas“, – tai intelektas, kurį galima priskirti paties tinklo struktūrai, o ne tam tikriems jį formuojantiems protams ar sąmonėms. Žuvų, iš kurių kiekviena efektyviausiu būdu bando pabėgti nuo kitos plėšrios žuvies, žmonių Niujorko gatvėse, kurie tik bando pažvelgti per priešais einančiojo petį, ir netgi futbolo aistruolių, kiekvienas iš kurių džiaugiasi įvarčiu savaip, bendras instinktų rinkinys sudaro kažką panašaus į orkestro darną, pasižyminčią tikslumu ir galia.

Grybų pasaulyje veikia toks pats mechanizmas. Biologijos mokslas sako, kad kiekviena grybienos gyslelė iš aplinkos gauna tikslius cheminius signalus, nurodančius, kur jai reikia judėti ir ko vengti. Šių signalų suma sudaro tam tikrą sprendimų priėmimo sistemą. Kitaip sakant, grybo intelektas yra tinklas. Prie to pridėkite milijonus evoliucijos metų ir padauginkite iš šimto tūkstančių įvairiausių rūšių –gausime kažką, kas turėtų būti pakankamai protinga.

Remdamiesi šiuo pavyzdžiu galime įsivaizduoti, kad, sutvarkę savo tarpusavio ryšius, išryškėjusią jų egoistinę formą pavertę tarpusavio santarvės ir pasitikėjimo forma, nutiesime aukštesnio proto lygmens tinklą. Tuomet atsivers aukštesnės kokybės realybė (aukštesnis pasaulis), pripildyta aukštesnio proto. Vienydamiesi iš šio tinklo gauname naujų, bendrų norų (jausmų) ir proto (minčių). Tokiu būdu (per savybių panašumą) susiliejame su aukštesniu gamtos lygmeniu, įgydami amžino, tobulo gyvenimo pajutimą. Tada išryškėja, kad tai ir yra mūsų raidai skirtas gamtos tikslas, kuris buvo paslėptas tik dėl vienintelės priežasties – jis duotas mums pažinti (įgyti), o pažinti galima tik iš priešingybės, kai iš negatyvo išgaunamas pozityvas.

Vincas Andriušis

Pasirinkimo laisvė

Laisvė – tai galimybė, nepaisant savo egoistinės prigimties, priimti sprendimus, paremtus visiškai kitu principu, kita formule, kitu algoritmu. Šių nepriklausomų sprendimų sritis yra už mūsų egoistinės prigimties ribų.

________________________________________________________________________

Visais laikais žmonės ieškojo laisvės. Bet kur slypi mūsų laisvė? Iš kokios vergijos žmonija bando išsivaduoti? Ar neatėjo laikas išsiaiškinti, kada mes galime rinktis, o kada esame priversti elgti automatiškai?

Kiekvienas iš mūsų turi tam tikrą rinkinį informacinių duomenų (genų), kurie lemia bet kokius mūsų polinkius: muzikai ar sportui, altruizmui ar vagystei. Kasdieną mokslininkai gauna vis naujos informacijos , atskleidžiančios, kad mūsų veiksmai ir poelgiai nėra laisvi. Suvokęs šį faktą, žmogus gali pradėti ieškoti laisvės.

Mes gyvename veikiami dviejų lemiančių faktorių. Tai e s m ė ir šios esmės vystymo programa. Esmė – tai pirminiai mūsų duomenys (lytis, charakterio bruožai, norai ir t.t.). Be jų iš išorės mus veikia dar du faktoriai – visuomenė (supanti mus aplinka) ir šios visuomenės vystymo programa. Tokiu būdu šių keturių faktorių rėmuose telpa absoliučiai viskas, ką mes bepagalvotume, naujai pažintume ar atrastume.

Kai aš susivokiu , kad gyvenu šiame pasaulyje, pakeisti jau nieko nebegaliu. Aš gimiau šeimoje, kurios nepasirinkau, mane ir auklėjo, neklausdami mano sutikimo, aš įgijau kažkokį išsilavinimą arba likau be jo, kas irgi praktiškai nuo manęs nepriklausė. Tie patys keturi faktoriai ir lėmė tai, koks aš užaugau. Tai kur gi čia pasirinkimo laisvė?

