Monthly Archives: spalio 2014

Penki moksliniai eksperimentai, demonstruojantys realybės iliuziškumą (2)

Laser_Interference

1. Elektronų difrakcija

Pagal „The New York Times“ atliktą žymių fizikų apklausą, elektronų difrakcijos eksperimentas yra vienas iš pačių neįtikimiausių tyrimų mokslo istorijoje. Kas tai per eksperimentas? Yra šaltinis, kuris į šviesai jautrų ekraną spinduliuoja elektronų pluoštą, o tarp jų, skriejančių elektronų kelyje, kliūtis – varinė plokštelė su dviem vienodomis ir simetriškomis pailgomis angomis.

Kokio vaizdo galima tikėtis ekrane, jeigu elektronus mes įsivaizduojame kaip labai mažus krūvį turinčius rutuliukus? Dvi juostas ekrane, priešais varinėje plokštelėje esančias angas, kaip kad papurškus dažų per trafaretą. Tačiau iš tikrųjų ekrane atsiranda žymiai sudėtingesnis vaizdas, sudarytas iš didesnio skaičiaus pakaitomis išsirikiavusių baltų ir juodų juostų. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad per angas skriejantys elektronai elgiasi ne tik kaip dalelės, bet ir kaip bangos. Taip pat elgiasi ir fotonai bei kitos lengvosios dalelės.

Dar keisčiau, kad šio eksperimento rezultatas nesikeičia net jeigu yra spinduliuojamas ne elektronų pluoštas, o po vieną – vienas po kito. Tai parodo, kad net viena dalelė gali elgtis kaip banga ir vienu metu, tarytum susidvejindama, praeiti per abi angas. Šis postulatas, kai dalelės vienu metu gali demonstruoti tiek įprastas fizines, tiek egzotiškas bangines savybes, kvantinės mechanikos Kopenhagos interpretacijoje buvo vienas iš pagrindinių.

Tačiau prisiminkime stebėtoją – būtent jis šią painiavą padaro dar painesnę. Kai fizikai tokių eksperimentų metu instrumentais bandė nustatyti, kada per kurią angą iš tikrųjų pralekia elektronas, vaizdas ekrane staiga pasikeitė, tapo klasikinis: dvi šviesios juostos tiksliai prieš angas.

Panašu, kad elektronai akylam stebėtojui nenori atskleisti savo banginės prigimties. Tai dar aptarsime vėliau.

Parengė Vincas Andriušis

Tęsinys. Pradžia – https://andriusis.wordpress.com/2014/10/25/penki-moksliniai-eksperimentai-demonstruojantys-realybes-iliuziskuma/

Tęsinio laukite savaitės bėgyje

http://www.mintis.info

Reklama

Parašykite komentarą

Filed under Uncategorized

Penki moksliniai eksperimentai, demonstruojantys realybės iliuziškumą (1)

kok-579x434

„Eksperimento rezultatai priklauso nuo paties eksperimentuotojo“

Jeigu ir yra pasaulyje toks žmogus, kuris iki galo supranta, kas yra kvantinė mechanika, tai jis turi būti pakilęs aukščiau jos, aukščiau mūsų realybės. Tai turbūt svarbiausias dalykas, kurį reikia pradžioje suprasti. Žinoma, daugelis fizikų išmoko naudotis dėsniais ir netgi numatyti kvantiniais skaičiavimais pagrįstus reiškinius. Tačiau iki šiol neaišku, kodėl eksperimento stebėtojas lemia sistemos elgesį ir priverčia ją pereiti į vieną iš dviejų būsenų.

Pateiksiu kelių eksperimentų su jų rezultatais, kurie neišvengiamai keisis esant stebėtojo įtakai, pavyzdžius. Jie parodo, kad kvantinė mechanika praktiškai susiduria su sąmoningos minties įtaka materialiai realybei.

Šiandien egzistuoja daugybė kvantinės mechanikos interpretacijų, tačiau Kopenhagos variantas, kurio bendruosius postulatus 1920 m. suformulavo Nilsas Boras ir Verneris Heizenbergas, turbūt yra pats garsiausias.

Kopenhagos interpretacijos pagrindas buvo banginė funkcija. Tai matematinė funkcija su informacija apie visas įmanomas kvantinės sistemos būsenas, kuriose ji yra vienu metu. Ši interpretacija tvirtina, kad sistemos būsena ir jos padėtys kitų būsenų atžvilgiu gali būti nustatytos tik stebėjimu. Pati banginė funkcija naudojama tik tam, kad būtų galima matematiškai apskaičiuoti sistemos buvimo vienoje ar kitoje būsenoje tikimybę.

Galima sakyti, kad po stebėjimo kvantinė sistema tampa klasikine ir iš karto nustoja egzistuoti kitose būsenose, išskyrus tą, kurios buvo rasta. Atsirado tokios išvados priešininkų, garsios A. Einšteino frazės „Dievas nežaidžia kauliukais“ šalininkų, bet spėjimų ir skaičiavimų tikslumas laimėjo.

Vis dėl to Kopenhagos interpretacijos šalininkų mažėja, ir svarbiausia šio mažėjimo priežastis yra paslaptingas ir momentinis banginės funkcijos kolapsas (kritimas) eksperimento metu. Garsus Ervino Šredingerio teorinis eksperimentas su vargšu katinėliu turi pademonstruoti šio reiškinio absurdiškumą. Nagi, prisiminkime detales.

