Tiesiog apie meilę

Vis rečiau susėdame kartu su šeima, draugais, artimaisiais. Šios retos akimirkos kužda apie meilę, tokią trokštamą ir tolimą, kurios niekaip nerandame, nepažįstame ir negalime pasiekti. Kas yra ta tikroji meilė ir kokiu būdu jos įmanoma pasiekti?

Ar galima iš tikrųjų mylėti kurį nors vieną objektą, o kito – ne? Juk kai pykstame ant ko nors, tai jaučiamės pykstantys ant visų – viso pasaulio. Meilė – tai jausmas ar savybė? Jei jausmas, tai jaučiu tai, kas vyksta, ir tiek – aš nieko su tuo negaliu padaryti. Jeigu savybė, tai, visų pirma, turiu sužinoti, kas tai per savybė ir stengtis ją atitikti.

Jei tai aukščiausia savybė, ji turi būti tobula, nepaperkama. Jei joje yra bent kažkoks trūkumas, bent lašelis nepasitenkinimo, kritikos, vadinasi, netobula. Meilėje sau kritikuojame kitus, meilėje kitiems kritikuojam save. Kritika kitiems, aplinkai yra beprasmė, nes mes kitų žmonių negalime ištaisyti. Save galiu pakeisti. Taigi kritika sau – tikslinga, kaip kad kelio ženklas, man nurodo mano trūkumą tobulo pasaulio (kurio noriu pasiekti) atžvilgiu. Jį taisydamas palaipsniui savo savybėmis artėju prie meilės savybės.

Mes taip ypatingai, taip sudėtingai sudaryti, kad nepasieksime meilės nei vyrui ar žmonai, nei tėvams, vaikams, aplinkiniams, žmonijai, Kūrėjui, jei visa tai nesusivienys!

Mes vystomės taip, kad mūsų prigimtis neleis mums mylėti tik kurį nors vieną konkrečiai. Žmogui atrodo, kad jis myli savo vaikus, žmoną, gal dar kokius nors draugus. Vis dėlto galiausiai jo meilės iliuzija visur patiria fiasko. Žmogus mato, kad jo meilei nuolat ko nors trūksta, kažkas griūna, ir jis atsimuša į sienas – su visu savo noru mylėti. Bet kodėl?!

Todėl, kad mes norime būti mylimi, o ne mylėti patys. Bandome mylėti žmogų – nepavyksta, nusiviliame – perkame šunį. Tas neklauso – auginame gėles. Šios vysta – kolekcionuojame akmenis. Visa tai mūsų egoistiškos meilės sau klajonės. Juk mes norime, kad aplinka mums paklustų, mūsų nekritikuotų, laikytu tobulais. O yra atvirkščiai – „laimingas ne tas, kurį mylį, o tas, kuris myli“.

Iš tiesų mylėti reiškia mylėti viską, kas tik yra: Kūrėją, žmoniją, pasaulį, artimus ir tolimus žmones kaip vieną visumą – tik taip galima pasiekti meilę. O kitaip, ji neįmanoma – gal ir nemalonu tai girdėti, bet taip yra.

Be to, mes manome, kad meilė – tai kažkas tokio labai aukšto, plevenančio debesyse. O iš tiesų meilė – tai gyvūnas, savybė, be kurios neįmanoma „kūnų“ sąjunga. Jeigu mes norime išauginti šį gyvūną, gyvenantį tarp mūsų ir vadinamą „meile”, tai mums reikia jį pašerti „tarpusavio nuolaidomis”.

Nusileidžiu tau – truputį „pašeriu“ mūsų meilę, ir ji storėja. Po to tu man nusileidi – ir taip mūsų meilė auga. Kadangi mes visi egoistai, tai yra vienintelis veiksmas, kuris gali padėti mums išauginti meilę.

Reikia mokytis nusileisti! Egzistuoja tik du meilės principai: pirmasis – meilę pagrįsti nuolaidomis, antrasis – ji gali būti tik visuotinė, ir, ją suvokus, bus įgyvendinta ir kiekviena individuali meilė…

(Straipsnis paruoštas pagal filosofijos mokslų daktaro Michaelio Laitmano paskaitų medžiagą.)