Mūsų egoistinė prigimtis, kuriai vergaujame – tai nuolat augantis noras mėgautis visais įmanomais malonumais kitų sąskaita. Žmogus automatiškai, nesąmoningai, savęs nekontroliuodamas, visuomet renkasi optimaliausią kelią savo maksimaliems poreikiams tenkinti.

Laisvė – tai galimybė , nepaisant savo egoistinės prigimties, priimti sprendimus, paremtus visiškai kitu principu, kita formule, kitu algoritmu. Šių nepriklausomų sprendimų sritis yra už mūsų egoistinės prigimties ribų. Likdami jos valdžioje, mes netenkame pasirinkimo laisvės.

Mes negalime pakeisti genetinės informacijos, kaip ir valdyti bei kontroliuoti jos vystymo proceso. Ne mūsų jėgoms pakeisti visuomenės įtakos asmenybei dėsnio. Mes galime tiktai pasirinkti aplinką, su kurios nuomone mes pasiruošę sutikti. Kalbame ne apie „fizinę aplinką“, kuri kaip ir viskas šiame pasaulyje mums duota be pasirinkimo , o taip vadinamą „įtakojančią aplinką“.

Žmogų su kitais žmonėmis sieja tamprus ryšys, kuris yra pirminis ir nekintantis. Žmogus ir aplinka įtakoja vienas kitą, betgi žmogus gali sąmoningai pasirinkti aplinką, kad ši apspręstų jo norus, mintis ir elgesį.

Tinkama aplinka mums gali padėti „pakilti“ virš savo egoistinės prigimties, atverdama savyje sritį, kurioje galėtume realizuoti savo pasirinkimo laisvę.

Vincas Andriušis

Pietų sintezatorius

Naujiena: sukurtas naujas spausdintuvas, kuris spausdina ne įprastus paveiksliukus arba tekstus, o paruoštus valgyti maisto produktus. Spausdintuvo kasetės pripildomos skysto maisto ir aromatinių medžiagų, o į programinį diską įdiegiamas receptas, pagal kurį „maisto sintezatorius“, sumaišydamas komponentus, atkuria užsakyto patiekalo skonį ir struktūrą.

Pavyzdžiui, jeigu panorėjote paragauti barščių, pagal instrukciją tereikia sumaišyti 2 dalis oranžinės su 3 dalimis žalios ir 4 dalimis raudonos spalvos – ir sultingi barščiai paruošti! Spausdintuvu galima paruošti ne tik bet kokį patiekalą, bet ir keisti receptus.

Įsivaizduokite spausdintuvą, kuris gali „atspausdinti“ obuolių pyragą be tokių procesų kaip obuolių auginimas, tręšimas, gabenimas, pakavimas, rūšiavimas bei daugelis kitų. Arba pagalvokite apie bifšteksą, kuriam pagaminti nereikia auginti karvės, o po to jos skersti. Atrodytų, kad ši humaniška kulinarinė ateitis padarys mūsų gyvenimą paprastesnį bei patogesnį ir ne mažiau skanų bei vertingą. Norint numalšinti alkį, nereikės ieškoti kavinės arba restorano: pakaks paspausti mygtuką, ir bet kuris patiekalas bus paruoštas. Argi tai ne pasaka?

Nepaisant neginčytinų privalumų – tai ekonomiška, patogu, greita, humaniška gyvūnų atžvilgiu, galima pavalgydinti visą žmoniją – prekių kokybės ir ekologinės priežiūros ekspertai baiminasi, kad tokie „patiekalai“ sukels naujų sunkių ligų, žmonių mirčių bei nevaisingumą. Mūsų akyse vyksta maisto revoliucija: nuo natūralių produktų pereiname prie chemijos. Pirmąjį žingsnį jau žengėme vartodami genetiškai modifikuotus produktus. Antrasis – tai visiškai sintetinis maistas iš spausdintuvo, nes sintezatorius pripildomas visiškai sintetinės masės.

Žmogaus virškinimo sistema maistą paverčia organizmui reikalingomis cheminėmis medžiagomis. Šiuo atveju vyksta atvirkštinis procesas: maisto sintezatorius pagamina produktą iš cheminių medžiagų, o skrandis skaido produktą į pagrindines sudedamąsias dalis.

