Farmacijos košmaro židinys Amerikoje

„Geriausias pacientas – kuo ilgiau gyvenantis amžinas ligonis“

Mirčių dėl vaistų perdozavimo skaičius auga jau 11 metų iš eilės. Daugiausia gyvybių nusineša priklausomybę sukeliantys nuskausminamieji vaistai. Vien 2010 metais JAV buvo užregistruotos 38 329 mirtys dėl jų perdozavimo. Iš jų 60 proc. atvejų buvo padauginta pagal receptą išrašytų vaistų, jie pagal mirtingumo rodiklį aplenkė narkotikus.

Pagal statistiką 30 milijonų amerikiečių vartoja antidepresantus, iš jų – kas ketvirta moteris. Nors amerikiečiai sudaro 5 proc. pasaulio gyventojų skaičiaus, jie suvartoja 50 proc. vaistinių preparatų ir 80 proc. visų nuskausminamųjų priemonių.

Pagal receptą išduodami nuskausminamieji preparatai pražudo daugiau amerikiečių nei heroinas ir kokainas kartu sudėjus. JAV apie 15 proc. visų vyresniųjų klasių mokinių piktnaudžiauja receptiniais preparatais. 2013 metais amerikiečiai apie 280 milijardų dolerių išleido vaistams.

Paskaičiuota, kad JAV gydytojai kiekvienais metais išrašo apie 259 milijonus nuskausminamųjų vaistų receptų, 70 proc. amerikiečių vartoja bent vieną receptinį preparatą.

Daugelis gydytojų ir pacientų nesuvokia, kokią priklausomybę gali sukelti šie vaistai, todėl dažnai juos išrašo net tais atvejais, kai skausmą galima sumažinti mažiau pavojingomis priemonėmis. Vaistams nuo nemigos ir nerimui malšinti, kartu ir diazepamui, priskiriama 30 proc. mirtinų atvejų. Receptinių vaistų populiarumą didina vyraujantis mitas, kad farmacinės priemonės yra žymiai mažiau pavojingos nei gatvėje platinami narkotikai.

Problema ne gydymas, o priežastis. Pagrindinė priežastis yra tos pačios Amerikos visam pasauliui peršama ir aktyviai reklamuojama vartotojiška kultūra, kurios ryškiausias bruožas – savanaudiškumas kitų sąskaita, bet kokia kaina. Nors tai geriausiai matoma vyriausybių, verslo magnatų veikloje, kartu ir farmacijos korporacijų, kurios gydymą pavertė verslu, jis tampa mūsų visų bendru bruožu.

Šiuo bruožu grįsti santykiai lemia žmonių susvetimėjimą, o susvetimėjimas – depresiją, vidinę tuštumą, beprasmybės pojūtį. Tai tarytum grandininė reakcija, labai sparčiai plintanti ne tik Amerikoje, bet ir visame pasaulyje. Žinoma, tai naudinga farmacijos verslo magnatams, ir kol vaistų gamyba bus verslininkų rankose, jų gamyba ir vartojimas tik didės, žmonės bus sąmoningai prie jų pratinami.

Vienintelis priešnuodis šiam reiškiniui – skiepyti ir ugdyti visuomenėje integralius ir pozityvius žmonių tarpusavio santykius, kurie ištrauktų žmones iš beprasmybės, nusivylimo ir depresijos liūno, grąžintų santykių svarbą kaip būtiną vertybę, galinčią generuoti gerą nuotaiką ir teikti gyvenimo pilnatvės pojūtį, kurio apimtas žmogus turės imunitetą nuo visų ligų.

Parengė Vincas Andriušis

http://www.mintis.info

Internetinis ryšys – vidinio ryšio pradžia

„Išoriniai modemai ir juos jungiantys laidai – tai tik materiali mūsų noro vienytis išraiška.“

Kadaise bendravome daug ir lengvai. Bendravome šeimose, giminių rate, su draugais, bendradarbiais, bendrakursiais. Atsiradusios naujosios technologijos, internetiniai socialiniai tinklai žadėjo neribotą bendravimo erdvę su visu pasauliu. Tačiau viskas pakrypo priešinga linkme – gyvo bendravimo neliko, o virtualus pasirodė esąs šaltas, plastmase įrėmintas bendravimo laukas. Svajonių pasaulis nė kiek nepriartėjo, o greičiau nutolo.

