Džonas Lenonas “Imagine“

Ar galime matyti abi pasaulio puses?

Tikroji žmogaus vertybė – išsivadavimas iš egoizmo.“

Albertas Einšteinas

 Garsus mokslininkas, užkietėjęs ateistas Entonis Fliu (Antony Flew) išsižadėjo ateizmo pripažinęs, kad aukščiausioji kuriančioji jėga turi egzistuoti. Biologiniai DNR tyrimai parodė, kad gyvybei atsirasti reikia neįtikėtino daugybės įvairiausių faktorių suderinamumo, kas verčia daryti išvadą, kad turi būti kuriančioji jėga. Absurdiška tvirtinti, kad pirmasis gyvas organizmas kilo iš negyvosios materijos ir po to virto nepaprastai sudėtingais gyvais organizmais.

Britų gydytojas ir neurobiologas, molekulinės biologijos mokslininkas Fransis Krikas (Fransis Crick), atradęs spiralinę DNR molekulės struktūrą, suvokė, kad gyvenimas yra kažkokio stebuklingo kuriamojo veiksmo rezultatas, nes kitaip neįmanoma paaiškinti neįtikėtinai tikslios begalinės daugybės faktorių, kurių reikia gyvybei atsirasti ir vystytis, tarpusavio sąveikos.

Amerikiečių biochemijos profesorius Maiklas Bechė (Michael Behe) pastebėjo: „Biochemikai atskleidė daugybę žmogaus ląstelių paslapčių, tačiau visos pastangos, atiduotos gyvojo organizmo tyrimams, davė tik vieną rezultatą: „Kūrinys“.

Garsus amerikiečių genetikas F. Kolinsas matė, kad kvantinis neapibrėžtumo mechanizmas daro supančio pasaulio raidą nenuspėjamą ir iki galo neišaiškinamą. Nesuvokiama aukščiausia jėga valdo visus pasaulio sandaros procesus, tačiau tokiais neapčiuopiamais metodais, kuriems fiksuoti mokslas negali rasti priemonių.

Mokslininkai įrodė, kad jeigu gamtos konstantos nuo dabartinių skirtųsi bent 1 procentu, tai neatsirastų nei atomai, nei galaktikos. Šiuolaikinis mokslas vis aiškiau suvokia esant Gamtos kūrimo pradžią, priežastį, vystymosi planą ir tikslą. Taip atveriamos durys į nesuvokiamos aukščiausios jėgos valdas, kurių negali paneigti jau žinomi gamtos dėsniai.

Problema ta, kad mokslo tiriamieji prietaisai yra viso labo tik mūsų penkių jutimo organų dirbtiniai stiprintuvai, kurie, kaip ir prigimtiniai, gali fiksuoti vien tik pasekmes, t. y. mūsų jutimo organų reakcijas į mums nežinomą išorinę priežastį, kas ir kuria mūsų materialiojo pasaulio pastovumo iliuziją.

Toks prietaisas, arba jutimo organas, kuris galėtų peržengti materijos, t. y. pasekmės, slenkstį, yra įmanomas tik tokiu atveju, jeigu jis, pagal savybių panašumo dėsnį, galėtų būti priežasties – «nieko sau», o ne pasekmės – «viską sau» – pozicijoje. Žmogus, išvystęs savyje tokį ketinimą, galėtų matyti priežastį ir pasekmę kartu, kaip sakoma, matyti abi pasaulio puses. Aišku, kad tokį ketinimą gali išvystyti tik pats žmogus savyje kitų žmonių atžvilgiu.

Vincas Andriušis

Kada tapsime savimi?

Savimi esame visada ir būsime visada – niekas šito neatims, tai neįmanoma, kaip ir neįmanomi du vienodi pirštų antspaudai. Klausimą kelčiau “Kada būsime savo tobulumo viršūnėje?”.

