Alegorija “Kalakutas“

Karaliaus sūnus nenorėjo  apsunkinti savęs jokiomis sąlygomis, o norėjo būti „laisvu paukščiu“. Jis, tarytum kalakutas, nenorėjo valgyti prie karaliaus stalo, o po stalu ir maitintis atliekomis – tokiu būdu išreikšdamas savo valios laisvę. Karalius kankinosi dėl to, nes buvo paruošęs sūnui prideramą maistą. Karalius pakvietė gydytoją išminčių, ir tas palindo po stalu pas karaliaus sūnų ir susidraugavo su juo. Ir tokiu būdu, žingsnis po žingsnio, pradėjo jį taisyti. Gydytojas sako: sutinku, tarkime tu kalakutas, bet ir kalakutas gali valgyti prie stalo. Ir taip toliau, kol karaliaus sūnus nepajautė gyvenimo skonio esant žmogaus pavidale.

Šioje senoje alegorijoje yra aprašyti žmogaus viduje vykstantys procesai: jeigu žmogus, „gamtos sūnus“, t.y. esantis gamtos kūrimo proceso piramidės viršūnėje, įsiklausys į jo viduje esančio išminčiaus, savo vidinio „Aš“  balsą, tai galės pakilti virš savo prigimties primityvių (vartotojiškų) norų ribotumo ir pajusti tikrąją realybę, pajusti tikrąjį gyvenimo skonį, pažinti priežastį (virš stalo), o ne pasekmę (po stalu).

Vincas Andriušis