Meilės tarp motinos ir vaiko pavyzdys

Meilės tarp motinos ir vaiko pavyzdys Gamtos duotas tam, kad iš jo išmoktume meilės visam pasauliui – visai kūrinijai. 

Šviesos troškimas tremtyje, arba Karalių pasaka

Sąmonė – tai sustruktūrinta šviesa, kuri kuria ir užlieja visą realybę.

Visi reiškiniai pasaulyje vyksta tarp dviejų priešingybių, arba sąveikoje tarp dviejų priešingų jėgų, pozicijų: balta – juoda, šviesu – tamsu, gera – bloga, duoti – gauti, aukštyn – žemyn, viena priešais kitą veikiančios jėgos ir panašiai. Nebūtų poroje priešingybės – kieno atžvilgiu tai reikštųsi? Juk sakoma: „Šviesos privalumai išryškėja tamsoje“.

Nėra čia jokių išimčių. Nors, pavyzdžiui, kas nors gali sakyti, kad yra laisvas kritimas, kai veikia tik sunkio jėga. Tačiau tai sakoma tik pamiršus, kad sunkio jėga yra išvesta iš gravitacinės sąveikos, kur sąveikauja masę turintys kūnai, kurių vektoriai yra priešingomis kryptimis nukreipti į jų masių centrus.

Tačiau yra gyvenime viena jėga, kuriai priešingos mes nematome ir nejuntame, – tai mūsų ego, arba noras gauti – noras patirti malonumą, kas yra visų norų, kad ir kokie jie būtų, bendras vardiklis. Galima sakyti, kad mūsų noras gauti – patirti malonumą  neturi atsvaros, sau priešingos pozicijos. Net jeigu mums ir atrodo, kad tokį norą duoti turime, tai pasigilinę pamatome, kad bet kokiu atveju jo galutinis rezultatas nukreiptas į save.

Noro energetinė talpa – trūkumas, gali keisti motyvus, bet tikslas išlieka tas pats – noras jausti malonumą, ir jeigu susumuotume visus žmonijos norus, gautume didžiulę, visuotiną talpą su tuo pačiu vardikliu – noru gauti.

Mūsų problema ta, kad nematome ir nejuntame norui gauti priešingos jėgos, kuri jį formuoja, kurio fone jis reiškiasi. Juk aišku, kad jeigu yra noras gauti malonumą, tai turi būti ir noras teikti malonumą, paties malonumo šaltinis, kaip tuštumą užpildanti šviesa, kuri tam, kad galėtų save išreikšti, realizuoti savo norą suteikti malonumą, ir formuoja sau priešingą poziciją iš tuštumos.

Vadinasi, yra Ji – tuštuma, ir ją formuojantis Noras pripildyti tą tuštumą, užlieti ją šviesa, suteikti begalinį, absoliutų, šimtaprocentinį malonumą.

Jeigu taip, tai kodėl mes nejuntame šios šviesos, to nuostabaus noro suteikti absoliutų malonumą? Kodėl juntame tik pasekmę – tuštumą, norą gauti, ir nejuntame jį formuojančios priežasties – noro duoti? Kodėl gyvename tik pasekmių pasaulyje?

Atsakymas paprastas – todėl, kad mums duotoje pirminėje prigimtyje neturime priežasties – noro duoti savybių. Todėl ir esame visiškai priešingi mūsų norą formuojančiai šviesai ir akli jai, neturėdami jos savybių negalime nei jos jausti, nei susilieti su ja, įsileisti į save, jausti šios savybės teikiamą malonumą.

Šviesos savybė, noras duoti, ypatinga tuo, kad neturi jokio savanaudiško ketinimo, todėl tai yra absoliutus noras – ir jame negali būti jokių pasikeitimų, nes pasikeitimai įmanomi tik gaunančiame nore, jo santykyje su šviesa – noru duoti. Jeigu noras gauti įgis bent elementarią dalelę šviesos savybės, jis pasikeis, nes jau jame pačiame bus šviesos, malonumo dallelė, kaip sėkla žemėje, iš kurios, maitindamasis žemės syvais, gali išaugti visas gyvybės medis.

Visas gyvybės medis – tai visos egoistinio noro gauti sau savybės, padengtos šviesos savybėmis, kuriose tik ir įmanomas gyvybės – šviesos, malonumo, tobulumo – pajutimas. Kadangi šviesa nusileido, paslėpė save egoistinėje savybėje ne per kartą, o pakopomis, tai ir šviesos gavimas, šviesos savybės įgijimas, arba egoistinio noro ištaisymas, kas yra viena ir tas pats, vyksta etapais, šviesa gaunama porcijomis, tarytum šviesos kvantais: ištaisymas – porcija, kitas ištaisymas – kita porcija, ir taip iki begalinio prisipildymo, kuris įmanomas tik atspindint šviesą jos savybėmis. Kiekviena naujai gauta šviesos porcija papildo jau turimą ir duoda naują, tobulesnį pajutimą, atskleidžia naują, paslėptą pakopą.

Mūsų žemiausiame iš pasaulių (pasaulis – po saule, šia prasme – po šviesos savybe) Aukščiausios kokybės šviesa turi pripildyti norą gauti, kurio ištaisymo, keičiant ketinimą, esmė yra norą gauti sau – „gauti su ketinimu gauti“, keisti į norą gauti (šviesą) kitų malonumui – „gauti su ketinimu atiduoti“. Tačiau, kol egoistinis noras pilnas žemų ir beprasmių aistrų, nėra jame vietos šviesai atskleisti, o širdis – noras gauti, vietoje to, kad būtų Šviesos talpykla, kol kas tenkinasi žemais, mažais, gyvybe nespinduliuojančiais norais.

Kiekvienas atskirai turime tik mažą noro šukelę iš viso gamtos sukurto ir į šipulius sudužusio Noro visumos, į kurią tik ir gali patekti visa Šviesa. Šios mažos šukelės pakanka tik palaikyti mūsų funkcijoms materialiame lygmenyje, tenkinti materialius norus, į kuriuos pati šviesa nepatenka, nes jame nėra jos savybių. Todėl jie tik auga, keičiasi, bet mūsų nepripildo – liekame alkani.

Šviesai gauti kiekvieno individualus noras yra per mažas net elementariajai jos dalelei, todėl jos gavimas įmanomas tik vienijantis šiuo tikslu su kitais.

Vincas Andriušis