Pažiūrėkime kaip auga vaikai: vystymosi pradžioje jie patys negali pasirūpinti nei savimi, nei kitais – visi turi rūpintis jais. Vėliau jie išmoksta pasirūpinti savimi, o dar vėliau ir kitais, ir kuo geriau išmoksta pasirūpinti kitais – tuo tvirtesnę poziciją užima visuomenėje.

Mūsų vidinio “Aš” raida atrodo panašiai: pradžioje esame patalpinti į visiškai egoistinę poziciją, kuri leidžia rūpintis tik savimi ir dėl to matyti tik kelis procentus tikrovės, nes visa likusioji – paslėpta kituose.  Yra riba, kai žmogaus “Aš” nebetenkina šita ribota pozicija ir spaudžia jį išsiveržti. Tada ateina laikas žmogui rasti kaip savojo “Aš” dėmesį nukreipti nuo savęs į išorę, į ryšį su kitais, gyvenimą kituose, ne savo, o kitų norais. Tokiu būdu, mūsų “Aš” palaipsniui integruojasi į Žmonijos “Mes” ir taip artėjame prie savo tobulojo “Aš”, atverdami vis didesnę ir didesnę dalį realybės, paslėptos mūsų tarpusavio ryšiuose.

Vincas Andriušis

Holografijos principas pasakoja ir apie mus

Teorija apie tai, kad Visata yra holograma, pagrįsta prielaida, kad erdvė ir laikas Visatoje nėra ištisiniai (nenutrūkstami), o sudaryti iš atskirų taškų, pikselių. Dėl to negalima Visatos vaizdo didinti iki begalybės, praninkant vis giliau ir giliau į dalykų esmę. Pasiekus tam tikrą mastelį, Visatos skaitmeninis vaizdas pasidaro blogos kokybės – neryškus, išplaukęs, subyra į taškus. Iš to galime daryti išvadą, kad nėra objektyvios tikrovės viename lygmenyje. Visata – gigantiška, detalizuota holograma.

Priminsime, kad holograma – tai trimatė fotografija, kuri gaunama fotografuojamą objektą apšvietus vienu lazerio spinduliu, o po to kitu, kuris, interferuodamas su atspindėta šviesa, sukuria interferencinį vaizdą (spindulių susikirtimo minimumų ir maksimumų seką), kurią galima užfiksuoti fotoplėvelėje. Gauta nuotrauka atrodo kaip šviesių ir tamsių linijų sankloda. O apšvietus nuotrauką kitu lazerio spinduliu, iš karto atsiranda nufotografuoto daikto atvaizdas.

Trimatiškumas – ne vienintelė nuostabi hologramos savybė. Jeigu medį vaizduojančią hologramą perpjautume pusiau ir apšviestumėme lazeriu, tai kiekvienoje puselėje matytųsi visas to paties medžio vaizdas ir visu savo dydžiu. Jeigu toliau pjaustytume hologramą į mažesnius fragmentus, kiekviename iš jų vėl pamatytume viso objekto vaizdą. Skirtingai nei paprastoje fotografijoje, kiekviename hologramos lopinėlyje yra informacija apie visą objektą, tačiau su atitinkamai mažesne ryškumo galimybe.

Lygiai taip pat mes, nors ir atrodome sau tokie skirtingi, bet sudaryti lygiai taip pat, pagal tuos pačius dėsnius, su tuo pačiu savybių rinkiniu, iš tų pačių detalių, išsivystom pagal tą pačią programą ir kiekvienas atskirai jaučiame mums duotos tos pačios tikrovės vaizdą.

Hologramos principas „viskas kiekvienoje dalelėje“ leidžia mums visiškai naujai pažvelgti į organizuotumo klausimą. Mokslas vystėsi laikydamasis idėjos, kad geriausias pažinimo būdas– tai sudedamųjų dalelių studijavimas. Holograma parodė, kad, dalydami į dalis tai, kas padaryta pagal holografinį principą, mes negausime atskirų dalių, o tą patį, tik žemesnės kokybės.