Vincas Andriušis

Aukštoji pasaulėjautos matematika

Gyvename vis spartesnių permainų amžiuje. Taip trokštamo geresnio gyvenimo nematyti. Vargina permainos, krizės, nepritekliai, konfliktai darbe, gatvėje, šeimoje… Neduoda ramybės klausimai „ką darau ne taip“, „kodėl lieku nesuprastas“, „ar galiu ką nors pakeisti“, „už ką aš taip kenčiu“? Bet ar bandėme klausimą „už ką?“ formuluoti kitaip – „kokiu tikslu?“. Kokiu tikslu man visa tai duodama?

Jeigu mes pripažintume, kad yra absoliutas – absoliučiai teigiama jėga, tai ji turi būti nekintama, pastovi. Kodėl? Nes ji turi būti tik teigiama, neturinti jokio trūkumo, tik atiduodanti, nesuinteresuota gauti, „nepaperkama“. Pavadinkime tokią jėgą kuriamąja – Kūrėju. Bet ji pati sau yra niekas. Taigi reikalinga priešinga pozicija – „opozicija“, absoliutus noras gauti, neturintis jokio noro atiduoti. Pavadinkime tokią jėgą kūriniu, mūsų Ego.

Bet jeigu jos abi yra pastovios, nekintamos, tai kaip kūrinys gali jausti tai, kas pastovu, nekintama – juk mes jaučiame tik kaitą? Visi mūsų jutimai veikia kontrasto pagrindu – viską suvokiame lygindami. Mes skiriame tik tai, kas keičiasi, juda – laiko, judėjimo, jėgos, begalinių pasikeitimų skirtumus tarp vieno ir kito. Bet tik jiems esant!

Todėl Kūrėjas „demonstruoja“ mums Save, duoda mums galimybę Jį pažinti daugybės pasikeitimų keliu, kurių nėra nei Jame, nei kūrinyje – nore gauti, patirti malonumą, tą teigiamą absoliutą, kuris neturi jokio trūkumo. Todėl Jis, Savo ir noro santykiuose, turi organizuoti milijardus permainų, kurios leistų kūriniui Jį pažinti.

Visų šių pasikeitimų pabaigoje mūsų laukia ramybė ir tobulumas. Vis dėlto norėdami tai pasiekti ir pažinti šį teigiamą absoliutą – Kūrėją, mes privalome tuos pasikeitimus išgyventi. Visi šie pasikeitimai gamtos sutverti tikslingai.

Noras patirti malonumą ir noras suteikti malonumą, duoti – gauti, bloga – gera, tamsu – šviesu, juoda – balta – visos šios priešingybės yra sutvertos tik tam, kad mums perteiktų visus įmanomus santykio su kuriamąja jėga skonius.

Kitaip mes negalėtume nieko skirti paprastoje baltoje šviesoje. Mes netgi negalėtume nustatyti, kad ji „balta“. Neįmanoma perteikti kūriniui amžinos tobulybės ir amžinybės – tai galima padaryti tik begalinių pasikeitimų keliu.

Tai, tam tikru lygmeniu, atsispindi technikoje. Norėdami perteikti bet kokį reiškinį, mes turime jį suskaidyti, suskirstyti į daugybę impulsų, diskretinių dalelių ir perteikti jas aukštais dažniais.

Tokios diferenciacijos (padalijimo), daugybės mažų pasikeitimų, jų priėmimo ir tolesnės integracijos (sujungimo) pagalba mes galime perduoti informaciją ryšių linijomis.

Kitą žmogų taip pat galima pažinti tik iš daugybės pasikeitimų, kuriuos jame pastebime tik susidurdami su tuo žmogumi. Kitaip neįmanoma. Tik apjungęs visus šiuos įspūdžius galiu sakyti, kad žmogų pažinau. O ar mes vieni kitus pažįstame?

Vincas Andriušis

Kaip „pasigaminti“ nuolatinį džiaugsmą?

Visi norime džiaugtis gyvenimu, kiekviena diena, kiekviena jo akimirka, bet nežinia kodėl neišeina. Kodėl? Kodėl džiaugsmas toks retas mūsų gyvenime, jog net trumpos poilsio nuo visų gyvenimo vargų akimirkos mums atrodo džiaugsmingos? Ar iš tikrųjų gamta tokia žiauri ir pasmerkė mus amžinam vargui, vedančiam į tamsą, nebūtį?