Anksčiau buvęs natūralus ir šiltas gyvas bendravimas tapo našta dėl mumyse progresuojančio egoizmo, kai kiekvienas jaučiamės vis didesnėmis ir unikaliomis asmenybėmis su savo norais, skoniais, pažiūromis, nuomonėmis, idėjomis, žinojimais, kurie mums tokie brangūs ir teisingi, kad reikia juos saugoti. Saugoti – vadinasi vengti bendravimo su kitaminčiais. Kadangi bendraminčių nebelieka, nes visų norų ir minčių rinkinukas unikalus ir „brangus kaip atminimas“, tai neliko ir natūralaus bendravimo.

Atrodė, kad virtualūs socialiniai tinklai, tokie kaip „Facebook“ ar „Twitter“, kompensuos šį bendravimo poreikį. Užmegsime naujas pažintis, tiek verslo, tiek asmenines, galėsime nuolatos palaikyti virtualius ryšius su draugais visame pasaulyje ir gyvenimas sužibės naujomis spalvomis, tačiau taip neatsitiko.

Pamatėme, kad galime turėti nors ir tūkstančius, visą leistiną draugų skaičių visuose tinklapiuose, bet tai nieko mūsų gyvenime nekeičia. Kuo daugiau laiko praleidžiame prie šių svetainių, tuo labiau įsitikime, kad jokio bendravimo čia nėra. Vienintelis bendravimo motyvas šiuose tinkluose – dalytis įvairiausiomis fotografijomis, nuorodomis, juokeliais ir surinkti kuo daugiau „laikų“. Visi grupiniai pokalbiai mirga standartinėmis frazėmis, tarytum bendrautume su viena ir ta pačia sekta, ir baigiasi tuščiais maloniais sakinukais, banaliais juokeliais ar susižodžiavimais. Žlugus galimo virtualaus ryšio ir bendrumo iliuzijai pasijuntame dar vienišesni nei buvome.

Viena vertus, virtualus ryšys, toks, kokį dabar matome, gyvo bendravimo „protezas“, galutinai laidoja ankstesnės formos gyvą bendravimą, kita vertus, tai aukštesnio, virtualaus bendravimo lygmens ieškojimo pradžia. Kalbu apie vidinį virtualų ryšį. Mumyse jau bunda poreikis susisieti su vidiniu žmogaus pasauliu psichologiniame lygmenyje. Tai yra naujo poreikio, naujos kokybės ryšio pradžia.

Pasaulis nestovi vietoje, mūsų norai vystosi tiek kokybiškai, tiek kiekybiškai, ir mes pereiname vis naujas būsenas – taip vystomės. Anksčiau mūsų ryšiai, mūsų bendravimas buvo daugiau išoriniai, pagrįsti išorine sąveika, išoriniu sutarimu ir, gilėjant jų krizei, atsirado virtuali bendravimo priemonė – internetas. Tačiau tai yra naujos kokybės ryšio pradžia. Nusivylimas šia priemone yra būtinas etapas, reikalingas pereiti prie kokybiškai naujo ryšio, kuris slypi vidiniame žmogaus pasaulyje, paslėptame mūsų vidinių ryšių tinkle.

Gamta pagal savo planą artina mus prie galutinės, integralios vienybės formos, kuri yra būdinga jai pačiai. Todėl mūsų norai ne tik auga, bet kinta ir jų kokybė, kurios nebeįmanoma tenkinti techniniais išradimais. Nusivylę internetiniais ryšiais pajusime mūsų visų vidinio ryšio būtinybę.

Tai nereiškia kad pats tinklas taps nereikalingas, jis yra geras ir ne be reikalo mums duotas. Reikia tik pakeisti naudojimosi juo motyvą – megzti ryšius tam, kad pažadintume vidinio ryšio jėgą, esančią šiame tinkle. Jėga slypi ne laiduose, modemuose ir kompiuteriuose, o šiame tinkle esančiame žmoguje. Mums tereikia nusitaikyti į šią vidinę mūsų ryšių jėgą ir ją pažadinti.

Išoriniai modemai ir juos jungiantys laidai – tai tik materiali mūsų noro vienytis išraiška.

Vincas Andriušis

http://www.mintis.info