Kaip žmogaus organizmas sureaguos į tokį neįprastą maitinimosi būdą? Kokios gali būti pasekmės? Aišku, kad prieš plačiai diegiant tokią maisto gamybą, reikia atlikti ilgus, nuodugnius eksperimentus. Bet kiek jie gali būti toliaregiški?

Bioinžinieriai tvirtina, kad nei vienas genetiškai modifikuotas produktas neišeis iš laboratorijos, kol specialistai nebus šimtu procentų tikri dėl jo sveikumo ir jei nebus gauta jokių mokslinių duomenų apie tokios produkcijos žalą.

Įvairių šalių mokslininkams atlikus daugybę tyrimų, studijuojant labiausiai paplitusių genetiškai modifikuotų kultūrų, tokių kaip kukurūzai, sojos, bulvės, pomidorai, žirneliai, įtaką gyvūnams, buvo nustatytos vidinių organų patologijos, navikai, nevaisingumas bei alergija. Iš įvairių šalių ateina pranešimų apie dvesiančius gyvūnus, kurie buvo šeriami modifikuotu pašaru.

Eksperimentais įrodyta, kad svetimi genetiniai intarpai laisvai prasiskverbia į įvairių žmogaus ir gyvūnų organų ląsteles. Išaiškėjo, kad tokie genai ne tik laisvai patenka į ląsteles ir organus, bet ir persiduoda palikuonims.

Įdiegimo proceso metu genai gali keistis ir taip pat neigiamai paveikti organizmo genomą. Dėl įdiegtų genų aktyvumo gali susiformuoti nežinomi toksiniai baltymai, žmonėms ir gyvūnams sukeliantys toksikozes arba alergiją.

30 % mokslininkų prisipažino, kad rėmėjų „prašymu“ buvo priversti pakeisti savo tyrimų rezultatų duomenis. 10 % pareiškė, kad buvo „paprašyti“ tai padaryti grasinimais nutraukti esamas sutartis. 3 % mokslininkų sakė, kad pakeitė duomenis nenorėdami, kad būtų viešai spausdinami jų darbų aprašymai.

Ar galima sustabdyti biotechnologijų vystymo procesą, ar bent jau išlaikyti skaidrią jų kontrolę, ir ar iš viso mums to reikia? Senovėje išminčiai, filosofai, mokslininkai labai saugojo mokslo žinias nuo nepašvęstųjų saugodamiesi, kad gamtos paslaptys nebūtų panaudotos savanaudiškais tikslais. Gamtos sistema labai jautriai reaguoja į bet kokį nenatūralų įsikišimą į jos sistemų tvarką, keičiantį pusiausvyros sąlygas visoje integralioje jos sistemos konstrukcijoje. Tai vadinama „drugelio efektu“. Taigi bet koks būtinybę peržengiantis įsikišimas į gamtos tvarką jos atžvilgiu yra negatyvus ir mums visada grįžta kaip negatyvus atsakas.

Visų panašių problemų bendras vardiklis yra žmogaus savanaudiškas noras –egoizmas. Nuo to laiko, kai mokslas tapo perkamas savanaudiškais tikslais, viešai jis gali būti dangstomas geriausiais motyvais, bet tikslas visada vienas – finansinis pranašumas siekiant didesnės įtakos, pasaulio valdžios. Juk savaime aišku, kad nei vienas magnatas, finansuojantis panašius projektus, nemato toliau savo nosies, ir dėl to jam negali rūpėti pasaulio ekologija, su ja susijusi kitų žmonių sveikata, galimos pasekmės kitoms kartoms. Nereikia dėl visko kaltinti vien tokių „užsakovų“, o tik ryškesnio egoizmo pavyzdžiuose mes galime pamatyti visų bendrą bruožą, visų bendrą priešą, visų mūsų problemų bendrą vardiklį – savanaudišką norą turėti, savanaudišką norą mėgautis, patirti malonumą kitų sąskaita.

Egocentriškuose tarpusavio santykiuose negali būti veiksmo, kuris nebūtų žalingas visiems, jeigu jis naudingas tik man. Tik spręsdami šitą problemą galime išspręsti visas kitas problemas. Ir sutvarkę mūsų tarpusavio santykius, jų kryptį, pamatysime, kad nereikia mums jokių biocheminių ar genetinių produktų, nes sveika gamta pajėgi teikti mums natūralių ir sveikų produktų.

Vincas Andriušis