Pažvelkime į situaciją kitaip. Gyvenime, norėdami ką nors įgyti, iš pradžių turime susipažinti su geidžiamu objektu, sužinoti jo šeimininką, o jau tada rasti sprendimą, kelią pas jį. Ar klausiame savęs, kas yra džiaugsmas, kodėl ir kaip jis reiškiasi, ar norime jį pažinti, ar tik laukiame jo kaip kokio laimingo loterijos bilieto?

Kas yra džiaugsmo šaltinis? Jei kalbėtume apie egoistinį džiaugsmą, tai jo pagrindas – noras patirti malonumą. Malonumo objektai priklauso nuo žmogaus išsivystymo lygio: vaikas džiaugiasi kai jam ką nors duodi ir verkia kai atimi, suaugęs žmogus gali jausti džiaugsmą gerai ar blogai elgdamasis. Pavogiau ir manęs nepagavo – džiaugiuosi, padariau gera kitam ir visi apie  tai sužinojo – taip pat.

Viskas priklauso nuo to, kas žmogų džiugina. O džiaugsmą visuomet sukelia mūsų egoistinių norų tenkinimas. Pagrindiniai mūsų pasitenkinimo objektai yra maistas, seksas, pinigai, valdžia bei žinios. Tik problema ta, kad mes negalime tuo pasitenkinti, tapti džiaugsmo šeimininkais – galime tik patirti malonumą, o ne (pastoviai) jausti jį. Kodėl?

Malonumo šaltinis, siekiantis patenkinti mūsų norą, – tai pliusas, o noras – minusas. Pliusas, susidurdamas su minusu, sukelia trumpąjį jungimą. Vadinasi, kai tik aš prisiliečiu prie malonumo šaltinio, jis sušvyti ir blėsta – dingsta.

Technikoje yra ir kita pliuso ir minuso jungimo forma – per varžą (rezistorių). Vietoje to, kad, norėdamas patenkinti savo norą, jausti malonumą,  jungčiau pliusą su minusu (norą su jo šaltiniu) tiesiogiai, aš galiu formuoti tarp jų varžą, pasipriešinimą: kokiu tikslu aš tai darau, kam tai tarnaus ir pan.

Pliuso ir minuso, noro ir malonumo sujungimas per varžą jau gali egzistuoti neanuliuodami vienas kito, o būti efektyvus, pastovus, nuolat gyvuojantis. Bet kas ta varža, kaip ją sukurti? Žinome, kad didžiausią pasipriešinimą sukuria ne savo norų tenkinimas…

(Straipsnis paruoštas pagal filosofijos mokslų daktaro Michaelio Laitmano paskaitų medžiagą)

Vincas Andriušis

Mano ego vaizdiniai

Garsus amerikiečių biologas M. Ičas savo knygoje „Apie gyvybės prigimtį“ rašo: „Visų pirma galima pastebėti, kad stimulas, patekęs į tam tikrą smegenų skyrių, suvokiamas kaip šviesa, nepriklausomai nuo to, ar tai buvo šviesa. Regėjimo nervo sudirginimas bet kokiu būdu, pavyzdžiui, spaudžiant akį, sukelia šviesos pojūtį. Taip pat veikia ir garsas ar kvapas. Todėl pirmoji išvada yra ta, kad jutimo kokybė priklauso ne nuo to, kuris jutiminis dirgiklis buvo nervinių impulsų priežastis, o nuo to, į kurią smegenų dalį jie pateko“. Taigi visa informacija, kurią mes gauname, atsispindi mūsų galvos pakaušyje esančiame „ekrane“.

Bet kas yra pats stimulas, gaunamų impulsų priežastis? Kas sukelia, skatina mūsų jutimus, per juos gaunamą informaciją, mūsų veiksmus? Juk tai, kad matome save, savo kūną, akis, pakaušį, supantį pasaulį su visa jo įvairove, jame vykstančius reiškinius, taip pat yra šviesos impulso atsiųsta informacija. Vadinasi, nėra nei kūno, nei akių, nei pakaušio – tai tik mūsų suvokiami vaizdiniai.

Žinome, kad nėra veiksmo be priežasties. O kokia mūsų veiksmų priežastis? Noras patirti malonumą. Juk jeigu aš žinau, kad mano veiksmas man nieko neduos, tai net piršto nepajudinsiu. Pavyzdžiui, vieną sėdėjimo poziciją keičiu kita tik žinodamas, kad naujoji bus patogesnė.