Uždaroje juodoje dėžėje, į kurią yra įdėtas buteliukas nuodų ir mechanizmas, galintis bet kuriuo momentu atsitiktinai sudaužyti buteliuką ir išlieti nuodus, sėdi juodas katinas. Pavyzdžiui, buteliuką galėtų sudaužyti skylantis radioaktyvus atomas, kurio tikslus skilimo pradžios laikas nežinomas. Žinoma tik branduolio skilimo pusėjimo trukmė (laikas, per kurį suskyla pusė atomo branduolių), kurios metu skilimas kiekvienu momentu tikėtinas 50 proc.

Akivaizdu, kad išorėje esančiam stebėtojui dėžės viduje esantis katinas yra dviejų galimų būsenų: arba jis gyvas, jeigu buteliukas su nuodais dar nesudužęs, arba ne. Abi šias galimas būsenas aprašo banginė funkcija, kuri laikui bėgant keičiasi.

Kuo daugiau laiko praeina, tuo didesnė tikimybė, kad buteliukas suduš. Tačiau, kai tik atidarę dėžę sustabdome eksperimentą, banginė funkcija kolapsuoja, išnyksta, ir iš karto matome šio negailestingo eksperimento rezultatą.

Iš tikro, kol stebėtojas neatidarys dėžės, katinas ištisai balansuos tarp gyvenimo ir mirties, kitaip sakant, bus miręs ir gyvas vienu metu. Jo lemtis iš dalies yra stebėtojo rankose. Šį absurdą ir nurodė Šredingeris.

Parengė Vincas Andriušis

Pradžia 

Tęsinys pasirodys savaitės bėgyje

http://www.mintis.info

Komentarų: 1

Filed under Uncategorized

Minties jėgos įtaka gamtos programai

I-26-PARADOX-telekinez-f04_640

„Noras svarbu, bet jo kryptis – visų svarbiausia“

Moksle, nagrinėdami bet kokį procesą, mes paprastai apsiribojame sistema su dviem sąveikaujančiais nariais: kinetinė ir potencinė energija, elektrinis ir magnetinis laukai ir panašiai. Paimkime du pagrindinius žmogaus veiklą lemiančius narius – norą ir mintį.

Mokslo pasaulyje yra gana plačiai paplitusi nuomonė, kad žmogus yra biorobotas, kurio gyvenimas pavaldus jo genuose įrašytai programai. Genai lemia viską: išorinių bruožų ypatybes, charakterį ir elgesį, gebėjimus bei temperamentą, polinkį į tam tikras ligas ir ilgaamžiškumą. Niekas negali pakeisti savo genetinio kodo, viskas nulemta gamtos.

Garsus genetikas daktaras B. Liptonas tvirtina, kad minties jėga žmogus gali atsikratyti bet kokios ligos. B. Liptonas bandymais ištyrė, kad išorinis poveikis ląstelei gali įtakoti genų veikimą ir pakeisti jų struktūrą. Juo labiau kad jo tyrimai parodė, jog kryptingas psichinis poveikis gali keisti organizmo genetinį kodą. Vadinasi, tokius pasikeitimus galima daryti psichiniais procesais – minties jėga!

Medikams jau seniai žinomas placebo efektas – kai ligoniui siūloma neutrali medžiaga, tvirtinant, kad tai vaistai, turintys ypatingą gydomąją galią. Kad ir kaip būtų keista, tokie vaistai iš tikrųjų gydo.

Nors mokslas iki šiol to efekto paaiškinti negali, B. Liptono eksperimentai rodo: žmogus, tikėdamas gydomąja vaistų galia, keičia organizmo molekuliniame lygmenyje vykstančius procesus, gali „atjungti“ vienus genus ir „prijungti“ kitus, keisti savo genetinį kodą.

Pastebėta, kad panašios įtakos genams galima pasiekti laikantis dietos, atliekant tam tikrus fizinius pratimus, kur per valios veiksmus mintimis reikia dirbti su norais, taip pat stipraus ekstrasenso seanse, kuris, turėdamas didesnę noro galią, mintimis gali paveikti paciento norą, dar unisonu dainuojant sveikų žmonių chore, kur stipriais, harmoningais dažniais veikiamos žmogaus mintys ir noras.

Kas sieja visus šituos pavyzdžius? Minties jėga, keičianti norą, kuri čia panašiai kaip elektromagnetiniame lauke magnetinis laukas atlieka krypties reguliavimo funkciją, reguliuoja noro veikimo kryptį, atlieka kokybinius jo pokyčius. Noras, savo ruožtu, yra pagrindinis būsenos faktorius.

Taip sąveikauja norai ir mintys, kur noras yra tarytum branduolys, o mintys – jį „aptarnaujantys“ elektronai. Tarp jų yra abipusis ryšys: noras žadina mintis, kurios esamomis sąlygomis turi rasti optimalų sprendimą, o dėl išorinės įtakos pakeistos mintys gali keisti patį norą.

Vadinasi, yra gamtos užduota programa, kuri be sąveikos su aplinka tokia ir liktų, ir aplinka, kuri gali tą programą koreguoti, keisti. Suprantama, kad galimi tiek teigiami, tiek neigiami pokyčiai. Teigiamiems pokyčiams reikalinga pozityvios aplinkos minties galia, kuri savo įtaka įveiktų noro inertiškumą, prasiskverbtų į mūsų pasąmonę, kuri lemia 95 proc. mūsų psichinės veiklos.

Teisingai sąveikaudami mintimis mes galime sukelti noro kokybę keičiančią jėgą. Efektyviausia tai daryti tikslingai organizuotose žmonių grupėse, kurios skatintų tinkamai organizuotis visuomenę. Mes, žmonės, visko turime išmokti – tokią aplinką taip pat turime susikurti patys.

Vincas Andriušis

http://www.mintis.info/

Parašykite komentarą

Filed under Uncategorized