Šiuos principus sujungę į vieną galime matyti tokį vaizdą, kokį, naudodamiesi šiuolaikinėmis priemonėmis, matome stebėdami vaisių jo vystymosi etapuose, kai kiekvienas mūsų būsimas organas yra sukuriamas atskiroje ląstelėje, atskirame skyriuje, bet jos visos kartu konstruoja visą mūsų tobulą organizmą, kuris iš anksto numatytas pagal gamtos programą. Lygiai taip pat mes augame, vystomės kaip individai, kiekvienas savyje brandindami kažką savito, tik mūsų kol kas aklas individualumas neleidžia matyti to, kad tai vyksta viename organizme ir vieno organizmo labui, pilnai jo rezoliucijai gauti.

Vėliau buvo atrasta, kad esant tam tikroms sąlygoms elektronai pademonstruoja gebėjimą akimirksniu susirišti tarpusavyje, nepriklausomai nuo atstumo tarp jų. Tai parodo, kad atskirumas tėra iliuzija. Įsivaizduokite akvariumą su žuvytėmis, kurias stebime dviem kameromis filmuojamame vaizde: viena kamera filmuoja akvariumo šoną, kita – galą. Žiūrėdami į ekranus matome dvi žuvytes ir, žinoma, ryšį tarp jų: kai viena žuvytė pasisuka, kita taip pat, ir visada kartu. Jeigu akvariumas būtų nuo mūsų paslėptas, tai galvotume, kad tai dvi žuvytės, ir stebintų jų judesių ryšys, gal net laikytumėm jį atsitiktiniu.

Mes, apriboti trimatės erdvės, taip pat matome savyje pasikeitimus, įvairiausius įvykius, kuriuos lemia dviejų – vidinės ir išorinės – jėgų sąveikos įvairovė, tos pačios vienybės, tarytum balto popieriaus lapo, atžvilgiu. Mes irgi esame absoliučiai susieti tarpusavyje, bet dar netenkiname tokių sąlygų, kad tai aiškiai matytume, ir todėl mums atrodo, kad tai ne viena ir ta pati, o daug žuvyčių.

Šviesos greitį viršijanti dalelių tarpusavio sąveika mums parodo, kad egzistuoja gilesnis tikrovės sluoksnis, kol kas paslėptas nuo mūsų akių, esantis aukštesniame matavime – kaip pavyzdyje su akvariumu. Šias daleles matome kaip atskiras tik todėl, kad didžioji dalis tikrovės kol kas nuo mūsų paslėpta. Mūsų stebima Visata – tai viena iš galimų projekcijų, hologramos dalis, viena iš begalinės evoliucijos pakopų.

Holografinis principas parodo, kad erdvėlaikis nėra ištisinėje linijoje, o yra integrali mikrozonų, erdvėlaikio kvantų visuma.

Tirdami fizikinį pasaulį pamatome visos gamtos programos dėsningumus. Jeigu išmoktume žvelgti į savo vidų, pamatytume, kad ir mūsų pasaulio vaizdas su visa nuostabia gamtos įvairove, begaliniu nepasikartojančių įvykių srautu, taip pat yra tik viena iš daugybės galimų pasaulėjautos kokybės zonų, sluoksnių, kad yra ir kiti, žymiai aukštesni pasaulėjautos lygmenys, paslėpti mumyse naudojantis egoizmu, tarytum matrioška matrioškoje.

Lygiai taip pat, kaip tirdami šios zonos fizikinius dėsningumus, skverbdamiesi vis giliau pajuntame gamtos programos vienybės alsavimą, taip pat ir pasauliai, kurie mumyse – kuo giliau, tuo didesnėje vienybėje. Didesnėje vienybėje – reiškia aukštesnės kokybės, nes susiskaidymas gamtoje visada demonstruoja žemą kokybę, ir atvirkščiai. Todėl vienintelis bilietas į juos – mūsų integralumas, mūsų pozityvūs ryšiai, atskirų individų vienybė, nes vienas iš pagrindinių gamtos dėsnių – savybių panašumo dėsnis – neleidžia matyti, jausti to, ko neturime savyje.

Vincas Andriušis