Taip pat ir visų mūsų suvokiamų tiek kaip vidinių, tiek kaip išorinių veiksmų priežastis yra egoistinis noras pasitenkinti. Mūsų ego – tarytum šviesoje esantis imtuvas. Tai, ką mes matome, tiksliau, jaučiame (sakome „matome“, nes regėjimas pats galingiausias, kokybiškiausias mūsų jutimo organas), – tai tarp mūsų ir mus sudarančios šviesos esantis skirtumas, delta, mūsų egoistinio noro skirtumas aukščiausios kokybės šviesoje, „baltame ekrane“. Aš matau savo norus, mano egoizme slypinčias skirtingas savybes.

Kitais žodžiais tariant, negyvoji gamta, augalija, gyvūnija, žmogus – visa tai yra keturi mano noro patirti malonumą (šviesą) lygmenys, kuriuos aš regiu vaizdinių pavidalu baltos šviesos fone.

Juk aš jaučiu tik savo norą pasitenkinti! O kas yra šviesa? Šviesa – tai tas fonas, kuriame aš matau savo norą pasitenkinti.

Kodėl mano pasaulis greičiau panašus į tamsą nei į šviesą? Todėl, kad toks yra man gamtos duotas egoistinis noras. Taip pat yra suteikta galimybė jį keisti. Kai mano noras taps panašus į šviesos norą, mano pasaulis bus šviesus!

O koks yra šviesos noras? Jis atvirkštinis mano egoistiniam norui – altruistinis.

(Straipsnis paruoštas pagal filosofijos mokslų daktaro Michaelio Laitmano paskaitų medžiagą.)

Vincas Andriušis

Mūsų pasaulis – iliuzija

Mūsų pasaulis – tai iš tiesų iliuzijų pasaulis. Mažų mažiausiai, kiekvienam gyvam sutvėrimui jis atrodo kitaip. Jau vien iš to galima spręsti, kad kažkoks tai konkretus pasaulis – mūsų pasaulis – tėra iliuzija.

Jeigu mes turėtume kitus jutimo organus, mes jį matytume kitaip. Jeigu mūsų regėjimo dažnis atitiktų infraraudonųjų, ultravioletinių ar rentgeno spindulių dažnį, girdėtume kito dažnio garsus, kitu dažniu veiktų mūsų lytėjimas ar uoslė, tai mūsų pasaulis, tai yra – visų mūsų jutimų suma būtų visiškai kitokia ir transliuotų mums visai kitą vaizdą. Mums žinoma, kad šuo suvokia pasaulį uoslės pagalba, gyvatės –  temperatūros jutikliais –  jie „mato“ kitaip. Jeigu mes neturėtume regėjimo, kuris mums teikia 90% informacijos, tai kitaip jausdami, prisitaikytume prie mus supančio pasaulio: jeigu aš nematyčiau šių objektų, jie man egzistuotų lytėjimo organų dėka, kurių pagrindu manyje ir formuotųsi pasaulio modelis.

Vadinasi, jeigu mes pakeistume savo penkis jutimo organus – regėjimą, klausą, uoslę, lytėjimą ir skonį, –  į kitus, veikiančius kitais dažniais, tai savaime suprantama, pasaulio vaizdas būtų kitoks. Jau vien tiktai šios išvados dėka mes suprantame, kad pasaulis – tai subjektyviai jaučiama realybė, mūsų realybė, kuri egzistuoja mūsų viduje. Jeigu mes įgytume dar ir kitus jutimo organus, tai paįvairintume vaizdą neatpažįstamai pasikeitusiu pasauliu. Tačiau mes netgi neįsivaizduojame ko būtent mums trūksta.

Penkis žmogui įprastus jutimo organus galima papildyti dar vienu, šeštuoju jutimo organu, vadinamu „siela“. Tai nėra įprastas jutimo organas – jis veikia iš principo kitu pagrindu – ne vien tik priimdamas informaciją į save, o sąveikaudamas su pačiu informacijos šaltiniu –  jis priima išorinę informaciją, supanašėdamas su jos siuntėju (šaltiniu, išoriniu vienalyčiu jėgos lauku). Ir tada jis jaučia tikrą – neiškraipytą, savojo egoizmo savybėmis nesutrikdytą – išorinio pasaulio vaizdą. Tuo skiriasi altruistinis tikrovės suvokimas nuo mūsų, egoistinio tikrovės suvokimo.

Altruistinis suvokimas neiškraipo pasaulio vaizdo, jis leidžia pajusti, suvokti, suprasti pasaulį tokį, koks jis yra, nepriklausomas nuo stebėtojo. Ir tai pats svarbiausias altruizmo pranašumas. Čia turimas galvoje ne mums įprastas buitinis-socialinis altruizmas, kurio pagrindas lieka vis tiek egoistinis, o teisingas, harmoningas santykis su gamta visuose jos pasireiškimo lygiuose. Todėl tai galima būtų pavadinti harmonijos, harmonijos suvokimo mokslu, nes chaosas tėra neįsisavinta harmonija. Įsisavinti tokį pasaulio suvokimą ir, jau jo pagrindu, stebėti mūsų iliuzijas bei visas metamorfozes, kurios mus ištinka – mūsų kūnas miršta, gauname naują kūną, gyvename jame, gyvename be jo – taip gali tik žmogus, kuris iš tiesų stebi pasaulį objektyviai.

Vincas Andriušis

Kelias

„Kelias –  nuo žodžio kilti“

Paskutiniu metu mokslininkų tarpe vis dažniau svarstoma tezė, kuri išminčiams jau seniausiai žinoma: žmogaus išorėje nėra jokios realybės, kurią galima būtų rasti ir ištirti kitaip, nei mūsų jutimo organų pagalba. Mokslas visada kalbėjo apie pasaulio suvokimą tik per tam tikrų dėsnių prizmę, nepriklausomą nuo tyrėjo savybių. Tačiau, kai fizikos, kvantinės mechanikos, psichologijos tyrimų proceso metu pradėjo ryškėti tyrimų rezultatų priklausomybė nuo paties tyrinėtojo savybių, įprastas tikrovės supratimas pradėjo keistis.

Dar prieš 20-30 metų atrodė, kad mokslo ir technikos progresas yra universalus ir visagalis. Kad pasaulis gali būti aprašytas tiksliais techniniais parametrais. Tačiau šiandien, kada sistemos krizė pasireiškia ne tik visuomeninėje – socialinėje, bet ir mokslo sferoje, mokslininkai bei politikai ieško būdo vis augančiam chaosui sukontroliuoti.

Klausimas “Kas yra realybė?” svarstomas ne tiktai kultiniame filme “Matrica”, bet ir fizikos, chemijos, biologijos laboratorijose. Daugelis mokslininkų jau linkę išklausyti bei sutikti su tuo, kad mūsų suvokiamas pasaulio vaizdas priklauso nuo mūsų, ir kad visa tai, ką mes suvokiame kaip realybę – tai tik mūsų savybių atspindys. Tikrovė yra ne ta, kuri priešais mus, ne ta, kuri egzistuoja mūsų išorėje. Ji visiškai priklausoma nuo mūsų savybių.

Bandymais ką nors išorėje keisti nepasieksim pasaulio harmonijos. Mes tai jau bandėme daryti tūkstantmečių bėgyje – vystėm, tobulinom, nagrinėjom – kol, galiausiai, priėjome visuotinę krizę. Karai tęsiasi, gamtinių bei humanitarinių katastrofų tik daugėja. Narkomanija, šeimų skyrybos, ekonominis bei socialinis nestabilumas, teroras – visa tai vienos grandinės sudedamosios dalys. Ir taip yra visai ne todėl, kad “toks yra pasaulis”. Pasauliniai įvykiai – tai tik mūsų vidinių savybių kopija, antspaudas, fokusas išorėje. Pakeisime savo savybes – pakeisime realybę.

Pakeisti savo savybes – čia nereiškia kad tapsime geresniais, pasieksime santarvės, ir bus tada visiems gerai. Ne. Pakeisti savo savybes – reiškia rasti pusiausvyrą su bendruoju gamtos dėsniu, ir tai vienintelė valios laisvė, kuri mums yra palikta. Kas gi tai per dėsnis? Kokios jo savybės? Kokiu gi būdu savo savybėmis galima jį išreikšti? Būtent į šiuos klausimus, visų pirma, reikia rasti atsakymus. Ir tada nereikės klausti, kodėl mums blogai, kodėl gyvenimas neteisingas ir nereikės ieškoti kaltų. Tada mes suvoksime kad tiktai mūsų kaltė yra ta, kad nevykdome savo funkcijos – siekti harmonijos savyje ir pasaulyje.

Kaip tai beatrodytu paradoksalu – nereikia stengtis pakeisti pasaulio, reikia keisti save. Kito kelio krizei įveikti nėra.

Vincas Andriušis

Alegorija “Kalakutas“

Karaliaus sūnus nenorėjo  apsunkinti savęs jokiomis sąlygomis, o norėjo būti „laisvu paukščiu“. Jis, tarytum kalakutas, nenorėjo valgyti prie karaliaus stalo, o po stalu ir maitintis atliekomis – tokiu būdu išreikšdamas savo valios laisvę. Karalius kankinosi dėl to, nes buvo paruošęs sūnui prideramą maistą. Karalius pakvietė gydytoją išminčių, ir tas palindo po stalu pas karaliaus sūnų ir susidraugavo su juo. Ir tokiu būdu, žingsnis po žingsnio, pradėjo jį taisyti. Gydytojas sako: sutinku, tarkime tu kalakutas, bet ir kalakutas gali valgyti prie stalo. Ir taip toliau, kol karaliaus sūnus nepajautė gyvenimo skonio esant žmogaus pavidale.

Šioje senoje alegorijoje yra aprašyti žmogaus viduje vykstantys procesai: jeigu žmogus, „gamtos sūnus“, t.y. esantis gamtos kūrimo proceso piramidės viršūnėje, įsiklausys į jo viduje esančio išminčiaus, savo vidinio „Aš“  balsą, tai galės pakilti virš savo prigimties primityvių (vartotojiškų) norų ribotumo ir pajusti tikrąją realybę, pajusti tikrąjį gyvenimo skonį, pažinti priežastį (virš stalo), o ne pasekmę (po stalu).

Vincas Andriušis

Laisvos valios iliuzija

Žmonės priima sprendimus kur kas anksčiau, nei jiems atrodo, teigiama naujausioje neuromokslininkų tyrimų išvadoje, praneša wired.com.

Vokietijos mokslininkai, naudodami smegenų skenavimo įrangą, galėjo nuspėti  tiriamųjų asmenų sprendimus 7-10 sekundžių anksčiau prieš jiems pradedant suvokti, kad daro sprendimą.

Tiriamųjų, stebimų funkciniu magnetinio rezonanso aparatu (FMRI), buvo prašoma priimti paprastą sprendimą – paliesti mygtuką kaire arba dešine ranka.

Iš pradžių smegenys aktyviausiai veikė regione, kuris siejamas su aukštesniojo planavimo operacijomis, vėliau suaktyvėjo už jutimų integraciją atsakinga smegenų dalis.

Šis nuolat pasikartojantis smegenų veikimo modelis leido mokslininkams tiksliai nuspręsti tiriamųjų pasirinkimą dar tuomet, kai patiems tiriamiesiems atrodė, kad jie vis dar renkasi sprendimo būdą.

„Mūsų sprendimai yra detaliai parenkami smegenų „užkulisiuose“. Kai mes juos imame svarstyti sąmoningai – didžiausia darbo dalis jau būna padaryta.“ – sako studijos bendraautorius Džonas Dilanas Hainesas iš Makso Planko instituto.

Tokie tyrimų rezultatai dar kartą priverčia žmones užduoti paprastus, bet šimtmečius žmoniją kankinančius klausimus – ar žmogus turi laisvą valią, ar jis sąmoningai renkasi sprendimus, ar pasirinkimo laisvė tėra iliuzija?

Norėdami atsakyti į šį klausimą, pažvelkime į žemiau nei žmogus esantį gamtos lygmenį – augalinę gamtą. Bet kurio augalo sėkla turi tik jai būdingą informaciją, kurioje detaliai aprašytos visos jos savybės ir jai skirto brandos proceso tiksli įvykių seka. Vadinasi, iš bet kurios sėklos išaugs tik ją atitinkantis daigas: iš kviečio – kviečio varpa, iš rugio – rugio varpa, iš miežio – miežio ir t.t. Kas gali keistis ir kokia galimų pakitimų priežastis? Gali keistis tik augalų kokybė, bet ne charakteris. Nuo ko tai priklauso? Nuo aplinkos: žemės kokybės, šilumos kiekio, saulės spindulių, šeimininko.

Lygiai taip pat žmogus: savo charakterio pakeisti negali, jam numatytų įvykių pakeisti negali, jam duodamų norų pakeisti negali. Tai ką jis tada gali keisti? Jis gali keisti tiktai savo aplinką – tik čia žmogui palikta valios laisvė! Tik keisdamas savo aplinką, kuri savo ruožtu keis ir jį, žmogus gali žengti  auktšesnės kokybės pasaulėjautos link!

Vincas Andriušis

Išminčiaus ir filosofo ginčas

Išminčius Jonatanas susiginčijo su filosofu, kuris pareiškė, kad gali pakeisti prigimtį. Išminčius atsakė į tai, kad prigimties, kurią Gamta sutvėrė, pakeisti negalima ir tiktai Gamtos Kuriančiajai (Aukščiausiai) jėgai šis veiksmas yra pavaldus, bet ne žmogaus.

 

Tada filosofas paėmė kelis katinus, apmokė juos patarnauti prie stalo ir aprengė oficiantų uniforma. Surengė vaišes, pakvietė Karalių, ministrus ir išminčių. Ir vėl sukėlė ginčą dėl prigimties pakeitimo. Išminčius vėl užginčijo, jog tiktai Gamtos Aukščiausia jėga gali pakeisti prigimtį. Ministras pasiūlė pradėti vaišes, o po to pratęsti ginčą. Įėjo oficiantais perrengti katinai, ir kaip tikri oficiantai skrupulingai padengė stalą.

 

Su nuostaba žvelgė karalius, filosofas ir ministrai į šiuos stebuklus. Ir visi buvo absoliučiai tikri, kad po šios demonstracijos nebeliko vietos ginčams ir stebėjosi išminčiaus ramybe. Nė trupučio nuostabos ar sumišimo nepastebėjo jo veide, nežiūrint į tai, kad „juodu ant balto“ dabar jam parodė galimybę pakeisti prigimtį. Ir kaip į tai reagavo išminčius Jonatanas?

 

O išminčius, baigiantis vaišėms, kai oficiantai stovėdami laukė kada galės nurinkti stalus, išsitraukė tabokinę. Visi pagalvojo, kad jis ruošiasi pauostyti tabako, tačiau atsidarius tabokinei, pamatė iš jos išbėgančių keletą pelyčių. Ir, vos tik jas pamatę, oficiantai iš karto pamiršo savo pareigas bei svečius ir puolė vaikytis pelių, nes šito reikalavo jų katiniška prigimtis.

 

Tai senovės išminčių parašyta alegorija, kurioje kalbama tiktai apie vidinį žmogaus pasaulį. Kiekviename iš mūsų yra savybės, kurias alegoriškai galima prilyginti filosofui, karaliui, ministrams, ar išminčiui. „Gamta sutvėrė“ reiškia, kad absoliučiai altruistinė, viską kurianti gamtos jėga sutvėrė sau atvirkščiai priešingą egoistinę prigimtį. Kokiu tikslu? Tuo, kad sutvėrimas galėtų pažinti pačios Gamtos savybę – absoliučiai tobulą, altruistinę prigimtį. Tai kam gi reikėjo sukurti egoistinę? O gi tam, kad pažinti mes galime tiktai iš priešingybės pozicijų. Pavyzdžiui, mes negalėtumėm pažinti šviesos, jeigu nebūtų tamsos – „Šviesos privalumas pasireiškia tamsoje“. Netgi fizinė šviesa matoma tiktai tada, kai sutinka savo kelyje kliūtį – kai yra kas ją atspindi.

 

Katinai simbolizuoja egoistinę prigimtį. Katinai, aprengti oficiantais, – egoizmas apvilktas altruistine kauke: išorinis mandagumas, paslaugumas, etc., tarnaujantys egoistiniams tikslams. Pavyzdys su pelėm demonstruoja šio apvalkalo nepatvarumą. Kai tik ego viršija išsiauklėjimą – šis rūbas neatlaiko ir „Karalius lieka nuogas“. Ką teigia išminčius? Išminčius teigia, jog tiktai Kuriančioji (Aukščiausia) Gamtos jėga gali šią prigimtį pakeisti. Šią jėgą dar galima pavadinti visų taip trokštamos meilės, nesavanaudiškos meilė, vardu. Vadinasi, tiktai vidiniu darbu savąjį ego  taisydami į meilę, mes galime pakeisti savo prigimtį į Gamtos prigimtį, kuri pasireiškia žmonių tarpusavio ryšių harmonijoje.

Vincas Andriušis